ATGAL Kokias knygas skaitėme vasarą... o paskui ir rudenį

Norėjau šį įrašą parašyti daug anksčiau (na tarkime... trejetą mėnesių anksčiau), bet štai yra kaip yra. Nudangino kažkas kažkur mano laiką. Tiksliau laikas pats išsikraustė iš mano namų, nes ištisus tris mėnesius buvau paskendusi visokeriopame chaose. Apie tai berods pusę lūpų jau buvau užsiminusi anksčiau, tad jei imsit gūžčiot pečiais ir svarstyt, kas čia tai žirnienei pasidarė, štai nukeliaukit į šitą įrašą ir viskas bus daug aiškiau. Cho cho.

Na o dabar apie knygas. Pasidalinsiu vienu prisiminimu iš vaikystės. Buvau užkietėjusi knygų triuškintoja. Skaičiau daug. Ir man tai labai patiko. Su "normaliomis" knygomis (tai be paveiksliukų... ehm) mane supažindino tėtis. Vieną dieną (kai man dar net nebuvo -iolika...) jis man davė paskaityti K.Majaus "Vinetu". Apie indėnus! Alio? Buvau sužavėta. Nokautuota. Sukirtau Vinetu I, II ir III tomą. To nepakako. Griebiausi Lizelotės Velskopf-Henrich "Didžiojo Lokio sūnaus" - šešių dalių knygų serijos (taip, irgi apie indėnus). Sutvarkiau be vargo. Buvo itin malonu skaityti "kietas" knygas ir baigus skaityti knygą eiti pas tėti prašyti dar vienos rekomendacijos. Ir jis man noriai rekomendavo (nes vaikystėje pats buvo užkietėjęs knygomanas). Štai toks nestandartinis dialogas tarp manęs ir tėčio vyko gan ilgai, kol knygų nepradėjau rinktis pati. Taip metų metus mes žaidėm šį nuostabų žaidimą. Tokiu būdu įveikiau daugybę Žiulio Verno, Diuma, Agantos Kristi, Remarko knygų. Vienos buvo laiku, kitos gal per anksti. Vieną kartą dvylikos metų pati savo nuožiūra pasirinkau skaityti Šarlotės Brontė "Džeinę Eir" - 600psl gigantą. Pamenu tėtis buvo labai nustebęs ir beveik nepatikėjo, kad galėčiau tokią įveikti. Tik mirktelėjo man - neva, žiūrėsim kaip ten bus. Tačiau aš įveikiau. Gavau didelį šusnį komplimentų ir padrąsinimų iš visokių giminiečių. Žinoma, tėčio komplimentas buvo svarbiausias ir maloniausias ausiai.

Koks mano istorijos moralas? Ogi toks: vaikams reikia padrąsinimo šioje srityje. Reikia kažkaip prakomunikuoti, jog jūs pasitikite jų sugebėjimu suprasti ir sudėtingesnį tekstą. Nebijokite vaikams skaityti sudėtingesnių knygų. Na aš nekalbu apie tai, kad dabar reikia pulti skaityti "Karą ir taiką" penkiamečiams, bet kilstelt kartelę link "rimtesnių" knygų galima daug anksčiau nei mes galvojame. Mano atveju, aš buvau neįtikėtinai padrąsinta tuom, kad tėtis mane palaikė pakankamai brandžia skaityti jo rekomenduojamas knygas. Pagalvokite, ką padaro vaiko pasitikėjimui savimi štai toks pasitikėjimas parodytas artimiausio žmogaus. Be to, patys pamilkite knygas. Perskaitykite vieną kitą klasikinį nuotykių romaną. Pabūkite vaikais. Pirma patys pamilkit knygas ir vėliau tos meilės atseikėkit vaikams. 

Viskas. Baigiu moralą. Einam prie reikalo.

Mūsų namuose meilė knygoms dar neišblėso. Labai džiaugiuosi. Ir skaityti knygas be paveikslėlių darosi vis lengviau. Tiesa, viena kita kokybiška iliustracija visuomet pradžiugina. Apie Matą, žinoma, nekalbu. Jam nei knygos, nei paveikslėliai nerūpi. Vien tik mašinos ir kepurės galvoje. Ot, tie berniukai... Na va. Pasidalinsiu, ką skaitėm vasarą ir rudenį. Surašiau tik „ilgo plauko“ knygas, visokių paveikslėlių knygų neskaičiuoju, nors jų irgi iš bibliotekos prisinešam apsčiai. Tiesa, kelias paveikslėlių knygas paminėjau vien dėl to, kad labai jau smagios ir tikrai priverčia nusišypsoti.

Nuotykiai. C.S. Lewis „Narnijos Kronikos“

Įveikėm milžiną. Rraa! Tikrai, per vasarą perskaitėm visas septynias knygas:

„Burtininko sūnėnas“ (Alma Littera, 216psl)
“Liūtas ragana ir drabužių spinta“ (Alma Littera, 200psl)
“Princas Kaspijanas“ (Alma Littera, 240psl)
„Aušros užkariautojo kelionė“ (Alma Littera, 272psl)
„Žirgas ir jo berniukas“ (Alma Littera, 240psl)
“Sidabrinis krėslas“ (Alma Littera, 255psl)
„Paskutinis mūšis“ (Alma Littera, 220psl)

Pirmiausia keli faktai. „Narnijos Kronikas“ parašė C.S.Lewis - žymus britų rašytojas, poetas, teologas bei apologetikas. Be kitų knygų jis yra parašęs nuostabų veikalą „Tiesiog krikščionybė“, kuriame bando paguldyti ant menčių net ir kiečiausius krikščionybės priešininkus. Narnijos Kronikas parašė per šešis metus. Seriją sudaro septynios knygos. Visas apjungia viena tematika, veikėjai, tęstinė istorija. Narnijos šalyje nutinka nuostabūs - pritrenkiantys ir iš kojų verčiantys, pravirkdantys ir nudžiuginantys - nuotykiai, siužeto elementai persipina su krikščionybės temomis, tačiau rašytojas nevengė skolintis detalių ir iš graikų bei romėnų mitologijos, įvairių pasakų. Tai vat.Tokios tokelės.

Asmeniškai man Narnijos kronikos yra turbo. Tikrų tikriausiai. Nuotykiai atominiai. Žinoma, labiausiai suintrigavo krikščioniški motyvai. Vaikams irgi turbo, tačiau be suaugusio paaiškinimo tų minėtų krikščioniškų motyvų jie ten tikrai neatpažins. Todėl Narnijos Kronikas su vaikais skaičiau ne vien dėl krikščioniškų motyvų, o dėl tikrai kokybiškos literatūros. Dėl nuotykių! Kam nepatiktų knyga apie nuostabų pasaulį, kuriame vaikai patiria įspūdingiausius nuotykius, pakliūna į tikrus pavojus, ir kur juos iš bėdos visuomet išgelbsti nuostabusis liūtas Aslanas. Kam gali nepatikti knyga, kur viskas visuomet baigiasi gerai? Tiesa, paskutinę serijos knygą skaičiau atsargiai – labai jau nejauki ji man pasirodė. Kokybiška, bet šiurpoka. Trumpai būtų taip: „Paskutiniame mūšyje“ vyksta kova tarp Tašo (labai šiurpia būtybe pavaizduotas blogio įsikūnijimas) ir Aslano. Kovos tarp gėrio ir blogio kulminacija.. Žinoma, Aslanas nugali, tačiau Narnija jau taip paveikta blogio, kad Aslanas turi ją sunaikinti. Narnijos sunaikinimas nupasakotas labai nejaukiai. Gal todėl, kad mano vaizduotė tokia laki, o gal todėl, kad aš žinau, jog Biblijoje minima, kad mūsų žemė irgi vieną dieną pasibaigs... šiurpuliukai bėgo per nugarą. Tad skaitydama apie tai, kaip Aslanas užgesina saulę, kaip priverčia iš dangaus nukristi visas žvaigždes... darosi visai nejauku...   Todėl nuoširdžiai patariu šios knygos iš konteksto neišimti, o visas skaityti iš eilės. Harvey Bluedorn and Laurie Bluedorn („Teaching Trivium“ autoriai) Narnijos Kronikas savo vaikams skaitė nuo penkių metų amžiaus. Tačiau jei vaikas nepratęs prie sudėtingesnio turinio knygų, tuomet gal vertėtų palaukti. Nes kitaip bus sugadinta išties puiki istorija ir vėliau nebesiskaitys su tokiu smagumu ir apetitu.

Memuarai. Laura Ingalls Wilder „Namelis Girioje“ (Obuolys, 208psl)

Nuostabi gerai žinomos amerikiečių rašytojos knyga. Fantastika. Skaičiau beveik seilę varvindama. Ar mano vaikams patiko? Ech. Ne. Ir aš žinau kodėl. Nes Narnijos Kronikos nubrėžė tokį nuotykių standartą, kad knyga apie vienos paprastos šeimos gyvenimą kažkur girioje jų nesudomino. „Narnijos Kronikose“ rašoma apie paslaptingą požemių karalystę, apie kelionę laivu, apie kovas ir mūšius, o „Namelyje Girioje“ tesužinai apie tai kaip kadaise kažin kur žmonės gyvendavo miškuose, kaip tuose miškuose medžiodavo meškas ir gaudydavo laukines kiaules, kaip jų mėsą rūkydavo ir džiovindavo ir sūdydavo žiemai. Kaip žiemomis užšaldavo upelis, todėl nusiprausti reikėdavo su tirpdytu sniegu. Kaip vaikai teturėjo po vieną žaislą ir buvo laimingi. Kaip vienintelis pasismaginimas vakarais būdavo tėčio griežiamas smuikas ir jo pasakojamos istorijos. Kaip kalėdoms vaikai gaudavo naujų pirštinių porą ir mamos pagamintą karamelinį ledinuką ir būdavo laimingesni už turtingiausius karalius... Nejaugi neįdomu? Siaubingai įdomu. Tik ne mano vaikams. Tačiau rekomenduoju. Lėtam skaitymui. Apmąstymui. Pasvarstymui. Palyginimui. Gerai, smagiai, kokybiškai parašyta ir tikrai šauniai išversta į lietuvių kalbą.   

Į lietuvių kalbą išverstos dar šios rašytojos knygos: „Namelis prerijose“, „Namelis prie sidabro ežero krantų“ ir „Miestelis prerijose“. Chronologiškai rekomenduojama pradėti nuo „Namelis girioje“.

Smagumėlis. Jujja ir Tomas Wieslander „Mamulė Mū“ (knygų serija)

Ar dar yra šiame pasaulyje kas nors, kam būtų netekę girdėti apie Mamulę Mū? Yra? Tuomet reikia pasiimti žibintuvėlį ir apsišviesti literatūriškai. Juokauju, žinoma. Nieko jums šviestis nereikia. Tik į Nieko Rimto leidyklos puslapį nueikite ir ten jus apšvies (tiesa, jų puslapyje neradau visų serijos knygų... bet bibliotekoje rasite visas). Taigi. Mamulė Mū tai tokia knygų serija apie superingai naivią, gerą ir dėl savo naivumo juokingą karvę. Ir apie jos draugę varną. Ta varna – tai topas. Ji visuomet dedasi jog yra tokia ego kietaskūrė, kuriai nerūpi niekas kitas, o tik ji pati, tačiau visuomet atsitinka taip, kad ji padaro pačius švelniausius ir didelio pasiaukojimo reikalaujančius darbus. Mane šios knygos veža. Juoktis galima iki ehm... na žinote. Veža ir vaikus. Ypač Emiliją. Ji labai gerai pagavo subtilų ir šiltą knygelių jumorą. Rekomenduoju visiems atsipūtusiems, nekritiškiems, meniškos sielos skaitytojams. Į lietuvių kalbą išleistos šešios ar septynios knygos.

Klasika. Astrid Lindgren „Emilis iš Lionenbergos“

Taip. Taip. Taip. Ir vėl. Ir vėl iš naujo. Tik skaitau ją ne aš, o Aurimas. Gal tame ir yra šuo pakastas? Gal Emilį iš Lionenbergos turi skaityti tėčiai savo vaikams? Ne mamos, o tėčiai? Tenka man keisti savo nuomonę apie šią keisto plauko knygą... Tikrai ją pamilo visi trys mano vaikai. Tenka braukti iš juodųjų sąrašų. Tiesa, kartais nežinau, kas Emilį iš Lionenbergos pamilo labiau... ar Aurimas, ar vaikai. Che.

Tad va – rekomenduoju paskaityti tėčiams. Gal ir jūsų namuose užkibs? Tik pacenzūruoti reikia, o cenzūros standartus nusistatykite kiekvienas pagal savo supratimą. Aurimas minėjo, kad kelis skyrius teko praleisti. O ten kur Emilio tėtis pavaizduojamas kaip stuobrys – reikia vaikams išversti... Na žinote – perfrazuoti ar kažkaip kitaip apginti garbę.. Tai va. Skaitykit atsargiai arba neskaitykit visai. Tiesiog mūsuose ta knyga jau tiek kartų skaityta, kad negaliu neatkreipti į tai dėmesio. Tiems, kas nežinote kas tas Emilis ir su kuo jis valgomas, pasakysiu keliais žodžiais. Emilis – toks kaimo vaikis, gal kokių penkerių, o gal daugiau. Tikras iškadininkas. Tikras galvos skausmas. Kartais tyčia, o kartais ir visai netyčia Emilis prikrečia tokių kuriozinių šunybių, kad imk ir griūk vietoj. Tai vat. O pati knyga ir yra – Emilio šunybių almanachas. Vat kaip aprašiau. Turėtų pakakti.

Atradimas. Kate Di Camillo „Jei ne Vinis Diksis“ (Alma Littera 128p) ir „Nepaprasta Edvardo Tiuleino Kelionė“ (Nieko Rimto, 192p)

Žinot ką? Įdomus tas Kate Di Camillo rašymo stilius. Mažumėlę depresingas, mažumėlę svajingas, vietomis su viltimi, vietomis be vilties... Lyg ir su jumoru, lyg ir su tragedijos prieskoniu. Bet smagiai susiskaitė mums jos knygos. „Jei ne Vinis Diksis“ – knyga apie mergaitę ir apie jos šunį Vinį Diksį. Apie tai kaip Vinis Diksis – buvęs valkata, nustriušelis -  sujungė visai nederančių ir pasimetusių, vienišų ir labai keistų žmonių likimus. Gera, šilta knyga. Tiesa, mano vaikams buvo kiek per gili. O gal ir ne. Kas ten juos žino.

„Nepaprasta Edvardo Tiuleinio kelionė“ – knyga apie triušį. Iš porceliano. Apie tai kaip jis nemokėjo mylėti. Ir apie tai, kaip mylėti išmoko. Kaip ir anoje knygoje apie Vinį Diksį taip ir šioje – Edvardas Tiuleinas nenorom ir ne savo pastangomis paliečia daugelio nesuderinamų ir labai keistų žmonių širdis. Matyt toks jau tas rašytojos braižas. Firminis toks. Abi knygas rekomenduoju svajingoms ir jautrioms sieloms. Tiesa, nuotykių daug jose nėra, bet proga apmąstymams, vienai kitai ašarai ar šypsniui išspausti tikrai atsiras. Tiesa „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ Amerikoje pateko į reikšmingiausių knygų gretas...

Beje į lietuvių kalbą dar išverstos ir šios rašytojos knygos: „Reimė“ (NiekoRimto), „Fokusininko Dramblys“ (Vaga), „Pasaka apie Desperą“ (NiekoRimto).

Krikščioniška. Patricia St John „Dar vienas kačiukas“ (leidykla Apyaušris, 62p)

Gerai, visų pirma – kas ta ponia Patricia. Iki šios vasaros nieko nežinojau apie šią nuostabią rašytoją. Na ir tamsumas gi mano. Juokauju. Che. Taigi, pasak Wikipedijos, Patricia St John buvo labai garsi vaikų rašytoja, kuri be to dar ir buvo misioniere Maroke. Visos jos knygos yra krikščioniškos. Vat kokia jėga. Knygelė dar vienas kačiukas labai trumpa, lengvai skaitosi, istorija labai paprasta, tačiau be galo reikšminga. Biblinis pritaikymas – dešimt balų. Teko skaityti vaikiškų knygų, kuriose krikščioniškos tiesos pritaikytos kažkaip dirbtinai, o čia – puikiausiai. Labai rekomenduoju. Į lietuvių kalbą dar išverstos šios autorės knygos: „Draugužė Friskė (Apyaušris  62psl), „Sniegynų lobiai“ (Apyaušris  284psl), „Šviesos žvaigždė“ (Apyaušris  230psl), „Tankynės paslaptis“ (Apyaušris  210psl), „Vaivorykštės sodas“ (Apyaušris  258psl).

Krikščioniška. Doreen Tamminga „Luktelk, kol pamatysi drugelį“ (Reformatų literatūros centras, 228psl)

Irgi krikščioniška tematika. Ne vientisas pasakojimas, o istorijų rinkinys. Kiekviena istorija – gražiai pamokanti, dailiai susieta su viena ar kita Bibline tiesa / eilute iš Biblijos. Istorijos netgi suskirstytos pagal vaikų amžių: 4-6m., 7-9m., 10-12m. Kiekvienoje kategorijoje iki dvidešimt istorijų. Mums patinka. Skaitome lėtai, po vieną ar dvi į savaitę. Rekomenduoju turėti namuose, lėtam skaitymui.

Krikščioniška. Bruno Ferrero „Dešimt Dievo įsakymų“ (16psl)

Visai trumputė, bet smagi knygelė. Bruno Ferrero turbūt žinote? Jis rašo trumpus pamastymus / pasakojimus religinėmis temomis. Tikiu, kad teologiškai ne visiems viskas visur ir visaip tiktų, tačiau juk galima atsirinkti, pritaikyti, idėjų pasižvejoti, ane? Tai vat šioje knygelėje autorius lakoniškomis istorijomis vaikams perteikia visus dešimt Dievo įsakymų. Ne visų istorijų pritaikymas buvo aiškus, tačiau po kiekvienos istorijos autorius iškelia klausimus vaikams, ragina pamąstyti, todėl anksčiau ar vėliau susideda visi taškai. Knyga netiktų rimtam teologiniam mokymui, tačiau atsipūtusiam ir neįpareigotam skaitymui idealu.

Gamta. Apysakos. Selemonas Paltanavičius „Medis užauga didelis“ (Vyturys, 70psl)

Turbūt turite? Galbūt matėte? Nepražiopsokit, griebkit ir skaitykit. Labai šauni knygelė. Labai malonus apsakymų rinkinys. Vienos istorijos sukrečiančios, kitos sušildančios. Bet visos trumpos ir labai lengvai suprantamos. Daugelyje istorijų figuruoja toks berniukas Arūnas, vienas ar kitas Arūno draugas ir mažas broliukas Antanukas. Man patiko, kad istorijos ne kokios nuvalkiotos ir vaikiškos, bet tikrai verčiančios pamąstyti. O tai retai pasitaiko šiais lėkštumo laikais. Štai vienoj istorijoj broliai inkilus kelia, kitoj gandralizdį gelbsti, dar kitoj Arūnas senai kaimynei žiemą nesušalti padeda, dar kitoj vaikai katiną iš padaužų gniaužtų vaduoja. Tikrai rekomenduoju turėti po ranka. Žymiai geriau nei dabartinės absurdo istorijos apie patys žinot ką. Beje Selemonas Paltanavičius yra išleidęs galybę knygų apie gamtą, vaikams ir ne tik.  Tačiau į „Medis užauga didelis“ turbūt panašiausia būtų „Žalio miško istorijos“. Dar ištirsim ir jums pranešim. Sutarta?

Gyvoji knyga. Gamta. Jonas Mackevičius-Nord „Aukso mieste“ (Vyturys, 153psl)

Gyvoji knyga. Pati gyviausia (gyvų ir gerų knygų tema plačiau čia). Apie bites. Turinio atžvilgiu knyga super - lobis. Veiksmas vyksta viename bičių avilyje, o pagrindinė veikėja – tokia super naginga bitė Darbštutė. Taigi toji Darbštutė ir jos draugės bitė Linksmutė ir laukinė bitė Prosopis (taip, čia vardas) gyvena, dirba, žaidžia sau avilyje, patiria vieną kitą nuotykį, o tuo tarpu autorius skaitytojui pažėria gausybę vertingos informacijos apie bites (kaip kuriamas avilys, kaip atsiranda bitės, kokios jų vystymosi stadijos, kiek trunka, kas jas maitina, kaip tvarkomas avilio gyvenimas, skirtingos bičių pareigos, pavojai gresiantys bičių aviliui ir pan). Jei jūs kartais apsiėmę su vaikais nagrinėti bičių temą, šita knyga – neįkainojama. Bet šiaip laisvalaikio skaitiniams turbūt nerekomenduočiau, nes vietomis skaitosi sausai. Be to, turbūt dėl to kad parašyta 1939 metais, knyga pilna kažkokių keistų lozungų apie visuomeninę gerovę... iš serijos vienas už visus ir visi už vieną, atsižadėk savęs ir dirbk bendrijos labui... Na, jei skaitysit, patys pamatysit. Judam toliau.

Gyvoji knyga. Gamta. Normet Dagmar „Delfinija“ (Vyturys, 44psl)

Atsimenu vaikystėje turėjau. Mėtėsi mano lentynoje, tačiau niekada neprisiruošau paskaityti... Labai gaila, nes knyga išties nuostabi. Iš 44 puslapių tikrai nesužinojome visko, kiek įmanoma sužinoti apie delfinus, tačiau mažumėlę nežinoto visgi aptikom. O kadangi Emilijai ir šiaip yra delfinų ir ruonių amžius ir ji žūtbūt norėtų tapti jų dresuotoja... tai knyga jai tiko idealiai.

Klasika. Johnny Gruelle „Skudurinės Onutės pasakėlės“ (96psl)

Apie Skudurinę Onutę rašiau anksčiau, bet paminėsiu dar kartą, nes knyga išties fantastiška. Gal todėl kad knyga buvo parašyta mylinčio tėčio savo mylimai sergančiai dukrai, šiai knygai lygių nėra. Tikrai. Skudurinės Onutės prototipų yra sukurta n-kvadratu (ir apskritai knygų apie kalbančius žaislus yra nemažai, ane?), tačiau kitos panašios istorijos tėra šešėlis, nublankusi kopija. Taigi turbūt dėl to, kad parašytos tokiomis skausmingomis aplinkybėmis, istorijos yra tokios gyvos ir šiltos. Čia ne metafora ir ne nuvalkiota frazė – Skudurinės Onutės istorijos išties šiltos. Aš esu kieta skaitytoja (droviuosi verkti skaitydama knygas), bet net ir mane tos istorijos privertė atsidūsti ir ašarą nubraukti. Jei turite mergaičių (nes berniukų skudurinės lėlės nuotykiai galbūt taip nesužavės), imkit ir skaitykit. Rekomenduoju skaityti šiltai įsitaisius, švelniai apkabinus klausytojas, su kakavos puodeliu ant kelių.

Atradimas. Erich Heinemann "Ežio Kaliksto sodininku bendrija" (Gimtasis Žodis, 40psl)

Tiksliai negaliu pasakyti kodėl mane taip sužavėjo ir sušildė šita daili knygutė... Ar dėl nuostabių iliustracijų, ar dėl super kokybiško leidimo, ar dėl subtilių pasakojimų (kurie truputį primena nuoširdų B.Potter pasakojimo stilių)... Bet štai - sužavėjo. Ir ne tik mane, o ir vaikus. Jei jūsų namuose įsipaišė B.Potter „Pasakos“, manau ras vietą ir ši knyga. Beje lietuvių kalba yra išleista ir kita autoriaus knyga: „Kaukučių kaimas“ (Gimtasis Žodis, 40psl).

--

Šiam kartui tiek : )

Kaip mes auginome vikšrus. Nuo vikšro iki drugelio (arba drugio) + knygos skaityti