Dvi savaitės, kurios mažiausiai panašėjo į mokymąsį. Mažutėliausiai. Bet galbūt visa esmė slypi visisškai ne tame? Taigi, per šias dvi „mokslo“ savaitės buvo TV bokštas, buvo Lajų takas, buvo boulingas, buvo močiutės ir senelio gimtadienis, buvo žaisloteka, buvo žarnyno virusas (yup), buvo daug knygų ir mažai tikro mokslo.

Biblija

Prabėgo dvi savaitės, o ant mūsų sienos vis tebekaba tie patys „paklusnumas“  (biblinė charakterio savybė) ir „ištikimybė“ (Dievo savybė). Tiesa, paklusnumas ten ir turėjo būti, nes vienai savybei skiriame mėnesį laiko. Taigi, kaip ten su tuo paklusnumu? Kad vaikai paklustų tėvams nėra kažkoks madingas krikščioniškas įnoris – tai būtinybė (Biblijos eilutės paklusnumo tema: Ef 6:1-3, Pat 6:20, Rom 13:1 ir pan). Kelių, kaip tą būtinybę pasiekti, yra ne vienas, tačiau ne visi vienodai veiksmingi. Vienas iš būdų - apdovanojimas už gerą elgesį ir aš buvau didelė tokių apdovanojimų priešininkė. Na, kad vaikas už gerą elgesį yra apdovanojamas, o surinkus tam tikrą skaičių apdovanojimų, gauna dar didesni apdovanojimą. Manau, kad taip yra tvarkomasi tik su vaiko išore, tačiau visai neprisiliečiama prie vaiko širdies. Be to, jei vaiko gero elgesio motyvas yra gauti apdovanojimą... suaugęs jis turės labai didelių santykių problemų. Jis visuomet tikėsis už gerą elgesį gauti apdovanojimą, o be apdovanojimo.... patys suprantate - nesivargins gerai elgtis. Tai nereiškia, kad vaikas taps banditu. Bet santuokoje arba draugystėje toks žmogus reikalaus iš kito nuolatinio pripažinimo, padėkos, pagyrimo. To negavęs, jis išgyvens didžiulį atmetimą,.. Uždaras ratas. Žodžiu. Kitaip tariant – mes vengėm apdovanojimų sistemos mūsų namie... iki šių metų vasario 19 dienos. Taip. Taip. Pasidaviau.  

O buvo taip. Mūsų vaikai nemoka tvarkytis. Nemoka. Nenori. Pati net nežinau, kas ten jų galvelėse šiuo klausimu verda. Bet esmė, kad kiekvieną vakarą, kai jau visi tenori tik greičiau sugriūti į lovas, kambarį sutvarko tik paskubomis – viską greit ir be jokios sistemos sumeta į dėžes, sukaišo į pakampes, plyšius, stalčius, maišiukus, dėžutes ir basta. Švaru? Taip, tikrai. Tvarkinga? Ne, ne, ne. O kitą dieną, kadangi visi žaislai guli ne savo vietose, įvairios detalės išmėtytos po skirtingus kampus, žaisti nebesinori... Turėjau surasti kažkokį stimulą, kaip įvesti tvarką. Ir radau... žvaigždučių sistemą. Atspausdinau ant lapo vaikų vardus, po jais – po septynias tuščiavidures žvaigždutes, lapą įlaminavau (matot- rimtai nusiteikus). Kai vakarais visi žaislai gulės tvarkingai savo vietose, užspalvinsiu vaikams po vieną žvaigždutę, o kai bus užspalvintos visos septymios – gaus prizą. Leidau pačioms pasirinkti, kokio nori prizo. Labai lengva – čiulpinuko (nes tokių niekada negauna). Pirmą savaitę septynias žvaigždutes surinko per septynias dienas. Mėgavosi čiulpinukais. Kitam kartui pasirinko namų gamybos pieno ir ledų kokteilį.

Tad realiai ši žvaigždučių sistema nekeičia vaiko elgesio, tačiau visgi gali būti puikiu įrankiu suformuoti gerus įpročius labai siauroje konkrečioje srityje. Aš ir toliau manau, kad skirti apdovanojimą vaikams už gerą elgesį (pvz. kai jie visą dieną būna draugiški, kai visą dieną nepasako blogo žodžio, kai pasidalina savo žaislais, kai mandagiai kalba su suaugusiais ir pan) nėra efektyvu ir nelabai teisinga. Tačiau apdovanojimo sistema išmokyti vaiką konkretaus, tikslaus įpročio... Gal ir nebloga mintis, ką?

Asmeninis laikas su Dievu. Vieną dieną atsargiai pasiūliau vaikams kiekvienai atskirai praleisti laiko su Dievu. Negalėjau patikėti jų reakcija – tiek Emilija, tiek Sofija pasikrykštaudamos nulėkė į atskirus kambarius ir kažką labai nuoširdžiai dėstė Dievui. Aš tuomet sedėjau susigraudinus ir prašiau Dievo, kad Jis keistų mano vaikų širdis, patrauktų prie savęs. Nuostabi patirtis, nuostabios akimirkos.

Skaitymas

Jau seniai buvau nusižiūrėjus knygynuose Tyto Albos "Labas, raide", tačiau vis nesiryžau pirkti. Ir štai Agnė nupirko saviems vaikams, jos pavyzdžio padrąsinta tą patį padariau ir aš. Ir iš tiesų esu labai patenkinta. Knygos kainavo po 7.50eur (beje knygynuose kainuoja daugiau, 9.00eur), tačiau dirbant ne per greitai, jų turėtų užtekti ilgam laikui. Labai man patinka vientisos švelnios iliustracijos, kurios neužgožia viso puslapio ir neblaško vaiko dėmesio; taip pat labai kokybiškas ir tvirtas knygų surišimas, geras popierius; kokybiškai paruoštos užduotėlės. Žodžiu – verta. Yra dvi knygos – 1 ir 2. 1 knyga skirta 3-6 metų vaikams. Šioje dalyje vaikas per įvairias užduotėles supažindinamas su visa abecele (kiekviena raide atskirai).

2 dalis skirta 4-7 metų vaikams; čia mokoma skiemenuoti. Pratimai nenuvalkioti, netgi interaktyvūs (reik iškirpt, priklijuot).

Sofijai su 1 dalim sekasi puikiai, nes iš tikro jai aš nekeliu jokių reikalavimų ir neturiu jokių lūkesčių – tiesiog leidžiam laiką kartu. O su Emilija galvojau pamėginsiu pakrapštyt 2 dalį, bet jei nenorėtų, ketinau mesiu skaitymą iki vasaros. Tačiau Emilijai labai patiko!! Palengvėjimas kvadratu. Pagaliau vėl judam link kažkur. Ir pasirodo Emilija puikiausiai moka skiemenuot. Aš net nežinojau, kad ji tiek daug moka... Ot, slapukė.

Beje dar vienas geras žaidimas, kurį su vaikais galit žaisti ir jūs. Ant lentos ar popieriaus surašykite gyvūnų leidžiamus garsus (mū-mū, ba-ba, ga-ga, kre-kre, ko-ko ir pan). Tuomet užuominom apibūdinkit gyvūną, o vaikas turi parodyti (tad perskaityti) to gyvūno leidžiamus garsus. Emilijai labai patiko.

Literatūra

Vieną dieną, kai Emilija penkiasdešimtąjį (neperdedu) kartą paprašė, kad uždėčiau paklausyt F.Salteno „Bembis. Bembio vaikai“, man stuktelėjo, kad maniškės yra perklausiusios ne vieną „rimtą“ audio knygą ir ne po vieną kartą. Į sąrašą patenka ir jau minėtas F.Salten „Bembis. Bembio vaikai“, ir L.Carroll „Alisa stebūklų šalyje“, C.Collodi „Pinokis“, A.Čechovo „Kaštonė“, A.Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“, dabar bandomas įveikti D.Defo „Robinzonas Kruzas“ ir S.Coolidge „Ką nuveikė Keitė“. ..neskaitant dar ir daugybės įvairių pasakų, vakaro žvaigždelės laidų ir pan. Audio knygas nemokamai galite atisiųsti čia ir čia, o Vakaro žvaigždelės archyvus rasite čia.

Intarpas. Audio knygų klausymas turi kelis privalumus: Pirma, plečiasi vaikų žodynas. Antra, kai klauso audio knygų, nežiūri filmukų. O tai juk nuostabu, ane? Minusas: mažiau žinomų kūrinių įrašus visgi reikėtų perklausyt iš anksto, nes kartais pasitaiko nederamų mistikos, „raganų“, „burtininkių“ motyvų.

Tuo tarpu mes baigėm Pepę. Baigėm, o dabar kartojam rinktinius skyrius.. lapai turbūt sudils iki skutelių. Be to, radau seną seną knyga „Mafinas ir jo draugai“, 1960. Knygos turinys ir formatas labai priminė šių laikų populiarių animacinių filmų frančizes – jei filmas populiarus, dar parašom ir knygą. Ir pasirodo tikrai taip. Knyga buvo išleista (ir tik Sovietų Sąjungoje...keista) pagal labai garsų 1946-1955 Britų TV laidų vaikams personažą – kumeliuką Mafiną.

Pati knyga - toks keistas skaitalas, bet kai Sofija, Aurimas ir Matas buvo iskrite viena dieną su kažkokiu keistu žarnyno virusu (buvo baisiai sunki ir siureali diena) – man buvo pats tas.

Poezijos srityje mėgaujamės J.Marcinkevičiaus eilėmis ir su vaikais kuriam muziką R.Skučaitės eilėraščiams.

Rašymas

Rytais, kai atsiverčiam rytinį segtuvą, Emilijai leidžiu išsirinkti vieną raidę iš abecelės. Parašau žodį ar žodžių junginį iš tos raidės, o ji jį perrašo. Mažosiomis raidėmis. Dar parašo eilutę parintos raidės. Taip ir judam į priekį.

Sofija tuo tarpu lavina ranką su pratybomis – prašė, kad nupirkčiau tokias kaip Emilijai. Tad pirkau... O ji pildo išsijuosus.

Anglų

Išsirinkau ir užsisakiau mokymo medžiagą. Supratau, kad su tiek daug dalykų vienu metu, mano smegenys spontanišku mokymo rėžimu toli nenuneš, todėl man reikia struktūros, formato ir normalaus mokymo grafiko. Kai turėsiu medžiagą ir išbandysiu, duosiu žinot, ar buvo fiasko ar ne fiasko.

Matematika

Judam. Štai vieną dieną, kai trankėmės po komisus ieškodami vaikams pavasarinių guminių, neperšlampamų kelnių ir panašių pričiumbasų, Emilija užmatė pliušinį briedį. Na jau savo noru ir savo lėšomis dar vieno pliušinio žaislo neketinau pirkti, todėl pasakiau Emilijai, kad galės atvažiuoti ir nusipirkti iš savo pinigų. Pažadą ištesėjau – grįžom namo, išsikrapštėm visas Emilijos santaupas ir skaičiavom, kiek čia reikės pinigų tam žaislui. Skaičiavom dešimtimis; aiškinomės, kad 1 euras yra 100 x 1ct arba 10 x 10ct arba 5 x 20 ct arba 2 x 50 ct. Kaip tik labai laiku mama Gintarė padovanojo Emilijai Nieko Rimto pratybas "Dabar mokausi apie pinigus". Beje, žaislą Emilija visgi nusipirko. Pati. Paraginau tuo pat metu išrinkti ir žaislą Sofijai ir Matui (nes tą dieną jie kaip tik sirgo).

Kitą dieną į vazonėlius pasodinom mūsų sudygusias saulėgrąžas. Daigeliai ėmė sparčiai dygti, o mes – matuoti.

Matuojam su liniuote. Skaičiavom kiek per naktį augalėlis užaugo. Keliais cm Emilijos daigelis didesnis už Sofijos. Atrodo paprasta, bet iš tikro visai ne paprasta. Uždavinius bandėm spręsti pasitelkę lego kaladėlių bokštus – viena kaladėlė atstojo vieną cm. Tačiau Emilijai net ir vaizdinė priemonė mažai ką padėjo, todėl reikėjo grįžti vieną žingsnį atgal (pamenate matematikos etapus? Konkretus > abstraktus). Pirma išsprendėm uždavinį taip: jei vienas bokštas yra keturios kaladėlės, o kitas bokštas yra dešimt kaladėlių, kiek vienas bokštas didesnis už kitą. Emilija suskaičiuoja. Tada pakeičiu klausimą: jei viena kaladėlė būtų kaip vienas cm, o bokštas – tai mūsų daigelis. Vienas daigelis 4 cm, o kitas 10 cm. Keliais cm antras daigelis aukštesnis už pirmą? Emilija atsako. Be pirmo žingsnio negalėjom pasijundint iš vietos. Be galo įdomu.

Gamta. Daug šioj srity nenuveikėm. Apart mūsų stebimų daigelių, vieno kito pasivaikščiojimo po vietines klampynes, vienos kitos skaitytos knygos nieko įdomesnio nedarėm.

Tiesa, vieną savaitgalį itin spontaniškai nusprendėm nuvažiuoti aplankyti įžymųjį Lajų taką. Spontaniškai tai iš tos serijos: takas užsidaro 16:30, o mes iš Vilniaus išvažiuojam po 15:00... Atvažiavom prieš pat tako uždarymą, tačiau spėjom. Įspūdis toks eeh. Tiesą sakant, gražesni vaizdai atsiveria nuo Pūčkorių atodangos. O vaikams vistiek patiko... Tačiau jiems patinka bet koks nuotykis. Tad dedam pliusą ir važiuojam toliau.

Muzika

Kindermusik Emilija išmoko dar vieną Re natą; dabar kartu su Do ir La mokosi delioti natas ant penklines, o paskutinį kartą jau gavo namų darbams išmokti groti dainelę iš natų. Taip pat mokosi groti užrašytą ritmą (iš operos ta ta ti ti ta), atpažinti iš klausos užrašytą ritmą ir pan. Tą daro per pamokėlę, o paskui tą patį užsitvirtinam namie. Pastaruoju metu žaidžiam su Emilija tokį žaidimą: bandom sudainuoti žinomų dainelių melodijas (pvz. Twinkle Twinkle, Little Star) ta-ta ir ti-ti kombinacijomis. Labai įdomus pratimas.

Composer / picture study

Barokas. Rubensas (1577-1640) – garsus olandų kilmės tapytojas. Nuobodoka, o vietomis pabaisiška. Aš meninė nebrandyla...soriukas. Kai kurie Rubenso paveikslai yra tokie nepadorūs ir demoniški, kad net pyktis ėmė. Turėjau gerokai paplušti, kad rasčiau normalių pavyzdžių vaikams (o galėjau tiesiog paieškoti kito menininko, ane? Ot.). Tokių, kur personažai nevalgytų vienas kito, nebūtų nuogi, nebūtų maitojamas koks gyvūnas ar nevyktų orgijos. Radau. Portretų. Tai vat tuos ir žiūrėjom. Portretai, tiesa – įspūdingi. Merginos net išsižiojo pamačiusios.

Kad pratęstumėm susižavėjimo momentą, dar pasižiūrėjom ištraukų iš filmo Elizabeth (1998) su Cate Blanchet (tobuli kostiumai, tiesiog – tobuli). Įkvėptos nuostabių kostiumų, nusprendėm pasiūti karališkas sukneles lėlėms. Tačiau entuziazmo pakako tik apsiaustams. Tikiuosi dar sugrįš... entuziazmas, ne apsiaustai.

Muzika – barokas; Georg Philipp Telemann (1681-1767) ir Arcangelo Corelli (1653-1713). Prisipažinsiu – nemoku aš tokios muzikos klausytis. Tikrai dar neesu išlavinusi savo ausies tokioms epochoms. Labai nuobodu.

Dailė / darbeliai

Darėm miesto koliaza, vaikam labai patiko (idėją paėmiau iš knygos: "365 Darbeliai iš popieriaus").

Puošėm vazonus savo daigeliams.

Vieną dieną Sofija netikėtai persilaužė ir ėmė piešti aukštaūgius žmones (ilgom suknelėm). Štai vieną dieną jos žmogus atrodė štai taip:

O kitą štai taip:

ir taip:

Bendravimas ir išvykos

Šias dvi savaites kaip niekad daug laiko praleidom ne namie. Vieną trečiadienį su Agne (Liutauras, Magdutė) ir Brigita (Simonas) lankėmės TV bokšte. Nuostabus laikas. Kelios pastabos: nebūtina į bokšta keltis tobulai giedrą dieną, gali būti ir šiek tiek debesuota (kai mes pakilom, kaip tik baigė sklaidytis tirštas rūkas, tad vietomis rodėsi, kad skrendam lėktuvu – viršuj žydras dangus, apačioj debesys; neblogas vaizdelis). Be to, geriau lankytis ne alkaniems, nes kainos atitinkamos, o pasirinkimas ne uchti.

Kitą savaitę su Agne Liutauras, Magdutė), Brigita (Simonas), Gintare (Melisa) ir Sandra (Grace, Daniel, Nathanael) važiavom žaisti boulingo į Akropolį. Fantastika. Vaikams labai patiko. Labai. Tiesa, Sofija žaidė mažiau, bet grįžus namo negalėjo nustot apie tai kalbėt. Aplinka dienos metu nebuvo perdaug triukšminga, vietos daug, takeliai pritaikyti vaikams. Dar vienas pastebėjimas: jei kils noras ir pagunda užsisakyti pieno kokteilius „bombas“... užsisakykite tik vieną ir verčiau pasidalinkite. Padariau klaidą užsisakydama du, nes tokio grietinėlės ir saldaus pieno kiekio neesu mačiusi savo gyvenime. Trise neįveikėm. Tiėesa atrodo viliojančiai, bet skonis tikrai ne toks įspūdingas. O kaina... patys suprantat.

Kelis kartus namuose turėjom svečių, be to, šventėm močiutės ir senelio gimtadienius. Ruošėm dovanėles (kurių kažkodėl nenufotagrafavau), Emilija piešė ypatingus atvirukus.

Vasario 16 išlekėm į miestą pasižmonėt, kaip žmonės mini nepriklausomybės dieną. Ir žinot ką? Nieko naujo. Tas pats per tą patį – kaip ir per kiekvieną šventę mieste. Daug triukšmo, daug žmonių, mažai įkvėpimo ir prasmės. Pabindzinėjom ir grįžom nusivylę namo.

Kitą dieną su vaikais lankiausi Mažvydo Žaislotekoje. Vaikai – žaidė su Žaislotekos „teta“, o aš mėgavausi paskendusi knygų lentynose. Beveik geriau už masažą... Ne... antra vertus... nieko nėra geriau už masažą.

Gyvenam toliau. ; )

O čia užbaogimui mano ir Aurimo portretas, pieštas Emilijos: "Tėtis karalius ir mama karalienė"