Ketvirtasis edukacinis šeimų susitikimas nugriaudėjo garsiai ir prasmingai. Bum bam! Tiesa, aš gremėzdiškai vėluoju su įrašu (gerą mėnesį...), bet geriau vėliau nei niekada, ane? Priminsiu iki tol buvusias susitikimų temas: dviračiai, miestai, vanduo ir štai ketvirtoji - "Atkurtai Lietuvai 100". Pirmą kartą užklystantiems trumpai apie susitikimus: susiburiam kartą per mėnesį bendraminčiai tėvai su vaikais (tie kas palaikome ir praktikuojame mokymosi šeimoje modelį - t.y. homeschooling). Susirenkam ne šiaip sau, o pristatyti vieną ar kitą iš anksto išrinktą temą. Susitikimų metu vyksta vertingas mokymosi procesas: tėvai mokinasi kartu su vaikais, vaikai kartu su tėvais. Neįkainojama patirtis ir be galo maloniai praleistas laikas.

Tai vat, ketvirtojo susitikimo tema "Atkurtai Lietuvai 100" (tai 1918-2018 m.). Mūsų potėmė - knygnešiai. Taip, jūs visiškai teisūs - knygnešiai buvo kur kas anksčiau, dar carinės Lietuvos laikais (1864-1904), bet visgi jie neatsiejami nuo 1918 m., ir netgi nuo 1988-1990 m. įvykių. Tai unikalus, gyvybiškai svarbus reiškinys, kurio atminimą privalome išsaugoti. Deja, mokykloje (nors man istorija iš tikrųjų buvo viena įdomiausių pamokų) sužinojau tik tiek: kad knygnešiai spaudos draudimo laikotarpiu nešiojo knygas. Buvo toks Bielinis. Lygtais Vienuolis kažkiek prisidėjo. Ir taškas. Daugiau nieko. Aš labai rimtai! Niekas nepasakojo, kad knygnešys - tai ne šiaip sau statistinis vienetas, to meto profesija, gyvenimo būdas, paragrafas istorijos vadovėliuose. Už šio pavadinimo slepiasi keli tūkstančiai narsių, savo gyvybės nesaugojusių vyrų ir moterų, kurie ant savo pečių ne vien knygas nešiojo: jie nešė viltį, glėbyje lyg motina kūdikį išnešiojo mūsų lietuvišką kalbą, įkvėpė ir drąsino daugybę kitų kovotojų už laisvę. Knygnešių nudirbtas darbas - milžiniškas. Nei vienoje kitoje šalyje tokio reiškinio neaptikta - Lietuvos knygnešių atitikmens nerasite niekur pasaulyje. 2004 m. UNESCO knygnešystę paskelbė kaip unikalų tik Lietuvai būdingą reiškinį. Mes iš tiesų turėtume tuo didžiuotis, turėtume nesumenkinti, neužmiršti, neleisti prapulti masinėje šiuolaikinės informacijos jūroje. Vienas autorius taikliai pastebėjo: "Mes giedame tautinėje giesmėje "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...". Štai ir turime semtis stirpybės iš praeities didvyrių, o kaipgi semsimės, jei taip greitai savo praeitį pamirštame?".

Tad vat. Ėmėme ir gilinomės. Gilinausi aš pati vakarais. Gilinomės kartu su vaikais dienomis. Visas keturias savaites uoliai ir nuoširdžiai ruošėmės mūsų temai. Ir žinot ką? Pats nuostabiausias šio pasiruošimo vaisius man žnegtelėjo ant makaulės (aliuzija į obuolį nukritusį Niutonui ant galvos) dar iki Edukacinio susitikimo... O buvo taip... atsibundu aš šiais metais vasario 16-ąją ir pirmą kartą gyvenime (!!!) pajuntu širdyje dideliausią džiaugsmą: valio nuostabiai mylimai Lietuvai! O pamačiusi ant TV bokšto iškeltą trispalvę kone iš batų neišvirtau ir jei ne aplinkybės... būčiau ir vieną kitą ašarą išspaudusi! Tad, brangieji bičiuliai, homeschoolingas man padėjo tapti tikrų tikriausia patriote... Na jei ne patriote, tai tikrai nukreipė ta linkme. Juk visai neseniai aš iš Lietuvos jau norėjau nešti visų mūsų kudašius, o dabar štai - šaknijamės, domimės, mokomės mylėti savo šalį.

PASIRUOŠIMAS

Pirmų pirmiausiai: kas ta laisvė? ir kas nelaisvė?

Jei neužduodame ir neatsakome į šiuos du klausimus, tuomet, mano nuomone, pasakoti apie knygnešius vaikams yra bergždžias reikalas. Todėl vienas pagrindinių tikslų buvo aiškiai vaikams perteikti okupacijos (t.y. nelaisvės) prasmę. Bandžiau saviškiams ir piešti, ir vaidinti - sunkiai ėjosi. Vaikams sunku pagauti neapčiuopiamų dalykų kampą. Emilijos paklausiau, kas yra nelaisvė, ji man atsakė: "Nelaisvas žmogus yra tuomet, kai surakintas, kai sėdi kalėjime arba kai serga (suprask, kad sukaustytas ligos - kaip šešiametei nebloga mintis)". Pradžia nebloga. Toliau aiškinomės, kad nelaisvi gali būti keli žmonės, kelios šeimos, ištisas miestas (priminiau neseniai skaitytą Jericho miesto istoriją iš Biblijos), taip pat nelaisva gali būti visa šalis. Emilijai parūpo sužinoti, kaip tas atrodo, juk šalis per didelė, kad ateitų kariai ir apgultų visas šalies sienas. Paėmiau skarą ir sakau: "Žiūrėk Emilija, įsivaizduok, kad į šitą skarą aš įsiuvau viską, kas tau patinka (kalba, dainos, tavo gimimo istorija), tai tavo tapatybė, tai esi tu." Apgaubiau Emilijos pečius. "O dabar įsivaizduok, kad ateis prie tavęs kita mergaitė, nuplėš tavo skarą nuo pečių ir uždės savo skarą. Ir pasakys, kad nuo šiol tu privalai nešioti tik jos skarą. Tavęs nebeliks, ar ne? Na, tu liksi, bet neliks svarbios tavo dalies". Emilija kampą pagavo. Todėl ir ėmėm piešti didelę skarą Lietuvai. Turėjau tam reikalui tinkamos medžiagos, tad ir piešėme visi kartu.

Į mūsų skraistę "įaudėm" lietuvių kalbą, lietuvišką dainą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tuomet darėm ir tą kitą - pavergėjo - skarą.

Tiesa, vaikams pabrėžiau, kad toj pavergėjo skaroje įausti kažkam labai brangūs dalykai (tai kalba, papročiai, dainos) ir tie dalykai nėra blogi, tiesiog jie ne mūsų, jie mums svetimi. Manau, kad labai svarbu mokinant vaikus išugdyti pagarbą kitoms tautybėms, kitų šalių kultūrai, jų istorijai, savitumui. Daugelis iš mūsų augom girdėdami negerybes apie rusų tautą, Vilniečiai dažnai piktuoju pamini kaimynus lenkus (čia vis dėl to nelemto Vilniaus pasiglemžimo). Mokausi to nedaryti. Mokausi pati nekritikuoti jokios tautos ir mokau to vaikus.

Taigi, judam toliau. Skaros pavyko puikiai. Suvyniojom ir palikom pristatymui.

Knygnešiai. Bielinis

Visą internetą apverčiau, kad rasčiau ką nors vaikams apie knygnešius. Skurdokas pasirinkimas. Peržiūrėjom kelis megėjiškus mokinių ruoštus video klipukus iš youtube (kurie mažai tepadėjo, bet ir žalos neatnešė). Užmetėm akį ir į 2011 m. lietuvių kurtą filmą "Knygnešys". Vaikams nesuprantamas, tačiau padėjo susikurti šiokį tokį supratimą apie laikmetį, veiksmo vietą, aprangą. Tiesa, per knygnešius atradau ir tokius smagiai susižiūrinčius video klipukus: "Įdomioji Lietuvos istorija - visuomenė" (35 dalys) ir "Įdomioji Lietuvos istorija - valstybė" (30dalių). Tiesa labiausiai prajuokinęs ir vaikus prie ekranų prikaustęs buvo šis trumpas animacinis siužetas knygnešių tema. Aš juokiausi iki ašarų, o vaikai prašė žiūrėt dar ir dar.

Aš pati tuo tarpu savo akis toliau ganiau youtube aukso kasyklose. Štai ką pavyko sužvejoti: trumpai apie Marijampolės knygnešius, Laidos ištrauka "Tarp keturių vėjų" / Knygnešiai, Reportažas Laba diena, Lietuva | Jurgis Bielinis, apie garsų knygnešį Povilą Višinskį, apie Petrą Vileišį, apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (iš ciklo: "Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą"). Tiesa, negaliu nepaminėti ir Lietuvos knygnešio draugijos tinklapio - čia galima rasti įvairiausios informacijos apie spaudos draudimo laikotarpį (ir apie knygnešius, ir apie daraktorius, čia aptikau net ir eilėraščių apie knygnešius kolekcija... su meile ir didžiausiu atidumu paruoštas tinklapis).

Taigi, ragavau ir skanavau kiek tik tilpo - taip saldu ir skanu buvo, taip viskas nauja ir niekad negirdėta, taip viskas sava ir artima. Bet vaikams viso šito gėrio visgi perdaug, todėl jiems susiaurinau iki minimumo - radau internete Jurgio Bielinio biografiją ("Ūkininko skaitymai. Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe") ir ją kartu su Emilija skaitėm. Įkvėptas laikas. Kai kurias nutrūktgalviškas Baltojo Erelio istorijas Emilija prašė skaityti dar ir dar. Kai kurias istorijas vaidinom, kitas atspasakojom tėčiui, seneliams ir Ritai (čia toks tik mūsų šeimai būdingas asmuo). Dvi istorijas iš Bielinio gyvenimo panaudojom pristatyme.

Ar žinote kodėl Jurgis Bielinis buvo vadinamas Baltuoju Ereliu? Nes buvo nesugaunamas ir kaip tikras erelis apskriedavo visas Lietuvos pakampes. O kad nesugaunamas - tai jau tikrai. Teko sėkmingai sprukti ir tiesiai iš panosės, ir iš arešto. Jis buvo vienas ieškomiausių Lietuvos knygnešių, už jo galvą buvo netgi skirta premija, ir vistiek per visą spaudos draudimo laikotarpį jis išliko nesugautas, o kartu ir kokį darbą nudirbo. Su bendraminčiu Kaziu Ūdra Garšviuose įsteigtoje knygnešių draugijoje slėpė ir išplatino tūkstančius knygų. Apsukos - įspūdingos. Ir žinoma, mane - 21 a. vartotojiškos kultūros produktą - pritrenkė tų mūsų knygnešių nesavanaudiškumas... Nesunaikinama drąsa ir geležinis ryžtas. Rizikuoti savo galva, šeimos gerove... ir be jokio užmokesčio, be jokio garanto, be atlygio, be pripažinimo... Daugelis knygnešių iki šių dienų išliko nežinomi. Tai stulbina. Ir priverčia susimąstyti. Ar aš taip pat daryčiau? O gal visgi leisčiau lietuvių kalbą iš manęs atimti? Kur ten... Kai apmąstau savo pačios kalbėseną... pergrūstą svetimybių, barbarizmų... Gėda net pagalvoti. Ech. Žinote, paskaityti J.Bielinio ar kito knygnešio biografiją vertėtų visiems.

Žemėlapis

Dar pačioje pradžioje, kai pradėjau dėliotis pristatymo gaires, supratau, kad be didelio (ir neapkrauto) Lietuvos žemėlapio - nė iš vietos. Teko piešti. Bet štai sugalvojom su Emilija ir atrakciją - pasigaminti kiek pasendintą žemėlapį. Tam pagelbėjo indų kempinėlės ir švelnūs akvareliniai dažai. Nereikia turbūt net sakyti, kad smagiausia žemėlapio ruošimo dalis buvo būtent ši. Viską kitą užbaigiau aš, nes Emilijai deja neužteko kantrybės, o aš negalėjau nugalėti savo perfekcionizmo ir leisti jai spalvinti miestų pavadinimus, todėl kompromisas geras - ji kartu "sendino" popierių, spalvino jūrą bei ryškino sienas, o aš padariau visą kitą.

Kostiumas

Nuspręsta - šį kartą vien knygnešių nuotrauka nepasitenkinsim, privalome į pristatymą atnešti tikrą ir apčiuopiamą Jurgį Bielinį. Lengvai pasakyta, bet sunkiai padaryta. Emilija sutiko būti Jurgis Bielinis (net ir ūsus kelias minutes panešioti pasiryžo), tačiau dabar atsirado dar vienas galvos skausmas - tinkamai aprengti. Internete aptikom kelias knygnešių nuotraukas. Štai populiariausia:

Tuomet su Emilija susidarėm reikalingų daiktų sąrašą: kepurė, marškiniai, švarkas, diržas, kelnės, naginės (nes anais laikais retas kuris batus turėjo), autai (apvynioti kojoms) ir maišas knygoms.

Kepurę skolinomės, rūbus susipirkom Humanoj (Emilija padėjo išrinkti), diržą turėjau gerai atnešiotą antikvarinį, autus pagaminome iš senų elastinių bintų, o nagines bei maišą teko siūti. Rezultatas - visai neblogas (nuotraukėlė apačioje).

Dainuojam laisvės dainas

Dar vienas privalomas pristatymo elementas - daina. Ir kaip nedainuosi... tokia proga? Dainų toli ieškoti nereikėjo, pačios atkeliavo netikėtai. Vytės Nemunėlio "Trispalvę" Emilija mokėsi dainavimo pamokose. O štai J.Degutytės "Rudens naktį" išgirdome viename moksleivių koncerte, vėliau prisiminiau, kad ji buvo naudota garsiame Lietuviškame seriale Sukilėliai. Viskas labai į temą. O kadangi daina tokia graži, ėmėm ir išmokom ją.

"Rudens naktis"

PRISTATYMAS

Ilgai svarsčiau, kokia forma geriau pateikti šį TrijųŽirnių įrašą. Labai norėjosi tiesiog surašyti, išrėkti, išdainuoti, išdeklamuoti viską, ką per šias savaites sužinojau apie knygnešius (o sužinojau daug!!) ir galbūt kaip nors įkvėpti jus, kad ir patys savo šeimoje su vaikais domėtumėtes šiuo neįprastu Lietuvos istorijos fenomenu. Tačiau, kita vertus, norėjau aprašyti ir patį temos pristatymo procesą ir pasidalinti keliom pastabom apie temos pateikimą vaikams...(tai yra vaikiškai, suprantamą vaikams). Taigi, apie knygnešius truputį jau parašiau, o dabar šiek tiek apie mūsų pristatymą. Ten apačioje rasite pristatymo gaires, kurias ruošiausi namie; dalį teksto nusinešė vaikų klegesys (triukšmo faktoriaus neapskaičiavau ruošdama tekstą - pamoka ateičiai).

Pirmiausia: pritaikyta vaikams

Prieš kelis mėnesius giminaičiams pristačiau mūsų povandeninę temą. Vienas giminaičių bandė susikaupęs klausytis mano pasakojimo, bet staiga neištvėręs paklausė: "Egle, juk sakei, kad šią temą ruošeisi su vaikais, o kodėl viską kalbi pati?". Mintyse pagalvojau, kad Emilija tiek informacijos neprisimintų, tačiau visgi man stuktelėjo: jei tema vaikams, ji turėtų būti pateikta taip, kad vaikai galėtų nesunkiai sekti ir netgi dalyvauti pristatyme. Ir jei tema vaikams, vadinasi ir informacijos apimtis turi būti atitinkama. Todėl šiam kartui išsikėliau tokį tikslą - temos pristatyme nenaudoti nieko, ko nesuprastų Emilija. Todėl pasiruošimo eigoje aiškinomės kiekvieną nesuprantamą žodį, vaidinau arba piešiau kiekvieną nesuprantamą sąvoką. Jeigu žodis pasitaikydavo sunkus, jį pakeisdavau kitu. Stengiausi neskubėti, dažnai klausiau vaikų, ar kas neaišku, leidau jiems man uždavinėti milijonus klausimų. Manau, kad savo tikslą pasiekiau. Žemiau pateiksiu mūsų pristatymo gaires su pastabom.

Pradedam

I. Laisvė / nelaisvė.

Paklausti vaikų, kas yra nelaisvė. Neskubėti, sulaukti vieno kito atsakymo. Švelniai pasufleruoti. Išplėsti nelaisvės sąvoką nuo vieno žmogaus nelaisvės iki kelių žmonių, žmonių grupės, miesto (senovėje miestus užguldavo priešai) ir galiausiai šalies nelaisvės. (Šioje vietoje verta priminimui paklausti vaikų, kokioje šalyje mes gyvename, nes atrodo ne visi ikimokyklinukai dar yra tą įtvirtinę). Pademonstruoti šalies okupaciją su pasiruoštom skraistėm. Iškelti pirmą skraistę (Lietuva) ir paaiškinti, kad šioje skraitėje su vaikais įpaišėm viską, kas yra brangu, artima, lietuviška: tai lietuvių kalba, istorija, lietuviškos knygos, lietuviškos dainos, mįslės, žaidimai, dainelės (netgi nupiešėm "Du gaidelius"). Paprašyti vaikų, kad visi sutūptų vienoje vietoje ir apgaubti juos skraiste. "Štai - jūs esate Lietuva". Tuomet išsitraukti kitą skraistę - okupavusios šalies skraistė. Kadangi tuo metu Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos, ir skraistė papuošta rusiškais simboliais. Demonstratyviai nuo vaikų nutraukti lietuviškąją skraistę, ją susukti, sutrypti ir išdidžiai pasakyti: "Nuo šiol jūs nebegalite turėti anos skraistės, nuo šiol jūs būsite apsigaubę šia skraiste". (Mano nuomone, ši demonstracija idealiai iliustruoja okupacijos sąvoką).

II. Spaudos draudimo įsakymas.

Štai taip ir nutiko mūsų Lietuvai prieš 158 metus. Mūsų šalį užemė kita šalis ir išleido naują įsakymą. Būti pasiruošus įsakymo ritinėlį, jį demonstratyviai išvynioti ir garsiai perskaityti: "Dėmesio, dėmesio! Nuo šiol jūsų šalyje draudžiame turėti, skaityti ir spausdinti lietuviškas knygas. Pasirašo M.Muravjovas". (Žinoma, 1864 m. spaudos draudimo įsakymų ir portvarkių tekstai buvo išsamesni ir apėmė ne tik spaudos, bet ir lietuviškų mokyklų uždarymą, bei apribojimus katalikiškam tikėjimui, tačiau vaikams reikia susiaurinti iki minimumo). Paklausti vaikų, ar mėgsta skaityti knygas? Padiskutuoti, ar sunku būtų neturėti nei vienos knygos. Pastebėti, kad knyga yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Knygose užrašome daug dalykų - šalies istorija, dainos, pasakos, aprašomi žymių žmonių gyvenimai. Juk net ir Dievas savo Žodį mums paskelbė knygos forma - Biblija. Tad knyga yra labai svarbus įrankis. Vadinasi, Lietuvą okupavę žmonės buvo labai gudrūs. Jie teisingai galvojo - jei uždrausim knygą, žmonės greit pamirš savo kalbą ir savo šalies istoriją, tuomet išmoks skaityti ir kalbėti nauja kalba... ir taip Lietuva taps Rusijos imperijos dalimi. Štai kaip buvo sumąstę Lietuvą okupavę užpuolikai.

III. Demonstracija su žemėlapiu.

Dabar kai vaikai grubiai supažindinti su to meto šalies politine padėtimi, reikėtų kažkaip pavaizduotį patį spaudos draudimo reiškinį. Kai šiais laikais esame apsupti daiktų ir nėra nieko, ko negalėtume įsigyti, vaikams sunku suprasti spaudos draudimo fenomeną. Todėl ant žemėlapio su paruoštomis pastatų, žmogeliukų, mašinų figūrėlėmis delioju šių laikų vaizdą.

Kaip šiais laikais atsiranda knyga? Pirmiausia ją kažkas sugalvoja, parašo, nupiešia knygai paveiksliukus. Tuomet spaustuvė atspausdina (spaustuvės figūrėlė). Į spaustuvę atvažiuoja didelis sunkvežimis, susikrauna knygas (figūrėlė) ir išvežioja jas po šalies knygynus, bibliotekas (figūrėlės). Tuomet vaikai kaip jūs (figūrėlės) su tėveliais ateina į tuos knygynus ir bibliotekas ir nusiperka ar pasiskolina knygas, jas parsiveža pas save namo ir skaito. Tais laikais to nebuvo (visas figūrėlės demonstratyviai nušluoti nuo žemėlapio, vietoj modernių pastatų sustatyti anų laikų figūrėles).

Atkreipti vaikų dėmesį į Lietuvos sienas, apvedžioti jas pirštu. Demonstruoti ir paaiškinti: "Viduje yra Lietuva, čia spausdinti knygų negalima. Štai čia (parodyti teritoriją už sienų) yra ne Lietuva - čia spausdinti knygas galima. Tačiau, kaip gi jas pargabenti į Lietuvą?". Parodyti vaikams Tilžę, paaiškinti, kad čia buvo spausdinamos lietuviškos knygos, bet pernešti jas per sieną buvo neįmanoma, nes sienas saugojo to meto policija - žandarai (sudelioti figūrėles ant žemėlapio).

Kažkas knygas per sieną turėjo pernešti slaptai. Gal vaikai jau žino, kaip vadinosi tokie žmonės?

Leisti vaikams paspelioti. Jei neatspėja, pasakyti: kyg-ne-šiai (tie kurie knygas neša). Figūrėlėmis parodyti vaikams, kaip knygnešiai iš spaustuvės prisikrauna maišą knygų ir jas gabena į Lietuvą, išnešioja po kaimus, dvarus. Paaiškinti vaikams, kad knygnešių darbas buvo labai pavojingas. Jie buvo labai narsūs vyrai ir moterys, kad knygas gabendavo ir per lietų, ir per audrą, ir kai būdavo šalta, ir kai būdavo karšta. Ir netgi tuomet kai skaudėdavo pilvą ar koją, ar galvą. Net ir tuomet kai sirgdavo ir kai turėdavo temperatūros. Knygnešius persekiojo ir gaudė žandarai, juos bausdavo, tačiau jie ir toliau drąsiai nešiojo ir platino lietuviškas knygeles tėvėliams ir jų vaikams (tokiems, kaip jūs... tik prieš šimtą metų). Knygnešiai netgi jungėsi į taip vadinamas knygnešių draugijas, nes drauge knygas platinti yra drąsiau ir smagiau.

IV. Knygnešiai.

Pasakyti vaikams, kad šiandien norėjome jums knygnešį parodyti ne iš nuotraukos, o tikrą. Pro duris įžengia Jurgiu Bieliniu persirengusi Emilija. Emilija prisistato vaikams: "Sveiki vaikai, aš esu Jurgis Bielinis".

Aš paaiškinu, kad Jurgis Bielinis buvo pats drąsiausias ir žinomiausias Lietuvos knygnešys. Pradėti pokalbį su Emilija / Jurgiu Bieliniu:

- Ponas Bielini, iš kokio miesto jūs kilęs?
- Iš Biržų (parodyti žemėlapyje).
- O kuom buvote, kol dar nedirbote knygnešio darbo?
- Buvau paprastas ūkininkas.
- Ponas Jurgi, aš girdėjau, kad visi knygnešiai turėjo slapyvardžius. Gal pasakysite savąjį?
- Mane vadino, Baltuoju Ereliu. Nes aš aplėkdavau visą Lietuvą, kaip ant sparnų.
- O ar pavojingas knygnešio darbas?
- Labai pavojingas.
- Gal galėtumėt mums papasakoti kokių nutikimų iš savo knygnešystės metų?
- Su mielu noru.

Vaikams papasakojame kelias istorijas iš Bielinio gyvenimo.

Pirma istorija. Vieną kartą Bielinis turėjo pernešti knygas per sieną. Jis paprašė draugo pagalbos. Naktį draugas turėjo tupėti laukuose netoli sargybos (ten kur Jurgis turėjo kirsti sieną iš Tilžės į Lietuvą). Jis turėjo išgirsti Jurgio signalą (suūbauti kaip pelėda) ir po signalo bliaudamas kaip avis bėgti per pievas. Planas pavyko: sargybinis pagalvojęs, kad per siena gabenama avių kontrabanda pasileido bėgti paskui tą bliaunantį draugą, o Bielinis ramiausiai su knygomis perėjo sieną.

Antra istorija. Bielinį sugavo. Bet taip nutiko, kad niekas jo nepažino (laimei, kad tais laikais nei interneto, nei ieškomų nusikaltėlių duomenų bazės nebuvo). Ištampė jį po visokius valsčius, tačiau niekas jo taip ir nepažino. Aplankę visus kaimo tardytuojus, nusprendė vežti į miestą. Bielinis žino, kad mieste jį tikrai pažins, todėl nusprendė sprukti. Ir štai guli naktį vienmarškis tardytojo troboje. Šalia miega sargybinis. Bielinis galvoja: "Arba dabar, arba niekada". Koks buvo vienmarškis atsistojo ir išlėkė į viduržiemio naktį. Basas lėkė per sniegus iki artimiausio upelio. Įbridęs į ledinį vandenį tris kilometrus bėgo iki draugų sodybos Ten draugai jį aprengė, pasodino ant arklio ir Bielinis vėl išlėkė Tilžės link - tęsti savo darbo.

Trečia istorija. Bielinis grįžo į gimtinę aplankyti šeimos. Kažkas įskundė. Sėdi Bielinis savo troboj ir mato pro langą: susikibę rankomis į grandinę vyrai iš visų pusių apsupę trobą. Niekur nebepaspruks. Greit sugalvojo planą: įlindo į pečių, žmona malkomis užkrovė ir įėjus žandarams ėmė kurti ugnį. Žandarai visą trobą apvertė, bet niekur Bielinio neradę išėjo. (Emilijos mėgstamiausia istorija, ta proga pasidomėjom, kaip senovėje pečiai atrodė ir kur ten pečiuje žmogus pasislėpti galėtų).

V. Jurgis Bielinis dramatiškai transformuojasi į Emiliją.

Emilija dramatiškai sušunka: "Tai aš, Emilija!". Paskutinė pristatymo dalis: Vytės Nemunėlio "Trispalvė". Emilija sudainuoja (tiesa kiek drebančiu iš jaudulio balsu; žemiau pateiktas įrašas atliktas namuose).

VI. Paskutiniai pastebėjimai.

Lietuviškos spaudos draudimas tęsėsi 40 metų. Tai labai daug. Tai kelios vaikystės. Tai užbaigta mokykla ir netgi universitetas. Tai pakeista ne viena profesija. Kai kam - tai ištisa amžinybė. Tačiau ar galite įsivaizduoti - Lietuva nepasidavė, išsaugojo savo kalbą, savo istoriją ir spausdintą knygą. Už mūsų laisvę ir mūsų kalbą buvo sumokėta milžiniška kaina. Per 40 metų į žandarų rankas pakliuvo ir sunkiai nukentėjo apie 3000 su knygų platinimu susiję asmenų (įvairiausių žmonių nuo ūkininkų iki daktarų, mokytojų, politikų, aukštuomenės atstovų). Tiesa, daugelis platinusių knygas į žandarų rankas nepakliuvo, todėl tikslus dirbusiųjų skaičius nėra žinomas. Per 40 metų į Lietuvą buvo atgabenta apie 5mln. lietuviškų knygų, žurnalų ir kitokių leidinių. Iš šios gausybės žandarams pavyko konfiskuoti tik kelis procentus. Supratę, kad knygos visgi kažkaip patenka į žmonių namus ir negalėdami sučiupti drąsiųjų knygnešių, pavergėjai visgi turėjo atšaukti spaudos draudimą - 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas. Dar po keliolikos metų Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Taigi, kodėl mes pasirinkome knygnešius? Nes būtent ant jų pečių subrendo ir buvo išnešiota laisvės viltis. Tai jiems mes turime būti dėkingi, kad kalbame lietuviškai ir skaitome lietuviškas knygas. Gali būti, kad be knygnešių ir nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos ir galbūt šiandien Lietuva atrodytų visai kitaip.

***

PABAIGA.

Viliuosi, kad būsite įkvėpti šią temą pakrapšyti ir savo namuose.

 

O čia dar keletas naudingų kasnelių:

- Kovo 16  - knygnešio diena
- Knygnešių giraitė - 1989 m. J.Basanavičiaus gimtinėje (Ožkabaliuose) pasodinti 144 ąžuolai knygnešiams atminti
- J.Tumo-Vaižganto Knygnešių muziejus Ustronėje (Pabevežio raj.)
- Išsamus Lietuvos knygnešio draugijos tinklapis, literatūra apie knygnešius, poezija, paminklų knygnešiams sąrašas
- Knygnešių sienelė -  1940 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune pastatytas paminklas.
- Audio: kur knygnešiai slėpdavo knygas
- Straipsnis: apie knygnešius anglų kalba
- Straipsnis: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė
- Straipsnis: Romas Sadauskas, Knyga kuri panaši į duoną
- Eilėraščiai apie knygnešius
- Knygos knygnešystės tema:
   Juozas Kundrotas "Knygnešių šventa gadybė"
   Dalia Giniuvienė "Pašešupio knygnešiaI"
   Raidžių draudimo metai: Straipsnių rinkinys
   Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2004
   Ilgūnas Gediminas. KNYGNEŠIŲ  KELIAIS. 1983 m. ekspedicija minint "Aušros" 100-ąsias metines
   ŠVYTI  UŽDRAUSTA  RAIDĖ. 1864–1904 metai poezijoje
   Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai"
   Didelytė Gražina "Slaptakeliai, slaptavietės, slaptaknygės"
   Vytautas Bubnys. „Tas ryto laukimas“.  Romanas
   Mokiausi daraktorinėje. Parengė J. Laurinavičius ir I. Kubilienė
   Kazys Misius "Didysis knygnešys Jurgis Bielinis"
   Kriaučiūnas P. Mano atsiminimai: Iš spaudos draudimo laikų ir laiškai iš Zanavykijos
   Juozas Pavalkis – Vijūnas: ūkininkas, knygnešys, publicistas (1872–1947)
   Lietuviškieji slapyvardžiai: lietuviškos spaudos iki 1990 m. slapyvardžių sąvadas
   Slavickas Albinas. Knygnešio kelias: poema (Knygnešio Juozo Akelaičio gyvenimui atminti)
   Žmonių apšvietai paaukočiau viską : Jonavos knygnešiai ir daraktoriai /sudarytojai Gražina Mrazauskienė, Artūras Narkevičius
   Pocius, Vytautas. Antanas Macijauskas
   Čiplytė, Joana Viga. Juozas Masiulis: Knygnešys ir knygininkas (Apie Garšvių draugijos knygnešį J.Masiulį)
   Pr Mašiotas Pašešupių Knygnešiai 1937m.
  
---

Jei dar neužtikote, būtinai rekomenduoju paskaityti ir Agnės iš Moliovaikų prisatymą-spektaklį: štai čia.