ATGAL Svarbiausia - vaiko širdis

Mažumėlę pavargusi nuo savaitės chaoso. Truputėlį išsiderinusi. Šlakelį pasimetusi. Būna? Man būna. Kiekvieną sekmadienio vakarą, prieš naują savaitę. Norisi griebti jautį už ragų, naują savaitę pradėti nauja pavara, nauju įkvėpimu. Idėjos veržias pro kraštus, chaosas galvoje. Kas padeda? Man labiausiai padeda pieštukas, tuščias popieriaus lapas ir naujas planas (kuris iš tikro yra senas planas, perrašytas ant naujo švaraus lapo... tokia optinė apgaulė, bet padeda  kuriam laikui nuraminti minčių kakafoniją).

Taigi griebiu pieštuką. Brūkšteliu: ką mokysimės. Riebiai pabraukiu. Akimirką stabteliu... gal kažką naujai? Ne, nesimėtom. Darom kaip visada. Rašau lyg mintinai iškaltą eilėraščio posmelį: Biblija, skaitymas, rašymas... ir t.t. Prie kiekvieno punkto parašau reikiamus puslapius, temas. Primenu sau, kad reikia nepamiršti anglų kalbos, matematikos, dar nueiti į biblioteką. Sąrašas ilgėja, planas pilnėja. Kamputyje palieku tuščią plotelį idėjoms. Idėjos į vieną lapo pusę nebetelpa, verčiu kitą lapo pusę. Dar prisimenu, kad reikia pridėti lankytinus parkus, muziejus. Galbūt dar reikia prirašyti kokius nors renginius. Planas nebetelpa į vieną lapą. Margumynas. Dar vienas chaosas. Jei per artimiausią mėnesį visą šį planą igyvendintumėm, mano vaikai taptų proto bokštais... Susimąstau. Ar tai čia toks mano tikslas? Suplanuoti kuo efektyvesnį būdą mano tris žirnius paversti į tris genijus? Tikrai?

Kažkas ne taip. Skausmingai ne taip. Žinoma, gaila efektyviai sudelioto plano (ir sugaišto laiko tą planą deliojant), bet dar labiau gaila, kad aš vis nukrypstu nuo tikslo. juk mano tikslas nėra užauginti mokslininką, pasaulinio lygio dailininką, rašytoją ar dainininkę. Svarbiausia ne tai. Ne akademiniuose dalykuose šuo pakastas. Ne karjeroje. Ir netgi ne vaiko potenciale slypi visa esmė. Svarbiausia - vaiko širdis.

Žiūrėkit, ką apaštalas Paulius rašo Korinto bažnyčiai (1 Kor 13):

"Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.

Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.

Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduotu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos".

Paulius rašo apie potencialiai didį žmogų: tokį, kuris turi milžinišką drąsą, jėgą, tikėjimą, kuris visą savo turtą išdaliną vargšams, kuris realiai kalnus verčia. Daug tokių pažįstat? Regis didis žmogus, retenybė, ane? Bet štai jis neturi meilės, ir todėl jo visi mega darbai iš tikro yra nieko verti. Tai niekas. Tiesiog paprasčiausia tuštybė. Tik pagalvokite. Stabtelėkite. Tai tinka ir mums homeschooleriams. Tai ypač tinka mums homeschooleriams.

Ką gi. Pritaikau sau. Na ir kas jei mano vaikai bus mokomi namie, anksčiau už kitus bus perskaitę šusnį knygų, žinos visas drugelio, bitės ar kitokio gyvio vystymosi stadijas, pažinos visus Lietuvos paukščius, atpažins daugiau pievos gėlių nei kiti bendraamžiai, pieš įstabaus grožio paveikslus, turės nuostabiai išlavintus balsus, tobulai mokės anglų kalbą... bet bus išdidūs, susireikšminę, pavydūs, savanaudžiai, akiplėšos? Ir kokią naudą mano vaikams ar jų būsimoms šeimoms atneš visi šie gražiai skambantys akademiniai pasiekimai, jei jų širdys bus nepaliestos? Žiūrėkit kokia eilutė: "Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo" (1 Kor 8).

Kodėl tai ypač tinka mums homeschooleriams? Nes kartais mes namų mokymą paverčiam tikriausia panacėja. Draugės vaikas neklaužada? Todėl, kad eina į blogą mokyklą. Draugės vaikas rūko? Nes lanko mokyklą. Draugės vaikas keikiasi? Nes lanko mokyklą. Beprotybė. Kartą bekalbant su viena drauge išsirišo tokia mintis: vaikas gali užbaigti pačią blogiausią šalies mokyklą, bet užaugti nuostabiu žmogumi, ir tuo pat metu vaikas gali būti mokomas dvylika metų namie ir būti paprasčiausiu tironu. Esmė ne tame, kur vaikas mokomas... svarbiausia - vaiko širdis.

Tad metu savo pompastišką planą į šiukšliadėžę. Imu naują popieriaus lapą ir rašau:

1. Svarbiausia - vaiko širdis
2. Rasti laiko asmeniniam pasimatymui su kiekvienu vaiku
3. Kreipti dėmesį į vaiko asmenybę
4. Klausytis. Klausytis. Klausytis
5. Nesmerkti. Neteisti. Atleisti. Pakelti
6. Rodyti pavyzdžiu, o ne liežuviu
7. Mylėti. Mylėti. Mylėti
8. Žaisti kartu. Juoktis kartu. Kvailioti kartu
9. Pažinti savo vaiką
10. Melstis už vaiko širdį

Po sąrašu parašau ir post scriptum sau: jeigu mudu su Aurimu išmokysime vaikus mylėti Dievą visomis jėgomis, visa širdimi, visu protu ir mylėti savo artimą kaip save patį, mano ir Aurimo darbas bus atliktas dešimtukui. Visa kita - vieni juokai.

Gražaus vakaro planuojant naują savaitę!


 

 

 

31-34 savaitė. Viva la home educación arba mokslai tęsiasi