Vieną rytą - ir tai yra bene maloniausia mano dienos dalis - su fotoaparatu braidžiau po vietines pievas. Vakarykštis nuotykis su voriene mane įkvėpė sulėtinti žingsnį ir nulenkti galvą kiek žemiau, arčiau žemės – ten, kur vyksta labai inirtingas ir be galo įdomus gyvenimas. Pievoje, kurioje anksčiau nematydavau nieko, aptikau daugybę naujų ir įdomių dalykų. Be jokios abejonės tie „nauji dalykai“ buvo ten visą vasarą, tik mano akys klaidžiodavo kažkur padebesiais... Radau smilgą su kokonu. Šis kokonas atrodė kiek kitoks nei lygus drugio kokonas, labiau panašėjo į putos gabalėlį prilipusį prie smilgos. Radinio neštis namo nedrįsau – gal dar formuojasi, pagalvojau – todėl įsidemėjau vietą ir pasižadėjau aplankyti jį kitą dieną su vaikais. Žolėse radau dar kelias vorienes su savo kiaušinių maišeliais. Tiesą sakant, vorai manęs vis dar nežavi. Jei internete paieškosite prof. R.Kazlausko knygos Mano augintiniai, ant viršelio pamatysite mylinčio šeimininko rankoje tupintį gigantišką vorą... na ne... man jau geriau didelis naminis vikšrelis.

Patupinėjus aplink žolynus, patraukiau namo. Pakeliui namo sustojau prie vietinio ąžuolo, o jame pamačiau vykstant įdomų reginį. Du kėkštai (kaip vėliau paaiškėjo, nes iki šiol nežinojau, kaip gi tas kėkštas atrodo) kovėsi su pora akiplėšų šarkų. Turbūt šarkos vagilės aptiko kėkštų lizdą, pagalvojau. Žinoma, mintyse nusipiešė tragiška šeimos istorija apie mafijozus šarkinus ir kilnią bei taikingą kėkštų šeimą, kurių jauniklius mafijozai ketino pagrobti. Ir jei kėkštų lizdas būtų (jei jis ten toks apskritai buvo) labiau pasiekiamas, būčiau drąsiai stojus į kovą su neteisybe. Nei lizdo, nei sąjungininkų neradau, tačiau gavau puikią progą apžiūrėti kėkštą iš arčiau, nes vienas iš jų (išvargęs po nuožmios kovos su skriaudikais!) nutūpė ant pačios žemiausios medžio šakos. Iš susijaudinimo net pamiršau, kad beveik esu įžengus į svetimų žmonių kiemą, ir sulaikiusi kvapą ėmiau fotografuoti savo naująjį bičiulį. Žinoma, specialaus objektyvo, o ir įgūdžių, neturiu, todėl nuotraukos nesigavo uchti. Bet ši pirmoji pažintis su paukščiais mane iš tiesų sujaudino.

Beje po ąžuolu – tas kuris auga kaiminystėje, prie svetimų žmonių įvažiavimo – sustojau neatsitiktinai. Kelias dienas klausiausi fantastiškos audio knygos apie paukščius (Arabella B.Buckley Birds of the Air, šią knygą galima rasti LibriVox.org - tai yra nuostabus nemokamų angliškų audioknygų lobynas). Kur aš buvau trisdešimt metų? Kodėl iki šiol nepakėliau akių ir nepasidomėjau, kas vyksta aplinkui? Ar jūs žinojote, kad tie patys ėdrūnai paukščiai, kurie nuvalgo mūsų trešnes, padeda mums apsisaugoti ir nuo piktžolių? O ar žinojote, kad tėčiai paukščiai džiaugsmingai gieda, kai išsirita paukščiukai? O ar žinojote, kad žiemą paukšteliams galite išnešti ir ant medžio pakabinti perpjautą kokoso riešutą - tai bus jiems šventė... O ar žinote, kodėl paukščiai miegodami nenukrenta nuo medžio šakos? Ir kodėl jie nesušlampa? Stoju į paukščių stebėtojų būrį – noriu atsigriebti už prarastą laiką ir įkvėpti savo vaikus kiek pagarbiau ir atidžiau stebėti mus supančią kūriniją..

Bet tuom mano nuotykiai dar nesibaigė. Namie tvarkydama labai jau užleistą kiemo kampą sujudinau kažkokias dėžes ir aptikau kelis vikšrus... na gerai, ne vikšrus, o riebias kirmėles. Kadangi esu jau gana patyrusi kirmelių stebėtoja (juokauju), nusprendžiau jas patalpinti į stiklainiuką ir žiūrėti, kaip išsiris drugelis.. arba kandis. Kirmėlių turėjau visas tris. Po keliolikos minučių viena pabėgo, o po valandos stiklainiuke jau buvo keturios. Kaip joms pavyko šitas triukas – taip ir nesupratau. Entuziastingai pristačiau savo kirmelių fermą Aurimui, bet jis vos nenualpo, todėl šį žaisliuką kolkas pasilikau sau... ir vaikams (jei tik kirmelės niekur nepabėgs)..

Ir tuom mano nuotykiai be vaikų dar nesibaigė. Vieną vakarą išgyvenau tikrų tikriausią blondinišką momentą. Pasirodo ... tam ta ram tam... elektros srovė - tai elektronai, judantys iš vienos vietos į kitą (iš minuso į pliusą..)! Say what? Yup. Aš tikrai baigiau dvylika klasių, o iš fizikos turėjau berods aštuonetą, bet iki vakar vakaro nenutuokiau, kas yra elektra. Pažįstamas jausmas? Rekomenduoju neilgą, šmaikštų edukacinį filmuką. Tiems, kas yra uoliai smalsūs ir kas žūtbūt nori būti su savo vaikais on the same page... Dar tiek daug laimės dėl suprasto dalyko nebuvau išgyvenusi savo gyvenime - ir tikrai nebuvau tokio džiaugsmo išgyvenusi mokykloje. Tad taip, mokymas tikrai turi vykti namų aplinkoje, kartu su vaikais.. tai naudinga ir vaikams, ir tėvams.

Taip pat rekomenduoju (labai labai) pasižiūrėti šį neilgą dokumentinį filmą apie tarptautinę kosminę stotį – tikrai nesugaišintas pusvalandis, abu su Aurimu žiūrėjom su pačiu didžiausiu pasimėgavimu. Go curious geeks!