ATGAL 10 savaitė. G, girlianda, garas, gulbė

Biblija Training Hearts, Teaching Minds Q20: Ar Dievas paliko visą žmoniją pražūti paskendusią nuodėmėse ir varguose? Apie tai, kad Dievas iš savo be galo didelės malonės atsiuntė savo sūnų – tai yra Jėzų Kristų, kuris išlaisvino mus iš nuodemės. Kalbėjo apie tai, kad Jėzus buvo tobulas ir nepadarė nei vienos nuodėmės. Užrašysiu dialogą tarp Emilijos ir Aurimo:

A: Jėzus nepadarė nei vienos nuodemės, Jis buvo tobulas.
E: O gal Jis buvo padaręs nuodėmę, bent vieną.
A: Ne, Jėzus nepadarė nei vienos nuodėmės.
E: O gal visgi netyčia?
A: Ne, Jėzus negalėjo padaryti nuodėmės.
E: O jeigu Jis vis dėlto būtų padaręs nuodėmę?
A: Tuomet Jis nebūtų Dievas...
E: Aa, tada Jis tiesiog būtų paprastas žmogus, kaip ir mes.

Kadangi Aurimas Jesus Storybook Bible jau užbaigė, pradėjo skaityti naują vaikišką Bibliją: Penny Frank Senasis Testamentas. Ir ši knygelė vaikams patinka, ją irgi su tėčiu verčia ne pirmą kartą.

Raidės. Raidė G. Pamokoje apsilankė motulė žąsis (pliušinukas, kurį buvau jau beveik išmetusi... kaip gerai, kad palikau), vaikų paklausinėjo apie jau išmoktas raides, papasakojo apie naują raidę G.

Su daina visada smagiau, todėl užtraukėm Plaukė žąselė per vandenėlį / Gir gir gir, gar gar gar / Per vandenėlį. Balta kreida ant sienos pripiešėm žąseliai bangų (smulkioji motorika), per kurias ji galėtų plaukti. Tuomet Emilija panūdo išmokti piešti žąsį – mokėmės piešti žąsį. Sofija mūsų juodąją sieną regis atrado iš naujo bei pati nutebo savo rankos tikslumu (senokai piešė su kreidelėm, todėl ranka tikrai gerokai išlavėjus).

Kai jau ant sienos nebebuvo vietos net taško padėti, sėdom prie stalo. Raidės G trafaretus puošėme mėlynai – tai vandenėlis, per kurį plaukė mūsų žąselė. Dar kartą padainavom dainelę (dainuodamos, plaukėme pirštu raidės kontūru).

Vėliau uždaviau vaikams mįslę: koks dar paukštis plaukia kaip žąsis, turi ilgą gražų kaklą, raudoną snapą ir yra baltas? Gulbė! O jei gulbė, tai, žinoma, - Gulbių ežeras. Youtube įsijungėm Kirov Ballet atliktą Swan lake (lt. Gulbių ežeras). Vaikai buvo sužavėti princo Zygfrydo ir princesės Odetos istorija. Aš pati Gulbių ežero niekuomet nebuvau mačiusi, todėl sunkiai gaudžiausi veiksmų eigoje, o vaikai uždavinėjo milijoną klausimų: ką jis dabar daro? Ar ją nušaus? Ar ji mirs? Ar jam nutraukė sparną? Ar čia varnas? Čia gulbė? Ar čia moteris? Kas čia vyksta? Atsakymus laužiau iš piršto ir, kaip vėliau paaiškėjo, truputį ne į temą... Sulaužiau svarbų mokymo principą: mokytojas turi būti pasirengęs pamokai... Šį kartą mano klaidą kompensavo vaikų smalsumas.

Kitą dieną sugrįžome prie G raidės. Darėm girliandą, stebėjom, kaip vanduo virsta garu, o garas vandeniu. Bandėm išsiaiškinti apie garlaivį, garvežį. Jau skaitytoje ir labai mylimoje knygoje Ką žmonės dirba visą dieną buvo pristatyta garu varoma elektrinė, todėl pats garo principas vaikams nebuvo svetimas. Deja pasigedau vaikams pritaikytos video medžiagos apie garlaivius ir garvežius, todėl ši tema liko tik truputi pačiupinėta.

Beje apie girliandą... Atrodytų, kad šis darbelis pasenęs ir nuvalkiotas, tačiau koks naudingas mažiesiems pirštukams! Vien prikarpyti juostelių girliandos pynimui buvo didelis iššūkis kantrybei bei pirštų miklumui. O kur jau girliandos žiedų vėrimas ir klijavimas, spalvų derinimas, dviejų girliandų sujungimas į vieną - super pratimas visokiai koordinacijai..

Kalbant apie koordinaciją.. Niekada nepagalvojau, kiek daug pastangų reikia vaiko pirštams, kad nudrožti pieštuką..

...ir taikliai nuspalvinti paprasčiausius apskritimus...

Tegyvuoja smulkioji motorika!

Rašymas. Šią savaitę laiškų nerašėm, tačiau pradėjau copywork. Copywork – tai kopijavimas, perrašymas. Duodi vaikui kažkokį sakinį (vieni duoda Biblijos eilutes, kiti poeziją, dar kiti sugalvotus sakinius) ir prašai, kad jis jį perrašytų. Kol vaikas tik pradeda rašyti, sakiniai bus trumpi – vos keli žodeliai. Vėliau sakiniai ilgės, virs neilgom pastraipom. Toks perrašymas ne tik lavina vaiko ranką, bet, pailgėjus sakiniams, ir ūgdo jo supratimą apie sakinio, paragrafo struktūrą, skyrybą, stilių. Šią savaitę daviau labai lengvus, spontaniškai sugalvotus sakinius: Aš myliu. Senelis kepa blynus. Kiškutis ir jo mama. Abi su Emilija džiaugiamės, kad pavyksta s raidė (ilgą laiką s raitydavosi vis į priešingą pusę).

Labiausiai šią savaitę džiaugiausi Sofija. Ji ryžtingai griebė pieštuką į rankas ir rimtai užsiėmė raidžių vedžiojimų bei "istorijų" rašymu.

Prisiminiau, kad The Well Trained Mind ragina pačių mažiausių vaikų ranką pradėti lavinti nuo apskritimų (rašomų prieš laikrodžio rodyklę, nes taip rašomos raidės), todėl sugalvojau vieną smagų pratimėlį. Į jos pre-writting (lt. Pasirengimas rašymui) pripiešiau daugybę mažų musyčių ir pasakiau, kad jas reikia visas sugaudyti į apskritimus. Pavyko! Sofija gaudė musytes, net liežuvį iš to stropumo iškišus.

Skaitymas1. Mes veržiamės pirmyn! Beveik nenorom, beveik su zyzimais, beveik su pasirangymais, bet puškuojam. Rytais, kol dar visi miega, su Emilija tupiam ant grindų ir griebiam jautį už ragų. Turim kelis pratimus – visi jau su minėtom skiemenų kortelėm. Pirma, kol Emilija dar koncentruoja dėmesį, iš skiemenų sudelioju kokį nors šmaikštų sakinį (pvz. Rita bijo joti). Triukas yra tame, kad pirmu žodžiu sakinyje yra artimas žmogus – Rita, tėtė, mama – ir vos perskaičius pirmą žodį Emilijai panūsta sužinoti, kas čia vyksta su Rita, tėte ar mama. Jei parenku žodį pelė, lėlė, gėlė – tas neveikia. Kai pavargstam nuo skaitymo (o tai įvyksta žaibiškai), žaidžiam skiemenų detektyvą. Aš prieš Emiliją išdelioju kelioliką kortelių, aiškiai ištariu kokį žodį, o Emilija turi jį surasti. Kai dėmesys išsenka ir šioje veikloje (o tai įvyksta greičiau nei žaibiškai), prašau surasti visus skiemenis prasidedančius kokia nors viena raide. Dažniausiai šiuo pratimu savo skaitymą užbaigiam, nes Emilija griūna „išsekinta“ ant žemės, ištiesia rankas (lyg ištroškęs dykumų keliautojas siektų stiklinės vandens), kažką sustena ar sugargaliuoja ir vaidina mirusią. ... Tuomet aš darau išvadą, kad pamoka baigta. : )

Skaitymas2. Iš bibliotekos parsinešėm daug knygų, tačiau skaitėm tik kelias. Vėl panūdau išbandyti savo ir vaikų kantrybę ir skaityti vieną ilgesnę knygą ilgesni laiko tarpą. Pradėjome Evos Lacomte „Paulą Valdietę“. Labai graži knyga – apie gyvai tikinčią dešimties metų našlaitę, kuri, mirus tėčiui, apsigyvena vienų giminaičių namuose. Tai krikščioniška knyga. Atvirai krikščioniška. Ir man tas patinka. Kai Paula pasakojo apie Biblijos skaitymą ir apie Jėzų, Emilija net išsižiojo: „Mama, čia Paula apie mūsų Bibliją kalba? Apie mūsų Jėzų?!“ Mačiau, kad tai jai paliko gilų įspūdį.

Vakarais Aurimas su vaikais vėl atsivertė A.Lindgren „Emilis iš Lionenbergos“. Aš pati šios knygos neesu skaičiusi, tačiau iš to kaip vaikai alpsta dėl Emilio išdaigų, suprantu, kad knyga yra užskaityta (bet truputį ir cenzūruota – Aurimas skaitydamas sąmoningai praleidžia tas vietas, kur Emilis elgiasi piktybiškai ar rodo nepagarbą tėvams...). Vėliau Sofija kelias dienas iš eilės vaikščiojo apsikabinusi knygą ir manęs klausinėjo, kodėl kažkokie pasiutėliai vėžiai įkando Emilio tėčiui pirštą. Ir pačiai smalsu pasidarė, kas ten per gruobuonys vėžiai...

Taip pat šią savaitę skaitėm B.Potter istorijas. Emilija atpasakojo istorija apie Katytes piešinyje. Taip pat ir vėl (šį kartą su kitokiomis iliustracijomis) parsinešėm A.Matučio „Miško abėcelę“, o Emilija atrado savo naują mėgstamiausią knygą – „Mano draugas Reksas“. Turiniu gal nelabai, tačiau iliustracijos išties nuostabios. Knyga apie mergaitę ir jos draugą vilkšunį. Ir Emilija ėmė svajoti apie vilkšunį. Apie jį svajoja ir tėtis. Ir aš. Ir Sofija. Laukiam sodybos, nes dabar tokiam nėra vietos. 

Matematika. Atpažįstam 7 daiktų grupę. Mokomės sudeties kombinacijas iki 7. Emilija pati galvoja matematines užduotis: jei pas mus į svečius ateitų Rita, tuomet mes būtume šeši žmonės.

Gamta. Vasara eina į pabaiga. Dauguma gėlių mūsų apylinkėse jau nužydėjo. Ta proga po truputi pradedu vaikams kalbėti apie sėklas, kurias rudeniop subrandina medžiai ir augalai. Vieno pasivaikščiojimo metu bandėm išardyti jauną eglės kankorėžį, ten radom dailiai po dvi sugulusias sėklytes. Aplankėm kaiminystės ažuoliuką, prisinešėm namo žalių gilių (galvojau, kad giles piešim, bet vaikam smagiausia nuiminėti gilių kepurėles). Pievos pakeitė savo rūbą: dabar jis nebe toks gyvas ir primargintas, o tartum sendintas medis – pilkšvas, su baltais, rusvais, protarpiais melsvais, rausvais potepiais. Ir puokštės mūsų jau rudeniu kvepia.

Vieną dieną su močiute aplankėm Pilaitės malūną, o ten kūdroje vaikai pirmą kartą gyvenime pamatė didelę riebią varlę... Pasirodo anksčiau buvo matę tik mažytes - matyt pavasarį. Tad pažindinomės su varlėmis ir vandens sraigėmis. Brrr... Ne pati maloniausia gyvunija. Man pačiai pasidarė smalsu, todėl beveik alpdama iš nemalonumo iš vandens bandžiau ištraukti gličią, susisukusią vandens sraigę... Sužinojom tik tiek, kad vandens sraigių nameliai smailesnės formos. Vaikam, žinoma, daugiau rūpėjo praleistas laikas su močiute, o ne varlės ir muziejaus eksponatai.

Šią savaitę pastebėjom, kad padangėje kažkas pasikeitė. Paukščiai ėmė kitaip elgtis. Rodos lyg ir būriuojasi? Nujaučia artėjantį rudenį? Man kaip pradžiamokslei „ornitologei“ (o ką, niekada ne per vėlu tokia tapti...) viskas atrodo labai nauja ir neįprasta. Vieną ankstų rytą su Emilija vaikštinėjom po apylinkes ir užtikom didelį šarkų būrį. Kurį laiką stebėjom jų įdomų susirinkimą. Po vieną ir po du ant vieno kaimyno stogo suskrido visos apylinkės šarkos. Na ir triukšmą pakėlė! Kažką aiškinosi, dėl kažko barėsi. Tačiau mums tai buvo į naudą. Išgirdom savitą šarkų dainą: jų kranksėjimas visai kitoks nei varnų ar kėkštų - jis kažkoks aukštesnis, sausesnis. Su Emilija ėmėme spelioti šio mįslingo susirinkimo priežastį. Aš, pagauta rudeninės nuotaikos, spėjau, kad jos ruošiasi skrist į šiltus kraštus, o Emilija sakė, kad jos kaip tik ieško kur netoliese prisiglausti. Vos sugrįžusios namo, atsivertėm paukščių vadovą ir sužinojom, kad visgi šarkos iš Lietuvos niekur neskrenda, o žiemoja čia.

O štai čia dar vienas kaiminynas - ponulis varnėnas...

Beje, kalbant, apie paukščius, pagaliau pavyko nupyškint kiemo žvirblius. Jie tikri pasalūnai... Jų daug, jie triukšmingi, jie smagūs, jie būtų fotogeniški, jei tik leistų juos nufotografuoti. Aurimas pasiūlė pasistatyti kieme vaikišką palapinę, sulįst iki pusės (nes visa netilpsiu), sienelėje pasidaryti skylę fotoaparatui ir laukti, kol jiems nusibos tūnoti tankioje gudobėlėje ir jie išlįs laukan pažaisti... Jei turėčiau bent truputi laisvo laiko...taip ir padaryčiau. Šiam kartui galiu pasidalinti tik tokiu kapitono žvirblio portretu..

Savaitgalį važiavom į miškus grybauti. Aš su dviem kibirais ir peiliu (ir dar įsimečiau maišelį, jei kartais grybai į abu kibirus netilptų), apsiginklavusi naujoko naivumu bei geru ūpu. Namo parsivežiau kelioliką voveruškų, dvi ūmedes ir du kelmučius... Buvo skanūs pietūs, bet atsargų žiemai iš tokio kiekio, žinoma, nesukrausi. Visgi progresas yra – pirmą kartą grįžau su krūva karčių nevalgomu baravykų, o šį kartą grybai bent jau valgomi...ir net labai. O pats miškas sužavėjo: milžiniškos senos pušys, eglės, ant žemės samanų ir mėlynių krūmų kilimas. O kvapas! O tyla! O maloni vėsa! Priminė vaikystę ir viską, kas gali būti gera ir nuostabu...

O čia, susipažinkite - žiogelis Flipas. Mūsų rajone visi žiogai yra Flipai. Jeigu ką.

Dailė Parsinešėm iš laukų usnį. Emilija ją piešė.

Taip pat išbandėm gėlių atspaudus (plaktuku bildenom į tarp dviejų akvarelės lapų įspraustas gėles).

Muzika. Su pirmąja Hoffman Academy pamoka iškilo šioks toks nesusipratimas. Trumpai istorija tokia: draugė (o ji baigusi muzikos mokyklą) peržiūrėjo pirmąją pianino pamoką ir nustebo kai kuriais svarbiais netikslumais. Tuomet mes dar kartą peržiūrėjom pamoką su Aurimu (jis irgi baigęs pianino pamokas). Aurimas taip pat liko nesupratęs. Verdiktas toks – žiūrėsim, kas bus toliau. Gerai, kad pašonėje turiu žmonių, kurie tame kažką raukia. Emilija pirmą pamoką išmoko puikiai ir dabar kiekvieną dieną sėdasi prie pianino praktikuotis dainelę apie bandutes. O kartais, kai vienai grosti nusibosta, į pagalbą pasišaukia tėtį...

Tuo tarpu, šios savaitės atradimas man: Yo-Yo Ma, Stuart Duncan, Edgar Meyer, Chris Thile "Here and Heaven". Smagaus klausymo.

19 savaitė. Kai Matui dygo dantys...