Na va. Prieš metus laiko drauge su Agne iš MolioVaikų pradėjom šį utopinį namų mokymo „eksperimentą“. Svajoti apie namų mokymą pradėjau daug anksčiau, tačiau "oficialiai" TrijųŽirnių kelionė prasidėjo praeitų metų birželio mėnėsį. Atrodo taip senai... Turiu išsisaugojusi ir užsikonservavusi visus Trijų Žirnių įrašus. Štai pats pats pats anksčiausias:
„Bandom. 2016 gegužė. Pradėjom stėbėt gamtą. Susipažinom su žydinčiais medžiais: vyšnia, slyva, obelimi. Pražydus pienėm, pažindinomės su jom: ragavom žiedus, lapus, bandėm naudot pienes vietoj teptukų, stebėjom geltonų galvyčių virsmą pūkais, sužinojom, kad pienės pasisėja pūkais. Susipažinom su žydinčiom žemuogėm – dabar žinosim, kur ieškot uogų. Stebim aplinkinius spygliuočius medžius: egles ir pušis. Šiemet eglės gausiai apaugusios minkštučiais žaliais ūgliukais, kurie pasirodo yra valgomi. Glostėm, mylavom, stebėjom ūgliukus. Gegužei įpusėjus, eglės pražydo – sukrovė mini kaktusiukus. Glostėm, čiupinėjom fotografavom. Atradom neapsakomą malonumą – purtyti eglių žiedadulkes, kurios yra gausios – smagi pramoga. Taip pat susipažinom su vėdrynu bei gysločiu. Vaikams gyslotis didelio susižavėjimo gal ir nesukėlė, tačiau man – tai atradimas. Žydintis gyslotis – žavinga pievų nuotaka.“
... ir štai prabėgo visi dvylika mėnesių. Na ir? Kaip jaučiuos? Fantastiškai! Nepakartojamai! Prisipažinsiu jums atvirų atviriausiai – mokyti savo vaikus namuose yra pati nuostabiausia dovana ir privilegija, nuotykis! Nuostabiau aš net nepajėgiu sufantazuoti. Būti tokio superinio vyro žmona, tokių unikalių vaikų mama ir mokytoja, namų šeimininke... na jo – va čia tai viršūnė. Turiu omeny – wow..wow. Ir žinot ką? Tai nėra sunku. Meskit visus kažkieno sukaltus ir įkaltus stereotipus ir mitus iš galvos. Vaikų mokymas namuose yra praktikuojamas daugelyje šalių. Tai normalu. Tai nebaisu. Tai įmanoma. Tai įveikiama. Tam nereikia jokio mokslinio laipsnio. Tik daug kantrybės, labai daug optimizmo ir gero ūpo, mažumėlę pasiryžimo... Ir viskas.
Svajoji mokyti savo vaikus namie? Nuostabu. Pirmyn. Nenuleisk rankų. Tau pavyks. Lietuvoje yra daugybė šeimų, kurios jau moko vaikus namie. Daugėja šeimų, kurios nori mokyti savo vaikus namie. To siekia. To reikalauja. Reikalai sparčiai juda pirmyn ir aš tikiu, kad visai ne už kalnų tas laikas, kai mūsų šalyje mokymas namie bus įteisintas. Ne tuščiai kalbu. Tad būk padrąsinta. Nenuleisk rankų. Eik. Judėk. Klausk. Rašyk. Ieškok. Surask. Jei tik turi noro ir pasiryžimo – viskas įmanoma.
* * *
Atrodo, kad per gimtadienius (ypač pirmuosius - che, che), priimtina ir dera daug kalbėt apie jubilijato nuopelnus ir pasiekimus... Tad štai pagalvojau, kad TrijųŽirnių vienerių metų „gimtadienio“ proga (na anoks čia gimtadienis, bet visgi...) bent jau prisiminsiu, ką mes veikėm ištisus metus. Nuopelnų daug tikrai nebus, bet pačiai bus į naudą – kad drąsiai žengčiau į antrus namų mokymo metus.
Beje, kas mes?
Jei kas įsijungėt tik dabar ir nelabai nutuokiat, kas tie TrysŽirniai ir kodėl jie trys, ir apskritai kas čia vyksta... Štai, prašau, trumpas intro: esu Eglė, trijų vaikų mama (ehm – trys žirniai). Esu namų mokymo (tai homeschooling) šalininkė. Lygiai metus laiko mokau savo vaikus (5.5, 3.5, 1.5) namie. Turiu didelį troškimą ir kalno dydžio pasiryžimą saviškius mokyti namie iki galo... Tad iki tol, kol baigs mokyklą. Esu įsitikinusi, kad tėvai, o ne valstybė, turi visišką Dievo jiems suteiktą teisę pasirinkti geriausią mokymo formą savo vaikams, ir štai mudu su vyru pasirinkome namų mokymą kaip pačią tinkamiausią formą mokyti mūsų vaikus. Žinoma, savo įsitikinimų akiplėšiškai niekam niekur nė per kur nebrunku... Nes juk ir jūs savo įsitikinimų niekam nebrunkate, ane? O jei niekas niekam nebrunkame – tuomet viskas fantastiškai nuostabu, ar ne taip? Taigi štai. Tokia labai labai trumpa intro, o dabar pirmyn - truputį prasimankštinsim.
Pirmiausia: klaidos ir pamokos
Pirmais metais klaidos ir nusivylimai - neišvengiami. Juk ne veltui yra posakis apie prisvilusį pirmą blyną (bent jau mano keptuvė su pirmais blynais tikrai niekuomet nedraugauja...), ane? Tačiau klaidos yra reikalingos. Jūs būtinos. Nes iš klaidų mes mokomės. Ir, tiesą sakant, nėra efektyvesnio mokytojo nei mūsų pačių padarytos klaidos - iš svetimų klaidų daug neprisimokysi. Tad mano patarimas, kurio jūs tikrai nesilaikysite, būtų toks - nusiteikit daryti klaidas ir neimkit nieko rimtai į galvą, nes pirmi metai skirti apsišlifavimui ir susitupėjimui, todėl jie bus visokie... Mano didžiausia klaida buvo bandymas Emiliją išmokyti skaityti. Žemiau apie tai parašysiu daugiau.
Antra klaida - žiūrėjimas į kitus. Semtis patirties iš kitų panašių šeimų nėra blogai, tačiau graužti save dėl to, kad kažkas pas kitus yra geriau, kitaip... Na, tai jau nebeprotinga. Tai tik sukelia stresą, o šito blogiečio tikrai nereikia leistis į savo namus. Tai, kad kitur žolė žalesnė, tėra optinė apgaulė.
Trečia klaida - leisdavau sau nusivilti savimi. Dažnai. Pernelyg dažnai. O nereikėjo, nes tai sukelia stresą, alio. Dabar į viską žiūriu kiek paprasčiau - niekas negimė visko mokėdamas. Namų mokymas yra mokymosi procesas ne tik vaikams, bet ir mamoms. Tad nemušk savęs per galvą, jei kažkas nesigauna iš pirmo karto ir nesistenk būti "ekspertė" pačią pirmąją mokymo namie dieną, nes tai sukelia didelį stresą kitiems. Dariau ir pirmą, ir antrą... Nėra smagu.
Ketvirta klaida - fiasko su dienotvarkėm. Jų išbandžiau ne vieną. Pirmiausia bandžiau pritaikyti standartinės mokyklos tipo dienotvarkę - ne, ne, ne ir dar kartą ne. Negalima mokyklos perkelt į namų atmosferą. Ne. Bandžiau ir be dienotvarkės - chaosas. Bandžiau įmantrų žiedinį (ciklinį) planavimą - neblogai, bet per daug vaikščiojimo ratais... Ieškojimas tinkamo plano savo šeimai nėra blogai, tačiau didžiausių nemalonumų prisivirdavau sau ir vaikams, kai susikurdavau planą, neatitinkantį realybės (atrodo, kad tą patį tedarau ir šiandien). Tuomet mes tik bėgam, bėgam, bet vistiek įveikiam tik pusę plano. Koks stresas kvadratu... arba kubu. Patarimas mano toks: jei planas nepasiteisina, keisk planą, o ne tempą. Sumanymai ir tikslai turi atitikti ne kažkieno kito standartus, o tavo šeimos pajėgumus.
Penkta klaida - socializacijos mitas. Pasimoviau aš ant to bendravimo mito. Nemeluoju. Nors atrodo, kad skaičiau teisingas knygas... ir mąsčiau teisingas mintis? Būdavo savaičių, kai aš su vaikais tik tą ir tedarydavau - vis su kuo nors bendraudavau. Vaikai juk turėjo socializuotis. Ir žinot kas iš to gavos? Ne kažką. Daug įtampos. Daug nuovargio. Pasakykit man atvirai: kai jūs susieinat į vieną vietą su kitom mamom ir kitais vaikais, kas tuo metu vyksta? Ar jūs leidžiat laiką kartu su savo vaikais? Ne. Jūs leidžiat laiką su kitomis mamomis, o jūsų vaikai leidžia laiką su kitais vaikais. Tuo metu jūs su savo vaikais nemezgat jokio ryšio. Stop. Nesipiktinkime... Išklausykite toliau. Esmė tokia: jei jūsų santykiai su jūsų vaikais tvarkoje, jei jūs leidžiat su jais pakankamai laiko kartu (ne namie prie puodų ar prie knygų, o tada, kai dėmesys yra jūsų vaikams ir niekam kitam), tuomet jūs tikrai žinosite ribą tarp sveikos socializacijos ir tokios, kai jau yra perdaug. Neapvokite savęs ir savo vaikų - kartu jūs gyvensit ne tiek jau ilgai. Pamąstykit patys - ar labai lėtai jums prabėgo jūsų aštuoniolika gyvenimo metų? Kaip žaibas, ane? Tai vat. Kaip žaibas užaugs ir jūsų vaikai. Tad statykite su jais santykį jau dabar, nes vėliau gali būti per vėlu. Pirmiausia - jūs ir jūsų vaikai, o visa kita (tame tarpe ir socializacija) - antroje vietoje. Tad mano klaida, per daug įsipareigojimų ir perdaug bėgimo. Patarimas? Išmokite atpažinti ribą, nebandykite sudalyvauti visur ir... kartais tiesiog pasakykite ne.
Raidės
Taigi. Ką mes nuveikėm per metus? Pradėjom nuo pačių pagrindų – abecėlės. Ne todėl, kad nepažinojom nei vienos raidės... bet kad būtų kažkoks startas... kažkokia forma. Taip prabėgo pirmas pusmetis. Vienai raidei skyrėm savaitę laiko (ang. Letter of the week; kūrėm apie kiekvieną raidę daineles, eilėraštukus, puošėm raides, darėm darbelius, eksperimentavom). Ištvermingai atbėgom nuo taško A iki... Ž. Buvo be galo smagu. Ne tiek dėl pačių raidžių, kurias tikrai galima išmokti ir per kelias savaites, o dėl proceso, dėl nepaprastai turtingo laiko. Beje, jei svajojate įsivažiuoti į namų mokymą ar tiesiog užsiimti su savo vaikais, bet nežinote nuo ko pradėti – viena raidė per savaitę yra puiki vieta startuoti. Skirkite vienai raidei savaitę laiko. Ją tarkite (tarkitę garsą, ne pavadinimą - tad ne "bė", o "b"), dainuokite, rašykite, spalvinkite. Pasigaminkite dideles raidžių korteles, vaidinkite su raidėmis situacijas. Pririškite prie raidžių kitus dalykus. Gamtą, miestus, Bibliją, dailę, žmogaus anatomiją, muziką. A – tai alyva (skinkit, pieškit alyvas), Alytus, Adomas, akvarelė, akis, akordeonas. B – tai bebras, braškė, Birštonas, Biblija, brukšnys, blakstiena, Bachas. C, Č, D... ir t.t. Visi kaip, ką ir kur priklausys nuo jūsų ir jūsų vaikų charakterių, pomėgių ir nuotaikos. Tad jei nežinai nuo ko pradėti, pradėk nuo vienos raidės per savaitę. Visos mano draugės, kurios dabar moko savuosius namie – tą išbandė.
Čia rasite greitas nuorodas į visas mūsų raides.
O čia mūsų raidės vizualiai (ne visas vizualiai darėm).. ne visos vykusios, bet mums brangios:
Literatūra
Kita sritis, kurią bandėm jaukintis (ir galiu pasidžiaugt – prisijaukinom!) – tai knygų skaitymas. Knygom (audio ir mano skaitomom) skyrėm ir dabar skiriam per dieną daugiausiai laiko (vidutiniškai apie valandą, dvi... būna daug daugiau, būna mažiau). Audio knygų ieškau internete (googlinkit „audio knygos“, „audio pasakos vaikams“), esam parsiuntę ir perklausę daugybę Vakaro Žvaigždelės laidų (čia rasite masišką laidų archyvą). Popierines - tikras knygas - reikėjo jaukintis. Tai neįvyko savaime. Pradėjom po truputį. Po puslapį, po du. Vakarais prieš miegą. Dieną per pietų miegą. Kartais lengviau, kartais sunkiau. Pradžioje rinkomės lengvesnes knygas (daug paveiksliukų, mažai teksto, trumpi skyriai; pavieniai pasakojimai, o ne viena ilga istorija). Po truputį perėjom prie rimtesnių knygų (mažai paveiksliukų, daug teksto; sudėtingas siužetas, vientisa veiksmo linija).
Apie skaitymą dar rašiau čia ir čia, o čia rasite mūsų pamėgtų knygų sąrašą. Buvo visko: sunkių ir išbarstytų savaičių ir labai gerų savaičių. Dabar po metų laiko viskas susireguliavo ir aš jau be vargo galiu savo trimetei ir penkiametei skaityti normalias, solidžias knygas. Šiuo metu kremtam visą Narnijos Kronikų ciklą. Vaikai prašo skaityti vėl ir vėl. Jei būtų jų valia – per dieną daugiau nieko neveiktume, o tik skaitytume knygas (na.. gerai, gerai – dar žiūrėtume „multikus“). Tad rezultatas neblogas – dedu pliusą. Padrąsinimui – sudominti vaikus geromis, normaliomis knygomis šiais kompiuterių, "smartfounų" ir planšečių laikais yra įmanoma. Reikia tik trupučio kantrybės, laiko ir ištvermės. Du žingsneliai į priekį, vienas atgal, du į priekį, vienas atgal. Visa paslaptis – nenuleisti rankų tada, kai paeini žingsnelį atgal... tereikia prisiminti, kad jau paėjai du į priekį. Tad judam į priekį, ane?
ps. Jei kam įdomi mūsų kelionė po knygų pasaulį, tuomet galite pasiskaitinėti šį įrašą - čia sudėjau visus TrijųŽirnių tekstus apie litaratūrą... Nuo pirmos savaitės iki šiandienos. Jei skaitysite, pamatysite - kelionė mūsų buvo tikrai vingiuota.
Mokėmės skaityti
Taigi čia ta didžioji klaida. Ranką prie širdies dedu – tikrai mokėmės su Emilija skaityti... Ar išmokom? Ne. Kodėl? Tiesiog per anksti... Va. Pagaliau pripažinau. Prieš metus laiko nebūtumėte manęs įtikinę, kad mano vaikas gali „būti nepasirengęs skaityti“, kad „dar ne laikas“, kad „ne tai svarbiausia“. Pasirengęs ar nepasirengęs – juk skaityti mokau aš, o ne kas kitas! Kaip tas vaikas gali paimti sau ir neišmokti skaityti! Matot? Matot, kokia arogancija? Išdidumas... Fe! Nemeluoju. Pirmą pusmetį aš būtent taip ir mąsčiau. Tačiau, ačiū Dievui, laiku sustojau ir prasikrapščiau akis: ne tame esmė. Esmė yra ne išmokyti vaiką skaityti, o verčiau būti šalia tuo metu, kai jis jau bus pasirengęs ir jam tereikės švelnaus nukreipimo. Ech. Va – gyveni ir mokaisi. Tad likusius šešis mėnesius tą ir dariau – karts nuo karto pajudinu skaitymo reikalą ir tiek. Jei noro skaityti nėra - gyvenam toliau.
Laikų ar nelaiku, bet skaitymui, raidžių mokymuisi naudojom štai tokias priemones: pačių pasigamintas stambias raidžių korteles bei smulkesnes skiemenų korteles, paskutinius mėnesius dar prijungėm draugės dovanotas medines kaladėles su raidėmis (labai puiki priemonė). Užpildėm Nieko Rimto leistą „ABC Mažiesėms“, skaityti mokėmės iš J.Danilavičiaus „Zylutės“, taip pat įsigijom Tyto Alba leistą „Labas, raide“ (labai pasiteisinusi priemonė).
Gamta
Vakar kone pravirkau, kai mes keturiese (mano trys muškietininkai ir aš... d‘Artanjanas) valėm mūsų auginamų vikšrų namus. Pasidėję storus, riebius, plaukuotus vikšrus ant pietų stalo juos krykštaudami glostėm, mylavom ir čiūčiavom. Kavos namo užsukusiam Aurimui vaizdelis pasirodė mažų mažiausiai klaikus. Beje mūsų vikšrai nelaisvėje išgyveno jau daugiau nei savaitę. Jie valgo, miega ir kakoja, o tai – geras ženklas. Praeitais metais visi rasti vikšrai arba „pabėgo“ (tai yra aš neištvėrusi paleidau), arba pabėgo.
Bet ne vien vikšrų auginime mes prasimušėm... Ūgtelėjom visame kame. Džiaugiuosi, kad vaikai išmoko (arba gal verčiau reikėtų sakyti – mokosi) žavėtis gamta. Ir ne iš paveiksliukų ar kompiuterio ekranų, o gyvai - iš pačios gamtos. Dievo kūrinija yra tokia nuostabi, nepakartojamai sudėtinga ir iš koto verčianti, kad ja nesižavėti atrodo turėtų būti neįmanoma, tačiau visgi masės žmonių gyvena Dievo sukurtame pasaulyje nepakeldami nosių nuo ekranų, net nenutuokdami, kas darosi jų pačių kieme žiemą, pavasarį, vasarą... Girdėjau taip kalbant vieną žmogų apie savo keturių metų anūkę: „Taigi žinote, tų vaikų proteliai dar tokie maži, kad jie dar nieko nesupranta - jiems pasakysi vaivorykštė, o jie stovės išsižioję“. Kokia nesamonė! Keturmečio protelis yra jau pakankamai „didelis“, kad galėtų atpažinti vaivorykštę ir, kad galėtų ja žavėtis ir ją nupiešti. Keturių metų vaikas gali daug daug daug daugiau, tačiau tam jam reikia nukreipimo. Reikia ne būti uždarytam namie, o leisti laiką kieme, lauke, prie upės, prie tvenkinio, miške, pievoje... Bet juk pievoje erkės! Taip. Jos ten tikrai yra. O ką daryti? Nebeiti į pievas? Čia ne retorinis klausimas. Aš pati purtausi nuo minties apie erkes. Pati sau šį klausimą uždaviau ir pati atsakiau: į pievas eiti reikia. Bet išėjus iš pievos, gerai vaikus apžiūrėt. Tad pirmyn į laukus!
Ką mes veikėm ištisus metus? Daug ką. Tikrai. Pažindinomės su gėlėmis, medžiais, darėm puokštes, nesėkmingai auginome vikšrelius, gaudėm drugelius, bandėm sugauti didžiausią pilnatį, stebėjom saulės užtemimą, daug piešėm (labai daug), rinkom voratinklius, sėklas, stebėjom paukščius, žiemą rengėm paukščiams valgyklą (kur ten – restoraną!), pavasarį skaičiavom kaiminystės inkilus, stebėjom tuos inkilus okupavusius varnėnus, stebėjom perinčias antis (tiek ant, tiek virš žemės), ieškojom buožgalvių (sėkmingai!!). Keliolika kartų lankėmės žirgyne (maniškiai dėl arklių eina iš proto… aš irgi po truputį jaukinuosi), turėjom ne vieną progą pačiupinėt avis, daugybę savaitgalių leidome miškuose. Na, iki gamtininko statuso mums dar toli, bet juk ir žymieji gamtininkai turėjo nuo kažko pradėti. Kas ten žino… gal vienas, o gal visi, užaugę bus gamtininkais, keliautojais, tyrinėtojais…? Ech. Skamba viliojančiai. Prof. Ričardas Kazlauskas yra taip pasakęs: "Jei norite gyventi taip ilgai kaip aš, būkite gamtininkais".
Stebėdami gamtą vadovavomės “Exploring Nature with Children” programa (nauja tema kiekvienai savaitei, galima naudoti kelis metus iš eilės, tinka skirtingo amžiaus vaikams; tačiau anglų kalba), o kitais kartais tiesiog eidavom į laukus (ang. nature walks), rinkdavom sraiges, plunksnas, vikšrus, lapus, akmenukus, pagaliukus, kaštonus, kankorėžius. Vėliau juos piešdavom. Taip pat labai pravertė stori, geros kokybes A4 dydžio sąsiuviniai (tie kurių lapai be linijų ir be langelių). Juose piešėm, žymėjom mūsų atradimus ir pastebėjimus - tai mūsų gamtininkų dienoraščiai (ang. nature journal, pasigooglinkite idėjų gamtos dienoraščiui). Vesdami dienoraštį, vaikai mokėsi ne tik pastabumo bei atpasakojimo. Gailiuosi, kad neturėjom, bet šiemet tikrai įsigysim – žiūronus bei vaikišką mikroskopą. Būtų labai pravertę.
Buvome pradėję stebėti orus: žymėti oro temperatūrą, skaičiuoti saulėtas ir apsiniaukusias dienas, daiginom saulėgrąžas bei matavom jų daigus. Visą šią "veiklą" pavadinau rytiniu segtuvu (ang. morning binder). Apie tai daugiau rasite šiame įraše. Manau, kad ramesniems ir tvarką mėgstantiems vaikams (bei jų tėvams) rytinio segtuvo idėja tikrai turėtų patikti. Tai nėra sunkiai įgyvendinama ir labai smagu.
O čia akims paganyti:
Menai
Gana meniškai prabėgo mūsų metai. Pirmą pusmetį visokių darbelių atsidarbeliavom už visus metus. Chaotiškos betvarkės era mūsų namuose – visur prikarpyta, priplėšyta, suvyniota ir išvyniota, pritepliota, primarginta. Tuo tarpu antrą pusmetį tapome tikrais eruditais – jau nebe darbeliavom patys (tikrai ilsėjomės nuo “darbelių”), o kitų darbus tyrinėjom (ang.picture study). O tyrinėdami klausėmės klasikinės muzikos. Irgi patirtis. Bet geriausia – balansas. Truputi terlionių, žiupsnelį erudicijos, saujelė tylos ir ramybės, mažumėlę chaoso… Ir bus viskas gerai. Ateinančiai vasarai menų sritį sumąsčiau daryti kiek kitaip, bet apie tai truputį vėliau.
Be darbelių-terlionių kai ką apčiuopiamo mes visgi nuveikėm. Daug dainavom. O bedainuodami, daug išmokom. Labai daug…. Išmokom daug giesmių (ne vaikiškų vieno stulpelio, o rimtų giesmių). Sekdami bebaimės Emilijos pavyzdžiu, nugalėjom milžiniškas baimes. Emilija regis gimusi būti scenoje. Dainavimas auditorijai yra jos natūrali būsena. Sofijai buvo visiškai kitaip. Jei Emilijai dainavimas publikai - lengvas malonumas, Sofijai – tai malonumas ir sunkus darbas. Kitaip sakant, jai dainuoti labai patinka, bet padainavus prie kitų, jai reikia laiko atsigauti…
Žinot ką? Tos įkyrios scenos baimės yra įveikiamos ir nugalimos. Tikrai tikrai. Aš ir Sofija esame to liudininkai. Aš pati šiemet pirmą kartą giedojau (solo, brangieji – solo!...ir ne vieną giesmę... ir ne dvi...) didelei klausytojų auditorijai. Pirmą kartą per savo trisdešimties metų gyvenimą. Alio. O buvau baili baili kaip bailiausias kiškis. Vadinasi, jei tai pavyko man – pavyks ir bet kam kitam.
Ko reikia įveikti scenos baimei? Mano nuomonė: daug repeticijų, daug apšilimo, daug priėmimo, daug repeticijų, daug apšilimo... Tiek aš, tiek Aurimas matyt atsipalaiduojam dainuodami; aš su vaikais plėšiu dieną, o jis – vakarais. Dainas į dieną įtraukiam įvairiausiom formom: dainuojam giesmes, giesmeles, daineles, kalbame vieni su kitais dainuodami, dainuojam receptus, dainuojam eilėraščius (nes juos skaityti gi nuobodu); dainuojam vieni kitiem, dainuojam seneliams ir Ritai (o kadangi ir seneliai, ir Rita yra čia pat už sienos... ir jie vaikus myli be proto be krašto... tai dainuojam jiems kasdieną). Dainuojam svečiams, dainuojam svečiuose. Dainuojam. Dainuojam. Dainuojam. Labai dažnai nusidainuojam. Bet žinote kame šuo pakastas? Kai dainuoji tiek daug, tai vienas ar kitas nusidainavimas jau nebeturi reikšmės. Tikrai. Tą sakau jums aš – didžiausia pasaulyje scenos baimės profesionalė. Man suklysti prieš kitus žmones – peilis, durklas kvadratu. Bet suklysti dainuodama jau nebebijau.
Rezultatai tokios dainavimo-manijos tokie: 1. Emilija išmoko improvizuot ir “ant smūgio” kurti neapsakomo grožio dainas (neperdedu – kartais mes su Aurimu net susižvalgom iš sumišimo... maždaug: čia tu ja taip išmokei?); 2. Sofija išmoko nugalėti scenos baimę. Labai pamažėlę, bet visgi ledai tikrai pajudėjo. Dabar, tikiu, viskas bus tik geryn... ir tikrai ne vien tik muzikos srityje; 3. Kai dainuojame visa šeima kartu – tai suriša, suartina (nežinau kodėl, bet taip jau yra); 4. Dainavimas padeda nebūti tokiam rimtam ir į viską žiūrėti perfekcionistiškai, dainuodami mes mokome leisti vienas kitam suklysti (nežinau kaip tai veikia, bet taip jau yra); 5. Ką jau kalbėti apie patį balso, atminties, savitvardos, susikaupimo lavinima; 6. Galiausiai – tai juk be galo smagu. Tad visame kame nauda, nauda, nauda. Raginu ir jus įtraukti dainavimą į savo dienotvarkę. Nusimeskit tuos rimtumo rūbus – pašėlkit kartu su vaikais mažumėlę.
Anglų kalba, matematika, įpročiai
Tokie turbūt tarpusavyje nesusiję dalykai. Bet į vieną vietą juos idėjau todėl, kad būtent šias sritis visus metus bandžiau prisijaukint, o jų prisijaukinti taip ir nepavyko. Na, anglų kalbą pavyko – bet tik paskutines savaites, todėl apie ją jau parašysiu kitam įraše. Su matemaika gavosi visiškas nesusipratimas. Ten kur mokėmės – ten neišmokom, bet kai nustojom mokytis, tie dalykai įsitvirtino savaime. Todėl dabar tiesiog gūžčioju pečiais ir sakau, kad matyt tikrai tokiems elementariems dalykams kaip skaičiavimas ir sudėtis iki dešimties, dviedešimties mokslo nereikia – tai ateina kažkaip savaime… iš patirties… savo laiku. Tad neperspauskit ir jūs savo vaikų. Geriau vėliau, bet su vėjeliu, nei per anksti ir su ašaromis. Norėčiau tokį požiūrį išlaikyti iki kol vaikai baigs mokyklą. Visuose dalykuose…
Na, o įpročius gi regis kibinom visus metus, bet kadangi pati matau, kad namuose tikras chaosas ir blogi įpročiai kone kiekvienoj kertėj ima viršų, tai turiu pripažinti, kad rezultatų pasiekėm mažai. Reikia rimtų rimčiausiai raitotis rankoves. Priešingu atveju, suaugę vaikai iš mūsų namų išeis protingi eruditai, apsiskaitę proto bokštai, meno žinovai. Muzikos genijai, bet labai nemieli žmonės. O juk tikslas visos ugdybos ir auklybos ir yra ugdyti charakterį, o žinios susitvarkys savaime. Būtent – savaime. Žinot kodėl? Todėl kad charakterio ugdymas yra sunkus darbas, o perteikti žinias, ypač, kai jas perteikinėjam ištroškusiems kodėlčiukams, – lengvas (kitiems netgi ne darbas, o malonumas). Tad natūraliai žmogus visada labiau links prie to kas lengva ir malonu, o ne prie to kas sunku ir kartais visai nemalonu, ane? Dirbsim su tuo. Tikrai dirbsim. Žiemą įsigijom knygą “Laying Down the Rails for Children” – apie įpročių ūgdymą. Šioje knygoje pateiktas pamokas naudoju kaip karkasą ant kurio lipdau visą įpročių sritį. Nemanau, kad knyga yra būtina. Tačiau kažkoks planas tikrai yra būtinas. Tad jei neturite jokios knygos ar kokio sukramtyto gerų įpročių sąrašo, tiesiog stebėkite savo vaikus, pasižymėkite problematiškas sritis (pvz. Pagarbos, švaros, bendravimo, paklusnumo), tose srityse nusistatykit konkrečius dalykus, kuriuos norite pasiekti (pvz. Pagarba: kai suaugęs kalba – nepertraukinėti, jei ko reikia paprašyti – parodyt ženklu; Švara: nusiplauti rankas po lauko, prieš valgį ir pan; Paklusnumas: paklusti iš pirmo karto, nedebatuoti ir pan). O tada tiesiog dirbti su tuo, dirbti su tuo, dirbti su tuo. Tol, kol pasieksite rezultatų, mažiausiai šešias savaites su viena sritimi.
Kai būdavom ne namie
Bendraujam su kitais namuose mokomais vaikais: mūsų namų mokytojų kooperatyvas...
Visa kita
Reziumuoju: metai buvo pašėlusiai, patrakusiai smagūs. Kasdieną pabundu ir vis negaliu patikėti ir atsidžiaugti, kad galiu mokyti vaikus namie. Homeschoolint. Jėga! Tiems, kurie labai mėgstate kabinėtis prie žodžių, perfrazuosiu: taip, Lietuvoje mokymas namie dar nėra legalizuotas, tačiau mano “galėjimą” mokyti vaikus namie apsprendžia ne tai… Jei Lietuvoje situacija pasikeis į blogą, su Aurimu esame pasirengę susipakuot “šmutkes” ir važiuot gyventi į kitą šalį, kur galėtume ir toliau mokyti vaikus namie. Kitaip sakant – neesame mes pririšti prie gyvenamos vietos. Nesaisto mūsų kontraktai ar sutartys. Todėl mano “galėjimas” mokyti vaikus namie ir yra toks nuostabiai malonus… Žinau, kad mūsų situacija yra ne standartinė, nes ne visos mamos gali pasidžiaugti vyrais, kurie dirba iš namų. Ne visos mamos gali nedirbti ir tiesiog būti namie su vaikais. Todėl toms mamoms, kurios trokšta mokyti vaikus namuose ir neturi tokių lengvinančių sąlygų, aš linkiu pačios dideliausios stirprybės, ištvermės, teisingos motyvacijos ir nesustabdomo pasiryžimo. Ir žinote ką? Jei visi “kodėl mokyti namuose” yra savo vietoje, tuomet “kaip mokyti namuose” tikrai išsispręs. Svarbiausia nežiūrėti į kitus nei iš aukšto, nei iš žemo, o atsigręžti į savo situaciją ir pasistengti joje išvysti unikalų Dievo planą būtent tau ir tavo šeimai. Būtent tau ir tavo šeimai.
Štai. Važiuojam toliau. Antrieji namų mokymo namuose metai prasideda! Labiau sustyguoti, daugiau organizuoti, bet, tikrai tikiu, - tokie patys nuostabūs... o gal ir dar nuostabesni. Ačiū tiems, kas sekėte mūsų kelionę ištisus metus. Tikiuosi radote kažką naudingo sau. Na ką? Keliaujam toliau? Vruuum, vrumm! Su vėjeliu!
