ATGAL 25 savaitė. Z ir Ž. Baigiam abėcėlę + dainelė apie žvaigždelę

Štai tipinis rytas mano namuose. Atsikeli ryte anksčiau už visus, kad spėtum susigaudyt kas ir kaip. Greičiau nei to norėtųsi sukyla visa šeimyna. Skubi gamint pusryčius. Valgom. Po pusryčių virtuvė it po karo. Aurimas išlekia dirbti, o aš bandau apsitvarkyt virtuvę (žinau, kad galiu susitvarkyt arba dabar, arba niekada). Tuomet ir prasideda. Emilija ateina kažko reikalaut. Garsiai. Tą pačią akimirką girdžiu Sofija tuelete kažką nuvertė (gal nukrito), nes ima rėkt nesavu balsu. Man belekiant gelbėt Sofiją, iš paskos įsikibusi bėga Emilija ir manęs kažko intesyviai prašo. Vienu akies krašteliu užmatau, kad Matas kažką įsikišęs į burną. Stabteliu prie Mato, ištraukiu iš burnos pieštuką, lekiu pas Sofija. Jai nieko nenutiko - nukrito vaikiškas dangtis, nemoka uždėti. Klykia. Aš taisau situaciją, tvardausi, guodžiu Sofiją. Pradeda verkt Emilija, kad jos neguodžiu. Iš nugaros į atlapus kimba Matas ir ima rėkti dar garsiau, nes mano, kad taip reikia. Kažkaip sulipdau situaciją. Bėgu tvarkyti virtuvę. Sofija man dar neišėjus iš vonios apsitaško vandeniu. Verkia. Bando nusiimt šlapius rūbus. Aš padedu. Matas prisisioja ant grindų. Nespėjus perrengt Sofijos, tvarkau Mato balutę. Jis jau spėjo joje išsitaškyti!! Sofija nebelaukia manęs, pati keičiasi rūbus - suverčia pusę kambario. Užlipu ant numestos kaladėlės. Akys iš skausmo iššoka ant kaktos. Noriu verkt. Matas prikakoja ant žemės. Patrepsi. Bėgu tvarkyt krūvelės. Prie virtuvės grįžti taip ir nespėjau. Indai kraunasi vienas ant kito. Nors atrodo nieko nevalgom... Namie toks triukšmas, kad norisi verkt. Nuleidžiu rankas ir nutariu jau pasiduoti.. Bet staiga viskas nutyla. Apsisuku.. Žiūriu mano trijulė tvarkingai išsiskirsčiusi po kambarius.. varto knygutes, kas sau. Šnibžda kažką kiekvienas po nosimi. Ir ko aš nervinausi?? Viskas grįžta į vietas. Mintyse dėkoju Dievui už savo vaikus, prašau stiprybės... Laukiu kito karto. Ramybė trunka vos kelias akimirkas, bet ji būna saldut saldutėlė. Štai. Va taip vat pas mus. Tad ir tu, brangi mamyte, žinok - esi ne viena. Siautulio akimirko spraeina. Laikykis!

...

Mūsų savaitė. Baigė abėcėlę. Palengvėjo. Einam atostogų. Ir su mokslu ir su rašymu. Gruodžio mėnesį daugiau koncentruosimės ne į visokius padrikus darbelius ir veiklas, o į patarnavimą vienas kitam. Kartu su vaikais gaminsim atvirutes, ruošim dovanėles, mokysimės naujas giesmes ir ieškosim progų jas sugiedoti. Taip pat ieškosim progų vienas kitam padėti. Gal pavyks?... Knygas skaitysim, raides rašysim, bet tai bus antram plane. Tokie mūsų gruodžio planai, o štai tokia buvo savaitė:

Biblija. „Meilė nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa“. Aptarėm visai nedaug. Tiek, kad, kai artimas parkrinta, nreikia rodyti į jį pirštais ir sakyti: „va, taip jam ir reikia.... pats kaltas...“. Taikytina ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Raidės. Z ir Ž. Vaikai nusiminė, kad baigėm visas raides, o Emilija net paprašė, kad viską mokytumėmes nuo pradžių. Pažadėjau, kad nuo naujųjų metų mokysimės kai ką dar įdomesnio. Na o dabar Z ir Ž.

Buvo zigzagai. Juos piešėm ir karpėm, bei vaikščiojom po namus zigzagais (nes taip išmokom per Kindermusik užsiėmimus). Sunkiausia, žinoma, buvo zigzaguot su žirklėm...

Buvo zebras. Išsitraukėm labai seniai vartytą, bet labai mylimą knygelę apie Zebriuką Zū. Skaitėm kelis kartus iš eilės, o Emilija mano skaitymą netgi suvaidino: aš buvau pasakotojas, Emilija – zebriukas Zū, o Sofija su Matu – žiūrovai.

Zebriškai papuošėm ir raidę Z.

Buvo žvaigždės. Tai Aurimo sritis. Jis - mūsų namų astronomas. Tad papasakojo mums apie tai, kas yra žvaigždė, kas yra saulė, mėnulis, kas būna, kai žvaigždė miršta, kas yra supernova ir pan. Klausiausi išsižiojus daugiausiai aš, nes man pastarąjį pusmetį atsirado seniai neturėtas apetitas mokymuisi. Mokausi kartu su vaikais, be vaikų, apie vaikus... na o šią savaitę dar ir apie žvaigždes.. Su vaikais pakalbėjom apie žemėlapius (Emilijos arkliukas pastaruoju metu, kažkodėl nenustoja piešusi mūsų kelionės žemėlapio) ir apie žvaigždėlapius.

Pakalbėjom ir apie žvaigždynus, o paskui pabandėm juos atkartoti pas save namuose. Nuotraukoje matosi gulbės žvaigždynas ir grižulo ratai.

Artėjant Jėzaus gimtadieniui, prisiminėm apie Jėzaus žvaigždę Biblijoje. Vaikai su Aurimu skaitė istoriją apie Jėzaus gimimą, apie tai, kaip išminčiai, ryškios žvaigždės vedini, atkeliavo pasveikinti gimusio Karaliaus. Iš mūsų gigantiškų žaislinių ledų pagaliukų gaminome žvaigždes, jas puošėme blizgučiais, kabinom ant langų. Iš tų pačių pagaliukų gaminom ir ėdžias, į jas guldėm vaikelį. Štai pirmasis šių metų kalėdinis darbelis...

Pūkuotą dovanojom močiutei... Blizgančią kabinom ant lango...

Ir žinoma, dainavom mūsų pačių kadaise sukurtą dainelę!

Štai dar vienas nuostabus žvaigždėtas sutapimas. Praeitą savaitę po nepavykusių bandymų su ledu mes su Emilija padarėm savo bandymą: ledukų formelėse užšaldėm žvaigždučių formos pyrago pabarstukus. Apie juos pamiršom ir prisiminėm tik šią savaitę. Tai bent staigmena ir nuostabus priedas prie mūsų užsiėmimų. Žvaigždėti (ir pasaldėję) ledukai!!

Buvo žmonių žvejai. (Mt 4:19). Tad žvejojom. Vėliau Sofija gamino žuvį.

Buvo žvirbliai. Piešėm žvirblį, gaminom žvirblio kaukę (namų darbai Kindermusik). Bet apie žvirblius keliom eilutėm žemiau...

Rašymas. Šiek tiek pakoregavau Emilijos perrašinėjimo lapus... rezutatas abstulbino.

Su pirmu Emilija greit pamesdavo parašytus žodžius, prašydavo, kad jai padėčiau, kad diktuočiau paraidžiui. Bandydavau užbraukti perrašytas raides, bet greit susipainiodavo. Bet su antru variantu net nepyptelėjo – perrašė su malonumu, pati savarankiškai. Pastebėjot skirtumą, ane? Visa esmė yra tame, kad perrašai ne visą tekstą, o po vieną žodį..

O čia pastebėjimas su skaičiais. Pirmam rašymui veiksmingi tik stambūs langeliai. Vaikas neišmoks teisingai raityti skaičių, jei pradės nuo smulkučių langelių - pati įsitikinau su Emilija.

Į perrašinėjimą įtraukiau ir Sofiją, nes ji labai labai to prašė. Jai pagaminau pakankamai primityvius lapus, bet tokius, kad būtų panašūs į Emilijos.

Mokomės skaityti. Zylutė. Iš lėto, bet žymiai tvirčiau.

Matematika. Baigėm su pirma Ray‘s pamoka: skaičiuot iki 10, rašyti skaičius iki 10. Antra pamoka: skaičiuoti iki 40, rašyti skaičius iki 40. Ta proga išmokom apie dešimtis. Bet ne taip, kaip mokė mokykloje ... o taip kaip parašyta nuostabioje knygoje Arithmetic for Parents. Apie tai parašysiu atskirai. Bet buvo smagu. Jei ką...

Literatūra. Nors po E.B.White „Stiuarto Litlio“ buvau kiek nusivylus, tačiau visgi nusprendžiau išbandyti kitą autoriaus knygą – „Gulbės trimitas“. Nuostabi knyga!! Labai mums į temą... į mūsų paukščių stebėjimo temą. Kolkas iš lėto ir su pasigardžiavimu iriamės per pirmus skyrius. Pirmuose skyriuose veiksmas vyksta Kanados glūdumose (dar neradau progos, bet ketinu vaikams parodyti Kanados žemėlapį), čia sutinkame berniuką Semą, kuris yra vienišius gamtos mylėtojas (jam mieliau būti vienam miške, tarp laukinių gyvūnų, toliau nuo žmonių ir triukšmo... hello?.. čia gi mudu su Aurimu..). Semas, beklaidžiodamas miškais, aptinka gulbių giesmininkių šeimą (youtube pasižiūrėjom, kaip jos atrodo ir kaip jos gieda). Berniukas jas jas stebi, susidraugauja. Beje Semas yra ne tik gamtos stebėtojas, bet dar ir rašo savo gamtininko dienoraštį – wow. Čia juk į pačią pačiausią temą!! Trumpai tariant: Emilija yra sužavėta ir įkvėpta. O aš laiminga iki padebesų.

Gamta. Dėl oro ir dėl visokių užsivertusių darbų lauke beveik nebuvom, tad gamtą stebėti ir tyrinėti teko daugiausiai pro langą. Bet kai tokia paukščių stebėjimo stotis po nosimi... et. Jei pamatytumėt, kas kiekvieną dieną vyksta už mūsų lango! O, brolyti! Mano nuomone buvo taip: kurį laiką mūsiškės zylės taukuotas kiemo vaišes laikė paslaptyje... (santūriai atskrisdavo po trys, keturias, penkias)... tačiau greit situaciją suuodė vietiniai žvirbliai, o jie gal kiek per daug ir per garsiai pačirškėjo... pasigyrė...  tad į kiemą sulėkė visos rajono zylės ir dar pulkas žvirblių. Nesumeluosiu – vienu metu pietauja mažiausiai penkiasdešimt paukščių. Visas kiemas regis raibsta nuo jų sparnų plasnojimo ir šaudymo iš vieno kampo į kitą. Tad priruošėm dar daugiau lesalo zylėms, o savaitės gale Aurimas su Emilija gamino ir žvirbliams lesyklėlę. Abu didvyriškai jau prietemoj kalė, grežė, šlifavo naują jaukią valgyklą mūsų nuskriaustiems draugams. Nuskriaustiems, nes žvirbliai ne tokie žvitrūs kaip zylės – jie tokių akrobatinių triukų ant bambuko lazdelių atlikti negali. Zylės gali lesalą kapoti nors ir viena kojaaukštyn galva pasikabinusios.

Gamina lesyklėlę:

Svečiai.

Pastebėjom, kad zylės ir žvirbliai dėl kasnio tarpusavyje nesipeša, vieni kitų nebijo, bet ir nesibičiuliauja. Jei turėčiau įvardinti politiškai – ore tvyro formali dimplomatiška atmosfera. Palesa vieni, palesa kiti. Nesistumdo. Nesibara.

Beveik visos mūsų vietinės zylės vienodos – didžiosios zylės. Tai čia tos įprastos: juoda galva ir juodu dryžiu per visą geltoną pilvelį. Tačiau vieną iš tų penkiasdešimties (ar daugiau) yra kitokia. Mėlynoji zylė! Jos pakaušis mėlynas, pilvelis gelsvas, sparneliai melsvi, or ir šiaip panašesnė man ji į dailią apvalainą poniutę. (štai daugiau apie Lietuvoje gyvenančias / apsilankančias zyles)

Dar gamtoj. Ketvirtadienį su keliom mamom maitinom antis Žvėryne prie Vingio tilto. Vaikams buvo smagu pašėlti. Emilija su Liutauru visom jėom bandė suvilioti antis, kad šios jiems iš rankų duoną pagriebtų. Koks išbandymas jų kantrybei, susitvardymui – gi anties reikia sulaukti, o paskui nenubaidyti. Kai kuriam tokia užduotis pavykdavo, bandydavo kitą padrąsinti, pamokyti visokių gudrybių.

Paupyje, kur anksčiau būta bruzgynų, dabar išvalyta ir padaryti visai neprasti takai pasivaikščiojimui, čia užklydę radome fantastišką nusvirusį medį. Žinoma, tame medyje visiems reikėjo pasedėti, o vyresnieji ir įlipti mėgino.

Toks rudeniškas...

Geležinkelio muziejus. Vieną dieną visai netikėtai Agnė pasiūlė visiems nuvažiuoti į geležinkelio muziejų, įsikūrisį Vilniaus geležinkelio stotyje. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Susirinkom trys šeimos: Agnė su vyru ir vaikais, Gintarė su vaikais ir aš su saviškiais. Iš pirmo žvilgsnio man pasirodė, kad muziejus labiau tinka vyresniems– na tarkim nuo 6 -7 metų. Nes eksponatai čia pat po nosim, pasiekiami ranka, tad juos vaikams labai norisi paliesti. O parašyta, kad liesti negalima... Emilijai, Sofijai pasakysi – po kelių kartų supras. Su Matu man reikalai prastesni buvo: viską reikia pačiupinėti, jei pavyksta - palaižyti, kas juda – nugriaut, kas nejuda – išjudint ir tada nugriaut.

Bet tada nuėjom į maketų salę ...ir viskas susistatė į vietas. Va ten tai pasaka. Vilniečiai gal žinote tuos nuostbaiai smulkius miestų maketus su traukinukais, kurie kažkada stovėjo Panoramoj... ten reikėdavo porą litų įmest, kad minutei ar dviem traukinys imtų skrieti bėgiais, visas miestas atgytų... Jau atsimenat? Tai vat. Čia tuos maketus mums darbuotoja įjungė ...ir paliko. Galima valandų valandas spoksot į juos. Čia pat maketų salėje įrengti dideli stalai vaikams: piešti, delioti deliones, meistruoti traukinius.

Atsibuvę viduje, dar išėjom apžiūrėti lauko ekspoziciją. Čia vaikai gavo paskambinti tikru senovišku geležinkelio varpu.

Kelionę vainikavo pasivažinėjimas traukiniu (ačiū Agnei už efektyvų laiko paskirstymą). Važiavom iki oro uosto ir atgal. Kelionė truko apie 15 min. Pats tas laikas, kad vaikam nenusibostų ir norėtųsi sugrįžti dar. Ir visas šitas smagumas atsiėjo 2.90 eur (1.50 už muziejų, po 1.40 už traukinį.. vaikams, žinoma, viskas nemokama). Mamoms su vežimais: stotyje yra liftai, tik reikia juos surasti...

Muzika. Aurimas su vaikais mėgsta namie patriukšmauti... gerąja prasme. Aurimas gitara groja, o vaikai dainuoja. Būna šėlsta ištisą valandą...dvi.. Jiems – terapija, bendravimas; man – kantrybės išbandymas (prisipažinsiu, po ilgos dienos, aš tenoriu vieno – gabalėlio žydro dangaus ir spengiančios tylos...). Taigi, viena iš „šėlsmo“ formų yra toks pratimas: Aurimas groja gitara kelis akordus, o Emilija akomponuoja balsu. Improvizuoja, kuria savo melodiją, žodžius. Viskas čia vietoje – „ant smūgio“. Aurimas – kaip kertantis muzikoje – labai džiaugiasi Emilijos muzikine klausa ir nuovoka ir yra pasiryžęs užsiimti šios srities lavinimu. Aš savo ruožtu džiaugiuosi vyro užsidegimu, nes man pagalbos su muzikine sritimi labai reikėjo. Tad šiuos metus su muzika baigiam tokiom mintim: pianinas ir solo dainavimas. Jei atsiras galimybių – smuikas. Startuosim rimčiau nuo naujų, nes iki kalėdų... na, patys žinote – bardakas.

Dailė. Vis tos snaigės. Snaigės. Snaigės. Nuo vaikystės žinau tik vieną karpymo būdą - tą kurį mokytoja parodė pirmoje klasėje... o gal darželyje. Perlenki kvadratą pusiau – gauni trikampį. Tą trikampį lenki dar kartą... ir dar kartą. Tada žirklėm užapvalini galą. Pakarpai šonuose kvadratukų, trikampukų. Išskleidi. Gauni beveik tokią pačią snaigę, kokia buvo prieš tai... ir bus po jos. Truputį nuobodoka. Niekaip negalėjau suprasti, kaip kitiems gaunasi nuostabios, pasakiškos, tartum tikros snaigės! Šią savaitę susiėmiau ir išsiaiškinau – viskas priklauso nuo to kaip lankstai popierių!! Štai. Pabandykit patys (ehm...jei dar nebandėte, žinoma). Tiesiog atsispausdinkit vieną kokį paprastenį variantą, sulankstykit pagal instrukcijas, ir iškirpkit ten, kur parodyta. Pavyko? Stebūklas, ane? Įsivažiavusi į naują snaigiavimo metodą, dar bandžiau žaisti su smulkesnėm snaigėm iš plonesnio popieriaus (tam visuomet praverčia IKEA katalogas... kuris yra storas... spalvotas.. ir nemokamas). Pamačius mano snaiges, užsidegė Emilija. Karpė pati, dažė geltonais dažais (nes tai ne snaigės, alio, tai juk Jėzaus žvaigždė!), pati kabino ant langų.

Kai Emilija buvo chore, Sofija išbandė siuvinėjimą:

Emilijai šią savaitę buvo ypatingas įkvėpimas. Štai du užbaigti darbeliai:

Bendravimas. Sutarėm dėl kas savaitinių bendravimų su mamom. Tad ir vėl bendraamžių kompanijos netrūko: trečiadienį geležinkelininkų muziejus su Liutauru (5), Magdute (3), Melisa (4) ir Simona (4). Ketvirtadienį antys ir Vingio parkas su Liutauru, Magdute, Saule (6) ir Dovydu (3). O savaitgalį svečiuose buvo Simonas – labai mylimas ir seniai nematytas, tad dvigubas džiaugsmas vaikams.

19 savaitė. Kai Matui dygo dantys...