ATGAL Kai būna sunku. Padrąsinimas mamoms. Intarpas...

Dažnai skaitydama kitų mamų internetinius dienoraščius pagalvoju: „Kaip tos mamos viską spėja? Kokios jos šaunios, organizuotos. Įvaldžiusios įvairiausius mokymo, tvarkymo, mąstymo, maisto planavimo, maisto pirkimo metodus. Kokios jos protingos! Apsiskaičiusios. Man iki jų toli. Man taip nepavyks“. Pažįstama? Man pažįstama. Skaitau jų įrašus ir gėriuosi fantazija, nuoseklumu, ir tuo pat metu kraupstu nuo savo disorganizacijos ir nemokšiškumo. Imu jaustis visiška nevykėlė. Bet žinot ką? Už tų nuostabiai parašytų straispnių slepiasi paprastos mamos ir didžiausia tikimybė, kad kartais (o gal beveik visada) jos jaučiasi lygiai taip pat kaip aš ir jūs. Jei skaitysite toliau, rasite saujelę niūrių minčių. Ne šiaip sau jos tokios niūrios... jos – niūrios su tikslu. Brangi mama, jei tu bent kiek panaši į mane, retsykiais ir tau turbūt užplaukia juodas debesėlis. Ir tau būna liūdna ir nyku. Ir tu turbūt jautiesi visiškai neadekvačiai, visiškai nevykusiai, visiškai nekaip. Kai tas debesėlis užplauks, žinok – tu ne viena. Tie debesėliai užplaukia man ir beveik visoms mano pažįstamoms mamoms. Visai neseniai atradau užtikrintą vaistą nuo visų blogų minčių. Ir tai ne miegas ir ne poilsis. O bendrystė su kitom mamom. Sunku? Tuomet netylėkit – guoskitės viena kitai. O gal tau lengva lyg ant debesų? Tuomet rask, ką galėtum paguosti ir padrąsint. Palaikykit vieną kitą ir kelionė taps dvigubai lengvesnė.  

Taigi, pradedu niūriąją dalį. Jei kas manęs paklaustų ar labai sunku auginti tris mažus vaikus (5m., 3m., 1m.), nebevaidinčiau supermamos... neišpūsčiau krūtinės ir nesakyčiau: „O kas čia sunkaus?! Juk Dievo dovana yra vaikai, todėl nieko sunkaus čia neturėtų būdti...“ (aha, kadaise aš taip mąsčiau). Atsakau čia ir dabar: žinoma, kad sunku auginti tris vaikus. Žinoma. Be abejo. Labai sunku. Ar galiu jums pasiguosti? Galiu? Gerai. Tuomet guodžiuos.

1: man trūksta miego. Vat. Pagaliau prisipažinau. Paskaičiavau, kad paskutinį kartą išmiegojau naktį be trukdžių prieš... na 5 metus. Nauji metai? Seni metai? Skauda gerklę? Peršalau? Gripas? Bloga? Pamiršk. Nemiegosi, mama, ir viskas. Dėl miego trūkumo, žinoma, esu suirzusi ir pikta, bet nuo to mažiukams nei šilta, nei šalta. Lūkesčiai vistiek tokie patys: mama turi būti visada pasiruošus žaisti, pralinksminti, nušluostyti nosį, paguosti, padėti... Tiek daug poreikių ir tik dvi rankos... Kaip gi taip?

Jei tu jautiesi taip pat: viskas su tavim tvarkoj. Rimtai..

Kas man padeda: išmokau nesureikšminti miego. Sąmoningai jo nevengiu, bet jei vieną ar kitą naktį neišsimiegu, stengiuos nuleist pavėjui. Rezultatas? Nuovargis toks pats, bet streso mažiau.

2: amžinas bardakas. Va čia tai bėdų bėda. Atrodo, kad kiekvieną laisvą minutę aš arba tvarkausi, arba tvarkausi, arba tvarkausi... arba gaminu valgyt, arba gaminu valgyt... arba skalbiu... arba kloju lovas... arba tvarkausi... arba tvarkausi... Visą gyvenimą buvau savo netvarkos karalienė. Ir štai staiga į jį įsiveržė kažkieno kito įžuli netvarka. Susikėlė kojas ant mano stalo, prišiukšlino, pritrupino... Kitaip sakant: kol neturėjau vaikų, viskas buvo ore, bet su vaikais atsirado ir didelė alergija betvarkei. Sunku...

Jei tu jautiesi taip pat: viskas su tavim tikrai tvarkoj.

Kas man padeda: Dažnai kviečiam svečius, nes juk prieš kiekvienus svečius nori nenori reikia apsitvarkyt, ane? Besiruošiant svečiams ir vaikus įtraukiam į talką. Tad dviguba nauda.

3: aš visur vėluoju. Visur. Nes išsiruošti iš namų... (tiesiog išeiti pro duris) yra beveik misija neįmanoma. Tai skausminga ir ilga procedūra. Nesuprantu kodėl. O juk esu išsiruošimo iš namų veteranė –tą darau jau penkis metus (įsivaizduokit, kiek kartų jau yra tekę išeiti ir įeiti su vaikais pro duris... ne vieną šimtą tai tikrai). Po šitiek daug išsiruošimų juk turėtų būti lengviau? Ane? Kodėl tada taip sunku? Kodėl kiekvieną kartą, kai reikia kažkur važiuoti, vaikai pasiunta kvadratu? Atrodo kad kaskart ant mano galvos pražilsta mažiausiai trys plaukai, aš pavargstu, nusiviliu, nuleidžiu rankas. Tuomet imu grasinti ir skelbti visai kaiminystei, kad niekur nevažiuosim (pfe, tušti paistalai, nes juk žinau, kad visur mes važiuosim...). Tuomet dar labiau nusiviliu savimi, kad esu nepastovi ir švaistausi tuščiais grasinimais.. rodau blogą pavyzdį... ir t.t. O viso šito fiasko finale dar ir vėluoju. O pavėlavus, raudonuoju, pykstu ant savęs. Ech. Sunku.

Jei tu jautiesi taip pat: viskas su tavim tvarkoj (taip, aš tą kartosiu iki paskutinio punkto).

Kas man padeda: Nors ir labai tingisi, bet tais retais atvejais, kai išvažiavimui iš namų susiruošiu dieną prieš (svarbiausiai užtikrinti, kad visi vaikai turės po porą vienodų kojinių)... tuomet viskas eina lyg iš pypkės.

4: didžiąją laiko dalį jaučiuosi kaip visiška nevala. Skubanti, galvą pametusi, išsiblaškiusi, nesugebandi, neadekvati, neįsipaišanti į visuomenę. Tai vat. Dėmesio: pranešimas pikčiurnoms, kurie dūsauja ir piktai šnairuoja, kai aš su vaikais „veržiuosi“ prie kasų parduotuvėje... Žinot ką? Jei aš su trim vaikais kažkaip prisikasiau prie kasų – didelė tikimybė, kad aš ir taip jaučiuos nekažką.. tikrai blogiau jaustis nebepajėgsiu. Aš jau kvit. Kvit, kvit. Kvit. Tad nebedūsaukit ir nebešnairuokit, o gal verčiau.. padėkit? Ką?

Jei tu jautiesi taip pat: viskas su tavim tvarkoj... užjaučiu ir suprantu tave.

Kas man padeda: Jei man taip nutinka, skambinu draugei, kuri turi daugiau vaikų nei aš... ir guodžiuos. Kiekvienai mano baisiai istorijai apie kreivus praeivių žvilgsnius ji turi dar baisesnę, todėl abi pasijuokiam, pasiguodžiam ir gyvenam toliau.

5: man niekas nesigauna... dabar tai jau tikrai nebesigauna... aš nežinau, ką aš darau... dabar tai jau šakės... vat dabar tai jau tikrai šakutės... man atrodo aš esu pasaulinio lygio nevykėlė... aš sugadinsiu savo vaikus“. Štai tokį tekstą iš manęs girdi mano vyras beveik kas vakarą. Kiek rečiau – mano draugės. Tiek vyras, o gal daugiau visgi draugės, ačiū Dievui, mane paprotina, pastiprina, atstato, padrąsina, nukreipia. Taip ir gyvenu: nuo nuotykio iki nuotykio, nuo krizės iki krizės, nuo ašarų iki ašarų.

Jei tu jautiesi taip pat: viskas su tavim tvarkoj... užjaučiu ir suprantu tave.

Kas man padeda: Išsikalbėjimas. Išsikalbėjimas. Išsikalbėjimas. Kas nepadeda? Tylėjimas. Tylėjimas. Tylėjimas.

6: aš bijau. Ir mano baimės yra didelės. Aš bijau dėl sveikatos: savo, vaikų, vyro. Bijau, kad neteisingai maitinu savo šeimą. Bijau, kad mano vaikai nepakankamai būna lauke. Bijau, kad nemokėsiu vaikų išmokyti vieno ar kito dalyko. Bijau, kad mano vaikams nuobodu su manimi. Bijau, kad mano vaikai liks nesotūs, sušals, pavargs ar užsimanys į tualetą ne vietoj ir ne laiku. Bijau žmonių reakcijos. Bijau atstūmimo. Bijau nežinios. Bijau realybės. Bijau mažų erdvių... Bet čia jau kita tema.

Jei tu jautiesi taip pat: viskas su tavim tvarkoj... užjaučiu ir suprantu tave.

Kas man padeda: Skaitau Bibliją, apmąstau konkrečiam atvejui tinkančias eilutes, meldžiuosi. Na o su mažų erdvių baime kovoju tiesmukiškai – jei tik galiu, nežaidžių slėpynių spintose ir nevažinėju liftais. Padeda.

7: dažnai jaučiuosi taip, lyg visą dieną nieko nebūčiau nuveikus, užbaigus – tik pradėjus, suplanavus, bet neįvykdžius. Ir kas iš to? Turiu daugybę raidžių be taškų, pasimetusių siūlo galų, pusiau užbaigtų minčių. Tai vargina. Esu viena iš tų žmonių, kurie nuolatos spirga naujom mintim, grandioziškom idėjom ir naujais projektais. Trys vaikai mano spirgėjimo nenumalšino, bet pajėgumai tas prispirgintas idėjas įgyvendint sumažėjo iki minimumo... Taip paprasti darbai (pvz sutvarkyti spintą – paprasta, ane?) išsitęsia iki nesibaigiančių, mėnesį trunkančių projektų. Tai vargina. Tai labai vargina.

Jei tu jautiesi taip pat: eina sau, žinau, kad jausmas – labai nemalonus. Užjaučiu tave.

Kas man padeda: Didesnį darbą suskirstyti aiškiais etapais, kuriuos užbaigus galiu dėti tašką ant „i“. Na tarkim, kai tvarkau spintą, tai tvarkau po vieną stalčių ar lentyną į dieną. Žinoma, kol baigiu tvarkyti paskutinį kampelį, viskas kita jau būna nušniokšta, tačiau bent jau nesijaučiu taip, lyg būčiau darbą pradėjus ir nepabaigus. Kitais atvejais – spaudžiu gazą ir mėginu bet kokia kaina pasiekti finišą. Pastarasis modelis nėra rekomenduotinas.  

8: nespėju (nemoku?) užmegzti ryšio su vaikais. Kai jų yra trys ir kai kiekvienas nori mano dėmesio... čia ir dabar.. jaučiuosi nekaip, nes žinau, jog negaliu padalinti savęs į keturias dalis (vaikams ir vyrui po truputį). Žinau, kad turiu kažkaip protingai paskirtyti laiką, kad galėčiau užmegzti kokybišką santykį su kiekvienu vaiku. Tačiau laikas lekia, o tas santykis regis tik paviršutiniškas? Ar jums taip būna?

Tad, brangios ir nuostabios mamos, aš jus suprantu. Jūs esat tokios gražios, tokios nuostabios, šaunios, nepakartojamos, didvyrės. Koks vertingas yra jūsų darbas! Aš taip viliuosi, kad, užklupus niūrioms mintims, jūs turite kažką, kas galėtų jums padėti jas išsklaidyti. Mamos, jūs esat viena kitai reikalingos. Jei šiandien jūs jaučiatės puikiai – atrodo, kad kalnus galėtumėt nuversti – sukluskite, gal jūsų draugei kaip tik dabar reikia padrąsinimo. O gal jums liūdna? Sudužkite ir guoskitės – nėra nieko nuostabiau už tikrą nuoširdumą. Griebkit jautį už ragų: išsivirkit skanios kavos (ar arbatos), uždėkit vaikams „multiką“ ir „bėdavokitės“ viena kitai... pamatysit – našta nuo pečių nukris, o ir jūsų pašnekovė tikrai bus didžiai palaiminta.

***

Na o dabar konkrečiai apie namų mokymą. „Man sunku. Aš neturiu bendraminčių“, pasakysite. Buvau ten. Nėra smagu. Ilgą laiką maniau, kad esu vienintelė, kuri nori vaikus bet kokia kaina mokyti namie. Iš tikro. Aš galvojau, kad esu viena kaip pirštas. Buvo liūdna, nyku ir baugu. Bet štai mano draugė Sandra pasirodo irgi mąstė tą patį. Taigi, regis, jau buvom dviese. Tuomet vieną gražią pavasario dieną man per feisbuką parašė Agnė. Susitikom, susipažinom, susidraugavom. Nusprendėm atlikti eksperimentą: imti ir pabandyti mokyti vaikus namie. Nerealiai! Taip viskas ir prasidėjo. Po kelių mėnesių susipažinom su Gintare, kuri lygiai kaip ir aš visą laiką galvojo, kad yra vienintelė, kuri nori mokyti savo dukrytę namie. Mūsų ratas ėmė plėstis, draugystės tvirtėti. Jau praėjo beveik metai nuo to laiko, kai viskas užsisuko. Dabar mūsų yra visai nemažai. Ir mes esame, aš viliuosi, viena kitai didelis pastiprinimas ir padrąsinimas. Renkamės mažiausiai kartą per savaitę: bendraujam ir mes, ir mūsų vaikai. Raginu ir kitas mamas sekti mūsų pavyzdžiu – susidraugaukit su feisbuku, prisijunkit prie namų mokymo grupės, susiraskite bendraminčių mamų savo ar artimiausiame mieste, susitikite, susipažinkite, palaikykite ryšius, drąsinkit viena kitą. Žinokit, kad tikrai yra daug šeimų Lietuvoje, kurios nori mokyti vaikus namie, jau tą daro ar planuoja tą daryti. Norite draugauti miestais? Puiki mintis. Draugaujam. Rašykit man, rašykit Agnei. Skambinkit varpais. Nenuleiskim rankų!  

Gyvenam toliau? Gyvenam.

 

Renkame labdarą. Kažkas, ko mes turime užtektinai, kitiems tėra svajonė