ATGAL Vaikiškos knygos: geros, prastos ir gyvos. Kaip atpažint?

šitas bus ilgas... persiprašau... : )

Biblija

Pirmiausia pasakysiu taip: pirma knyga, su kuria turėtų būti supažindinamas kiekvienas vaikas ir kurią tėvai vaikams turėtų skaityti kasdien – tai Biblija. Jei jau kalbame apie knygas, tai vat – šita knyga turi eiti pirmiau visų kitų knygų. Te visos kitos knygos dulka jūsų lentynose, svarbiausia, kad Biblijos puslapiai būtų papurę nuo nuolatinio vartymo. Nė dulkelės ant Biblijos. Net mikro kruopelytės. Ok? Ji turi būti kilnojama, vartoma... Ji turi visuomet būti šalia, po ranka.

Intro: mintis apie knygas ir mokyklą

Ar nemanote, kad mokykloje per literatūros pamokas mes buvome gerokai apiplėšti? Ar pamenate? Ar pamenate tas klasikinių kūrinių nuotrupas (būtent... nukandžiotas nuotrupas), kurios konvejerio principu buvo brukte subruktos mums mokiniams? Visiems tas pats marmalas: „ilijados ir odisėjos“, Getės Faustas ir Dantės Pragaras (nuobodybių viršūnė... sorry - aš beskonė) ir Šekspyro sonetai, ir „Tėvas Gorijo“, ir Donelaičio „Metai“ (už ką?), ir Trakų pilis (turbūt lietuvių kalba tėra parašytas vienas eilėraštis, kad visi jį tik ir teprisimena..), ir Šimoniai su savo likimais, ir visas nykutėlis lietuviško kaimo gyvenimas - baudžiava, baudžiava ir dar daugiau baudžiavos; o dar paskenduolės... ir nelaimėlės marčios, ir didelė neteisybė kolūkiuose, miesto ir kaimo sandūra, senoji karta, naujoji karta... Ir t.t. ir pan. Ir dabar reikalai nejuda iš vietos. Ir dabar visi vienuoliktokai turi krimsti ir analizuoti „Altorių šešėly“, tapatintis su savęs neradusiu Liudu Vasariu. Ištisa karta užauginta ant kažkokio tai kunigo-nekunigo psichoanalizės. Neturiu nieko prieš lietuvių literatūrą (atvirkščiai – baigus mokykla ir detoksifikavus savo smegenis nuo „interpretacinio mąstymo“, aš pamilau lietuvių literatūrą). Tačiau viskas turi būti daroma su saiku... tad skaitoma saikingai, savu laiku, o ne nuolatos, ištisus metus.. Ir svarbiausiai... vajetau... tas pats per tą patį! Arba apie kaimo gyvenimą, arba apie kaimo gyvenimą. (Beje nieko neturiu prieš gyvenimą kaime – patys ten norime keltis). Tad persiprašau lietuvių kalbos mokytojos... mokytojų... tačiau literatūros pamokos mokyloje... et, sorry, bet laikas sugadintas, vaikų dėmesys ir potencialas išeikvotas. Pamenu, kad baigus mokyklą, man nuo visos literatūros buvo taip koktu, kad dar ilgai negalėjau į rankas imti jokios knygos. Pasakykit man... ar tai normalu?

A, grįžtu prie pradinės minties: kodėl gi buvome apiplėšti? O todėl, kad šitiek nuostabių, fantastiškų knygų liko neatversta... ir net neparekomenduota... Prieš kelis metus perskaičiau Tolstojaus „Karas ir taika“. Buvau iki plaukų galiukų sužavėta ir kartu priblokšta – kodėl niekas mokykloje net necyptelėjo apie šį fantastišką mega romaną? Kodėl niekas nieko nepranešė apie Jane Austen, Lewis Carroll, J.R.Tolkien ir dar daug daug daug? Ką? Ką? Aj. Tiek jau to. Gyvenam toliau.

Taigi. Knygos vaikams

Žinote ką? Iki šiol aš save laikiau šiek tiek patyrusia knygų skaitytoja (savo metu ryjau knygą po knygos), ir visgi man teko išgyventi nemenką šoką dabar, kai pradėjau rimtai gilintis į kokybišką literatūrą vaikams. Pasirodo, aš skaičiau ne tas knygas! Netikėtai tie kūriniai, kurie tradiciškai, regis, užima literatūrinių etalonų vietą (na tai ir Andersono pasakos, ir A.Lindgren kūriniai, ir Grimų pasakos... ir t.t.) man atsivėrė visa savo... beskonybe? Na gerai. Skonio gal ten ir yra, bet prasmė... Šiurpas nukrečia. Kokie siaubingi niuansai paslėpti mums taip gerai iš vaikystės žinomose istorijose - jas skaitant man net ausys prieš vaikus ima kaisti. Brangieji – metas mesti lauk literatūrinius stereotipus... Ne viskas auksas, kas auksu žiba... Panašiai ir su knygom: ne visos prestižinėm premijom apdovanotos knygos turėtų būti skaitomos jūsų vaikams... Toli gražu ne visos.

Geros knygos. Kokias knygas skaityti?

Kokybiškas, įkvepiančias, pamaitinančias, neatskiestas, vertingas knygas. Kaip jas atpažinti? Ką skaityti? Ko neskaityti? Juk knygų tokia daugybė, o laiko tiek mažai. Štai keli patarimai, kuriuos susižvejojau tai vienur, tai kitur:

  1. Knyga turi būti gerai parašyta. Parašyta paprasta, gerai suprantama, gerai sudėta kalba. Ne kalambūrais, nuvalkiotom frazėm, bet solidžiai, patraukliai, skoningai parašyta. Be to, „gerai parašyta“ nereiškia „parašyta kiek įmanoma keisčiau" (pvz. visa knyga parašyta vienu sakiniu.... kuris tęsiasi...ir tęsiasi...ir tęsiasi... Na, ne fluxus stilium, taip sakant).
     
  2. Ne tušti plepalai... Venkite tokių knygų, kurios yra nuspėjamos, pernelyg vaikiškos – tam, kad galėtų suprasti vaikai. Nuo tokių knygų lūžta bibliotekos lentynos... Tokios knygos lengvai skaitosi, tačiau nepeni proto ir mūsų fantazijos. Dar baisiau – tokiomis knygomis mes norime prakomunikuoti mintį, kad vaikas iš tikro yra toks kvailelis, kad jam informaciją reikia sukramtyt ir atskiest... kad na ... teliktų – skystalas. Tuo tarpu, gera knyga įkertama vaikams, bet taip pat ir teikianti malonumo ją skaitančiam suaugusiam. Tad jei jūs skaitote vaikams knygą, ir štai jus pykina nuo pasakojimo lėkštumo... padėkite ją į šoną.. "Bet mano vaikui ji patinka", pasakysite. Na taip, bet patinka jūsų vaikui ir cheminės parduotuvinės spurgos, ane?... O be to, kai tik pradėsite vaikui daugiau skaityti kokybiškos literatūros, jis pats pradės raukti nosį nuo paikų knygų.
     
  3. Ar parinkta knyga įkvepia vaikuose meilę knygoms? Būkime sąžiningi - juk Disney knygos neuždegs jūsų vaikuose noro skaityti knygas? Žiūrėti filmukus – taip. Skaityti – abejoju.
     
  4. Nesenstanti ir tinkanti bet kokiai amžiaus grupei. Ar knygoje išsakytos mintys peržengia laikmečio ir kultūrines ribas? Ar knyga gali mėgautis ir aštuoniasdešimtmetis, ir aštuonmetis?
     
  5. Ar šią knygą žūtbūt reikia perskaityti? Ar tikrai tikrų tikriausiai ši knyga verta jūsų penkiolikos minučių laiko, jūsų vaiko dėmesio? Nešvaistykime brangių akimirkų. Kaip aš tai įsivaizduoju? Na, kai Sofija iš bibliotekos parsineša namo Disney knygą apie princeses... ir man ją tenka perskaityti... (nes vieną kartą juk vistiek reikia perskaityti, ane?)... Va tada aiškiai kaip ant delno pamatau, kas yra kolosalus laiko švaistymas. Tik nesupraskit manęs neteisingai - aš dievinu sedėti su vaikais ir skaityti jiems knygas. Tik labai norėčiau, kad kiek įmanoma dažniau skaitomos knygos būtų prasmingos, nes tuomet vaikų akys ima blizgėti ir burnytės prasižioja iš nuostabos. Vat tada... et,tada "sustok, akimirka žavinga"...

Venkite ir būkite budrūs

  1. Jei kūrinys seniai parašytas ir jį yra skaitę visi... dar nereiškia, kad jis gerai parašytas ir kad jį turite skaityti ir jūs. Ne visi „klasikiniai, programiniai“ kūriniai turėtų būti skaitomi. Kam pavyzdžiui reikia teršti vaikų širdis su siaubingai nepadoriais antikos mitais? Ar amoraliomis brolių Grimų pasakomis (pasakykit man, kuom vertinga yra Raudonkepuraitės istorija)? Ar kanibališkomis „lietuvių liaudies“ pasakomis? Kam? Ar todėl, kad tą daro visi... nes taip reikia? Kur parašyta, kad taip reikia? Vat pagalvokit ramiai atsisėdę. Pagalvokit. Kas nustatė literatūrinius standartus? Koks dėdė ar teta turi teisę nurodyti, kokias knygas skaitys jūsų vaikai? Patys pasiskaitykit tuos kūrinius prieš skaitydami juos savo vaikams.
     
  2. Ar knyga skatina, ugdo gerą, kilnų elgesį? Ar ji išmokys vaikus kažko vertingo, deramo? Ar knygoje puoselėjama pagarba tėvams, paklusnumas valdžiai, autoritetams, o gal kaip tik išaukštinamas maištingas, nutrūktgalviškas elgesys? Koks yra pagrindinis herojus? Tarkim Robinas Hudas vogė iš blogiukų, kad pašelptų vargšus. O Pepė Ilgakojinė pavaizduota protingesnė už visus suaugusius, o suaugusieji... tikri kvaileliai. O Tomas Sojeris buvo tikras maištininkas padauža. Čipolinas? Daržovinė Robino Hudo versija. O karalaitės ant žirnio istorija moko mus, kad tikros „karalaitės“ turi būti paikos ir išlepusios mergiotės... Ar tikrai tokį požiūri norite išugdyti savo vaikuose? Būkite itin budrūs. Jei kokią nors knygą „rekomenduoja“ skaityti viena ar kita mokslo įstaiga... pirmiausia ta knyga turi praeiti jūsų face-control.. Nes už savo vaikus esate atsakingi jūs, o ne dėdės ir tetos iš mokslo ir švietimo ministerijos. Tad skaityti tik tam, kad pliusiuką užsidėt - nevalia. O be to ir pavojinga.
     
  3. Pasakos. Kai namie maži vaikai, pasakų paskaityti tenka... Ir ką gi. Panašios jos visos: arba kvailys poną apgauna, arba koks gaidelis pono dvarą sugriauna, ar koks kareivis neturtingas karalių apmulkina, ar koks kiauliaganys princesę suvedžioja... esmė ta pati - vis tas ponas kažkuom prasikaltęs. Jei ne ponai – tai raganos. Ir geros, ir blogos. Paskaitai apie raganas – ir pačiam nejauku darosi... tai kam tada vaikus gąsdint? Dar: pasakos apie žvėris. Nebus tie žvėrys kilnūs, draugiški... Oi ne, brolau, kam gi to reikia.. Vistiek kažkuris iš kažurio pasišaipys, apgaus, pasijuoks... arba suvalgys.. vienas kitą. Perskaitai tokią beletristiką vaikams, o paskui pusę vakaro turi juos įtikinėti, kad čia tik pasaka ir kad taip elgtis visgi nedera... Beprotystė. Prieš skaitydama pasaką, aš ją visuomet perskaitau pati. Ir dar: pasakykit man prašau, kuom normalios pasakos, kuriose meška, žaltys, liūtas, varlė ar bet koks kitas gyvūnas pagrobia merginą ir ši tampa ano žmona... Ir nepadoru, ir nejauku. Reikia akis prasikrapštyt.
     
  4. Venkite komiksų, knygų su animacinių filmukų herojais, amoralių knygų. Tokios knygos nepamaitina, o tik apiplešia. Žinau žinau - kai kurie komiksus netgi kolekcionuoja. Puiku, tegul užauga ir kolekcionuoja, o vaikystę prikimšti komiksais ir tikėtis, kad vaikas išsiugdys imlų mąstymą... na naivu.
     
  5. Iliustruota klasika, sutrumpinti klasikiniai literatūros kūriniai. Daugelis namų mokymo šalininkų bei autorių rekomenduoja tokių knygų vengti, o geriau parinkti vaikams knygas, tinkančias jų amžiui... Kitaip sakant – nelaiku perskaityta knyga gali būti visiems laikams sugadinta. Aš maniau, kad šiai taisyklei būna išimčių, tačiau pati neseniai įsitikinau, kad net ir gerai perpasakota istorija neatstos originalo. Štai dabar skaitom su vaikais vaikams pritaikytą „Juodąjį gražuolį“. Ir netgi labai puikiai skaitosi, tačiau įpusėjus knygai supratau, kad neveža... Neįsibegėja skyrius, o jau baigias. Personažai neišvystyti. Trūksta. Nieko čia tokio, atrodytų... Tačiau įdomu ar vėliau vikams bus smagu skaityti knygą, kurią jau kažkur kažkaip kažkada pusėtinai buvo girdėję... Tai vat. Baiminuosi, kad tebus sugadinta nuostabi knyga. Tai geriau jau Potter pasakas kriaukšti – jos ir nesutrumpintos, ir vaikams suprantamos, o ir mane kaskart žavi savo lakonišku stiliumi, kuriame beje telpa ištisas pasaulis. Tad geriau venkite sutrumpintu kūrinių - skaitykite jūsų vaikų amžių atitinkančias knygas.

 

Gyvosios knygos

Šį terminą sugalvojau ne aš. Jis yra labai plačiai paplitęs homeschoolerių tarpe; ypač tų, kurie prijaučia Charlotte Mason mokymo metodikai. Pati Charlotte Mason – garsi 19a. anglų edukologė – ragino vaikus mokyti būtent iš gyvųjų knygų. Angliškai tokios knygos vadinamos living books - tai kokybiškos, įkvepiančios, pamaitinančos, neatskiestos, vertingos knygos. Ilgai maniau, kad gyvosios knygos – tai tos pačios geros knygos, apie kurias šitiek prirašiau ten aukščiau. Bet pasirodo gyvosios knygos – tai savarankiška knygų kategorija. Paaiškinsiu.

Įsivaizduokit standartinį mokyklinį vadovėlį - tai kelių ar keliolikos autorių kolektyvo parašytas faktų rinkinys konkrečia tema (tai biologija, zoologija, geografija, antras pasaulinis karas, viduramžiai ir pan). Vadovėlyje rasite daugybę informacijos, daug datų, formulių, lentelių, skaičių-skaičiukų. Vadovėlio paskirtis – kažko mus išmokyti, perteikti informaciją. Tai vat. Gyvosios knygos paskirtis yra tokia pati, o forma – visiškai skirtinga. Gyvoji knyga – vieno autoriaus ir dažniausiai viena tema pasakojimo forma parašyta knyga. Dažniausiai autorius būna tos konkrečios srities specialistas, žinovas. Gyvoji knyga mus įkvepia, išmoko, užveda ant teisingo kelio, tačiau ne taip sausai kaip mokykliniai vadovėliai. O beto... ar jus kada nors buvo įkvėpęs mokyklinis vadovėlis?

Palyginkime. Štai ištrauka iš T.Ivanausko knygelės „Mano augintiniai“:

„...Plėšrioji medšarkė yra šiaurės kraštų gyventoja, bet viena kita porelė lieka perėti ir pas mus. Vieną kartą mes ir radome jos lizdą netoli Dubičių, sraunios Ulos upės pakrantėje, vidury samanotos pelkės stūksančioj neaukštoj pušelėj. Gegužės mėnesio pradžioje lizde buvo šeši visai maži, dar pliki vaikai. Palaukę, kol paukščiukai truputį paaugo, mes paėmėme porą jų auginti ir stebėti namie. Jie gerai pakėlė kelionę į Kauną, tik nuolat prašė valgyti, be paliovos čiapsėjo ir žiojosi. Kaune jaunosios medšarkės buvo pavestos zoologijos muziejui, kur jomis gerai rūpintasi, tad ir augo jos sparčiai.

Vienas mūsų paukščiukų neapsižiūrėjus išskrido pro langą, ir mes jo dagiau nebematėme. Kitas buvo paimtas į Obelynę, ir ten mes jį toliau globojome – iš pradžių narvelyje, bet kai jam užaugo sparnai ir jis pats pramoko imti maistą, mes atidarėme narvelio dureles ir leidome pilnai naudotis laisve. Vos tik pasprukęs iš narvelio, jis nuskrido į artimiausią gluosnį ir nutūpė netoli viršūnės.

Mūsų daržely Obelynėje buvo labai daug įvairių smulkių paukštelių, ypač čivylių, žaliukių, liepsnelių, nes seniai mes juos globojome ir saugojome nuo visokių grobuonių, ypač nuo kačių, tad visi tie paukščiukai buvo jaukūs ir žmogaus nebijojo. Ir štai į jų ramų ir jaukų gyvenimą įsibrovė nelaukta pabaisa – mūsų Mečkė (taip mūsų auginamą medšarkę pavadino mūsų duktė). Išskridusi iš narvelio, ji ramiai nutūpė medyje, ėmė tvarkytis savo plunksnas ir nė nemanė pulti teisėtų mūsų darželio gyventojų. Bet vis vien jie iš mūsų Mečkės nelaukė nieko gero, nes, poromis sutūpę atokiau nuo jos, gailiai cypsėjo. Iš paukščiukų elgesio mums buvo aišku, kad jie žino, ko galima laukti iš Mečkės.

<...>

Baigiantis  vasarai, Mečkė, kaip ir dauguma mūsų smulkių paukščiukų, ėmė šertis, t.y. keisti savo pluksnas. Tuo metu ji buvo labai negraži ir apšepusi, bet nusišėrusi pasidarė dar gražesnė, nei buvo iš pradžių. Anksčiau ji nesitraukdavo iš mūsų darželio ar kiemo, o dabar ėmė daryti vis tolimesnes išvykas, matyti, ruošėsi žiemai išskristi į šiltesnius kraštus. Paskutinį kartą ji buvo pas mus rugpjūčio mėnesio 13 dieną, ir daugiau jos nebematėme“.

O štai čia apie medšarkes iš Vikipedijos:

„Patino galva, sprandas ir antuodegis pilki, nugara rusvai rudai. Vidurinės plunksnos ir juosta, einanti per akis, juoda. Apatinė kūno dalis balta, krūtinė ir kūno šonai rausvi. Snapas juosvas, kojos juodos. Patelės nugarinė pusė ryškiai rusva, apatinė balsva su tamsiu žvynuotu raštu. Paprastoji medšarkė sveria 30-32 g (patinas), 28-30 g (patelė).

Į Lietuvą atskrenda gegužę, išskrenda rugpjūtį-rugsėjį. Gyvena pamiškėse, kirtavietėse, soduose, parkuose, upių pakrantėse. Peri medynuose, krūmuose, ant elektros stulpų, tvorų, mėgsta tankias gyvatvores. Lizdus suka iš žolių, medžių šakelių, iškloja samanomis, vata, plunksnomis. Kiaušinius deda gegužės pabaigoje. Dėtį sudaro 4-6 pilki, rudai išmarginti kiaušiniai. Peri 14-16 dienų.“

Kur gyva, o kur ne, turbūt sakyt ir nereikia, ane? Viena – tikra, patirta, jausta, stebėta. Kita – surinkta, susumuota, nurašyta, apskaičiuota. Viena – žavinga, kita – tiesiog et, informacija.

Užkietėję Charlotte Mason šalininkai namų mokyme visiškai nevartoja mums įprastų vadovėlių, o visų dalykų mokosi tik iš gyvųjų knygų. Anglų kalba beje jų yra tikras lobynas, tačiau ir lietuviškų galima atrasti (štai nuoroda į nuostabų Agnės iš Molio vaikų paruoštą resursą).

Beje, norėčiau paminėti vieną tokią plonybę (kuri, tikiu, niekam neįdomi, bet vistiek iškeliu į eterį). Drįsčiau teigti, kad ne visos gyvosios knygos patenktų į gerų knygų kategoriją (kalbu apie stilių). A... turbūt neaiškiai? Kitaip sakant: kai kurios gyvosios knygos gali gyvai perduoti tam tikrą informaciją, įkvėpti ir pan, bet stiliaus atžvilgiu, jos bus... na... nelabai... Na ir ką? O tą, kad ieškodami gyvųjų knygų, į stilių turėtume žiūrėti beveik pro pirštus, antraip pražiopsosime daug kandidatų... Tai vat. Tiek su gyvosiom knygom.

Tikrai prastos knygos

Yra knygų, kurios vieniems yra blah, o kitiems – malonumas akims ir ausims. Na, tai tokios neutralios, kurios nei naudingos, nei žalingos. Tiesiog guli lentynoje ir tiek. Lai ilsisi tokios knygos ant atsarginio suolelio, paliksiu jas ramybėje. Norėčiau pakusint tikrai prastas knygas...

Knygos su animacinių filmų personažais

(iš serijos: sukūrėm gerą filmą, dabar sunkime iki paskutinio siūlelio). Tokių yra sukurta be skaičiaus. Ledynmetis, Ledo šalis, Auksaplaukė, Dumbo, Bembis, Dora, pasakojimai su Disney filmukų gyvūnais, princesėmis ir t.t. ir pan. Po ranka turėjau kelias tokias knygas, todėl norėjau pasidalint keliomis ištraukomis... tekalba knygos pačios už save...

„Dora beprotiškai myli savo Senelę. Išgirdusios, kad senelė peršalo, Dora ir Mamulė sukrovė ypatingų skanėstų krepšelį. Kai krepšelis buvo pilnas, Dora ir Batukas iškeliavo Senelės namų link. „Be careful!“, pavymui riktelėjo jiems Mamulė. „Žiūrėkit, kad Vagilė jums paintinės nenujotų!“.

. Vagilė spragtelėjo ir teištarusi „O varge!“ nuturseno šalin. Tuo tarpu draugai tęsė kelionę Senelės namų link. . „Grandma!“, šūktelėjo Dora ir Batukas. Senelė pavadino juos vidun.“

Žinot, ką aš pastebėjau? Kuo prastesnė knyga, tuo įmantresnių žodžių ir nevartojamų išsireiškimų joje rasite. Beprotiškai myli, pavymui, nenujotų, nuturseno, pavadino. Tokių žodžiu normalioje litaratūroje tiesiog nevartoja, nes tikri rašytojai moka keliais paprastesniais žodžiais perteikt daug vaizdingesnę mintį. O čia juk reikia kažkaip sylos kūriniui pridėt, ane?

Eiliuotos paveikslėlių knygos

(kur eilės parašytos paveikslėliams, o ne paveikslėliai sukurti eilėms...)

Turim mes tokių. Daugybę. Iliustruota atrodo neblogai (nors po dešimtos knygos, jos visos atrodo vienodai), tačiau tekstas „made in China“. Skaityk vaikams neskaitęs – nei pats supranti, ką skaitai, nei vaikam įdomu. Ir vis prigauni save perfrazuojant visą tekstą.

„O tai buvo, tai nutiko –
kiškė meškį susitiko.

„Ta kiškutė tai graži,“ –
mąsto kiškis pamaži, -
„bet geriau to nesakyti.
Mat užsiriečia nosytė greit nuo pagyrų kiškutėm“.
O kiškutė mirkt akutėm:
„Koks šaunuolis! Tuoj nuvirsiu!
Bet geriau aš jo negirsiu:
meškiai teškiai nuo gyrimo labai įsivaizdint ima”.

Nagi... nagi... Ir dar...

„Būdoje, tarp krūmų sodo,
Rudžiui žiovauti pabodo.
Rąžosi, net kailis dulka,
Papilkėjo triušių pulkas.

Rudis šelmis, ne pikčiurna,
Į svečius pas vištą kurna.
Kiemas klega jau nuryto,
Mat viščiukai išsirito

Atsipūtęs trupučiuką,
Rudis kutrina ožiuką:
- Kviesk ėriuką, ir žalių
Lekiam gąsdinti varlių.„

Ir t.t. ir tokių identiškų „eilių“ pilni knygynai...

Kontrastui labai noriu jums vieną šmaikštų B.Potter brūkštelėjimą parodyt. Norite eilių vaikams, kurios žavėtų ir suaugusius? Mėgaukitės:

Matote? Eilės ir nustebina, ir šypsnį išspaudžia. Ir dailu, ir elegantiška, ir originalu... Kiekvienas žodis turi savo vietą. O tų žodžių – nei perdaug, nei per mažai. Štai kas yra tikrai vertingas žodžių kratinys - kai jis yra parašytas su meile ir su tikslu.

Vaikams augant, turėsiu progos susipažinti su dar baisesniais paauglių literatūros egzemplioriais, bet dabar baigiu čia. Užaugsim iki jų, paragausim - parašysiu, ar skanu, ar ne.

Beveik reziumė

Taigi reziumuoju. Savo smegenyse (o jos veikia pagal labai subjektyvius dėsnius... jei ką.. ), vaikiškas knygas skirstau maždaug taip: prastos knygos, geros knygos ir gyvosios knygos. ... ir ketvirta kategorija - pilkosios zonos knygos (paaiškinsiu žemiau).

Geros knygos – tai gerai parašytos, įkvepainčios, nesenstančios, mylimos knygos.

Prastos knygos – lėkštos, stilistiškai skurdžios, nuspėjamos, atskiestos, bereikšmės ir bevertės.    

Gyvosios knygos – funkcija jų beveik kaip mokyklinio vadovėlio, tačiau forma – grožinio kūrinio. Gyvai perduota informacija.

Pilkoji zona... Tai tokios knygos, kurios nėra prastos savo stiliumi (galbūt jos yra netgi išties išskirtinai parašytos), bet tiesiog... na, netinkamos savo turiniu. Čia jau viskas priklauso nuo kiekvienos šeimos standartų, prioritetų, laiko, sezono, situacijos ir pan. Juk yra knygų, kurias vienuose namuose toleruoja, o kituose draudžia (na tarkim Haris Poteris...). Aš asmeniškai į pilkąją zoną įrašiau A.Lindgren knygas, visas visas pasakų knygas (įskaitant H.K.Andersono pasakas), V.Landsbergio, Kasparavičiaus knygeles. Tai reiškia, kad arba šių knygų apskritai vengsiu, arba labai labai stipriai atsirinkinėsiu.

Žinot ką? Geriausia, mano nuomone, visas knygas laikyti pilkojoje zonoje iki tol, kol jos bus jūsų pačių patikrintos. Gal skamba pernelyg drastiškai, tačiau, kai šiais laikais, net vaikiškos knygos dvelkia gašlumu, amoralumu, kai ant kiekvieno kampo triuškinamos šeimos vertybės... skatinamas maištas, agresija, kerštas. Na patys suprantate – reikia būti itin atidiems. Jūs esate pagrindinis jūsų vaikų smegenų filtras ir apsauga ir jūs vienintelis nešate atsakomybę už tai, ką jūsų mažamečiai vaikai žiūri, girdi... Taip jau yra. Nieko čia depadarysi.

Beje, nekalbu apie neutralias vaikiškas knygas – tai vaikiškos enciklopedijos, paveikslėlių knygos. Nepaminėjau ir poezijos... Poezija – ištisas pasaulis, vertas atskiro įrašo. Ok?

Baigiu. Vienos knygos istorija

Pabaigti norėčiau konkrečia knyga. Mažvydo bibliotekoje angliškų knygučių skyriuje radau mano galva gerausią geros-modernios-gyvos knygos vaikams pavyzdį. Tai Marjorie Priceman knyga „How to Make an Apple Pie and See the World“ (Kaip pasigaminti obuolių pyragą ir pamatyti pasaulį).

Žavinga knyga. Apie mergaitę, kuri vieną dieną užsimano išsikepti obuolių pyragą... nueina į miestelio parduotuvę produktų, o ši uždaryta.. O ką daryt, kai parduotuvė uždaryta, iš kur gauti produktų? Paprasta... Reikia pasigauti pirmąjį laivą, plaukiantį į Europą.. atplaukus, tiesiu taikymu į Italiją.. ten kaip tik derliaus nuėmimo metas – čia reikėtų įsigyti gerų kviečių. Iš Italijos šokti į traukinį į Prancūziją, ten rasti gerą viščiuką. Jį radus, įtikinti padėti kelis kiaušinius, o dar geriau – pasiimti su savimi. Iš Prancūzijos – laivu į Šri Lanka, nes čia gaunamas geriausias pasaulyje cinamonas. Iš Šri Lankos atgal į Europą... į Angliją, pas angliškai mandagias karves... pieno. Tuomet į Jamaiką cukraus (pakeliui prisisemt jūros vandens, kad vėliau išsigarint druskos – super, ane?). Paskutinė stotelė – Vermonto valstija, nes ten auga skaniausi obuoliai (gal ne pasaulyje, bet Amerikoje tai tikrai). Tuom knygelė dar nesibaigia, nes tuomet itin žaismingai nupasakojamas pyrago kepimas... ir dar duodamas receptas, kad jį galėtų vaikai išsikepti patys...

Vat. Čia tai knyga. Štai tokias knygas turėtų leisti lietuvių kalba... Alio, gal kas nors iš leidėjų esat čia tarp mūsų?

... tuo tarpu kasmet lentynas pildo armija tuščių, betikslių rašliavų.. atrodo skirtų vaikams... o parašyta taip, tarsi tie vaikai būtų kažkokie nuobodylos robotai, kuriems gali maitint ką nori – svarbiausiai, kad paveikslėliai gražūs... Ech tas naujoviškas vaikams nepalankus vaikų švietėjų mentalitetas. Tėveliai, būkime budrūs, gerai?

Taigi, baigiu. Tegyvuoja geros ir gyvos knygos!

6 savaitė. Raidės E ir Ė