Kas skaitėte ankstesnį įrašą, jau žinote, kad šio mėnesio šeimų susitikimo (apie susitikimus - pačioje apačioje) tema buvo miestai. Tema labai plati ir apeinama iš visokiausių pusių. Mes pasirinkom pažintinę pusę ir mūsų potemė skambėjo taip: Kaip turistauti mieste su vaikais. Pasidalinsiu mūsų pastebėjimais, kurie tikrai turėtų kažkam kažkur kadanors.. pasitarnauti. Taigi, metu retorinį klausimą: kaip efektyviai pažinti bet kokį miestą (ir gimtąjį, ir naujai aptiktą) su vaikais? Štai apačioje atsakymas iš keturių dalių.
Pirma. Reikia tinkamai apsirengti
Taip! Su nepatogiais batais (tiek vasarą, tiek žiemą), nušalusiomis ausimis ir rankomis arba per karšta striuke (žiemą), arba nuo saulės perkaitusia galva (vasarą) toli nepakeliausi. Nepatogūs rūbai sukelia diskomfortą ir atima bet kokį turistavimo džiaugsmą. Atrodytu lyg ir akivaizdus, bet bent jau mūsų šeimoje kažkodėl taip dažnai pražiopsomas reikaliukas. Tad štai: vasarą rinkitės patogią lengvą odinę avalynę, ne naujai nupirktą, o jau išmėgintą. Rinkitės grynos medvilnės marškinėlius (su sintetiniais rūbais yra daug karščiau, daugiau prakaituojama) ir nepamirškite galvos apdangalo. Žiemą aukitės tvirtus, neperšlampamus batus bei patogias pirštines, kepurę ir šaliką. Patogius - tai reiškia gerai glundančius, sušildančius, bet neperkaitinančius, jau išmėgintus ir tolruojamus. Žinau, smulkmeniška iki nuobodybės, bet jūsų rankos ir kojos jums tikrai kada nors padėkos... jei tik kalbėt išmoks.
Antra. Reikia susikrauti kuprinę
Šimtą kartų yra nutikę: karštą dieną šmirinėjame mieste, nuperkam vaikams ledų, vaikai ledais išsiterlioja, limpa visos rankos. Vaikai niurzga. Vaikų niurzgėjimo neatlaikiusi sprunka į krūmus gera nuotaika ir kelioninis ūpas. Ir viskas dėl to, kad su savimi neturime drėgnų servetėlių. Arba dar. Esam vienam mieste. Vieną iš vaikų prispaudžia reikalas. Skubus. Neatideliotinas. Aplink daug žmonių, tačiau nėra kavinių. Yra viešasis tualetas. Ten purvina, tamsu ir labai nejauku. Dėkoju Dievui už tai, kad jau pasimokiau iš savo klaidų ir su savimi turiu visokio plauko servetėlių: ir drėgnų ir sausų, ir kvepiančių ir be kvapo, ir su gėlytėm ir be jų. Žodžiu, situacijai pasiruošusi. Bam. Susitvarko ir keliaujam toliau - nuotaika ir ūpas čia pat su mumis.
Tad va, apsvarstę savo negausią patirtį, nupiešėm drauge su Emilija ir Sofija kuprinę ir daiktus, kuriuos būtina pasiimti į turistinį žygį mieste. Štai mūsų sąrašiukas: vanduo, užkandžiai, drėgnos servetėlės, pampersas Matui (che che), keliautojo užrašai (labai svarbu), fotoaparatas, žemėlapis (arba planas), pleistrai (vaikų idėja), grynieji pinigai (ypač monetos... wc ir ledams, žinote), žiūronai (pasak Emilijos: privaloma). Turbūt nereikia sakyti, kad kuprinė turi būti patogi ir tvirta.
Trečia. Reikia turėti planą
Aš planavimo fanatikė. Tikrai. Labai. O dabar planavimo vajumi užsikretė ir mano vaikai. Jėhė. Emilija jau sudarinėja sąrašus, ką reikia padaryti dienos metu, apie kokius dalykus reikia pakalbėti su močiute ir pan. Žodžiu, būna dounininkai, o mes būsim planininkai. Tai vat.
Yra du scenarijai, kurie gali nutikti kiekvienam turistui. Arba jis turės laiko viską apžiūrėti ir suplanuoti iš anksto... arba neturės. Juk kartais pasitaiko, kad į kokią naują vietą užklysti netikėtai ir visai be jokio plano. Tokiu atveju yra du keliai: arba bimbinėti be tikslo, arba susirasti turistų informacijos centrą (vaikų kalba: ieškoti namelio su "i" raide... būna net mažiausiuose miesteliuose) ir ten susižvejoti vieną kitą idėją. Ruošiantis planą namie, galima rinktis informaciją internete (pvz. tripadvisor.org; Lietuvoje lietuvos turizmo informacijos centrų tinklapiuose, pasižvejoti idėjų kitų turistautojų tinklapiuose), galima ir pasinaudoti bibliotekos resursais.
Ketvirta. Kaip galima pažinti miestą
Norit poetiškai? Štai: miestas it koks svogūnas - lupi lupi po lapeli ir galo nėra. Kitaip sakant, tą patį miestą galima tyrinėti iš tiek pusių, kad veiklos užtektų visam gyvenimui. Tas pats miestas vienoks bus vasarą, kitoks žiemą; vienokius dalykus mieste atrasite dieną, kitokius vakare (arba naktį). Vienaip miestas atrodo, kvepia ir skamba paprastomis dienomis ir visai kitaip švenčių metu. Didesniuose miestuose galima sudalyvauti įvairiausių temų ekskursijose: nuo standartinių ekskursijų po kiemus, bažnyčias, vienuolynus, aikštes iki teatralizuotų ekkursijų ar pasivaikčiojimų po požemius, naktinį miestą ir pan. Tai čia tokie standartiniai dalykai – muziejai, bažnyčios, aikštės, ekskursijos. Su vaikais sugalvojom ir mažiau standartinių būdų, kaip pažinti savą ar svetimą miestą.
Pasivažinėti to miesto transportu
Vilniuje troleibusu, Anykščiuose siauruku, Klaipėdoje keltu, Kaune funikulieriumi. Biržuose geležinkelio drezena. Už Lietuvos ribų? Radom tikrai įdomių dalykų... Štai, kelios nuotraukos (iš interneto, savaime suprantama).
Rekomenduoju patyrinėti įvairų šalių transporta su savo vaikais. Vien tik bežiopsant į įvairiausias funikulireių sistemas pasaulio miestuose, galima akis išžiopsoti. Tik žinoma aš nelinkiu akis išžiopsoti... tik sakau, kad Transportas įvairiuose pasaulio miestuose (ar už miestų) yra labai plati ir įdomi tema, verta jaunųjų tyrinėtojų dėmesio.
Pažinti miestą iš aukštai
Tad nuo specialiai įrengtų apžvalgos aikštelių (jų yra kiekviename mieste), apžvalgos ratų, nuo aukštų pastatų (tarkim TV ar Gedimino bokštas Vilniuje, o kituose miestuose ir rimti dangoraižiai ar super aukštos bažnyčios). Betyrinėdami aukštumas miestuose, nukrypome ir į kairę, ir į dešinę. Štai vienas perliukas: ar žinote koks yra aukščiausias dangoraižis pasaulyje? Burj Khalifa Dubajuje. 830m aukščio. Taip, beveik kilometras. Beveik Babelio bokštas, ane? Pasikelti į apžvalgos aikštelę 148 aukšte (tai 555m aukštyje) kainuoja nei daug, nei mažai – apie 80Eur vienam žmogui. A tiesa, tam dar reikės nusigauti iki Dubajaus. Ir vėlgi, Aukšti pastatai yra dar viena tema, kurią galite patyrinėti kartu su vaikais.
Čia Emilijos sąsiuvinio įrašas:
O čia aukščiausias pasaulio dangoraižis (tiesa vaikams žodis dangoraižis buvo naujas, todėl išmoko jį su malonumu ir netgi iš jo sukūrė mįslę: kas dangų raižo. Nepatikėsit, bet nedaug kas įminė):
Tėčio ar mamos arba senelių atsiminimų maršrutas
Galite sukurti savo asmeninį, unikalų ir nepakartojamą miesto pažinimo maršrutą. Apeikite su vaikais vietas, kuriose augote, žaidėte, mokėtės. Pastebėkite pasikeitimus. Vaikščiodami pasakokite istorijas iš savo vaikystės. Neįkainojama. Beje, mes tokį maršrutą jau įgyvendinome – Klaipėdoje. Tiesa, visai netyčia ir labai spontaniškai, bet galiu užtikrinti, kad jis atmintyje išliks labai ilgai. Va, kelios akimirkos iš pasivaikščiojimo Klaipėdoje:
Pažinti miesto tiltus
Šiais laikais (n atarkim, kai esame visko aptekę ir kai nevyksta karas) tokie dalykai kaip tiltai vaikams (ir suaugusiams....) turbūt yra savaime suprantamas dalykas – tiesiog yra tiltas ir tiek. Tačiau istoriškai tiltai turėjo nežmonišką strateginę svarbą tiek miesto išlikimui, tiek plėtrai, o kartais nuo tiltų ar jų nebuvimo priklausydavo didžiausių karų baigtis. Tikrai. Tad tikrai verta pasidomėti miesto tiltų istorija. Ar žinote koks yra seniausias (vis dar veikiantis) tiltas pasaulyje? Yra toks vienas Turkijoje. Pastatytas 850 m pr.Kr. Jis dar vis naudojamas, tiesa, panašus labiau ne į tiltą, o į akmenų krūvą.
O štai keletas keistesnių šiuolaikiškų tiltų variantų.
Štai kaip šis tiltas susivynioja gyvai.
Štai kaip tiltas pakeliamas gyvai.
Štai kaip tiltas pasikelia gyvai.
Tilto pakelimas gyvai.
Argi nemanote, kad tiltų tema tikrai verta dėmesio?
Miesto garsai
Kolekcionuoti miesto garsus. Šiais išmaniųjų telefonų laikais tai labai paprasta. Tiesa, manau efektyviausia būtų kolekcionuoti to miesto garsus, kuriame gyvenate... taip tikrai galėsite įrašyti ir miegantį, ir šokantį, ir dūzgiantį, ir žydintį, ir gedintį, ir rimtą, ir kvailą miestą.
Atvirutės sau
Nuvažiavę į naują miestą, išsisiųskite atvirutę sau namo. Tai gali tapti ilgamete jūsų šeimos tradicija. Mano nuomone toks suvenyras pranoksta visas kitas turistines atributikas (puodelius, magnetukus, marškinėlius, ženkliukus ir pan). Žinot kodėl? Nes jame jūs įrašysite palinkėjimą sau. O tai jau ypatinga. Antro tokio pasaulyje nerasi. Vat.
***
Kaip ir žadėjau ten viršuje, dar kartą paminėsiu apie edukacinius šeimų susitikimus. Vilniuje kelios aktyvios mamos iš Mokymosi Šeimoje Asociacijos sumanė bendraminčių šeimas burti į mėnesinius edukacinius šeimų susitikimus. Susitikimų tikslas - pabendrauti ir pristatyti kokią nors temą (tai supraskit: gera proga vaikams pasimokyti kalbėti viešai... ramioje, nekritikuojančioje aplinkoje). Bendra tema nusprendžiama iš anksto (jau buvo ещлшщы temos: Dviračiai, Miestai; dabar laukia nauja tema - Vanduo). Tuomet siūlomos potemės. Kiekviena šeima išsirenka potemę, ją nagrinėja namuose su vaikais ir paskui pagal ją sukuria neilgą prezentaciją. Taigali būti video, tai gali būti šokis, tai gali būti plakatas, tai gali būti eksperimentas. Nesvarbu. Svarbu, kad yra smagu ir kad kažko išmokstama. Kitaip sakant - svarbiausia, kad ugdomas vaikų žingeidumas (tai toks keistas žodis, kurio niekad neesu vartojusi, bet kuris labai tinka šitam kontekste... tai toks trokštantis žinių. Kiek tokių valstybinių mokyklinukų pažįstate šiais laikais? Kurie trokštų žinių? Štai kokį žvėrį turime nukauti - išmokyti vaikus trokšti žinių). Taigi. Štai taip mes sukamės Vilniuje. Raginu visom keturiom - užsukit motoriuką ir kituose miestuose. Tai nepaprastai vertinga patirtis. Kas žino, gal kada bus surengti ir Lietuvos šeimų edukaciniai susitikimai. Grandioziška, taip? Bet visi grandissimo juk prasideda nuo... piccolo. Žavingas žodelis, ane? : )
Linkėjimai visiems bendraminčiams!
