Šeštadienio rytas. Lauke vėsoka, bet pakenčiama, vėjuota, bet nuo žemės neneša, apsiniaukę, bet nelyja - pats tas neplanuotiems nuotykiams. Taigi... Ūpas yr, plano nėr. Ir kažkodėl visai netikėtai smogė tokia mintis: bezdžionių tiltas! Kaip gerai, kad yra tokie šaunūs tinklapiai kaip Lietuvon.lt arba PamatykLietuvoje.lt - puikus įrankis suplanuoti smagias bastones po Lietuvą. Pasirodo netoli Vilniaus kaip tik yra du kabantys tiltai: Liucionių ir Biuvydžių. Pasirinkau Liucionių, nes jis atrodė daug pavojingesnis (o varge, tas debiutantiškas naivumas).
Taigi išriedam. Maršrutas: Vilnius - Liucionys (37 km). Tikslas - kabantis tiltas, bet pakeliui dar sustojame prie netoliese esančių Raudondvario Rūmų griuvėsių. Kadaise šį dvarą Jekaterina II padovanojo tokiam ponui Parčevskiui. Nieko apie jo giminę neišmanau. Žinau tik tiek, kad Jekaterina II mėgo dovanoti dvarus... mūsų jau lankytą Žagarės dvarą ji buvo padovanojusi savo meilužiui (jo, nei šis, nei tas). Karo metais čia buvo alaus darykla. O dabar matyt kažkas tą dvarą nusipirko, nes radom "privačios teritorijos" ženkliuką. Pasigrožėjom, nupaveikslavom ir patraukėm toliau. Tiesa, Emilija liko tiesiog sužavėta. "Mama, aš garantuoju, kad už šio kampo mūsų laukia nuotykiai!"...
Judam link tilto (jei naudositės navigacija, turėtų atvesti iki tikslios vietos). Paskutinius metrus bėgte bėgam. Emilija visą laiką šūkauja, kad tuoj patirsim tikrus nuotykius... Jėhė...
Ėhė. O dabar atgal į realybę. Tiltas tikrai atrodo nekokios formos. Bet kolkas aš dar kupina ryžto ir drąsos.
Aurimas uždraudžia man lipti pirmai ant tilto: "Jei įkrisi bus bėdų visiems, o jei aš įkrisiu... išlipsiu". Romantiška. Taigi bandom.
Vaikai nekantrauja ant kranto...
Atrodo atlaikė. Galima bandyt man su Emilija. Vajetutėliau. O jergau. Ten nuotraukose tiltas atrodo nekaip, ane? Neapsigaukit - jos apgaulingos. Nuo pačio tilto... tiltas atrodo tragiškai. Kai užlipus man viskas pradėjo siūbuot, o lentos po kojom ėmė įtartinai gigždėt ir įsižiūrėjus pamačiau, kad tų lentų realiai niekas neverčia ten ant to tilto gulėt... keliai ėmė drebėt. Ir beveik jau ir išsigandau. Bet žinot - kelionių azartas ir panašiai... tad įveikėm visgi pusę tilto (dideliausiam Emilijos nusivylimui... tik pusę tilto).
Na va, galiu drąsiai sakyt: išbandžiau, ačiū ir iki kito karto. Net nežinau ar čia galima tokį "atrakcioną" kam rekomenduoti. Galbūt nuotykių mėgėjai galėtų išbandyt...visgi internete gausu atsiliepimų Liucionių tiltą - neva nekokios išvaizdos, bet pereinamas. Tad te nuotykių ieškotojai patys ir sprendžia.
Traukiam į Buivydžius. Liucionys - Buivydžiai (važiuoti per Nemenčinę, 30 km). Radom reikiamą Žvejų g, mašiną palik gatvės gale prie šiukšlių konteinerio ir neriam į mįslingą proskyną.
Tiltas visai netoliese. Lengvai atsikvepiu - atrodo ne avarinės būklės, kabo sau linksmai virš upės ir tiek.
Po Liucionių tilto šis atrodė lyg pasivaikščiojimas pievoje.
Perėję tiltą atsidūrėm apytankiame miškelyje. O ten radom apleistą trobą. Jei nebūčiau kvailoje paauglystėje žiūrėjusi Bleiro raganos... gal taip kraupu nebūtų buvę.
Per daug uodų. Pustom padus. Išvyką baigėm mirtinai ištuštėjusiuose Buivydžiuose. Man keletas bažnyčios kadrų, o vaikam - porcija ledų.
Taigi reziume: nuostabi išvyka... nei per daug, nei per mažai. Tiesa, Emilija kiek nusivylsi pareiškė: "Kaip gaila, kad mamai trūko drąsos pereiti visą tiltą...".
Nieko. Pasitaisysiu.
