Iš "archyvų": 31-34 savaitė… mokslai tęsiasi

Skaitome iš ties daug (apie 1-2h per dieną, normalios apimties knygas). Kaip mano panos išsėdi? Štai kelios mintys.

1. Pirmiausia – jos neišsėdi. Sofija nuolatos šokinėja nuo sofos ant fotelio, verčiasi, pertraukinėja mane, lipa man ant galvos (tiesiai ant galvos...). Emilijai kojos nebenustygsta vietoje po dvidešimties minučių. Turim taisyklę – galima vaikščioti, judėti, šokinėti, piešti, žaisti su žaislais, bet negalima trukdyti. Štai taip ir skaitom: kai istorijoje prasideda ilgi gamtovaizdžio aprašymai, jos ima spurdėti, kuistis. Tik išgirsta dialogus – susėda ir klauso išsižiojusios. Manau, kad tai normalu. Vaikai ir neturi išsedėti vietoje.

2. Antra mintis – aš skaitau knygą pati labai susidomėjusi. Ta prasme... aš kaip koks sporto komentuotojas šokinėju iš vietos, kai skaitau išties įtemptą sceną. Kai skaitau - skaitau kaip už tėvynę. Lyg nuo to priklausytų mano likimas... Na... suprantate. Manau, kad vaikams tai patinka. Nes tada jie irgi šokinėja drauge. Ypač jiems patinka, kai aš net suprakaitavusi skaitau dialogus šimtais balsų. Daugeliu atveju turėjau išmokti išeit iš savo komforto zonos, nes natūraliai man tas svetima. Kita vertus, dažniausiai po knygos skaitymo jaučiuosi nusikalus kaip po geros treniruotės... Pagal tai pamatuoju, ar geras skaitymas buvo. Reziumė: reikia susidomėti knyga. Iš tiesų. Ne dirbtinai.

3. Trečia mintis – ar knygos įdomios? O tiksliau – ar knyga įdomi skaitančiajam? Aš manau, kad yra per daug gerų knygų, kad kažkokią sau neįdomią knygą skaitytumėt tik todėl, kad ji yra kažkieno sąraše. Neįdomi – meskit į šalį. Tikrai.

4. Ketvirta mintis – pastovumas, ištvermė, ilgas darbas. Nuosekliai ir reguliariai vaikams knygas skaityti pradėjome, kai Emilijai dar nebuvo keturių (tad prieš pusantrų metų). Tuomet Aurimas vaikams prieš miegą (kiekvieną vakarą) pradėjo skaityti „tikras“ knygas. Taip po kelis kartus perskaitė Mikę Pūkuotuką, Evalduko metus ir Emilį iš Lionenbergos. Tuo pat metu vaikų kambaryje įtaisėme grotuvą ir dienomis leisdavome klausytis Vakaro Žvaigždelės įrašų, audio pasakų. Tad vakarais - Aurimas, dieną - grotuvas. Pagalvojau, kad reik pradėt ir man. Tačiau dienos metu nei Emilija, nei Sofija neišsedėdavo, kai aš skaitydavau normalias knygas. Vis traukdavo jau nutrintas paveikslėlių knygas. Aš nusprendžiau šitą valių mūšį nugalėti, todėl pradėjau beveik kasdien skaityti po kelis puslapius iš normalių knygų. Taip įveikėm Lotą iš pramuštgalvių gatvės, Daktarą Dolitlį, Pono Poperio pingvinus. Tai ir buvo pirmosios rimtesnės knygos, kurias aš pati perskaičiau vaikams. Nors ir labai iš lėto, bet reikalai ėmė keistis. Pastebėjau, kad Emilijai nebepakako nuspėjamų vaikiškų knygelių. O Sofija išmoko prisitaikyti: pirma tiesiog žaisdavo, o dabar jau netgi ir pagauna kampą sunkesniuose istorijos vingiuose. (Sofijai dabar treji, bet Emilija trejų dar tikrai tiek nesusigaudydavo kiek dabar Sofija...). Tad: pastovumas, ištvermė, ilgas darbas. Pokyčiai tikrai ateis.

Tai vat. Tokios mintys – viliuosi, kad padės.