ATGAL 7 savaitė ir pusė. F, fejerverkai, figaro

Visai netikėtai sumąstėme aplankyti senelius. Apsisprendėm per kelias valandas, susipakavom daiktus ir išrūkom žemaitijon. Tad pirmą savaitės dalį praleidom labai įprastai, o antrą prasideginom saulėje, maudėmės tvenkinyje, o vėliau jūroje, ieškojom aviečių, lankėm avis, valgėm tetos Beatričės naminius ledus bei močiutės Juditos namines bulkutes... Vaikai anuose kraštuose liko visai savaitei. Štai čia vasara. Nuostabu.

Biblija. Aurimas su vaikais kalbėjo apie tai, kas yra nuodemė, koks yra atpildas už nuodėmę ir, kad užuot baudęs už mūsų nuodėmes mus pačius, Dievas nubaudė savo sūnų Jėzų Kristų. Emilijai tai buvo netikėtas šokas. Mačiau, kad kažkas kažkur užsidegė. Sunku pamatyti (o norėtųsi), kas vyksta vaiko širdyje tokiomis akimirkomis... Praeityje esu bandžiusi Emiliją švelniai pakamantinėti, tačiau mano pernelyg sudėtingi klausimai ir jos pernelyg vaikiški atsakymai (juk žodynas dar skurdus) tai, kas turi būti prasminga ir taip svarbu, paverčia į kažkokią makalynę – ir turbūt gerokai supainioja viską mažutėje jos galvelėje. Galbūt kai kurie dalykai iki pat gyvenimo galo bus žinomi tik Dievui. Tam kartui bandau save pristabdyti ir atsakinėju tik tuos klausimus, kuriuos užduoda pati Emilija: Ar Dievas yra galingas? O ko Dievas padaryti negali? Kur yra Dievas? Vieną dieną papasakojau Emilijai, kad į Dievą galima kreiptis įvairiai: Dieve Tėve, Tėveli, Viešpatie. Emilijai taip patiko, kad į Dievą galima kreiptis tėveli, jog kitą kartą maldą pradėjo brangusis tėveli,...

Šią savaitę pradėjom mokytis naujo įpročio – paklusnumo (first time obedience – t.y. paklusnumas ne iš šimtas dvidešimto, o iš pirmo karto). (Naudoju kindsofintegrity.com, cia James C. Dobson Focus on the Family paruošta medžiaga tėvams mokyti vaikus biblinių charakterio savybių. Pamokose tėvams pasiūlomos su konkrečia charakterio savybe susijusios biblinės istorijos, Biblijos eilutės, darbeliai, praktiniai pavyzdžiai ir pan. Man pravertė.). Šią savaitę skaitėm istoriją apie Joną bei Loto žmoną. Kalbėjom apie tai, kas nutiko Jonai ir kas nutiko Loto žmonai, kai jie nepaklausė Dievo nurodymų. Jonos istorija vaikams gerai pažįstama iš Jesus Storybook Bible, tačiau Sodomos ir Gomoros istorijos daugelyje vaikiškų Biblijų nebūna, todėl ją vaikai išgirdo šviežiai. Vaikus pritrenkė, kad nepaklausius Dievo Loto žmona pavirto druskos stulpu (Emilija klausė išsižiojusi). Prie šios istorijos buvo duota mintis duoti vaikams paragauti druskos – parodyti, kad nepaklusnumas yra neskanus... Nepavyko, nes Sofijai druska geriau už šokoladą.. : ) Kalbėjom apie tai, kad paklusnumas yra žmogui į naudą – Dievas davė nurodymus mūsų naudai, apsaugai. Tai iš tiesų yra žibintas mūsų kojai. Pamokėles vainikavom mokydamiesi Ef 6:1-2..

Raidės. Regis pačios neįdomiausios raidės abecelėje yra f, h, y.. ką su jom veikti? Bet tikrai klydau – ši savaitė buvo kupina nuotykių ir smagumynų. Savaitę pradėjom nuo „f – tai fotografas“. Panaudojau knygutę apie fotografą. Pasigaminom spalvotus raidžių trafaretus, aš skaičiau knygą, o vaikų paprašiau, kai tik išgirs žodį iš f raidės, iškelt savo trafaretus į viršų. Smagumėlis. Tų žodžių ten buvo vos keli, bet vaikai prašė šį pratimėlį pakartot keliolika kartų. Kitą dieną žaidėm „f - tai figaro“. Ta proga įlindom į youtube – klausėm Figaro ariją iš Sevilijos kirpėjo. Pasisekė ne iš pirmo karto. Užšokom ant kažkokios parodijos (kad tai parodija supratau tik tuomet, kai Figaro savo skustis atėjusiam klientui nukirpo ausį... Sofija buvo šokiruota). Teko taisyti Rossini įvaizdį – ieškojom kitų kūrinio variantų. Trečią dieną žaidėm „f – tai fejerverkai“ (youtube žiūrėjom fejerverkus, vėliau patys buvom fejerverkais – skaičiavom nuo 5 iki 0, ant žodžio "nulis" imdavom sproginėt kaip tikri fejerverkai.. apsčiai progų mamai pakvailiot). (Pastaba: raidžių trafaretai iš The Measured Mom tinklapio).

Paskutinę dieną gaminom iš popieriaus fontaną, nes „f – tai fontanas“. Fontanas mūsų gavosi kaip fejerverkas, bet tai ne bėda – raidė vistiek ta pati. O fontano darymui Emilijai tko išbandyti kantrybę bei kapymo įgūdžius. Labai geras, greitas darbelis, nors atrodo nieko ypatingo.

Taigi, vien smagumynai ir jokių fiasko... Na neskaitant to pirmojo galvažudžio figaro.

Rašymas. Kaip tik šią savaitę guodžiausi Agnei, kad Emilijos s visuomet gaunasi atvirkščia. Buvau nuraminta, kad tai pats normaliausias dalykas. Phew... Lengviau atsikvėpiau. Bet Emilija ėmė ir nustebino save ir mane – raidę ėmė rašyti teisingai. Laimės buvo abiem. (Beje, mokausi su vaikais būti vienoje komandoje – mokomės kartu ir kiekvienus pasiekimus švenčiam irgi kartu. Stengiuosi ne liaupsint (šaunuolė, wow kaip tu moki, kokia tu gabi ir pan), o džiaugtis kartu (valio, high-five, super... dar prie to pridedam crazy dance... taip, šiek tiek nupuštu, kai lieku viena su vaikais)). Taip pat treniravom ranką su raide A, parašėm netrumpą laišką mokytojai Ilonai.

O su Sofija vėl žaidėm nuo taško iki taško (beje idėją perskaičiau The Well Trained Mind). Aš delioju taškus, o Sofija juos sujungia. Mėgstamiausias Sofijos užsiėmimas. Matau, kaip lavėja koordinacija, be to stiprėja pasitikėjimas savimi ir žinoma nėra nieko smagiau, kaip daryti kažką kartu su mama... ypač kai mama nebėga plauti indų, o sėdi čia pat ir kantriai delioja ant lapo taškus. Ko gi daugiau norėt? Nebent ledų.

Skaitymas. Vėl lankėmės A.Mickevičiaus bibliotekoje. Ar jau minėjau, kad man labai patinka Mickevičiaus biblioteka? Taip, man tikrai patinka. Aš – geek‘e. Cha. Emilija susidraugavo su viena darbuotoja, jai padovanojo piešinį (dar namuose nusprendė, kad duos bibliotekos „moteriai“ piešinį). Be to gavom vertingą pamoką. Pasirodo mano vaikai yra baisiai netvarkingi. Panos nemoka (ir nenori) išėmusios knygas jas padėti atgal į vietą. Kol aš rinkausi knygas, jos vaikų skaitymo aikštelę pavertė tikru jovalynu. Bibliotekininkė (kita; ne ta, kuriai piešinį dovanojo) nemaloniai abidvi subarė. Barti gaut nemalonu, bet naudinga. Iš tiesų – tvarka, pagarba daiktams, pagarba aplinkiniams, kurie tuos daiktus bando sutvarkyti, yra aprūdijusios sritys mūsų kraštuose. Reikės pasitaisyt.

Na o skaitėm šią savaitę daug ką:  Lenartas Frikas „Ar briedžiai ėda šunis“ (kažkodėl vaikams nepatiko), Pranas Mašiotas „Morkos“ (superinė istorija, superinis moralas – mano favoritas), Pranas Mašiotas “Paliegusi obelis“ (trumpas kūrinėlis, bet smagiai paruošta knygelė – užskaitom), Katharina Holabird „Angelina“ (anglų klb, paėmėm keturių knygelių seriją iš A.Mickevičiaus bibliotekos; vaikai ištirpo), D.Bisset „Aukštyn kojom“, R.Baltakienė „Nauji peliuko Aniceto nuotykiai“ (labai gražūs piešinėliai, subtilus jumoras, bet vaikams, deja, sunkiai suprantama), A.Matutis „Žilo šilo darbinnkai“ (Matutis veža), L.Numeroff „Jei duosi peliukui sausainį“ (nebloga, bet labai keistas leidimas – tekstas ir angliškas, ir lietuviškas, bet lietuviškas variantas surašytas vertikaliai puslapių pakraščiuose), pabandėm E.Kastner „Dvynukes“ (nepatiko – gal dar per anksti). Ši savaitė gal ir nebloga skaitymo srityje, tačiau noriu išmokti geras knygas išsirinkti dar prieš einant į biblioteką...

Skaitymas2. Toliau triuškina m dviskiemenius žodelius. (Paįvairinimui atradau žaidimą – ant stalo sudedu keturias korteles su skiemenimis, ir pasakau, kad paimtų tas korteles, kurios ž sudaro žodį mama, kava ir pan. Emilijai toks žaidimas patiko). Išbandžiau kas, ras, nas – dar nelimpa.

MAtematika. Į priekį judam, bet gana apgraibom. Tiesą sakant, jausčiausi daug tvirčiau, jeigu tiesiog naudočiau kokią nors paruoštą matematikos programą. Toliau bandom skaičiuot daiktų grupes. Tiesa, Emilija jau atpažįsta šešių daiktų grupę, žino, kad trys ir trys yra šeši (nes bandėm padalinti 6 banano gabaliukus jai ir Sofijai, kitą sykį dalinom 6 saldainius). Žino, kad šeši daiktai ir vienas daiktas yra septyni. Vis nepamirštam rasti progos skaičiuoti nuo 5 iki 0. Kelionėje pas senelius skaičiavom iki 50, nes tiek kilometrų buvo likę važiuoti. Reziume: stengiamės vengti darbalapių, abstrakčių užduočių, stengiamės skaičiuoti pupas, pieštukus, lego, pirštus, lėkštes, šaukštus, šakutes...

Gamta. Apart to, kad gelbėjom savo labai puoselėjamas saulėgrąžas nuo sraigių, leidom vabalui ropinėti ant delno, matėm tik ką išsiritusius voriukus... Aga. Va čia tai istorija. O tai nutiko pajury. Ir tai nebūtų nutikę, jei nebūtumėm perskaitę Šarlotės voratinklio. Taigi, vaikštau aš pajūryje, fotografuoju gubojas. Žiū – ant gubojos šakelių didelis gniutulas. Pasilenkiu arčiau – fjuj, kažkokie vabalų kiaušiniai... Bet pala, kas gi tai! Tie kiaušiniai ne tik kad juda, bet ir turi mikroskopinio dydžio kojeles. Tai voriukai. Dydžio sulig pusę smiltelės. Tai čia tas maišelis, apie kurį rašė Šarlotės voratinklyje – jis yra super tvirtas, šiltas, atsparus vandeniui ir jame vorienė padeda kiaušinius (Šarlotė jų padėjo virš penkių šimtų). Bėgau pas šeimą lyg milijoną laimėjus. Atsitempiau visus į kopas. Tai bent įvykis – vorai išsirito. Deja, bet dauguma voriukų jau buvo išsilakstę, bet vistiek šį bei tą pamatėm.

Kalbat apie vorus – brr – viešnagėje Tveruose (kur gamta kur kas turtingesnė nei mūsų Zujunų kaime) susipažinau su ryškiai geltonos spalvos voru. Pasirodo tai – Geltonasis žiedvoris, mėgstantis užpulti muses, drugelius ir bites... jas paralyžuoti, suvinioti ir iščiulpti sultis... siaubas. Taip pat geltonasis žiedvoris gali keistis vis į kitą spalvą (priklausomai nuo to ant kokio augalo tupi..). Spalvos pakeitimas užtrunka tris dienas ir vadinasi vorų mimikrija. Štai taip.

Habbits. Jau minėjau, kad šią savaitę su vaikais mokomės paklusnumo. Mokomės visi – ir vaikai, ir aš. Paklusti tėvams (ir kitai valdžiai) yra ne tik teisinga, garbinga, reikalinga, bet ir saugu. Kitaip sakant, paklusti valdžiai yra pačiam vaikui į naudą. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau. Tėvai turi būti vaikams ir autoritetas, ir pavyzdys. Taigi, ar aš pati paklūstų valdžioms savo gyvenime? Vyrui? Valstybės įstatymams? Dievui? 

Sportuojam. Vieną dieną neturėjom mašinos. Mašinos nėra, bet valgyt vistiek norisi, todėl nusprendžiau nesiskolinti mašinos iš tėvų, o išbandyti vaikų ištvermę – iki parduotuvės ėjome pėstute. Ėjom tikrai toli, o grįžom bėgte, nes teko nešti kudašių nuo lietaus. Tačiau supratau labai svarbų dalyką – užuot mokinus vaikus atlikti kažkokius judesius ar pratimus pagal ŠMM iškeltus reikalavimus, aš tiesiog apsiimsiu lavinti jų ištvermę. Ir aš beveik garantuoju, kad jei tik kasdieną skirsim laiko aktyviai veiklai, jie savaime išmoks eiti siaura linija, plačia inija, suoliuku, šonu, tiesiai, vingiuotai...  Mokės ir pastovėt ant vienos kojos ir užlipti kopetėlėmis, ir išsitempti kaip kregždės, ir nušokti iš vietos ir t.t. ir t.t. Viva la sport. Be to, kilo mintis pradėti rytais bėgioti kartu su Emilija – mudvi vistiek keliamės anksčiau už kitus, tad kodėl neišnaudojus tokios puikios galimybės skirti laiko sau ir viena kitai.

Dailė. Štai Emilijos laiškas mylimajai mokytojai Ilonai (kur žmonės, ir taip aišku, o vat tas besišypsantis spinduliuojantis dalykas piešinio viduryje - tai paplūdymio skėtis, o apačioje - besišypsančios bangos... tai fantazija).

O čia - Emilijos eksperimentas su kreidelėm ir vandeniniais dažais. Piešinys dedikuojamas Liutaurui ir Magdutei, adresatams bus pristatytas netrukus.

3 savaitė. B