ATGAL Gauromečio medžioklė: rinkimas, paruošimas, fermentavimas. Vertingos pamokos vaikams

Truputėlį pavėluotai (nes tai turi būti daroma birželio pabaigoje, kažkur aplink Jonines) išsiruošėm su visa šutve... trys žirniai ir ko... į gauromečio medžioklę. Gaurometis - tai toks augalas, o iš jo lapų pagaminta arbata yra tikrai skani ir be galo vertinga. Ji atrodo taip:

Jei apie gaurometį užklausit dėdulės gūglo, jis tikrai nepagailės jums informacijos, o aš parašysiu labai glaustai: gauromečio arbata turi priešvėžinių savybių, ramina nervų sistemą, gydo opaliges, stiprina organizmą, gydo prostatos ligas, gydo medžiagų apykaitos sutrikimus.. ir t.t. Daugiau informacijos rasite čia, čia, o gal dar čia arba ieškokite Google (angl. fireweed, liet. siauralapis gaurometis).

Pirmiausia apsišarvavom priemonėm nuo erkių: česnakas + pūkų surinkėjas iš IKEA + galvos apdangalas ir švarūs rūbai persirengimui... (nes esu beveik, nors dar ne visai entonofobikė... entonofobija - erkių baimė. Pasirodo yra ir tokia, chi chi). Sugriuvom visi į mašiną ir pirmyn į laukus - kuo toliau nuo gatvių, plentų ir žvyrkelių. Gaurometis auga pakelėse, pamiškėse, kirtimuose, proskynose. Apylinkėse radom dvi vietas. Pirmoje gauromečio pulkelis buvo išaugęs ant kadaise pievoje suverstų elektros stulpų. Užsikabarojau ant tų stulpų ir lyg nuo kokio balkono susirinkau visą grožį. Vaikai tuo tarpu džiaugėsi šalimais plytinčiu rugių lauku (rugiai ir rugiagelės... ir ulbantys paukščiai. Saldu.).

Antros vietos teko paieškoti. Bet žinot tą posakį: kas ieško, tas randa? Tai vat. Ieškojom. Ir radom. Pergalė buvo saldi, nes visi dirbom vienoje komandoje. ]Vaikai (gal labiausiai Emilija, o kiti palaikė morališkai) ištempę kaklus dairėsi pro langą - gal užmatys kur pievose rūžavą lopinėlį. Aš tyliai meldžiausi (kad nesinervinčiau ir pasitikėčiau vairuotoju). O Aurimas įjungė šeštą uoslę (dar vadinamą laivo kapitono "niuchas") ir atvežė mus tiesiai prie dailios gauromečių vietelės. Ši partija buvo išvešėjusi milžiniškame avietyne. Krūmai iki pažastų. Nugara pašiurpo, bet negaliu gi pasišiukšlint - šitiek ieškojom, tiek valiavom. Susiveržiau diržą (metaforiškai) ir pirmyn į kovą. Nukoviau visą glėbį ir dar aviečių su vaikais paskanavom. Paskui ten pat laukuose išsikratėm rūbus, persibraukėm pūkų surinkėju (veiksmingas ir pigus reikalas), persirengėm ir atgal į namus: juk rasti ir surinkti gaurometį - tik pusė darbo. Tiesa, ištikimus darbininkus tėtis pavaišino ledais - tokiu atlygiu niekas nesiskundė.

Praeitą vasarą surinktus gauromečio lapus tiesiog džiovinom, tačiau šiemet nusprendėm fermentuoti. Skamba labai įmantriai ir galbūt sudėtingai, bet taip tikrai nėra - tiesiog prieš džiovinant lapus reikia kelias dienas palaikyti sugrūstus stiklainyje. Neesu fermentavimo specialistė - taip arbatą ruošiau tik vieną kartą, tačiau pavyko ir skonis buvo puikus. Procesas maždaug toks: nurenkam lapus (fermentuojami tik lapai, žiedus aš sudžiovinau, kad vėliau papuoščiau arbatą), juos pavoliojam tarp delnų (kad truputį sutrūkinėtų ir pradėtų skirtis sultys), suglamžytus lapus grūdam į stiklainį. Prikemšam iki viršaus, sutrombuojam, lengvai užsukam. Laikom šiltoj vietoj kelias dienas. Po kelių dienų gaurometis turėtų kvepėti saldžiai (pasak mano draugės Brigitos: vaisiais ir medumi). Tokį kvepiantį, užsifermentavusį gaurometį paskleidžiam ant audeklo ir džiovinam. Jei nėra kur džiovinti lauke pavėsyje, tuomet orkaitėj (iki 40C). Fermentuota arbata yra daug sodresnio skonio ir daug ryškesnės išvaizfdos.

Taigi su vaikais atskrirai rinkom lapus, žeidus, sukom ir dėjom į stiklainius. Vaikai padėjo mažiau, Aurimas kiek daugiau.

Tuomet kantriai laukėm. Kasdieną uostėm. Džiovinom. Ir ragavom (tiesa, sako ragauti reikia tik per kalėdas... čia gal dėl skonio tirštumo? ... bet man ir dabar skani).

Skanaujam...

***

Ko vaikai išmoko viso šito proceso metu?

Iš tikrųjų labai daug ko. Net labai.

Pirma: ne viskas gaunama iš karto. O gerų dalykų verta palaukti. Emilijos žodžiais būtų taip: "Mama, mes išmokome kantrybės".

Antra: ne viskas turi būti perkama. O juk nusipirkti gauromečio arbatos tikrai galėtume. Bet dažnai iš to pirkimo patogumo pamirštame, kad turime rankas, kurios nėra sukurtos vien klaviatūrą spaudyti ir šakutę ar šaukštą iki burnos nugabenti. Svajoju, kad mūsų vaikai išmoktų daug dalykų pasigaminti patys.

Trečia: dirbant komandoje darbas nusidirba daug lengviau ir greičiau. Šį kartą tikrai stengėmės būti komanda - tiek renkant, tiek ruošiant arbatą džiovinimui. Kiekvienas komandos narys yra vienodai vertingas.

Ketvirta: visgi kaip gera ir nuostabu leisti laiką gamtoje. O jeigu dar tą laiką leidi kartu su šeima... smagumėlis aukščiausiu laipsniu. Tikiuosi, kad tokios akimirkos vaikų atmintyje išliks ilgam.

Na ir žinoma, negali sakyt, kad nesusipažinom su arbatos fermentavimo procesu. Galbūt visos eigos tiksliai ir neišvardintų, bet supratimą tikrai turi.

***

Jei ir jūs su šeima ruošiat atsargas žiemai: gero darbo ir įkvėpimo! Atraskit net ir mažytes progas ko nors išmokti būdami visi kartu. Juk tai ir yra tikrasis homeschoolingas: visi kartu, labai palaimintai, be įtampos ir su dideliausiu pasimėgavimu.

 

Valstybės pažinimo centre