Kas ir kaip

Daugelis autorių mini, kad namie vaikas turi turėti erdvę kūrybai ir priėjimą prie kūrybinių priemonių. Kitaip sakant: neužkelti dažų kažin kur ant spintos, nesuslėpti pieštukų į stalčius, neiškaišioti kreidėlių tik ypatingoms progoms. Jei yra galimybė vaikui turėti savo asmeninį kūrybinį kampelį - valio. Mes tokios galimybės neturim, todėl piešiam ten pat kur ir valgom... tik prieš tai lėkštes, žinoma, nusinešam iki prastuvės. O visos piremonės guli gražiai sudėtos čia pat ant palangės, kad vaikai bet kuriuo metu galėtų jas pasiekti ir pasinerti į kūrybą. 

Taip pat daugelis autorių ragina pirkti kokybiškas dailės priemones. Turėjom nusipirkę pigiausius pieštukus, pigiausią akvarelę, kažkokias neaiškias vaškines (o gal ten medinės?) kreideles. Ale taip nesmagiai piešiasi, kad net neįdomu. Nusipirkom kiek brangesnę Faber Castell akvarelę, pieštukus ir kreideles (kreidelės beje gal ir brangokos, bet kokybiškos) - ir atrodo net pasaulis ryškesnėm spalvom nusidažė. Juokas juokais, bet kokybiškos priemonės padarė didelį perversmą mūsų namuose.

Ko nedarau

Neaiškinu, kaip piešti. Nei ką piešti. Nei su kuo piešti. Jei paprašo - parodau, jei paklausia - nukreipiu. O šiaip visus darbelius pagiriu, išsiklausinėju kas kur ir kaip. Kolkas nei Emilija, nei Sofija nėra nupiešusi nei vieno negražaus piešinio. Aš įsitikinus, kad tokio dalyko kaip negražus vaiko piešinys net ir nebūna... Na nebent vaikas gimęs su fluxus genais ir daro kažkokias kakofonijas ant popieriaus...

Kantrybė ir kruopštumas

Esu disorganizuota. Neužbaigiu pradėtų darbų. Neuždedu tų taip reikalingų taškų ant i. Ir tai eina per nervus - tiek man, tiek aplinkiniams. Todėl vaikus nuo mažens raginu pradėtą darbą pabaigti iki galo. Ir geriau daryti kruopščiai ir lėtai, negu paskubomis ir betkaip. Be to, geriau mažiau ir gerai, negu daug ir prastai.