ATGAL Kas yra dienos ritmas ir kaip blogai, kai jo netenki...

Taigi, po šiokių tokių pamąstymų ir permąstymų, po mažų ir didelių krizių ir krizaičių mūsų gyvenime, pasipustėm padus ir lėkėm toliau. Ir visai neblogai mes lėkėm, ir visai neblogai mes skridom – su daug mažiau lūkesčių ir daug daugiau gryno oro ir daug daugiau džiaugsmingų atradimų ir gero ūpo... Ir taip ištisą nuostabią ir visai netrumpą... savaitę... O paskui stop, sustojo mūsų traukinukas. Neilgam, žinoma, sustojo, bet vistiek – sustojo. O nutiko taip, kad dėl šiokių tokių biurokratinių niuansų (telieka jie paslaptyje) mes dvi savaitės rytais iš kart po pusryčių su Aurimu, manimi ir visais trim vaikais sėdam į mašiną ir lekiam į Santariškes, ten atliekam kai kuriuos reikalus ir po geros valandos su puse strimgalviais lekiam namo... Po tokio ankstyvaus bėgimo ir priverstinio pasivaikščiojimo grynam ore (mat aš su vaikais vaikštom lauke, kol Aurimas atlieka tam tikrus siužetinius niuansus su tam tikromis biurokratinėmis priemaišomis... ehem), diena lieka be formos ir be tvarkos... Chaosas iki pat vakaro. Tačiau džiugi žinia yra ta, kad net ir dabartiniame laikiname chaose man pavyko asmeniškai išmokti kelias vertingas pamokas.

Pirma: dienos ritmas yra nuostabus dalykas

Atrodo, kad visos mamos (taip, net ir tos pačios pačiausios homeschoolingo veteranės, kurioms aš taip žemai lenkiu savo kepuršę) savo metu yra padariusios tas pačias klaidas ir išmokusios tas pačias pamokas. Vienos mamos pereina tas pamokas anksčiau ir skuba perspėti kitas mamas, kurios, žinoma, anų patarimų neklauso tol, kol visko neišgyvena savo pačių kailiais... Na tai vat. Taip nutiko ir man. Šimtą dvidešimt kartų girdėjau ir skaičiau perspėjimą: mokymas namie – tai nėra mokyklos perkėlimas į namus... Ne, ne, ne. Bet, žinot, kaip ten būna – et, nepatikėjau, todėl ištisus metus bandžiau vienokia ar kitokia forma pritaikyti mokyklinį pamokų tvarkaraštį namams. Nesvarbu kiek kartų iš naujo... ir vėl iš naujo... ir dar kartą iš naujo dėliojausi savo dienos planą, viskas baigdavosi maždaug taip:

09:00 pavalgom pusryčius, tvarkomės
09:15 paskaitom „x“, „y“, „z“
09:45 Rašymas
10:15 Matematika
11:00 Darom darbelį
Ir t.t.

Visai kaip pamokos mokykloje (darželyje) - nustatytu laiku, nustatytą dieną... Mokykline nostalgija. Pažįstama? Man pažįstama. Veikia? Ne, neveikia. Na, bent jau man tai kažkaip vis nesuveikė. Beveik metus laiko bandžiau vienokia ar kitokia forma paversti savo namus į mini Eglės mokyklą... Tačiau šnipštas iš to gavos. Aš bandžiau dirbtinai pritempti mūsų šeimos dieną prie savo susikurto tvarkaraščio. Kur šuo pakastas? Ogi pasirodo, reikia ne šeimą derinti prie tvarkaraščio, o tvarkaraštį prie šeimos. Žinau, žinau – čia ir taip viskas aišku, bet tik ne man. Man nieko nebuvo aišku – šitiek laiko aš ramybės rasti negalėjau...

Intarpas / paguoda: išgyveni panašius dalykus? Žinok, viskas normalu – juk mes tik tokią mokymo sistemą ir težinom (na nebent, tu pati buvai mokyta namie?..). Anksčiau ar vėliau savaime pasimatyts, kad mokyklos sistema namų aplinkoje neveikia ir greitai tą sistemą pakeis kita – paprasta, jauki, namudiška, tikra, veikianti, tik tavo šeimai tinkanti ir pritinkanti. Ir viskas susidės į savo vietas. Bet iki tol vistiek teks šiek tiek paklaidžioti... Čia turbūt galioja tas „pirmo prisvilusio blyno“ variantas.. Tesvyla tie pirmieji namų mokymo blynai – pavyks iš antro, trečio, ketvirto karto. Viskas gerai, pirmyn!

Taigi, ramybės rasti negalėjau... Bet štai, pačiu laiku man be galo pasitarnavo vienos mamos straipsnis apie dienos ritmą. Ir beje, mes visi jį turim. Jehe! Dienos ritmas yra tie pasikartojantys dalykai, kurie sudaro mūsų dienos karkasą. Mano šeimos dienos ritmas atrodo taip:

06:00 Keliuosi aš
07:00 Keliasi Emilija
09:00 Valgom pusryčius, Aurimas išeina į darbą
14:00 Valgom pietus
18:00 Aurimas grįžta iš darbo
20:30 Vaikai eina miegot

Kas benutiktų, šie dalykai visuomet vyksta ir be mano įsikišimo būtent šiuo ir ne kitu metu. Na... išskyrus mano išsivertimą iš lovos – čia jau pastangų ir ūpo reikalas. Kaip ten bebūtų, štai – čia mūsų šeimos dienos rimtas. Beveik kasdien vis toks pat (beje, turbūt pastebėjote, kad pietų miego bei vakarienės nėra – čia todėl, kad pietų nebemiegam, o vakarienę valgom baisiai netvarkingai ir neprognozuojamai). Kitose šeimose gal tas ritmas bus kiek detalesnis, o dar kitose – kiek padrikesnis. Pas vienus jis vienodas ištisą savaitę, pas kitus – vienoks darbo dienomis, kitoks savaitgaliais. Arba vienoks pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais ir kitoks likusias dienas. Na, patys suprantate. Bet kaip ten bebūtų, ritmas turbūt yra, ane?

Tad, tęsiu toliau. Logiškai mąstant, jei šie aukščiau išvardinti dienos dalykai labai rimtai nusiteikę gyventi sau ir savo laiku, koks tikslas juos bandyt pritaikyt prie mano susikurto grafiko? Nulis tikslo. Ane? Taip, Watsonai. Atrodo, kad paprsta, bet iki mano smegeninės ši mintis atkeliavo tik dabar. Bet juk geriau vėliau nei niekada.

Štai ką aš padariau. Pirmiausia stebėjau mūsų dieną ir išskyriau tuos dalykus, kurie tikrai vyksta kasdien (pvz. pas mus pusryčiai ir pietūs - tikrai ritmų ritmas, o tuo tarpu Mato miegas, kuris nors ir įvyksta kasdien, visai padrikas ir nesiderinantis). Tuomet susirašiau sąrašiuką dalykų, kuriuos noriu su vaikais nuveikti/išmokti (tarkim per savaitę). Tada beliko tuos dalykus priderinti prie mūsų dienos ir viskas. Tad man gavos kažkas tokio:

Mano laikas su Emilija
Iki pusryčių – Aurimo laikas su vaikais
Pusryčiai, šeimos malda
Laikas ant sofos (skaitom)
Laikas prie stalo (rašom, piešiam ir pan)
Laukas
Pietūs
Rami veikla
Aurimas grįžta iš darbo
Galimybė įterpt vakarinį Biblijos skaitymą
Vaikai eina miegot

Pasvirusiu šriftu – tai mokymosi ritmas. Paprastu šriftu – dienos ritmas. Viskas be valandų, be įtampos. Net jei pramiegam ar per vėlai suvalgom pusryčius, eiliškumas dalykų išlieka toks pat: vaikai žino, kad ryte anksčiau ar vėliau valgysim, paskui melsimės. Tuomet kažkada po pusryčių pirmiausiai griūsim ant sofos ir skaitysim, paskui sėsim prie stalo – ar rašyt, ar pildyt gamtos žurnalų, ar daryt „Labas, raide“, - o paskui eisim į lauką. Vaikam, beje, patinka nuspėjama dienos tvarka, o man patinka, kad nereikia sukt galvos dėl dienotvarkės niuansų.

Mokymosi ritmo turinys atrodo maždaug taip:

Mano laikas su Emilija: kartu paskaitom Bibliją, pakalbam, kartais piešiam, kartais rašom. Įdomus laikas.

Laikas ant sofos tai morning basket, rytinė pintinė (apie tai daugiau čia, angliškai čia). Šiuo metu mes dažniausiai padarome kelis dalykus: pakalbam apie charakterio savybę, pakalbam apie Dievo atributą, paskaitom Bibliją, pagiedam kelias giesmes, mokomės mintinai psalmę, paskaitom po kelis puslapius iš vienos ar dviejų knygų, panagrinėjam vieną ar kitą paveikslą. Na... toks mielas miksas.

Laikas prie stalorotuojasi: vieną dieną rašom, kitą dieną darom „Labas, raide“, trečią dieną pildom gamtos dienoraštį ir pan. Žodžiu, darom viską, kam yra reikalingas stalas.

Rami veiklapo pietų vaikams sunkiau susikaupti, todėl darome kažką paprasto ir malonaus. Be to, jei kurią dieną reikia kur išvykti, dažniausiai nuo to nukenčia būtent ši "mokymosi" dalis, todėl šiuo metu nebedarom nieko gyvybiškai svarbaus. Po pietų puiki proga atlikti Emilijos Kindermusik namų darbus, pagroti pianinu, pažaisti stalo žaidimus, padaryti rankdarbius, papiešti arba tiesiog pailsėti.

Vakarinis Biblijos skaitymas - laiko vakarais yra, bet vis nepavyksta mums. Tačiau štai viešai paskelbiu tokią galimybę, gal bent tai paskatins mane drąsiau kovoti dėl tokio šeimos laiko vakarais.

Antra: kaip blogai, kai dienos ritmas pabėga

Taigi, Santariškės. Neilgai spėjau pasidžiaugti savo naujais aukščiau išvardintais atradimais, nes teko ekspromtu taikytis prie visiškai naujo ir neįprasto dienos rėžimo. Pirmos dienos patiko tiek man, tiek vaikams. Po kelis kartus aplankėm Verkių parką, Verkių vandens malūną, braidėm upelyje, įkritom į upelį, skynėm žibutes, ieškojom draugų, stebėjom parko paukščius, pamatėm antį, susisukusią lizdą pušyje (aha... fantastika! Bet apie tai vėliau), keturis kartus lankėmės Santariškių Vaikų ligoninės parkelyje. Tačiau greitai ir aš, ir vaikai ėmėme ilgėtis savo įprastos dienotvarkės. Ir tai kas anksčiau man atrodydavo nuobodi rutina... dabar ėmė atrodyti kaip nuostabiausias dalykas visame pasaulyje. Tikrai taip - geriausiai įvertini dalykus tada, kai jų netenki. Labai greitai supratau, kaip lengvai mūsų šeima išmušama iš vėžių. Tereikia šiek tiek pakeisti mūsų rytus ir viskas – likusi dienos dalis išsibraukia iš gyvenimo. Turime mokytis lankstumo. Kita vertus, pasirodo, kad visgi, reikalui esant, galime būti viena komanda, suspėti laiku pavalgyti pusryčius ir laiku nuvažiuoti ten, kur reikia. Žodžiu, atradimų metas. Nieko nėra geriau gyvenime, negu permainos.

Tad iš visos širdies linkiu ir jums nenusiminti, kai į jūsų gyvenimą ateina permainos, o gal netgi sutikti jas išskėstomis rankomis. Ir nors kartais permainos gali visai sujaukti jūsų dieną ir sugadinti visus mokslo planus...bet kaip kad man pasakė viena mano draugė: „jeigu mokykloje mokiniai gauna atostogas, jas galime gauti ir mes, mokinantys vaikus namie“. Tad tikrai nieko tolkio, kad kartais dieną, dvi ar dešimt homeschoolingas nevyksta. Mes juk ne kyborgai, ar ne? Taigi, nusikratom blogas mintis, kimbam gerai nuotaikai į parankę ir gyvenam toliau : )

 

Kodėl taip sunku drąsinti vienas kitą? Rytinis pamąstymas...