Kur pažvelgsi, visur – kriaušės. Džiovintos kriaušės. Keptos kriaušės. Kriaušių pyragai. Kompotas. Kriaušienė. Širšių ir musių nukramtytos kriaušės. Supuvsios kriaušės. Saldžios. Apykartės. Ši savaitė praskriejo kaip ant sparnų. Didesniają dalį aš mėginau grumtis su  per greitai nokstančiu kriaušių derliumi. O likusią... šiaip, kažką veikėm.

Raidės. I ir Y. Ir vėl mums kompaniją laikė žaislai: dvi pelytės Ilonos. Visi drauge pasikartojom iki šiol išmoktas raideles (turiu seną IKEA kibirėlį, į kurį patogiai telpa mūsų raidžių kortelės. Paimu kibirėlį ir užtraukiu dainą: Kokią raidę aš turiu, pasakysi tu... Vaikus veža. Net nežinau kodėl, bet iki šiol dar nei karto neatsisakė žaisti šito žaidimo. Tiesa, be dainos, ne iš vietos...).

Matyt sąmoningai praleidau irklus, inkilus, ylą (labai primena mokyklos laikus...) ir tiesiog mokėmės atpažinti I ir Y. Vienas būdas – smagus šokis. Ištiesiam rankas virš galvos ir stovim sau tiesios kaip stygos. Tai I. Staiga rankas kiek išskleidžiam į šonus. Tai Y. Neblogas pratimas koordinacijai, nes beskleidžiant rankas į šonus vaikui visgi reikia sustabdyti rankas pusiaukėlėje, kad nesigautų raidė T. Vieną dieną su Emiliją iš rytinio pasivažinėjimo (taip.. dviratis... apie tai skaityti žemiau) parsivežėm šakelių – I ir Y formos. Tuomet jas puošėme siūlais. Superinis darbelis. Smagumo iki lubų. Ir smulkioji motorika nesėdi vietoje - tikra mankšta mažiesiems piršteliams.

Be to, šią savaitę pagaliau prisiruošėm (nesuprantu, ko taip ilgai ruošėmės - toks lengvumėlis!) pasigaminti naminį plastiliną (play-dough). Dvi valandas Emilija ir Sofija nepakilo nuo stalo. Negalėjau patikėti tokia miltų ir druskos dueto sėkme!

Biblija. Aurimas tęsia Training hearts, Teaching minds. Kadangi dauguma mūsų rytų yra panašūs, apie juos parašiau bendrą reziume. Toliau su Emilija (Sofijai visgi per sunku) kremtam Paulą Valdietę. Paulos dėdė kadaise buvo tikintis, bet po savo žmonos ankstyvos mirties nusigręžė nuo Dievo. Jį suerzino nuoširdus Paulos tikėjimas, todėl vieną rytą jis konfiskuoja iš mergaitės jos branginamą Bibliją. Tačiau įvykiai susiklosto taip, kad atimtą Bibliją ima skaityti pats. Emilija net krykštavo iš džiaugsmo! Ir vėliau apie tai nenustojo kalbėti. O kitame skyriuje prie mirties slenksčio atsidūrė Paulos puseserė Katalina. Už ją Paula ir Lisita karštai meldėsi ir jos sveikata ėmė taisytis. Emilija taip įsijautė į pasakojimą, kad nesulaukusi skyriaus pabaigos, su širdgėla pareiškė: „Viskas, ji mirė“. Bet kai sužinojome, kad Dievas pagydė Kataliną, užtraukė smagų Valio valio valio!!

Klausiau vieno pamokslo apie biblinį namų mokymą. Ir apskritai apie tai, koks turėtų būti krikščioniškas mokymas. Pamokslininkas pasakė tokią mintį: mokyme nėra neutralios teritorijos. Arba jūs mokote vaikus apie Dievą arba prieš Dievą. Tėvai linkę save raminti, kad valstybinėse mokyklose nėra niekinamas Dievo vardas, ir Jis net nėra minimas, todėl pasaulietinis mokymas yra neutralus. Netiesa. Ten kur nėra išpažįstamas Dievas, tas mokymas yra prieš Dievą (Mt 12:30). Be to, kaip įmanoma mokyti apie dalykus, kuriuos sukūrė ir kontroliuoja Dievas, jei apie Jį patį neužsimenama nė žodžio? Pamokslininkas kalba ir tėvams, kurie mokina vaikus namie. "Jei jūs mokindami matematikos neužsimenate vaikams apie Dievą, turėtumėt liautis ir permąstyti savo pamokas." Visas mokymas turi suktis aplink Dievą. Nesvarbu ar tai fizika, ar chemija, ar biologija (tuo labiau biologija... ). Mąstau. Kartais verkiu. Kartais džiaugiuosi. Biblinis mokymas namie - biblical homeschool – man yra tokia nepažįstama, neregėta, nauja, neįprasta sritis, kad aš turiu kasdieną laužyti įsisenėjusius mąstymo stereotipus, kad galėčiau savo dienoje rasti viskam savo vietą. Ką jau bekalbėti apie aplinkinių palaikymą. Jei gyventume Amerikoje, būtų kita kalba. O dabar tenkinuosi nepritarimu. Kartais atvira forma, kartais mandagiai išsakytu. Nieko. Susiveržiam diržus ir einam toliau. Juk ir iš Nehemijo daug kas šaipėsi, o jis visgi atstatė Jeruzalės sienas.

Skaitymas1. Aš atsiimu savo žodžius. Beveik. Taigi mūsų iš A.Mickevičiaus parsineštas skaitymo pradžiamokslis judina ledus. Emilija pati prašo manęs skaityti Genį (taip vadinasi knyga) ir su pasigardžiavimu skaito neilgus sakinius. Tiesą sakant, dabar ramiai bevartydama Genį iš tiesų matau, kad jis kiek skiriasi nuo kitų iki šiol matytų elementorių. Čia nors ir marga, bet kažkaip tvarkingiau ir logiškiau išdėsta medžiaga. Pavyzdžiui, vienam puslapyje skaitome sakinius:

Rasa rovė morkas (morkų piešinėlis).

Alė šėrė triušius (piešinėlis).

Valė rovė žolę (piešinėlis).

Roma šėrė karvę (piešinėlis).

Rovė, šėrė kartojasi, o Alė ir Valė skiriasi tik viena raide, todėl skaityti Valė rovė morkas visai nebesunku. Tai vaiką ir nustebina ir suteikia pasitikėjimo savimi skaityti kitą sakinį, o šis ir vėl lengvai susikramto. Vaikas laimingas. Mama laiminga. Ir svarbiausia – judam, nestovim vietoje!

Tad Juozo Danilavičiaus „Genelį“ užskaitau.

Skaitymas2. Skaitėm daug, tačiau visai trumpučių knygelių. Savaitės knygas nusprendžiau skirstyti dvejopai: 1. trumputės knygos ir rimtos knygos,  2. laisvalaikio skaitymo ir dedikuoto skaitymo (laisvalaikio – tai vaikiška beletristika, kurios stengiuosi mažint kiek įmanoma; dedikuotas – tai kokybiška, gera literatūra. Na, living book). Tad savaitės eigoje skaitom kelias plonas knygeles ir turime išsirinkę vieną „rimtą“. Vaikai kasdien patys vartinėja savo laisvalaikio skaitymą, o su manim paskirtu laiku (dažniausiai per Mato pietų miegą) skaitom dedikuotas knygas. Mhhh... Reikės šitą sistemą dar patobulinti. : )

Atradimas. Tam ta ramtam. Mašiotas. Puikumėlis. Yra išleista serija P.Mašioto knygelių. Pirma griebėm „Sparnuočius“. Na ir gražiai gi parašyta. Taip dailiai sakiniai sudėti. Tokie gražūs tekstai! Living book. Kvadratu. Be to, šią savaitę truputi ir pati akis pamankštinau. Pas Aurimo tėvus palėpėje Škėmos „Baltą drobulę“ užtikau. Prisipažinsiu, kad mokykloje jos neskaičiau. O dabar atsivertus beveik ir supykino. Psichodelinė odė žmogaus ego. Niūri, neskani knyga.

Rašymas. Rašėm. Tik visai nedaug. Emilija gal kiek patingėjo šią savaitę, o aš per tas kriaušes ir neturėjau laiko su ja užsiimti. Bet su Sofija atradom naujų pratimų rankai lavinti. Sėdame kartu prie stalo. Aš seku pasaką o Sofija piešia.

O čia pirmasis Sofijos šeimos portretas...

Gamta. Senelio kibire prigėrė žiogas. Ne žiogas, o milžinas. Koks eksponatas! Mes su Emilija jį skersai išilgai išmatavom, išuostinėjom, apčiupinėjom. Ūsai keturių centimetrų ilgio! Pro padidinimo stiklą apžiūrėjom kojas – kaip kokio šuns-vanago-vištos. Lyg ir letenėlės, lyg ir nagai. Emilija tą žiogą nupiešė. O tada... jis dingo. Penkiom minutėm palikom jį sode ant stalo. Ateinam – nebėra. Gal prisikėlė? Arba greičiausiai kokia šarka pavogė? Ar šarka lesa žiogus?

Gal ir būtumėm ilgai liūdėję dėl prarasto žiogo, tik kad liūdėti nebuvo kada. Radom du vikšrus. Riebuilius. Vieną Sofija, kitą Emilija. Aš kaip tikra kovotoja už gyvūnų teises, paruošiau vikšrams patogius rūmus dideliame plastmasiniame kibire. Pridėjom ten šakų, buroko lapų, žemių – ką gi tie vikšrai valgo? Bet mūsų svečiams nauji namai nepatiko. Kitą dieną abu buvo beveik nugaišę. Man ėmė griaužti sąžinė ir aš inscenizavau vikšrų pabėgimą. Aukščiausio lygio sabotažas. Kubu. Vienas vikšras pabėgo sėkmingai, bet kitą bebėgantį laiptais visgi pagavau.... ir vėl ta sąžinė – visgi du brangūs egzemplioriai, tokie bet kur ant kelio nesimėto. Istorija baigėsi tuom, kad mūsų vikšras kokono nesusuko, o Sofija bežaisdama su vikšreliu, jį kažkur pametė. Tačiau kol augintinis gyveno su mumis, jį akylai stebėjome. Koks įdomus padaras! Jei tik būtų kiek didesnis, pamanytum, kad lyg ir šuo koks. Eina galva panarinęs, uosto žemė priešaky.

Sportas. Didžioji savaitės naujiena štai kokia: Emilija išmoko važiuoti dviračiu. Taip! Laiminga mama, laimingas tėtis, laiminga Emilija. Tik Sofija truputį nelaiminga – ir jai norisi skriet vietiniais keliais, bet dar nemoka... O norisi juk.

Tad su Emilija kelis rytus iš eilės mėgavomės pasivažinėjimu dviračiais. Tik mudvi. Nuostabiai praleistas laikas su dukra.

***

Ir, žinoma, visų svarbiausia – Liutauro gimtadienis! Liutauro mama Agnė paruošė vaikams lobio ieškojimą su užuominomis. Man pačiai buvo be galo smagu bėgioti vaikams iš paskos užuominų keliu. Emilija petis petin dirbo su Liutauru prie kiekvienos stotelės – komandinis darbas visame grožyje! Bet ir tai dar ne pabaiga. Kadangi Liutauro šeima statosi namą, o namo apšiltinimą darosi šiaudų briketais… Vaikai gavo palaipioti, pasivartalioti, pažaisti slėpynių, pašokinėti ir prisidūkti tikrame šiaudų rojuje. Net drovioji Sofija buvo devintame danguje. O Emilija ryte atsikėlusi ir po savo pagalve radusi šiaudų palaimingai atsiduso ir pasakė: “Mama, visgi aš nesusapnavau, kad vakar ant šiaudų buvau…”