ATGAL Kaip mes nesėkmingai ieškojom vienatvės Labanoro girioje. Atradimas: Kertuojos ežeras

Su žirniais taip būna - atsikeliam šeštadienio rytą ir galvojam: ką gi čia nuveikus... Už mūsų "ką gi čia nuveikus" slepiasi viena paprasta mintis: kaip čia pabėgus nuo žmonių ir kartu nuveikus ką nors smagaus. Spontaniškas galvosūkis beprotiškai vasariškam šeštadieniui. Taigi sprendžiam rebusą. Tame rebuse būtinai figuruoja ežeras. Bet kur? Aplink Vilnių visos ežerų, tvekinių, prūdų ir balų pakrantės sausakimšos. Reikia važiuoti toliau. O toliau ežerų daug. Kaip pasirinkti?  Kriterijai: reikia gero kranto ir mažai žmonių. Mhh.. Kokia juokingai neįmanoma misija! Žinot ką darom? Įsijungiam Google žemėlapį, nusistatom satellite (t.y. palydovo režimą), pritraukiam didžiausią vaizdą ir tyrinėjam Molėtų krašto ežerų pakrantes. Voila! Randam. Ėhėhėj... Pažiūrėkit patys į tą auksinį, seklų, milžinišką ežero krantą... Šeimų su mažais vaikais rojus. Nagi, pažiūrėkit patys...

Netikit? Aš irgi nepatikėjau. Galvojau, kad gal palydovas kažkaip negerai mūsų Molėtų kraštą iš kosmoso aukštybių nufotografavo. Lendam į internetą. Wikipedia. Štai žiūrėkit - kokia pasaka (ir ne bet kur laukuose, o pačioje Labanoro girioje... čia jums ne juokas!)... Tam taram tam: pristatau Kertuojos ežerą...

Parduota. Užkibom. Kelionės tikslas: Kertuojos ežeras. Atstumas - nesvarbu. Vienatvė ir ramybė - svarbu. Kraunam mantą ir lekiam.

Pliaukšt per kaktą. Štai kaip vėikė mūsų nepatyrusių ežeriautojų mąstymas: niekas (išskyrus mus) šeštadienio rytą nevažiuos tokio atstumo iki kažkokio ežero miško glūdumoje. Bus tuščia - garantuota... Vaje, ar žinot kaip toli nuo tiesos buvo mūsų logiškas mąstymas? Per kelis šviesmečius prašovėm! O taip - pasirodo ne mes vieni tokie protingi ir ne mes vieni taip išsiilgę vienumos. Teko ta vienuma dalintis. Su daug, daug, daug... daug.... kitų vienumos ieškotojų.

Tai kaipgi ten viskas susiklostė. Sėdom į mašiną. Važiavom. Pro langus grožėjomės nuostabia Asvejos regioninio parko gamta (tikrai verta apsilankyti), pravažiavom labai gražų Dubingių miestėlį (likau maloniai nustebinta). Tikrai maloni kelionė - vis ne autostrada. Radom Labanoro girią. Radom ir ežerą (važiuojant su navigaciją, geriausia užsidėti Kertuojos piliakalnį (angl. Kertuoja mound). Beveik jau norėjom džiūgauti, bet tada šalikėlėjė pamatėm pirmą mašiną, tuomet antrą... trečią... dešimtą...penkiasdešimtą... Ta Kertuojos ežero pakrantė yra labai ilga (gal apie 500 m), ir kiekviename plotelyje tarp šimtamečių pušų savo palapines, hamakus, šašlikines, paplūdymio kėdes, skėčius, pripučiamus žaislus, sudedamus staliukus (nukrautus gausiom vaišėm) susivežę geras pusšimtis poilsiautojų. Deja vaizdelio nenufotografavau - perdaug nukabinus nosį buvau.

Radom ir mes lopinėlį pakrantės savo uodegas priglausti. Sutūpėm su Aurimu ant kilimėlio kažkur kamputyje, paleidom vaikus ežeran ir sėdim nusiminę. Žinoma liūdna - šitiek kilometrų sukorėm. Tačiau per tris valandas sedėjimo visgi štai ką supratau. Pirma: ežero pakrantė tikrai išskirtinė. Seklus krantas tęsiasi gerus 30 m. Seklus - tai suaugusiam žmogui iki kelių. Dugnas - švarus, be dumblo ir be akmenų, pušyno smėlis (ne jūros smėlis, o pušyno - tai toks minkštas kaip miltai, dėl to dugnas minkštas, bet vanduo greit susidrumsčia). Vanduo (nes seklu) - šiltas lyg arbata. Vaikai vandenyje praleido apie tris valandas (su trumpa arbatos pertraukėle) ir per tas tris valandas nei sušalo, nei pavargo. O Emilija dargi išmoko plaukti po vandeniu (pasiskolino iš kaimynų vaikų nardymo akinius ir tiesiog ėmė ir išmoko...). Antra: ši pakrantė ideali šeimoms su mažais vaikais, todėl būtent toks kontingentas ir susirinkęs. Todėl apart vaikų krykštavimų ir kur ne kur įžuliai ir neprotingai užleistos muzikos - savotiška ramybė. O vaikams - puiki vieta susirasti kompanijos savo vandens šėlionėms. Trečia: saugu. Tarsi kokiame vaikiškame baseine. Nereikia bėgioti paskui vaikus, nes ploto daug ir visai negilu, o seklų dugną nuo gilaus skiria žolių ruožas. Tobula. Ketvirta: savaitės viduryje čia turėtų būti beveik tuščia (galbūt... kas ten žino... negaliu garantuoti).

Štai kelios nuotraukos.

Važiuodami namo sustojome nedideliame Joniškio kaimelyje. Kaip vėliau sužinojau - prasminga stotelė.. maloni savo vaizdais, tačiau šiurpia praietimi. Apie Joniškio praeitį štai čia, o kelios nuotraukos štai apačioje...

Gerai dienai saldžiai užbaigt...

Taigi tiek. Savo išsvajoto laukinio rojaus kampelio neradom, tačiau vieta vistiek nebloga. Rekomenduojam atvykti visai dienai, vidury savaitės, su keliom šeimom... Nepamirškit vandens reikmenų: pripučiamų čiužinių, ratų, nardymo akinių, vandens šautuvų, kamuolių ir pan. Vaikams bus tikra pasaka. : ) Gerų šėlionių.

 

 

 

 

Vaikiškos knygos: geros, prastos ir gyvos. Kaip atpažint?