ATGAL Su vaikais į šiaurės Lietuvą: Naujoji Akmenė, Žagarė ir tai kas papuolė pakeliui

Taip jau nutiko, kad nuo šiol svečiuotis pas senelius vyksime nebe į vakarų, o į šiaurės Žemaitiją, į Naująją Akmenę. Fainē, jė? Nauji kraštai - nauji nuotykiai. O juk Naujoji Akmenė visai šalia Latvijos sienos. Tad dar naujesni kraštai, dar įdomesni nuotykiai - dvigubas valio! Valio. Valio. Vat su tokiomis nuotaikomis vieną penktadienio rytą ir patraukėme neištirtos žemės link.

Pakruojis

Kelionės maršrutas: Vilnius - Panevėžys - Pakruojis (stotelė) - Šiauliai - Naujoji Akmenė. Dėdulė Google pasufleravo, kad kelionė truks 3h 15min, tačiau mes bastėmės nežinomais keliais (žvyrkeliais ir šunkeliais (Google, kas čia per dyvai?!)) virš 5 h. Kitą kartą skirsim daugiau laiko maršruto sudeliojimui. Tiesa, daug laiko atemė sustojimas Pakruojyjė, kur "greito" maisto kavinėje paprasčiausių bandelių su dešrele pralaukėm beveik pusvalandį. Žinoma, į Pakruojį užsukome ne dėl dešrainių - labai norėjom bent akies krašteliu pamatyti garsųjį Pakruojo dvarą (didžiausią išlikusi dvaro kompleksą Lietuvoje). Ir pamatėm. Ir likom labai maloniai nustebinti. Laiko turėjom tik pasivaikščioti po dvaro teritoriją, tačiau ir to pakako:

Pakruojo dvaro komanda atliko fantastišką darbą. Tikslas pasiektas - sukurta autentiška, savotiškai žavinga (su mažumėle priderančio kičo), žaisminga aplinka. Žaismingumą lengvai atpažinsit vien skaitinėdami Dvaro renginių programą tinklapyje. O mums bevaikštant po dvaro teritoriją į akis krito štai tokie patarimai lankytojams - pataikyta į dešimtuką!! Patys pasiskaitykit:

Tiesa, turint laiko ir suplanavus iš anksto galima sudalyvauti įvairiose edukacinėse programose (pieninėj, parfumerinėj ar kostiuminėj...) bei dvaro renginiuose. Įdomu koks kičo ir žavesio santykis esti tuose jų renginiuose? Hm. Iš tiesų įdomu. Na gi, keliaujam toliau. Kita stotelė - Naujoji Akmenė.

Naujoji Akmenė

Prisipažinsiu... iki šios kelionės apie Naująją Akmenę žinojau tik tiek, kad ten gamina cementą ir kad tai pilkas miestas (pilkas, nes jame gamina cementą). Ir tiek. Štai su tokiomis devintos klasės geografijos žiniomis ir traukiau į kelionę. Žinau, žinau - juk galėjau pasigooglint ir sužinoti, kad Naujoji Akmenė visai ne pilkas miestas, bet aš norėjau būti nustebinta. Ir buvau. Didžiai nustebinta. Beveik iš kojų išversta. Visų pirma - miestas tikrai ne pilkas! Visur žalia. Žalia. Žalia. Visų antra - miestas švaresnis ir jaukesnis už daugelį Lietuvos kurortų. Švariai nuskusta žolytė, parkai, milžiniškos žalios žaidimų aikštelės, fontanai, teniso aikštelės, renovuoti sovietmečio namai. Ir kadangi pats miestas statytas 1952 m., atmosfera čia kažkokia keistai ne lietuviška, mat nėra taip akiai įprasto senamiesčio; be to ir naujai statyta masyvi dangų rėžianti miesto bažnyčia sėkmingai laužo mažų miestelių stereotipus.

Ir visų trečia - Naujojoj Akmenėj yra tokia kavinė-restoranas Luokava, kur kepami patys skaniausi varškėčiai bei skaniausiai apskrudę lietiniai su bananais ir obuoliais (beje, šešiese pavalgėm už 16 eur... ehe). Deja, visų skanumynų nuotraukos padaryti nepavyko, nes pernelyg seilės varvėjo... teko griebti jauti už ragų, taip sakant. 

Žagarė

Apie Žagarę (apie 20 km nuo Naujosios Akmenės) esu girdėjusi tik tiek, kad yra toks "Žagarės likeris". Nemeluoju. Skurdokos žinios, žinau... perdaug nesibaisėkit - aš pasitaisyiu bemokindama savo vaikus namie, nes juk mokykloje, deja, turėjom laiko iškalti tik didžiausių Lietuvos miestų, upių ir ežerų pavadinimus... Kitaip sakant, mokykloje uždėjo daug taškų, tik nedavė "i" raidžių, ant kurių tuos taškus uždėti. Daug faktų, mažai prasmės, nulis įkvėpimo. 

O Žagarė pasirodo yra tikras perlas. Paslėptas. Mažai kam žinomas. Labai išsamiai apie krašto istoriją papasakojo Žagarės dvaro darbuotojai. Į tą dvarą užsukom labiau ieškodami vėsos nei iš tikrųjų tikėdamiesi kažką smagaus aptikti. Tačiau kaip netikėtai nustebinti buvome (pastebėjote - tendencija šioje kelionėje)! Kas skaitėte Merę Popins, tikriausiai prisimenate, kaip ji su draugu atsirado ant grindinio nupieštame paveiksle? Taip pasijutau ir aš... regis važiavome įprastomis lietuviško kaimo gatvėmis, ėjome įprastais bruzgynėliais ir štai prieš akis - lyg iš kokios atvirtuės - Žagarės Dvaras.

Dvaras stovi nedideliame parke, kuris labiau primena mišką, o tame miške auga milžiniški medžiai, o tuose medžiuose namus sau rado šimtai varnų. O tos varnos netyli... Aš net pamėginau tą varnų netylėjimą sau prisiminimui įrašyti - toks jau neįtikėtinas triukšmas tas netylėjimas buvo.

Dvaro viduje mus pasitiko du paslaugūs darbuotojai, kurie aprodė visą ekspoziciją, o Aurimą su Emiliją netgi ant stogo užvedė.

Darbuotojas papasakojo, kad Žagarėje nuo seno gyveno gausi žydų bendruomenė (1897 m. suskaičiuota, kad Žagarėje gyveno 8129 gyventojų, iš jų 5443 žydai!). Jie vertėsi prekyba, turėjo dvi mokyklas, rabinatus, kelias sinagogas, dvejas kapines. Iš tiesų, vėliau vaikštant senamiesčio gatvėmis, krito į akis nelietuviškas namų stilius - akivaizdžiai matyti, kad daugelyje ne ūkininkų gyventa.

Visgi svarbiausia kelionės į Žagarę dalis - arkliai (gal verčiau reikia sakyti žirgai...)! Arklių lankymas jau tapo Grigaliūnų tradicija, todėl ruošdamasi kelionei numačiau, kad aplankysime garsaus Lietuvos žirgų išjodinėtojo ir augintojo Vidmanto Staškevičiaus žirgyną, kuris kaip tyčia ir yra įsikūręs Žagarėje (žirgynas vadinasi "Žagarės kentaurai", Liepų alėja 14). Tiesa, apsirikome, ir iki šio žirgyno neprivažiavome, nes toje pačioje alėjoje radome ir kitą žirgyną. Pagalvoję, kad tai ir buvo "Žagarės kentaurai", dvi dienas praleidome (tiksliau vaikai ir Aurimas praleido, nes mane pykino aštroki kvapai) glostydami ir šviežia žole lepindami žirgus.

Tiesa, mane visą laiką neapleido mintis, kad visgi čia ne tas žirgynas, nes žirgai visgi nebuvo laikomi tokiomis sąlygomis, kokiomis aš įsivaizduoju juos turėtų laikyti toks garsus žirgų augintojas, koks atrodo yra Vidmantas Staškevičius, todėl prikalbėjau saviškius paejėti pėstute alėja ir paieškoti kito žirgyno.

Voila! Žirgyną radom. Radom ir žirgus. Ne uždarytus aptvaruose, o laisvai besiganančius laukuose. Visa kaimenė! Ir eržilai, ir kumelės su kumeliukais! Žvilgantys saulėje. Laisvi ir laimingi. Mes stovėjom ir žiūrėjom. O kadangi žirgai nėra kvaili padarai, jie irgi žiūrėjo į mus. Po kelių minučių kaimenės vadui pasirodė, kad užteks čia rupšnoti žolę kažkokiems prastuoliams po nosimi, todėl išdidžiai iškėlė galvą ir pasileido šuoliais per lauką. Kaimenė iš paskos. O tam kad patekti iš vienos laukymės dalies į kitą, reikėjo prabėgti specialų praėjimą, kuris buvo kaip tik šalia mūsų. Tad mums teko neįtikėtina galimybė išgirsti garsą, kurį esu girdėjus tik per filmus - didelės žirgų kaimenės kanopų dundėjimą. Tai buvo kažkas nerealaus. Vaikystėje esu skaičiusi "Vinetu", ir dabar ten Liepų alėjoje aš pasijutau lyg laukiniuose Vakaruose... priešais tikrą laukinių mustangų kaimenę (dar šį reiškinį galima pavadinti laukine nėštumo vaizduote). Kaimenė nulekė į kitą laukymės dalį, kur medžių paunksmėje jiems įrengta smagi atokaita. 

Kadangi į Žagarę važiuosime dar ne vieną kartą, ir šią kaimenę dar aplankysime, ir ponui Vidmantui ranką paspausime, ir Emiliją ant vieno iš tų žirgų užsodinsime. Kas žino, gal kada net ir visa šeima žirgais pajodinėsime.

Beje. Nežinau kaip ten gavosi su tuo "Žagarės likeriu"... ar čia likeris dėl vyšnių, ar vyšnios dėl likerio, bet kone kiekviename kieme auga po kelias vyšnaites. O liepos vidury miestas dar ir tikrą vyšnių festivalį rengia. Tuomet visi kiemai pasipuošia kaliausėmis (paukščius nubaidyt, suprantat?), miesto aikštėj vyksta vyšnių, vyšnienių, vyšniotinių ir vyšnelių degustacija, bei koncertuoja visokie atlikėjai iš visos Lietuvos. Turėtų būt smagu... mažu reiks ir mums apsilankyti.

Tuo tarpu mes kelionę baigėm maudynėmis vietiniame ežere ir tam kartui su šiais kraštais atsisveikinome.

***

Pakeliui namo stabtelėjome Panevėžyje. Labai puiki tarpinė stotelė... kojas pramankštinti. Mašiną pasistatėme pačiame miesto centre - Nepriklausomybės aikštėje ir pėstute patraukėm ligi Nevėžio Senvagės. Ten pamaitinom labai įžulių ančių būrį, suvalgėm po ledą ir atgal į mašiną. Štaikelios nuotraukos įkvėpimui (gal ir jūs kada ieškosite vietėlės tarpinei stotelei)...

***

Smagių tolimų ir artimų kelionių : )

24 savaitė. V... paukščiai