ATGAL 44-48 savaitės. Visko po truputį

Su viena drauge kalbėjom apie sezonus mamų (mamų, ne namų) gyvenimuose. Na žinote... tie iki vaikų, su vaikais (pirma su mažais, paskui su ūgtelėjusiais), po vaikų. Kiekvienas sezonas turi savo unikalių niuansų. Štai aš atvykau į mamos su trim mažamečiais sezoną, kurio default rėžimas yra nuovargis ir irzlumas, pavarų dežė sugedus (veikia tik aukščiausia pavara), miego bakas nuolatos tuščias, laisvas laikas normuojamas kaip kokia dešra sovietmečiu. Pažįstama? Aga, man tai tikrai pažįstama... Bet prisipažinkite - juk už jokius pinigus šito sezono nesutiktumėte pramiegoti ar kažkam atiduoti, ane? Jis ir siaubingai varginantis ir nuostabiai iki pirštų galiukų džiuginantis vienu metu. Ar ne taip? Taip taip taip. Turbūt tik moterys gali būti ir be galo laimingos, ir be galo nusivylusios tuo pat metu.... ir prie viso šito... išlikti sveiko proto – sunku, bet įmanoma.

Ir štai tokiame unikaliame sezone atsiranda tokių vadinamų programinių errorsų, kai staiga tavo pasaulį bando užkariauti naujos mintys, nelabai derančios dabartiniam sezonui... atrodo užkabini kokią vieną gerą idėją, aptinki širdyje didelį troškimą, nemažą kiekį spirgėjimo kažką naujo kurt, daryt, eit, bėgt, realizuot kažką kažkaip... bet, bet, bet... stop - laikas netinkamas, sezonas nederamas. Ką daryt? Elementaru, Vatsonai: reikia laukti. Viskam ateina savas laikas. Yra laikas laukt, yra laikas veikt, yra laikas ieškot... Na žinot. Štai su tokia mintim bandžiau susidraugauti per paskutines penkias savaites. Lengva? Ką jūs... nepakeliamai sunku. Man norėtųsi daugiau rašyt, dažniau rašyt, norėtųsi daugiau fotografuot, ilgiau stebėt paukščius... Bet dažniausiai dabartiniu metu tai yra tiesiog neįmanoma. Turiu rinktis arba viena, arba kitą...

O prie visų šių sezoninių niuansų su Aurimu einame per labai keistą permainų laikotarpį, kuriame mūsų kelio matomumas sumažėjo iki minimumo... tai reiškia, kad matom geriausia kelias dienas - savaitę - į priekį, o visa kita... neaišku, klampu, nestabilu; kartais nyku, kartais baugu. Ne, mums nieko blogo nenutiko. Mes ir toliau džiaugiamės gyvenimu, pagaliau atėjusiu pavasariu, kiemo inkiluose išsiritusiais varnėniukais, iškritusiais dantukais, naujomis knygomis ir naujais nuotykiais... džiaugiamės šia diena, bet tuo pačiu metu esam be galo sumišę dėl ateities.. (gerąja prasme sumišę... ). Tad susiveržėm diržus ir meldžiam Dievo, kad tik neišbarstytume vertingų pamokų, išmoktų sunkiai nueitame kely.

Tiek filosofijos, o dabar prie reikalo. Senokai rašiau. Ir tikiuosi pirmieji trys pasiteisinamieji įvadiniai paragrafai šiek tiek apšvietė visus "kur" ir "kodėl". Tad kur ir kodėl dedam į šoną ir štai prašom – truputis mūsų penkių savaičių.

Biblija

Labai labai džiaugiuosi, kad šitos srities mūsų gyvenime rūpesčiams ir nusivylimams įveikti nepavyko. Tad jei reikėtų, galėčiau čia dėti tašką, nes, tiesą sakant, juk jei ši sritis tvarkoj, kitos sritys susitvarkys savaime... Ane? Bet taško nedėsiu, nes gausis kažkoks neužbaigtas įrašas.

Taigi. Pasistengsiu labai glaustai... Per šį laiką galiausiai įtvirtinom 23 psalmę ir pradėjom mokintis 27 psalmę, o tiksliau tik pirmąsias jos eilutes. O prasideda ji taip: „Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko man bijoti?“. Panaši į 23: „Viešpats mano ganytojas – aš nestokosiu“. Išgirdusi naują (tai 27) psalmę, Sofija dvi dienas bandė mane įtikinti, kad aš klystu, kad Viešpats yra ne šviesa, o ganytojas. Galiausiai apsiprato su tuom, kad mūsų Viešpats yra ne tik ganytojas, ir ne tik šviesa ir išgelbėtojas, bet dar ir aukštas bokštas, tvirtovė, prieglobstis audros metu ir dar daug daug kas...

Gaudau momentus kol vaikai dar maži, kol dar neišgaravęs jų švelnus naivumas, kol jie dar pasitiki mano žodžiu; bandau įkvėpti juose nustebimą, susižavėjima Dievu. Mane pačią Jis žavi taip, kad kartais norisi staugti (žinoma, kartais norisi ir po lapais palįsti, bet čia jau kita istorija). Kartais matau, kaip kalbant apie Dievą jų akys išsiplečia, o Emilijos akys net prisipildo ašarų. Su Aurimu stebim, kaip stulbinančiai kinta, bręsta vaikų maldos – kartais jos būna daug gilesnės ir nuošidesnės nei mūsų pačių! Kartais Emilija užsidaro mūsų kambaryje – improvizuodama groja pianinu ir čia pat šlovina Dievą... gieda nuostabiausias spontaniškas giesmes. Man žadą atima. Dievas tikrai laimina.

Tik štai čia mini intarpas. Mūsų šeima – tikrai nėra unikumas. Mūsų vaikai – tokie pat kaip ir visi kiti vaikai. Mes su Aurimu – įprasti trisdešimtmečiai bambekliai (ta rūšis, kurie bambėt pradeda ankstyvame amžiuje). Visa esmė slypi ne tame, kad mes kažką darom, o tame, iš ko mes darom, kuom darom. Paaiškinsiu. Laiške Hebrajams štai kas rašoma: „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.“ (Heb 4:12). Ir dar. Atsimenat ką rašo pirmoj psalmėj? Kad palaimintas yra tas žmogus, kuris „myli Viešpaties įsakymą ir mąsto apie Jo įsakymą dieną ir naktį“ (Ps 1:2). Taigi, kaip vienoj žinomoj giesmėj giedam: „Yra jėga jėga, Dievo žodyje.. Yra jėga – Jo žodyje“. Su Aurimu nieko ypatingo nedarom – mes tiesiog kiek išmanydami, kartais nuosekliai, kartais labai padrikai, kartais vykusiai, o kartais tik pusiau vykusiai dedam į vaikų galvas ir širdis Dievo žodį. O jis yra gyvas ir veiksmingas. Mes sėjam. Ir sėjam ne morkas ar burokus, o Dievo žodį... aštresnį už bet kokį dviašmenį kalaviją. Suprantat? Stebūklas ne tame, kad mes sėjam, o tame ką sėjam. Mes sėjam, o Dievas nokina vaisių. Tikrai tikrai... jei sutvarkysit šitą sritį... pažadu – kitos susitvarkys savaime.

Beje labai laiku atkeliavo mano ilgai laukta Sally Michael knyga „God‘s Names“. Tai krikščioniškas resursas tėvams mokyti vaikus svarbių Biblinių tiesų apie Dievą. Šių knygelių seriją sudaro septyniolika knygų, jos yra paruoštos pagal gerai žinomą krikščionišką ChildrenDesiringGod mokymo programą. Tad nieko nelaukėm ir čiupom jautį už ragų. Išnagrinėjom du skyrius: įvadinį apie vardus bei apie pirmąjį Dievo vardą Elohim. Nuostabus resursas, nuostabiai prasmingai praleistas laikas su vaikais. Jei tik galimybės leidžia – rekomenduoju įsigyti. Neišsiplėsiu apie kiekvieną skyrių, nes nenoriu perpasakodama sugadinti puikiai paruoštos medžiagos. Tiesiog pasakysiu, kad ir pati skaitydama lengvai įkertamus tekstus buvau sužavėta ir nustebinta. Tad užskaitau.

Dar vienas. Paskutinis. Vieną savaitę labai intensyviai nagrinėjom liežuvio temą iš Jokūbo laiško. Mums kaip dideliems rėksniams – tai viena svarbiausių vietų Biblijoje. Jei turite problemų su garsia, nepagarbia, įžulia, keiksminga šneka (savo, vyrų, vaikų...) savo namuose... neleiskite problemai išsikeroti ir užpelkėti... Nes tas liežuvis išties nors ir mažiausias mūsų kūno narys, bet vaje pridaro daugiausiai vargo ir žalos.

Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis – nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas. (Jok 3:5-6)

Mano atveju buvo taip: prieš metus aš buvau vienintelė rėksnė mūsų namuose. Dabar esame keturi rėksniai ir vienas skaudančia galva. Štai pavyzdžio galia... Aš visuomet maniau, kad vaikai perims tik gerus mūsų įpročius. O vat ir ne. Jie pradeda nuo blogų. O gerus... et. Ką ten.. Ar tokių pas mus iš viso yra? : )

Beje. Su dideliu nekantrumu laukiame šį savaitgalį Vilniuje vyksiančios gatvės muzikos dienos. Emilija (ir galbūt.. galbūt) Sofija prisijungs prie Valio choro ir trauks į Vilniaus gatves. Tris kart valio. Ta proga intensyviai mokėmės Valio choro giesmeles. Tikrai žinau, kad jas moka ne tik Emilija, bet ir Sofija ir turbūt Matas jau prisidėtų, jei tik kalbėt mokėtų. Džiugina širdį. Štai čia viena iš choro giesmelių - skanaus.

Mokomės skaityti

„Labas, raide“. Labiausiai su raidėm mėgsta draugauti Sofija. Manau, kad jai ne tiek raidės, kiek mano kompanija ir dėmesys patinka, tačiau man tinka ir tas, ir tas. Emilija su skaitymu draugauja vangiau, o aš jos visai nespaudžiu.

Tarp kitko. Teko kalbėti su vienu žmogum, kuris specializuojasi pradinukų ugdyme – na, sukasi tuose vandenyse. Cituoju: „Labai dažnai tėvai į pirmą klasę atveda vaikus, kurie jau moka skaityti. Ir ne šiaip sau skiemenuoti, o skaito normalias knygas. Labai dažnai nutinka taip, kad tokios „žvaigždės“ greit užgęsta ir netgi turi būti palikti antrais metais.“ Esmė yra tokia: jei vaiką dirbtinai įkinkysim į jam netinkamą vėžimą ir netinkamu laiku – jis perdegs, perlūš. Aš to nenoriu savo vaikams. Prieš metus trūks plyš buvau pasirengusi išmokyti Emiliją skaityt... dėl kilnaus tikslo juk (kurio kilnumas susideda iš mano pačios išdidumo)... o dabar mąstau visai kitaip.

Dar viena išblaivinanti mintis: juk nežinau kiek mano vaikams duota laiko šioje žemėje. Na tikrai.. Čia Biblinis, o ne pesimistinis principas – vienintelis Dievas žino, kiek kiekvienam iš mūsų skirta gyventi. Nieko čia su tuo nepadarysi. Ir kai į viską imi žiūrėti tokioj šviesoj, žiū tie dalykai, kurie tau atrodė patys svarbiausi, kažkaip nublanksta. Žinoma, nesakau, kad vaikų nebereikia mokyti, ugdyti, lavinti. Ne. Tiesiog įvesti sveiką balansą. Ir dar mano toks galbūt nerišliai sudėtas patarimas. Prieš mokindamas savo vaiką kažką naujo, užduok sau klausimą: kam aš tą darysiu? Užduok ir atvirai atsakyk... Ar dėl savęs? O gal todėl, kad kažkieno kito vaikas moka kažką, ko nemoka taviškis? O gal dėl to, kad kokia giminaitė prispaudė, sugėdino, suabejojo tavo mamos kompetencija? O gal dėl to, kad taip parašyta kažkokioje švietimo ministerijos nustatytoje lentelėje (juk nesvarbu, kad tavo vaikas yra unikalus ir nebūtinai įsipaišo į visas jų lenteles...)? Ar visgi dėl paties vaiko? Dėl to, kad tai tikrai jam bus reikalinga gyvenime? Padiskutuok su savimi. Negaiškite savo ir savo vaikų brangaus laiko vaikydamiesi tuščius dalykus.

Literatūra

Parašiau ilgą (gal per ilgą...) įrašą apie vaikiškas knygas. Pradedu įtart, kad galbūt turėjau būti vaikų literatūros kritikė? Man tik viską kritikuot ir kritikuot... : ) Juokas juokais, bet štai nuoroda – gal jums pairodys naudingos mano įžvalgos. O dabar trumpai apie mūsų kelių savaičių literatūrinius nuotykius. Skaitėm nemažai, bet pakankamai pribėgamai. Atėjo mano užsisakytos „Lietuvių pasakėčios“, tad skaitėm pasakėčias – aptikom smagių gerai žinomų pamokomų istorijų (apie vėžlio namus, apie varną ir sūrį, apie gandrą ir lapiną). Taip ratais kvadratais vėl sugrįžom prie B.Potter pasakų (bus bene daugiausiai vartoma vaikiška knyga mūsų namuose). Turbūt jau rašiau, kad jos kūryba – nepakartojama.. A? A?.. Jei savo vaikams dar neskaitėt pasakojimų apie triušiuką Petriuką ar žveją Jeronimą... Na, kaip čia pasakius – bėkit tučtuojau į bibliotekąnes, nes daug ko netenkat ir jūs, ir jūsų vaikai.

Emilijai parsiunčiau kelias naujas audio knygas: Susan Coolidge „Ką nuveikė Keitė“ bei Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“. Emilija klausosi ir jai labai patinka. Taip pat nusprendžiau su vaikais įveikti visas Narnijos Kronikas. Čiupom „Burtininko sūnėną“, nes tai pirma serijos knyga. Suryjom beveik visą per tris nepilnas dienas. Veža ir mane, ir vaikus. Šitoje dalyje autorius pasakoja apie Narnijos sukūrimą. Aprašymai tokie... kad net šiurpuliukai ima per nugarą bėgiot. Vaikai negali nustot klausyt ir vis prašo dar.. Tad užskaitom. Ir džiaugiamės, kad dar turime neskaitytas penkias serijos knygas.

O čia viena nuoroda į Lietuvių literatūros e-paveldą. Čia rasite suskaitmenintas knygas (pdf, ebup formatu). Jos nėra konkrečiai vaikiškos, tačiau yra vertų dėmesio. Štai kokias knygas jie turi suskaitmeninę (nuorodos į sąrašus): senosios lietuvių literatūros klasika, naujųjų laikų lietuvių literatūros klasika, šiuolaikinės lietuvių literatūros klasika.

Daug poezijos skaitėm. Vaikams labai patinka. Norėjau pasidalinti vienu puslapiu iš A.Matučio "Šilo Darbininkai" (o gal jau kažkada dalinausi?). Va čia tai gera gyvoji poezija.. Ir informatyvu ir ausiai gražu.. Ir dar rimuojasi.. Visai - kosmosas.

Matematika

Sukūriau paprastą melodiją dainelei ir pradėjom su vaikais su dainele mokytis skaičiuoti kas du iki 20. Apie šį metodą – t.y. mokytis mintinai dainuojant - sužinojau iš vienos žinomos amerikiečių sukurtos klasikinės mokymo programos Classical Conversations. Jie ten viską dainuoja – ir istoriją, ir matematiką, ir geografiją, ir gamtos mokslus. Turbūt žinote, kad klasikinis mokymas yra suskirstytas į tris stadijas. Pirmoji – tai grammar stage. Tai tas laikas, kuomet vaikas yra išmokomas dalyko pagrindų (dalyko „gramatikos“). Mokomasi ne tam, kad suprast, o kad dėti į galvą informaciją ir faktus, kuriuos paskui kitoje stadijoje vaikas galės lengvai panaudoti. Tad „gramatikos“ stadijoje yra daug mokymosi mintinai. Tą ir pradėjom daryt. Apie tai parašysiu truputį vėliau. Skaičiuot kas du iki dvidešimt vaikai išmoko per dvi dienas. Be dainelės būtų užtrukę ilgiau.

Gamta

Kristalai

Pabandėm ir mes užauginti kristalus!! Taip taip. Pirmiausia su soda. Na, rezultatai vidutiniški. Tada bandėm su druska – ai, šiaip sau. Galiausiai prisiminiau Agnės kadaise man atpiltą borakso stiklainiuką. Ir taip prasidėjo boro kristalų amžius mūsų namuose. Borakso kristalą pagaminti labai nesunku. Tereikia paimt puslitrinį stiklainį, į jį įpilt verdančio vandens. Į vandenį dėt boraksą. Maišyt tol, kol milteliai nebetirps (apie 1 cup miltelių gaunas). Tada į skystį panardinti susuktus ir prie siūlo pririštus tuos taip vadinamus „pypkių šepetėlius“ (pipe cleaners). Kitą siūlo galą pritvirtint prie pieštuko ir užėt ant stiklainio krašto. Svarbu, kad jis kabotų vandeny, o ne gulėtų dugne. Taip pat labai svarbu karštis. Jei norite geresnių rezultatų, stiklainį statykite ant įkaitusios keptuvės ir tada jame ruoškite tirpalą. Jei norite įdomesnio kristalo – į tirpalą įpilkit maisto dažų. Beje mes bandėm ir su juodu rašalu – rezultatas nustebino. Rekomenduoju 3 min video apie tokių kristalų auginimą. Borakso galima nusipirkti internete, vaistinėse ar suvirinimo reikmenų parduotuvėse.

Varnėnai

Vieną dieną besisukiojant kieme išgirdau neįprastą cypsėjimą. Ne vieną kartą gyvenime esu girdėjus tą triukšmą, tačiau tik šiemet suvedžiau iš kur jis sklinda. Matot, mes visą mėnesį mokėmės apie paukščius – plunksnas, sparno struktūrą, snapo formą bei paskirtį, paukščių akis bei ausis. O desertui po teorinės dalies youtube žiūrėdavom video klipus apie tai, kaip iš kiaušinių išsirita paukščiukai. (Išmintingi žmonės įsigudrina į inkilus įkelt mini kameras ir nufilmuoti visą neregimą inkilo gyvenimą. Kažkas pasakė: „Technologijos gero žmogaus rankose yra tikras auksas“). Taigi, dabar buvau apsikaučius žiniomis, todėl lengvai suvedžiau, kad tas naujas cypsėjimas sklido iš inkilo mūsų kieme. Tereikėjo pastovėt kelias minutes užvertus galvą ir pati įsitikinau savomis akimis: štai iš laukų parlekia varnėnas su slieku snape, šmurkšteli į angą inkile ir tuoj pasigirsta čaižus ir reiklus rėkavimas. Po akimirkos varnėnas vėl išlekia į pievas medžioti ir vėl grįžta su kirminu snape. Ir taip be atvangos. Be sustojimo. Va jau kelias dienas su vaikais stebim mūsų inkilus (gyvenimas verda trijuose inkiluose iš devynių) – mamos varnėnės lyg nesustabdomi garvežiai nepaliauja nešioti savo mažyliams maistą, o mažyliai nepaliauja vis garsiau ir garsiau cypsėti. Dabar laukiam tos akimirkos, kai mažiukai pradės pro angą kaišioti snapus, o galiausiai iš inkilo išskris. Beje, viena močiute gatvėje, pamačiusi, kad aš vėpsau į kaiminystės inkilą, man papasakojo, kad pavasariais žmonės prie medžių, kuriuose įkelti inkilai randa kiaušinių lukštus – mama paukštė išmeta iš lizdo. Tai vat. Gaila, bet prie mūsų inkilų lukštų nebeaptikau, tačiau mačiau, kad mama kažkąšviesaus protarpiais išnešdavo iš inkilo į pievas... trubūt mėto pėdas? Kaip ten bebūtų, dabar truouti įgudusi ėmiau girdėti tokį pat cypsėjimą visoje kaiminystėje. Ir man smagu, nes vadinasi mokslai duoda naudos ne tik vaikams, bet ir man.

Ps.ps. vieną savaitgalio rytą su Aurimu ir vaikais valandėlę užsukom į Verkių parką. Įsitikinom savo akimis – antis tebetupi aukštai lizde. Jei peri kiaušinius, vadinasi turėtų jau kažkada išperėti. Visgi praėjo mėnuo laiko nuo paskutinio mūsų apsilankymo parke. O ir tada ji jau ramiai tupėjo savo lizde. Keista, kad niekur internete neradau informacijos apie tai. Juk dažniausiai visokius neįprastus reiškinius bent kas nors kur nors pamini ir dokumentuoja... Na žiūrėsim kaip ten bus. Bandysim dar kartą nuvažiuot iki parko, gal ką sužinosim iš vietinių darbuotojų. O gal jūs žinote, kas ten per antis medyje peri Verkių parke?

Vikšreliai

Skaitėm nuostabią mamos Sandros skolintą knygą apie vikšrelius: „Terry and the Caterpillars“ (štai nuoroda į online versiją). Knygelė yra iš serijos „Science I can Read Book“ (čia rasite serijos knygų sąrašą) – šimtas balų.. ką jūs – šimtas dvidešimt balų. Tokias knygeles norėčiau matyti mūsų bibliotekose. Labai norėčiau. Knygelėje pasakojama kaip mergaitė Terry savo sode suranda vikšrelį. Jį parsineša namo, patalpina stiklainyje. Vėliau jos draugas Benny ją paprotina padaryti stiklainio dangtelyje skylutes, kad vikšrelis neuždustų. Terry nežino, kuom vikšrelį maitint. Mama pataria maisto ieskot ten, kur ji vikšrelį rado (būtent!). Todėl Terry ima vikšrelį maitint obels lapais. Vieną dieną vikšrelis nustoja valgyt. Įsitaiso ant šakelės ir nustoja judėt (buvo su mūsų vikšreliu praeitą vasarą taip... pagalvojau, kad numirė ir išmečiau, o reikėjo dar palaukt). Po kelių dienų paaiškėjo, kad vikšrelis ruošiasi dirbintis sau kokoną. Kelias dienas sukasi sau kokoną. Dabar Terry užduotis – išsiaiškinti, ką veikti su tuo kokonu. Apsilankiusi bibliotekoje, sužino, kad kokoną su visu pagaliuku galima patalpinti į stiklinį akvariumą (manau tiktų ir trilitrinis? Ar netgi koks stiklinis dubuo?). Akvariumo dugne pripilti smėlio, šakeles su kokonais (jų Terry užsiaugino ne vieną) įsmeigti į smėlį, o smėlį vieną kartą į savaitę sudrėkinti... Genialu. Akvariumą / stiklainį / indą pridenti tinkleliu. Taigi. Prabėga žiema. Ir nieko nenutinka. Vieną pavasario dieną Terry akvariume randa drugelį. Supratusi, kad jis išlindo iš kokono, Terry pasišauna žūtbžt pamatyti, kaip kitas drugys išlenda iš kokono. Tad pradeda jį visur su savimi nešiotis. O jos draugas Benny vėl ją paprotina, kad ji elgiasi neprotingai – juk drugiai iš kokono išlenda naktį. Hmz, įdomu. Taigi Terry tėvai nusprendžia budėt naktį prie kokono. Paryčiais veiksmas prasideda. Drugys prasikrapšto skylę ir išlenda iš kokono. Pirma jo pilvelis būna neproporcingai didelis, o sparnai maži. Jis kurį laiką pumpuoja kraują į sparnus ir jie padidėja, o pilvas sumažėja. Fantastiška. O dar įdomiau štai kas. Greitai Terry pastebi, kad jos du drugiai skiriasi vienas nuo kito. Vienas labai storas (tai mama), o kitas daug ilgesnėm antenom (tai tėtis). Spėkit, kas mamos pilve? Kiaušiniai. Dabar drugelis padės kiaušinius ir viskas vėl prasidės iš naujo. Na va. Sakiau gi – fantastiška knyga. Šiemet ir mes tikrai tikrai užauginsim savo vikšrelį!! Tik kad tinkamų kandidatų dar neradom.

Štai keli knygelės puslapiai...

Perskaitę knygą, piešėm drugelio augimo ciklą.

Valgomi-nevalgomi

Su Agne susipažinau prieš metus laiko. Nuvažiavom vieną iš pirmų kartų į jų sodybą ir žiū – Agnės Liutauras su Magdute bėgioja pienes žiaumodami. Kas čia per dyvai, pagalvojau. Rimtas bajeris – net nenutuokiau, kad pienes galima valgyt. Bet tuom dar viskas nesibaigė. Vėliau Agnė papasakojo, kad su vaikais valgė pušų pumpurus. Ką ką, pagalvojau? Skanūs, sako, kaip saldainiukai. Na tikrai – keistumėlis, pagalvojau... Bet kai žiemą mane pavaišino sausainiais su pušų spygliais... supratau, kad aš būsiu kažką kažkur pramiegojus ir  kad pasirodo daug ko mūsų mokykloje neišmokė. Šiemet aš ir pati kremtu pienių galvas, netgi ragavau pušų pumpurus – tikrai, skanūs kaip saldainiukai. Ir nebestebina manęs Liutauras lyg tarp kitko asiūklį bekremtąs. Smagu mokytis kartu su draugais. Gal kitąmet ir aš taip kaip Liutauras asiūklius krimsnosiu. Pamėginkit ir jūs!

Įpročiai

Šiam kartui baigėm su švara. Naudoju „Laying Down the Rails for Children: A Habit-Training Companion“ (knyga pirkta pdf formatu ir vėliau spausdinta, tai pagalbinė priemonė, skirta vaiko įpročiams formuoti ir ugdyti). Knygos autoriai palaiko Charlotte Mason mokymo metodiką. Pagal ją formuojant vaiko charakterį, vienu metu reikėtų koncentruotis į vieną konkretų įprotį (pvz. asmeninę švarą, pagarbą klausytojui, tiesos sakymą ir pan) ir jam skirti šešias savaites laiko. Knygoje kiekvienam įpročiui skirtas medžiaga su klausimais, mintim ir idėjom konkretaus įpročio formavimui.

Užtrukom ilgiau nei šešias savaites su švara. Na ir? Na ir neblogai. Buvau išsikėlus tokius tikslus: 1. kad vaikai įprastų plauti rankas po lauko, po tualeto ir pan; 2. kad susitvarkytų po savęs pasinaudoję tualetu (nuvalyti dangtį, nuleisti vandenį ir pan); 3. kad išmoktų įvertint savo aprangą, plaukus (kitaip sakant – jei ant galvos kaltūnas, tai kad parodytų iniciatyvą tą kaltūną panaikinti); 4. kad palaikytų švarą savo kambaryje visuomet (net ir tada, kai neatvažiuoja svečiai); 5. Aurimas (pats to nežinodamas) prisidėjo prie mokymo, nes panoro išmokyti vaikus gražiai susidėt koridoriuje batus (pavyko, jei ką). Toj knygoje prieš kiekvieną įprotį, tėvai raginami apsvarstyti savo veiksmų planą, išsikelti konkrečius įveikiamus tikslus.

Kaip tą darėm? Per nuolatinį priminimą. Atrodo banalu, bet žinokit suveikė. Mes suaugę nuolatinį priminimą vertinam kaip primindinėtojo įkyrumą. Bet su vaikais viskas kitaip – jų smegenyse daug tuščių failų ir juos turi užpildyt informacija. Todėl kai aš Emilijai primenu nuleisti vandenį po savęs, ji tai priima kaip įkyrų zyzimą, o kaip žinias, informaciją. Atrodo jos veide net galima išskaityti: „pasirodo pasinaudojus tualetu, reikia nueleisti vandenį, hmz įdomu... pasirodo tai yra daroma būtent taip...“. Ji šią informaciją priima, be jokių debatavimų ar diskusiją palaiko ją tiesa ir tuomet likusias šešias savaites tėra techninis darbas – įprasti tą tiesą naudoti. Ir tai viskas. O tą įpratimą kiekviena šeima atliks pagal save. Aš visur ant sienų prikabinėjau lentelių ir sąrašų – bet daugiau ne dėl vaikų, o dėl savęs. Nes man asmeniškai reikia prisiminti, ką mano vaikam reikia išmokti... Pilna galva visko, žinote. Kitiem gal pakaks tvarkingo sąrašiuko ant šaldytuvo. Kas kaip moka, tas taip ir šoka.. ane?

Taigi reziumė. 1 ir 2 tikslą pavyko įtvirtinti tobulai, o 3 ir 4 ne. Kaip jums atrodo, kodėl? Ogi todėl, kad 3 ir 4 tikslas buvo labai nekonkretus ir subjektyvus. Štai trečias mano tikslas skambėjo taip: „kad išmoktų įvertint savo aprangą, plaukus“. Įvertint pagal ką? Save? Mane? Močiutę? O ką įvertinus padaryt? Persirengt? Ar daugiau nebesipurvint? Susišukuot? Tai šukuotis dešimt kartų į dieną? Labai painu. Nenuostabu, kad su šituo nieks nepavyko. Ketvirtas tikslas skambėjo taip: kad „palaikytų švarą savo kambaryje visuomet“. Aga. Pasvajok. Ką tai reiškia? Ryte, dieną, vakare? Ar tik prieš miegą? O kituose kambaruose? Palaikyt ar nepalaikyt? Geriau tokį tikslą suskaidyti ir sukonkretinti: pažaidus su žaislu ar žaidimu, padėt į vietą; jei žaislas turi savo vietą, laikyti jį tam skirtoje dežėje (pvz. lego dėžė, traukinio bėgių dėžė ir pan).

Tai tiek. Matote? Mokausi ir aš.

Anglų kalba

Labai labai noriu, kad vaikai išmoktų anglų kalbą. Planavau įsigyti gerą mokymo programą vaikams, nes nenoriu pasikliaut vien ūpu ir užėjusiu noru.... Bet visgi nesulaukiau aš savo anglų kalbos mokymo programos - vis atidėti pinigai kažkur kitur nuplaukdavo. Tad pradėjau anglų mokinti savo jėgom. Sekas visai neblogai. Pasiskolinau keletą dainelių iš Kindermusik. Su mokytoja Ilona vaikai jas dainuoja lietuviškai, tačiau originalus tekstas yra anglų kalba. Tad melodijas žinom iki plaukų galiukų, teliko susipažint su naujais žodžiais. Vaikams tai labai patiko. Taigi. Prieš pradedant mūsų anglų kalbos „pamoką“ sudainuojam „Labas“ dainą. Šios dainos unikalumas yra tas, kad ją kaskart galima modifikuoti pridedant naujus žodžius – tai labai pranku mokant kalbą. Po dainos dialogo forma ir rankų gestais mokomės visokių elementarių frazių:

Hi, Emilija, how are you?
Good, mommy. Thank you. How are you?
Good, thank you
.

My name is Egle. What is your name?
My name is Emilija.

My name is Egle. Your name is Emilija. Her name is Sofija. What is his name?
His name is Matas.

Emilija, do you like chocolate?
Yes. Yummy.
Do you like ice-cream?
Yes. Yummy.
Do you like broccoli?
Noooooo...

Žaidžiam visokius žaidimus. Pavyzdžiui, mokinamės žodžius hot / cold. Aš sakau žodį, o jos turi arba alpt iš karščio arba drebėt iš šalčio. Kokiam vaikui tai nepatinka? Arba gyvūnų pavadinimus: dog / cat / elephant / cow / monkey. Aš vaidinu, o jos turi atspėti, bet ne lietuviškai, o angliškai. Kuo aš juokingiau vaidinu, tuo ilgiau galiu išlaikyti jų dėmesį ir tuo daugiau kartų pasikartojam žodžius.

Taip pat dainelių forma mokomės pagrindinių gramatikos elementų (pamenate prie matematikos rašiau apie mokymąsi atmintinai?). Klasikinio modelio šalininkai nuo mažens duoda vaikams mokytis lotynų kalbos galūnes, dalelytes ir pan. O aš, pagalvojau, duosiu anglų kalbos. Mums lotynų tikrai nereikės, o anglų labai pravers. Dabar dainuojam „to be“ asmenavimą. Sekasi puikiai. Mokinimasis su daina daro stebuklus – išbandykit ir įsitikinkit patys.

Muzika ir menininkai

Šią sritį buvom paleidę. Reikalas toks, kad Kindermuzik užsiėmimuose Emilija mokėsi apie Betoveną, vėliau pažindosi su Prokofvjevo „Petia ir vilku“, tad pamaniau, kad šiam kartui jai to pakaks. Vasarą, kai nebebus Kindermusik, grįšime prie savo meninių ieškojimų. Beje dar kartą pasidžiaugsiu Kindermusik – nuostabi programa. Per kelis mėnesius vaikai užsiėmimuose nepastebimai, per žaidimą išmoko groti ir atpažinti fa, sol, la, do, re natas. Perskaityti, sudainuoti ir pagroti su šiom natom įvairias daineles. Iš klausos atpažįnti įvairias natų kombinacijas. Dar daugiau – atpažinti įvairius pučiamuosius, styginius, mušamuosius instrumentus. Vienoje pamokoje mokytoja užleido vaikams klausytis instrumentų. Vaikai išgirdę garsą turi pasakyti, koks instrumentas groja. Girdžiu savo dukrą sakant: „Gi čia fagotas...“. Mano žandikaulis tik blinkt ir atsivėpė. Fagotas? Aš net žodžio tokio nežinau. : ) Taigi. Už kelių savaičių Emilija baigią „antrą klasę“ ir nuo rudens bus jau „trečiokė“. Tuo ji be galo didžiuojasi... Ką ten jau - didžiuojuos iki nualpimo ir aš. : )

Iššūkis

Ieškom sodybos. Gyvenimui. Poilsiui. Patys dar nežinom. O juk tam kad kažką surast, reikia fiziškai sėst į mašiną ir važiuot apžiūrėt. Tad su vaikais naršėm Ignalinos ir Molėtų rajonus. Kame čia iššūkis? Vaikams – išsedėt mašinoje. Man – išmokt lanksčiai reaguot į netikėtumus. Smagiai ir prasmingai praleidom laiką. Vaikai gavo palakstyti ir pašmirinėti po visokias apleistas ir neapleistas sodybas, apžiūrėti apgruvusias, apdegusias ir neapdegusias trobas. Matėm kluonus, tvartus, lauko virtuves. Vienoje sodyboje vaikai su Aurimu netgi pabaidė riebią pelėdą, kuri slepėsi namo palėpėje. Išmakalavom pravažiuojamus ir nepravažiuojamus kelius. Klimpom, smegom, o kai reikalai visai pabjuro – garsiai šaukėmės Dievo pagalbos. Sužinojome, kad darydami ką nors kaip šeima, esame visai nebloga komanda. Ir ne tik aš su Aurimu, bet ir su vaikais. Be to, atradau ir praktinių dalykėlių... Pavyzdžiui, ilgose kelionėse vaikai gali klausytis audio pasakų. Tereikia dviejų ausinių su laidais ir specialaus ausinių kištuko antgalio, su kuriuo galima dvejas ausines pajungti prie vieno aparato. Be to, pasirodo nebūtina kaskart su savimi vežtis maisto. Pakanka maišiuko barankų su jogurtu, o stirpiai, skaniai ir pigiai pavalgyti galima mažuose miesteliuose. Štai radom tokį perlą Švenčionyse – už 11eur penkiese pavalgėm sočius pietus, suvalgėm ledų, atsigėrėm kavos, o vaikai giros. Na, kur Vilniuj tokią vietą rasti? Net IKEA ir toj brangiau. Tad va – važiuokit pietaut į Švenčionis.

Padrikos mintys, išgyvenimai, idėjos

Cirkas

Vieną savaitgalį močiutė su Rita (vaikai turi močiutes ir senelius, o mes turim dar ir Ritą – tai nepaprastai vertinga) padovanojo vaikams tikrą malonumą – nusivedė į cirką (Vilniuje, prie Akropolio). Mes su Aurimu išnaudojom progą ir išlekėm pasidairyti po Alytaus apylinkes, o vaikai tuo tarpu taip fantastiškai leido laiką, kad turbūt mano žodžiais net apibūdinti būtu sunku. Vos įvirtusios pro duris viena per kitą ėmė pasakoti apie akrobatus, klounus, šunis, ožius, bezdžiones, valgytą cukraus vatą (už 6eur!! Pasakykite man, ar kada nors cukraus vata 20 litų kainuodavo?). Pasirodo gavo sedėti pirmoje eilėje, tad viską matė iš labai arti. Žinoma, močiutės ir Ritos pasakojimas nuo vaikų pasakojimo skyrėsi kaip diena ir naktis... Reziumuosiu jų pasisakymą trumpai taip: dėl vaikų nueiti verta, bet patiems reikia nusiteikti tam, kad eini tik dėl vaikų (suprask: kokybė tokia prasta, kad vietomis atrodo jog atlikėjai publiką kvailiais laiko).

Nuotykių parkas

Vieną savaitgalį nusprendėm pailsėti nuo sodybų ieškojimo ir nuvažiuoti šiaip kur pasibūti visiems kartu. Savo vasaros idėjų plane buvome įsirašę nuotykių parką, tad į tokį ir patraukėm. Pasirinkome ne artimesnį Vilniuje, o tokį Tony Resort nuotykių praką prie Trakų. Pasivaikščiosim miške ir leisim vaikams palaipioti po mažiausias nemokamas karstykles, masčiau sau pati. Nieko panašaus. Emilija pamačiusi visą nuotykių parko smagumą turėjo jį išbandyti savo kailiu. Tiesą sakant, kai ji pakilo į pirmą trąsą, supratau, kad savo dukros kitur ir kitaip net ir neįsivaizduoju. Tai jos arkliukas. Lipti ten kur aukščiau, sunkiau, pavojingiau. Gal bus alpinistė? Su Aurimu perėjo visas parko trąsas, kurias tik buvo galima pareiti (kitos trąsos tik nuo 18 metų). Jo žodžiais, Emilija elgėsi kaip tikra profesionalė – greitai perprato, kaip naudotis karabinais, nepabūgo net sunkesnių iššūkių. Viso nuotykių parko pažiba – važiavimas lynu 20-30-40 m. aukštyje (iš akies sunku pasakyt; žodžiu - labai aukštai). Užsilipi ant aukšto šlaito, aukštai į medį, prisitaisai prie lyno ir pasileidi su vėjeliu. Praleki virš medžių viršūnių, lauko kavinėje bepietaujantys nuotykių ieškotojai tau po kojom lyg skruzdeliukai... : ) Smagu buvo. Tiesiog – smagu.

Nuotykių parko įkvėptas Aurimas kieme vaikams paruošė jųasmeninę trąsą lynais. Smagumėlis!! O kokia mankšta raumenims!

Prieš įkuriant nuotykių parką mūsų sode vaikai kūrė voratinklių parką. Smagumėlis neišpasakytas (na tik viską nurinkt nėra taip lengva). Tereikia daug mezgimo siūlų (turėjome daug neberaikalingų) ir geros nuotaikos. Kaip tai daroma? Vaikai begioja su siūlu po visą sodą ir bando juo apvynipti medžius, šakas, dviratukus, stulpus, suoliukus, supynes.... Ganame mega voratinklį sode... Nepraktiška, bet už tat nerealiai smagu. Rekomenduoju išbandyti. Ir ne vieną kartą.

Visa kita

Pagaliau ir mes įsigijom tikrą Lego. Kelias dienas vaikų it nebūta. Matas mašinėles meistruoja (tiksliau griauna mūsų sumeistruotas). Emilija pilis, bibliotekas, parduotuves tik stato. Sofija kaip visada prie visko randa savitą priėjima – stato futuristines mašinas. Iš tiesų – vienas sėkmingiausių pirkinių vaikams. Pirkome jau padevėtą stambų rinkinį iš Mūsųmažyliai. Labai laimingi. Beje Lego negaljom atsidžiaugt ir aš su Aurimu. Tik kad jam iš pirmo karto „nusilipdė“ grandiozinės mašinos, o man tik vienas ir tas pats vadratinis namukas. Bet utat puiki terapija nervams.

Dar su vaikais įsigijom vaikiškas kortas Uno. Šios kortos yra su gyvūnais. Tai lengviau susigaudyti patiems mažiausiems. Atrodytų paprasčiausios kortos, bet mūsų namuose žaidimas turėjo tokį pasisekimą, kad net sunku nupasakoti. Vaikai dar ir dar prašo jį žaisti. Aš tuom labai džiaugiuos, nes žaidimo metu labai lavėja vaiko reakcija ir koncentracija. Todėl rekomenduoju įsigyt, jei dar neturite.

Na o čia likusios nuotrupos mūsų savaičių... Iš nuotraukų suprasite.

Keitėm lempą miegamajame.. Vaikai ją puošė:

Emilija naujasis Jackson Pollock.. : )

Vietoje dažų. Ką galima padaryt su klijais ir prieskoniais...

Užauginom gėlyčių sodinukus močiutei į daržą. Dvi Emilijos dvi Sofijos. Pačios rinko, pačios sodino.

Gavau prezentą-siurprizą mamos dienos proga..

Visur kaiminystėje, kur įmanoma užlipti (ir neįmanoma), jau užlipta..

Ir vėl palieku jus su idiliška akimirka mūsų namuose.. Iki greito : )

 

 

Nepaikos paveikslėlių knygos 3-7 m. vaikams. Dalinuosi atradimais