Viskas pavyko kažkaip netikėtai ir beveik netyčia, bet labai į naudą. O buvo taip, kad dvi mokymosi namuose kovotojos Agnė ir Samanta užvedė tokią superinę idėją (kuri tikimės virs tradicija mūsų bendraminčių* tarpe): organizuoti reguliarius edukacinius šeimų susitikimus, kurių metu galėtumėm ne tik pabendrauti ir būti sustiprinti, bet taip pat ir panagrinėti vienokią ar kitokią temą. Pirmo susitikimo tema - dviračiai. Agnė pasiūlė kelias galimas potėmes apie dviračius (kaip antai dviračių dalys, sportas, saugumas ir pan). Kiekviena šeima turėjo pasirinkti temą ir paruošti neilgą pristatymą savo temomis. Puiki galimybė vaikams pratintis kalbėti viešai, mokintis klausytis vieni kitų, kelti klausimus ir pan. Super iniciatyva. Puiki tradicija. Nuostabus susitikimas. Geras laikas.

Prieš judant toliau noriu užkabinti du kabliukus. Jehe. Pirma: ar pastebėjote, kad štai ten viršuj žodį „bendraminčiai“ paryškinau? Žinot kodėl? Žinot? Kad dėmesį atkreiptumėt. Vat. Taigi. Kieno bendraminčiai? Mokymo namuose bendraminčiai. Ar tokių daug? Taip. Ir daugėja. Lietuvoje namuose moko ir nori mokyti vaikus ne viena ir ne dvi šeimos. Tokių kaip mes yra daug. Tikrai. Tad jei tau kirba mintis mokinti savo vaikus namie, žinok - tu ne viena (vienas). Jei dar neteko lankytis mokymo šeimoje asociacijos tinklapyje, raginu tai padaryti: laisvivaikai.lt. Homeschoolingas (arba mokymas namuose) yra normalus fenomenas ir daugelyje šalių jis prieinamas kiekvienai šeimai. Tad būkite ramūs ir nuraminkite savo draugus ir giminaičius, išgyvendinkite iš savo galvos pasakas apie tai, kad namuose vaikus moko tik amišai ir pamišėliai. Namuose vaikus moko drąsūs, kūribingi, mylintys, rūpestingi, mąstantys tėvai. Besimokinantys namuose vaikai nepraranda jokių galimybių ir nestokoja bendravimo.

Taigi! Bendraminčiai iš kitų miestų, užsidekite Vilniečių idėja! Rinkitės su kitomis šeimomis. Vieną kartą per mėnesį susitikite ir gvildenkite temas. Kartu domėkitės, ieškokite, dalyvaukite ekskursijose, renkite edukacinius užsiėmimus, žaiskite, sportuokite, ieškokite nuotykių. Drauge smagiau ir įdomiau. Ehėj! Vilnius jums siunčia linkėjimus!

Mūsų tema: dviračiai tėčio ir mamos (taip pat senelių, prosenelių... propro... ) vaikystėje

Pirmiausia (ir svarbiausia bei įdomiausia) reikėjo atlikti tyrimą, surinkti „įkalčius“ bei apklausti „įtariamuosius“. Taigi ant lapo popieriaus susirašėme ilgą sąrašą žmonių (tėtis, mama, abu seneliai, močiutės, promočiutės ir proseneliai). Dabar šiame sąraše turėjome sužymėti informaciją: kad gavome apklaustojo nuotrauką ir kad turime užsirašę bent vieną istoriją iš apklaustojo vaikystės (žinoma, susijusią su dviračiu). Už sąrašo priežiūrą buvo atsakinga Emilija, ji turėjo sugalvoti žymėjimo sistemą.

Prasidėjo nuostabus žurnalistinis darbas. Perrinkome mega-kalną senų šeimos nuotraukų, iškamantinėjom abi močiutes ir abu senelius apie dviračius jų ir jų tėvų (ir, žinoma, tėvų tėvų) vaikystėje. Kadangi pusė senelių gyvena ne Vilniuje, vaikams teko nuostabi proga tyrimą atlikti telefonu. Sofija taip užsidegė, kad apie vaikystės dviratį net iškamantinėjo bibliotekininkę. Mūsų drovioji Sofija! Buvo taip gera stebėti - vien tokios akimirkos vertos milijono. Žavinga...

Berenkant informaciją nutiko įdomus dalykas – ogi pasirodo mano vaikams yra visiškai svetimas prosenelių ir promočiučių fenomenas. Vaikus pritrenkė faktas, kad močiutė turėjo mamą, o ta mama savo mamą ir kad visos šitos mamos kažkaip sueina į vieną visumą... Mane savo ruožtu išvertė iš kojų tai, kad visa šita giminės linija jiems yra nesuprantamas dalykas. O juk regis daug kartų apie tai šnekėjom. Giminės linija, šeimos medis - juk pažįstama?

„Gerai, tuomet šiam tyrimui turim nusipiešti šeimos medį“, pasakiau. Ir puolėm piešti šeimos medį. Tik ne taip sausai, o su pasakojimu: „Labai labai senai (kai dar manęs, tėčio ir močiutės Aušros, ir senelio Mindaugo, ir Ritos) dar nebuvo, gyveno toks dėdė vardu Edvardas. Tytuvėnuose gyveno (rodau ant žemėlapio, kur tie Tytuvėnai). Vieną dieną jis susitiko moterį vardu Elena. Jie susituokė ir greitai tapo mama ir tėčiu. Turėjo 11 vaikų. Daug berniukų ir mergaičių. Viena iš mergaičiu buvo vardu Leontina. Be galo graži, rami ir paklusni mergaitė (be bajerio). Tai vat po kurio laiko Leontina susipažino su kitu dėde, kuris gimė kitame mieste kitai mamai ir tėčiui. Jo vardas buvo Juozas. Jozas buvo labai gražus vyras - tiltų inžinierius (paaiškinu kas tie inžinieriai). Juozas ir Leontina irgi susituokė ir taip pat greitai tapo tėčiu ir mama, susilaukė dviejų vaikų. Dukrytės vardas buvo Aušra. Ar žinote kas toji Aušra?“. Tyla. „Tai čia mūsų močiutė Aušra??“, vaikams akys ant kaktos iš nuostabos ir atradimo iššoko. Visą laiką kol pasakoju piešiu žmogeliukus, braižau rodykles (beje, išmokau šito metodo iš vienos sekmadieninės mokyklėlės, kai mokytoja visą Nojaus istoriją piešė / trynė / piešė ant lentos... kaip animacinį filmuką, bet apie tai kada vėliau).

(Medį piešėm ne vieną, nes pirmą kartą po ranka teturėjau sukniužusią lapo skiautę, o antras tikrasis variantas buvo matyt pagrobtas ir suvalgytas katės, todėl piešėm trečią kartą būtent šiam įrašui. Trečią kartą prie piešimo prisijungė ir vaikai. Ir iš paprastą rodyklių ir žmogeliukų schemą pavertė į tikrą medį..)

Juokiausi pro ūsą susirietus – taip nuoširdžiai vaikai stebėjosi tuo visu giminės medžiu ir visais tais gausiais žmogeliukais ant lapo. Vėliau tame pačiame giminės medžio lape pažymėjome tuos, kurie dviračius vaikystėje turėjo ir tuos kurie neturėjo. Ir žinot ką? Šį kartą, kai informaciją apie šeimos medį buvo aktuali ir reikalinga, ji vaikams greitai sukrito į galveles. Įrodėme seną tiesą – mokomės gyvendami...

Taigi, galiausiai turėjom visas nuotraukas (kur pritrūko nuotraukų, piešėm piešinius) ir po kelias istorijas kiekvienam žmogui.

Dabar visą informaciją reikėjo kažkaip pristatyti, surūšiuoti. Galimas štai toks variantas:

O galima ir kitaip. Kadangi kaip tik mokėmės apie tris didžiausius Lietuvos miestus, pagalvojau, kad neprošal būtų įtvirtinti mūsų negausias georgrafijos žinias ir visą surinktą informaciją sudelioti žemėlapyje. Juk visgi visa giminė suriedėjus į vieną vietą iš skirtingiausių Lietuvos kampelių. Ir nors tai su dviračiais tiesiogiai nesusiję, puolėm gaminti didelį Lietuvos žemėlapį. (Tiesa, šios dalies pristatyme padaryti nepavyko, bet padarėm tai namie).

Ir vėl kuriozas. Jei vaikai patys nebūtų skambinę močiutei Juditain ir patys savom jėgom nebūtų išsiaiškinę, kad senelis Juozas kilęs iš Joniškio... vargu ar labai būtų parūpęs jiems tas Joniškis (nebent dėl bendro išprūsimo kada nors devintoje klasėje). Bet dabar štai ir parūpo. Radom žemėlapyje kur yra Joniškis, priklijavom pavadinimą ir savąjame žemėlapyje. Dabar jau žinom. Vėlgi: mokomės gyvendami.

Na gerai. Kaip pavyko pati prezentacija? Taip kaip keptuvėje truputį prikepa pirmas blynas (beje, klausykit, tikras pirmas blynas visuomet prikepa... vėlesniųjų blynų naudai). Sofija supasavo (bet aš jos ir nekaltinu, jai juk tik ketveri), Emilija kiek pasimetė, todėl visas istorijas (o tiksliau jų dalį) papasakojau aš pati. Kažkaip gal skubotai, kažkaip truputi nerangiai, bet, ėhėj, jei nebus pirmo blyno, juk nebus ir visų likusių blynų, ane?

Ką mes sužinojome mūsų „tyrimo“ metu?

Labai daug. Prisipažinsiu – aš ir nustebau, ir buvau sujaudinta, ir įkvėpta. Padariau tokią išvadą (nesakau padarėme, nes vaikai tokių išvadų dar nemoka daryti...): dviratis ar jo nebuvimas yra labai svarbi kiekvieno vaikystės dalis. Na gerai, gal ne kiekvieno, bet daugelio tai tikrai.

Štai viena iš močiučių savo dviračio neturėjo, bet pasirodo apie tokį svajoja iki šių dienų. Tik pagalvokit - svajonė, kuriai jau virš penkiasdešimt metų! Vienas iš prosenelių buvo kilęs iš kaimo, o kaimuose anais laikais dviračiai pasirodo didelio praktiškumo neturėjo (kam piemenukui dviratis, ane?), todėl jis iki pat gyvenimo galo (o didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje) dviračiu važinėti taip ir neišmoko. Tačiau vien tik šis delionės gabalėlis apie dviračių nebuvimą kaime, mums atvėrė duris į dar kitokį pasaulį – kaip anksčiau kaime gyvendavo vaikai, ką jie veikdavo, kaip leisdavo laisva laiką. Sužinojome apie proprosenelius iš Tytuvėnų, kurie važinėjosi pirmais dviračiais Lietuvoje. Ir važinėdavosi ne bet kur, o į darbą dvare. Tai bent aukso gabalėlis mūsų tyrimui. O kita proprosenelė Endrejave turėjo labai dailų vokišką moterišką dviratį. Ji buvo siuvėja ant dviračio. Taip, tai tokia profesija... siuvėja ant dviračio. Važinėdavo iš vienų namų į kitus, ten apsistodavo ir gyvendavo tol, kol visų apsiūdavo. Nuostabu. Kita močiutė savo dviračio neturėjo, tačiau skolindavosi iš pusbrolio. Ir štai. Vieną dieną ją pirmokėlę kartu su pusbroliu važiuojančius Vilniaus paupyje su dviračiais sustabdė milicininkai (taip jie buvo vadinami anais tarybų laikais). Išbarė už ką važinėją vieni be tėvu, išleido iš padangų orą ir paleido vienus namo. Ryški istorija.

Papasakojom vaikams ir savo istorijas: kaip aš su dviračiu vos į Nerį neįlėkiau (per plauką išsigelbėau) ir kaip Aurimas su pirmu dviračiu į sieną įsimūrijo. Mano vaikams istorijos labai patinka. Ypač jei jos yra savos. Todėl teko tuos pačius nuotykius su dviračiais pasakot ne vieną ir ne dešimt kartų. Bet tai irgi gerai. Tai miela. Tai pagyvina šeimos pietus, keliones mašinoj, pradžiugina vaikus rytais ir vakarais. Taip pat rinkome ir dviračių pavadinimus: Ereliukas, Gandras, Sputnikas, Školnikas, Kregždutė... Sužinojome, kad senelių laikais (tai tarybų Lietuva) ne visi galėjo sau leisti turėti dviratį. Jie nemažai kainuodavo – maždaug kaip visas mėnesinis atlyginimas. Tad dviračiais dalindavosi. Skolindavosi. Matot kaip buvo? Tai kur ten mes šių laikų ponai – išlepinti ir visko aptekę. Kur girdėta, kad šiais laikais dviračiu dalintusi visas kiemas? Mano ir viskas. Viskas mano...

Taigi. Pradėjom nuo dviračių, o baigėm mėnesiniais atlyginimais, atostogomis kaime, bei bandelių kaina tarybų Lietuvoje. Vienas klausimas vijo kitą. Ir štai baigėm savo nuotykį su pilna kraite nuostabiausių pasaulyje prisiminimų bei vaizdelių. Neįkainojama. Raginu užgriebti tokią temą ir ją štai taip išnarplioti su savo vaikais. Kad ir apie dviračius. Kokie nuotykiai, kuriozai, juokingos situacijos ant dviračių nutiko jūsų giminėje? Argi nesmagu sužinoti, kaip tėtis, mama, seneliai išmoko važinėti ant dviračių? Kas juos laikė iš nugaros ir šaukė „laikau laikau, važiuok važiuok“! Net jeigu jūsų vaikai mokosi mokykloje, vistiek imkitės tokio nuotykio – tai išties neįkainojama. Tai išties sušildo. Sujungia. Pradžiugina.

Tai vat. Smagaus savaitgalio!

***

O čia nuotaikai pakelt - TrijųŽirnių autorė ant savo pirmųjų ratų : )