Biblija. Training minds, teaching hearts Q19: Kuom yra vargana nuodėminga žmogaus prigimtis? Aurimas su vaikais drąsiai žengia pirmyn. Šią savaitę kalbėjo apie tai, kas yra nuodėmė, kodėl mes nusidedame. Kas per viena ta nuodėminga žmogaus prigimtis? Išsiaiškino, kad nei vienas žmogus negimsta be nuodėmės. Ir ta nuodėmė, su kuria mes gimstame padaro mus nuodėmingus iš vidaus. Aptarė pavyzdį su vaikais iš Mato evangelijos, kur Jėzus sako, kad mus suteršia ne tai, kas įeina į burną, o tai kas iš jos išeina. Taip, skamba sudėtingai, tačiau vaikai kerta ir net labai. Ir aš esu įsitikinus, kad mūsų vaikai nėra kažkokie vundervudai. Jie tiesiog tai girdi reguliariai ir ilgą laiką. Nei vienas vaikas neįpras valgyt brokolio, jei reguliariai negaus brokolio. Man rodos, kad nereikia duoti vaikams sukramtyto ir milijoną kartų atskiesto mokyo. Galima duoti tikrą, bet po mažą kasnelį.

Pavyzdys su purvina burna vaikams paliko didelį įspūdį. Kai kitą kartą Sofija pasišaipė iš Emilijos, priminiau jai apie tai, kas mus suteršia. Dabar reikės eiti ir su muilu plauti burną, sakau. Sofija nuėjo ir su muilu išsiplovė burną. Buvo karti, neskani ir labai muilina pamoka. Bet išliekanti.

Biblinis charakteris: paklusnumas. Skaitėme istoriją apie Abraomą, kai Dievas jam paliepė palikti savo gimtąją žemę ir eiti į naują kraštą. Abraomas pakluso Dievui, todėl Dievas jį laimino. Vadinasi paklusti – tai ne tik teisinga, bet ir į naudą. Norėdami vaikams parodyti, kad jų paklusnumas mus ir Dievą džiugina, šventėme paklusnumo dieną. Vieną vakarą po ypatingai malonaus (malonaus todėl, kad vaikai buvo ypatingai paklusnūs) apsilankymo žaislų parduotuvėje, iškėlėm vaikams puotą-staigmeną. Nupirkom tortą ir šventėm jų paklusnumą. Prie torto aptarėm savaitės įvykius, prisiminėm situacijas, kuriose merginos labai pradžiugino klausydami tėčio ir mamos. Bandom perteikti vaikams mintį, kad paklusnumas nėra vien tik nuobodi prievolė, o kad tai gali būti malonumas bei nauda tiek jiems, tiek tėčiui ir mamai ir, žinoma, šlovė Dievui.

Raidės. Nei vienos raidės neišmokom, o pamiršti spėjom. Ir ne vieną. Bet juk negali viskas eiti kaip sviestu patepta: kartais tam, kad žengtum žingsnį į priekį, reikia žengti vieną atgal... Čia aš save raminu, o turėčiau barti, nes raidžių neišmokom ne todėl, kad įvyko kažkas labai nepaprasto, skubaus ir netikėto, o todėl, kad aš nesusiplanavau savo laiko. Supratau, kad spontaniškai galima važiuoti kažkurį laiką, bet anksčiau ar vėliau reikia pradėti planuotis.

Išmokau kelias vertingas pamokas. Pirma, jei nukryspti is rutinos vieną dieną, didelė tikimybė, kad kita diena irgi bus pašlijus. Todėl reikia plano „b“. Antra, bet kokią soacializaciją planuok bent dieną iš anksto. Ir turėk planą „b“. Trečia, planuok pietus iš vakaro, mylėk savo orkaitę ir orkaitėje paruošiamą maistą, ir viskas bus ok. Ir būtinai turėk planą“b“. 

Rašymas. Rašėm laišką Grace. Rašėm. Rašėm. Rašėm. Po vieną raidę, labai skausmingai. Regis Emilija prarado savo oomph (arba lietuviškai – arkliuką). Nebesivilioja idėja rašyti laišką draugams, nei mylimiems Mantui ir Eglei, nei brangiausioms tetoms, nei mylimiausiai mokytojai Ilonai, nei močiutei G., nei močiutei J... Pabodo. Parašius vos kelias raides ima raitytis ant kedės (nežinau švelnesnio žodžio... nebent – rangytis, suktis). Malasi, trinasi, verčiasi, krenta ant žemės, sliuogia nuo kėdės. Siūlau laišką trumpint. Ne. Netinka. Nori rašyti kuo ilgesnį laišką. Suprask, kad nori. Tuomet pabandžiau vieną eksperimentą. Emilija, sakau, pabandom kiekvieną raidę rašyti greitai. Tiesiog šmaukšt, paukšt, taukšt. Stebūklas! Varikliukas vėl užvestas, raidės tiesios, gražios.. Rašom laiškus toliau.

Skaitymas1. Regis jau rašiau, kad turiu atsispausdinus kortelių su dažniausiai naudojamais dvigarsiais (ma, na, ba, da, pe, lė, tė, šo, ka, jū ir pan). Pirma tiesiog skaitėm šiuos dvigarsius. Vėliau pradėjom dėlioti žodžius. O šią savaitę žodžius jungėm į logiškas žodžių grupes. Lėtas, bet įdomus procesas.

Skaitom su Emilija rytais – kol dar visi miega. Ar jai tai patinka? Vargu... O ar turėtų? Nemanau. Ir kodėl gi? Manau, kad vaikai iš prigimties yra maži tinginiukai, todėl kartais reikia juos pakusint... Todėl ir skiriam skaitymui 5-10 minučių kas rytą. Trumpai – kad nedingtų noras skaityti; kas rytą – kad išsiūgdytų įprotį. Progresas yra. Kai kuriuos paprastesnius žodžius (lėlė, pėlė, mama, Rita, pupa) gali perskaityti vienu ypu (t.y. mintyse atpažįsta skiemenis, juos sujungia ir garsiai ištaria žodį). Kitiems reikia šiek tiek pastangų. Šią savaitę šokom aukščiau bambos – žodelyčiai iš trijų raidžių. Kas. Kur. Man. Dar. Ir panašiai. Ir vėl atradimų metas. Kelias dienas bandžiau nesėkmingai išaiškint, kad ka ir s tariasi kas. Nė iš vietos. Tik staiga man stuktelėjo.. Kai aš sakau s aš nesakau raidės garso (ssss), o sakau s (na žinote: sэ)... Nenuostabu, kad Emilija sako kasэ.. Pabandėm su ka + ssss. Voila – gavosi kas. Su nekantrumu laukiu naujos savaitės, kai galėsim irtis toliau.

Literatūra
Skaitinėjom. Šį bei tą. O iš tikro beveik nieko. Bet visgi šiek tiek. Christian Tielmann „Dėdė Nojus vasaroja“ (Knyga, kiek žinome, labai patinka Liutaurui su Magdute; mums irgi labai labai patinka..), Rasa Dmuchovskienė „Skruzdeliukas Nežiniukas“ (piešiniai kažkokie nevaikiški, tačiau knygą užskaitau, nes kartu buvo pridėtas ir CD, tad merginos jau šešis vakarus iš eilės užmiega su knygos audio versija).

Matematika. Na gerai. Sako, kad ateina laikas ir vaikai tampa pasirengę matematikai. O aš tuom netikėjau. Mažatikė... Išmėginau su Emilija vieną užduotį. Jau esu minėjus, kad Emilija moka be skaičiavimo atpažinti daiktų grupes iki 6 (naudoju Ray‘s arithmetic mokymo principus). Taip pat sugeba atlikti visas sudėties variacijas iki 6. Prieš užduotį paaiškinau naujus terminus: vienas dainuojantis žmogus vadinasi solo, du – duetas, trys – trio, keturi – kvartetas, ­penki – kvintetas, šeši – sekstetas. Na ir pradėjome: kaip vadintųsi, jei dainuotum tu viena? Solo. O jei dainuotum tu ir Sofija? Duetas. O jei tu, Sofija ir Matas? Trio. Tuomet įjungėm kitą pavarą. O ką jeigu dainuotumei tu, tėtis ir ateitų dar močiutė su seneliu? Pauzė... kvartetas. (wow...). O ką jeigu dainuotų Rita ir senelis ir ateitum tu, Matas ir tėtis? Pauzė... kvintetas. (wow, wow..). O jeigu dainuotumėm aš, tėtis, Sofija, Matas ir tu ir dar ateitų senelis? Sekstetas. (wowawow) Kodėl wow? O todėl, kad įveikti užduotį Emilijai reikėjo pereiti nuo regimų skaičiavimo priemonių (ang. Manipulative stage) į abstrakčią neregimą sferą (ang. Abstract stage). Jai reikėjo pirmiausiai mintyse įsivaizduoti išvardintus žmones, tada atlikti matematinį veiksmą, o tada gautą rezultatą paversti į visiškai naują kalbą. T.y.: du žmonės ir du žmonės yra keturi žmonės, o keturi – tai kvartetas. Viskas mintyse. Dargi 4,5 m vaiko mintyse. Savaime suprantama, kad aš truputį pasididžiavau .... wow.

Taip pat šią savaitę nupirkau tikrą domino (pagamintą Kinijoj iš kažkokio akmens, todėl ir sakau, kad tikras). Emilija žaibiškai įkirto žaidimo taisykles, todėl žaidė kelias partijas su tėčiu, vėliau su manim. Visus kartus laimėjo. Matyt bus kalta ta įžymioji naujoko sėkmė. Kita vertus, bandėm žaisti žaidimą su kauliukais. „Tiesėm tiltą“ iš pagaliukų – kiekvienas žaidėjas galėjo padėti tiek pagaliukų, kiek išridena kauliuku. Tačiau Emiliją šitas žaidimas šokiravo: ji greit pagavo kampą, kad laimi tas, kuriam iškrenta daugiau... o jai daugiau vis nekrito ir nekrito. Pabandžiusi sukčiauti, viską metė į šalį ir ėmė maldauti, kad jai išmesčiau šešis. Bet šeši nekrito ir man. Tuo tarpu Sofijos tiltas vis ilgėjo. Emilija susikrimto lyg būtų netekusi visų savo žaislų... Pirmojo pralaimėjimo skonis... kartus it koks surūgęs pipiras.

Gamta. Komedijų komedijos. Nebežinau, kuris čia iš mūsų didesnis mokinys: vaikai ar mama... Visą savaitę praleidau šmirinėdama kaiminystės patvoriais ir pievomis. Lyg kas į užpakalį įkandęs būtų – reikia rasti kėkšto lizdą ir viskas. Ir visai nesvarbu, kad kėkštai (kaip ir visi kiti normalūs paukščiai) peri pavasarį. Ir kam man tas lizdas? Juk vistiek jo nepasiekčiau – kėkštai mėgsta lizdus suktis jaunose pušaitėse ar eglėse, maždaug 4-8 metrų aukštyje.. Bet ir tai nesvarbu... nes lizdą aš visgi radau. Vietiniame „pušyne“ (žemės sklypelis su keliasdešimt pušaičių... toks ten ir pušynas). Lizdą aptikau vieną ankstų rytą. Iškelta galva apėjau visą miškelį – galva apsisuko, kaklą ėmė skaudėti. Bus dar tų kaklų – užtat radau lizdą! Ir visai nemažą. Prie pat kamieno, maždaug 5 m aukštyje. Lyg kokia šimtametė paukščių žinovė išuostinėjau visą medžio papėdę – galvojau rasiu bent vieną kėkšto plunksną ar pūkelį, bet radau tik sudžiūvusius kankorėžius ir kelis sraigių kiautus. Be to už keliolikos metrų įsikūręs milžiniškas skruzdelynas. Kiek bus džiaugsmo vaikams, galvojau apžiūrinėdama triūsiančias darbininkes. Dabar beliko laukti pavasario, tuomet ir sužinosiu, kieno ten tas lizdas. Įdomu ar kėkštai mėgsta perėti tuose pačiuose lizduose?

Nuo to laiko, kai ėmiausi persekioti apylinkės paukščius, vietiniai žvirbliai, o gal zylės (maži purvini padaužos), regis, sumanė patikrinti mano kantrybę. Visai be jokios baimės ar sąžinės graužaties jos staiposi mūsų kriaušėje, čiulba, ulba, kraipo uodegas, skanauja vaisių, bet tik tereikia man pridėti fotoaparatą prie akies – fir fir ir jau nebėra, šmurkšt į gudobele ir, regis, kvatojas iš mano nerangumo. Kitais kartais, as sustingusi ir nekvėpuodama jau stoviu pasiruošusi nuostabiausiam gyvenimo kadrui -  tereikia suvesti ryškumą ir spustelėti mygtuką – kai netoliese sargo pareigas einantis mažylis čaižiu ir netgi grėsmingu čyyyrkšt įspėja saviškius ir šie it kulkos neria į gyvatvorę. Žinoma, tie paukštyčiai nežino, kad aš net neketinu pasiduoti ir, kad anksčiau ar vėliau jie vistiek bus nufotografuoti visu savo gražumu...

Vieną rytą į laukus pasiėmiau ir Emiliją. Buvau pasiryžusi surasti kėkštą. Rytas buvo pakankamai vėsus, o Emilija ką tik nubudusi iš miegų, todėl dar truputi svirduliuojanti. Jau senokai namuose nekvepėjo laukinės gėlių puokštės, todėl pirmiausia prisiskynėm labai gražių gėlių – atrodo kaip ramunės, bet be žiedų... Kaip vėliau sužinojau – tai bitkreslė. Taip, ta nuo kirminų!

Taigi, puokštės suskintos, kėkštas nerastas. Truputi nukabinusios nosį einam link mašinos. Tik staiga išgirstu paukščio kranksėjimą. Net pati savimi nusistebėjau – atpažinau, kad tai kėkštas. Turputis informacijos... Kėkštas – tai varnos giminaitis, nors visai į ją nepanašus. Na, nepanašus tik išvaizda, o iš balso galima lengvai susekti pėdsakus. Kėkšto kranksėjimas primėna varnos kranksėjimą, tačiau yra kiek melodingesnis, kažkaip gražiau skamba. Be to, įdomu tai, kad kėkštas gali lyg kokia papūga atkartoti aplinkoje esančių gyvūnų (kartais ir daiktų) garsus. Taigi. Išgirdau kėkštą. Apsidairiau ir tikrai – švyst, pralėkė mums tiesiai pro nosis. Su Emilija sulaikiusios kvapą nėrėm paskui jį tarp medžių. Paukštis nutūpė bruzgynuose ant žemės ir nė nemanė nuo mūsų slėptis. Abi lyg pakerėtos stėbėjom mūsų naująjį bičiulį. Tačiau vos tik pakėliau fotoaparatą prie akies (ir vėl tas mano aparatas... ), kėkštas nėrė į tankmę. Tegul lekia, pagalvojau. Metas namo. Važiavom namo atidarytais langais ir staiga vėl išgirdau melodingąjį kranksėjimą. Na taip. Kadangi jau esu beveik užkietėjusi „ornitologė“, sustabdžiau mašiną čia pat pakėlėj, su fotiku išvirtau pro dureles ir pusiaulinka nudūmiau į tą pusę iš kur girdėjau kranksėjimą. Nemeluoju – tikrai susilenkus it koks šnipas. Kėkšto nenupyškinau, bet vietoj jo pavyko pagauti kažin kokį kitą paukštį, kurio tapatybės negaliu nustayti iki šiol. Strazdas? Varnėnas? Vargu... Matyt bus tas pats kėkštas.

Savaitės pabaigoje anksti ryte su Aurimu ir vaikais išsiruošėm į mišką. Aš ketinau fotografuoti gausybę paukščių, stebėti jų lizdus bei gyvenimo ypatumus. Nei vieno paukščio nepamačiau. Tik išgirdau...kažkur aukštai aukštai senolių medžių viršūnėse. Užtat radau grybų. Didžiavausi savimi.. Eglė – tikrai grybautoja. Mintyse jau vaizdavausi, kaip visa šeimyna mane giria, o mama pietums gamina skanią grybienę... Bet kaip paaiškėjo, pririnkau netikusių karčiųjų baravykų. O atrodė jie kaip tikrų tikriausi grybai... Grybauji ir mokaisi.

***
Vieną dieną aplankėm Pilaitės malūną. Viešnagė labai patiko, tačiau visgi norėčiau atvažiuoti dar kartą – ir šį kartą gal su Aurimu, kad jis man padėtų su vaikais. Be to, Emilija labai krimtosi, kad nepasiėmė guminių batų ir nepabraidė upėlyje. Dar viena priežastis sugrįžti.

Dar visai tarp kitko: dar viena audio knyga apie paukščius: Thomas Gillbert Pearson "The Bird Study Book"... užskaitome. 

Muzika. Įvyko pirmasis Emilijos gyvas pasirodymas bažnyčioje. Kartu su Aurimu atliko giesmelę „Aš esu avelė“. Aurimas grojo gitara, Emilija dainavo, o aš sedėjau pirmoje eilėje ir čiut neverkiau. Reginys buvo fantastiškas, Emilijos savitvarda išvertė mane iš koto.

Emilija turi labai gražų balsą, gerą ritmo ir melodijos pojūtį. Ji sugeba kartu su mumis improvizuoti - jau yra pilnavertė ansamblio narė. Vakarais prieš miegą būna užkabinam kokią dainelę ar Biblijos eilutę, Emilija čiumpa barškučius, netrukus iš virtuvės tyliai įsliūkina Aurimas su gitara ir taip duodam garo gerą pusvalandį... kad miegai išsibegiotų. Kitą dieną Emilija paėmė būgną, o Aurimas gitarą ir abu dėjo sambą. Žinoma, Emiliją dar reikia kreipti ir formuoti, bet jau atėjo toks laikas, kai ji nustebina savo išradingumu muzikos srityje, todėl su ja man šėlti yra tikras malonumas.

Šią savaitę pradėjom Emiliją mokyti pianino pradmenų. Naudosimės pianisto Joseph Hoffman nemokamomis pamokomis. Ponas Hoffmanas yra įkūręs Hoffman Academy, kurios tikslas yra išmokyti vaikus groti pianinu nemokamai. Man patiko pirmų pamokų tempas ir stilius, todėl su mielu noru griebiu jautį už ragų. Be to čia aš mokysiuos kartu su vaikais ir tai man neša dvigubą džiaugsmą. Lapatai, tabalai – netveriu nekantrumu.

Dailė. Išmėginau kai ką naujo ir buvau be galo maloniai nustebinta. Vieną dieną internete užklydau ant kažkokių vaikų piešinių parodos. Yprastos penkiamečių, šešiamečių keverzonės. O vėliau užklydau pas šitą mamą į blogą ir pamačiau, kaip gamtoje piešia jos aštuonių metų dukra. Tuomet pati atsisėdau ir pabandžiau nupiešti gėlę. Aha... Supratau. Aš nemoku piešti. Aš moku animaciškai kažką sukeverzoti, bet perteikti gyvybės, elegancijos, žaismingumo – ne. Aš esu įsitikinus, kad su daile yra tas pats kaip ir su muzika – beveik visi gimstam su muzikiniais ir meniniais gebėjimais, tik bėda tame, kad juos reikia lavinti, o nepalikti savieigai. Todėl vieną dieną su Emilija atsisėdom sode ir piešėm – alyvos ir kriaušės lapą. Kartu stebėjom lapų skirtumus, žiūrėjom kuom skiriasi lapų paviršius ir koteliai. Tuomet piešėm obuoliuką (mano nuomone, tai gražiausias pasaulyje obuoliukas!), kriaušę, slyvą ir slyvos kauliuką. Užsikabinom abidvi!!

Habbits. Mokomės paklusnumo ir švaros. Knygos Teaching the Trivium autoriai rašo: „jei namie yra vaikų, mamai ir tėčiui niekuomet nereikėtų lankstytis rinkti ant žemės išmėtytų daiktų“. Vaikai turi padėti namų ruošoje. Šią savaitę taip ir darėm. Įdaviau vaikam kempinėles, naminio valiklio (šlakelis acto, šlakelis ekologiško indų plovimo skysčio ir vanduo) ir paprašiau išplauti grindis, sienas, virtuvės spinteles. Namai paskendo putose, bet rezultatas pradžiugino – tokia švara, kokios dar nebuvo nuo Emilijos gimimo.

Žinoma, vaikams tvarkytis nepatinka. Ir man nepatinka, bet reikia. Su vaikais triukas yra toks – neleisti išsisukti nuo ruošos darbų. Dabar Emilija po kiekvieno valgio paprašyta nurenka visą stalą, tačiau kiek laiko mums reikėjo grumtis, kad prieitumėm šio taško! Pirmas savaites turėjau kas kartą atsakinėti į tuos pačius klausimus: mama, ar aš jums tarnas? Turėjau linksminti ir smaginti, ir raginti, ir ploti po kiekvienos atneštos lėkštės ar šakutės. Bet nenukrypom nuo kurso ir dabar Emilijai tai patapo rutinos dalimi. Sofija irgi turi savo dalį: jos pareiga po valgio sustumti kėdes prie sofos, o, kai iššluoju virtuvę, atstumti jas atgal. Pirmas savaites sunaudodavau visos dienos energijos limitą vien tam, kad įtikint Sofiją, jog jai vistiek reikės man padėti... Visą rytą mes stumdydavom tas nelemtas kėdes. Bet pramušė. Dabar tai daro be įtikinėjimų.