Pagaliau supratau vieną akivaizdų faktą – su trim vaikais nėra viskas taip jau paprasta. Man. Asmeniškai. Gal kitur, kitados būna kitaip... Bet mūsuose dalykai dažnai nusprendžia būti nebekontroliuojami. Be išankstinio pranešimo, nepasitarę su manimi ima reikalai ir visai suprastėja. Vat ėmėm ir apsirgom. Visi. Paskui visi pasveiko, o aš likau tokia neišsikapsčiusi. Žinoma, dėl mano neišsikapstymo gyvenimas juk nesustoja, todėl teko nešti tą patį krūvį tik mažesniu pajėgumu. Na o ten kur negalavimai, ten stresas, o ten kur stresas, ten greit įsliūkina neprašytos baimės ir šiaip visokio plauko abejonės... Ėmiau jaudintis dėl visokių menkniekių, kurie esant geresniam orui gal netgi nedrįstų kvaršinti mano galvos... bet štai. Mažiausiai tris kartus per šias dvi savaites Aurimui teko mane įtikinėt, kad aš nesu išprotėjusi, kad man viskas pavyksta, kad aš viską sugebu, kad mūsų vaikai auga geriausiose sąlygose, kad mūsų pasirinkimas dėl homeschoolingo yra teisingas ir ...kad viskas iš esmės bus gerai. Taip. Būtent. Gerai, kad per šias savaites pavyko išlėkti iš Vilniaus į Žemaitiją – pravėdinom galvas, pasirinkom įspūdžių. Gerai, kad buvo proga pabendrauti su draugėmis, kurios kartais išgyvena tą patį, ką ir aš. Taigi dviejų savaičių reziumė: atmetus iš rikiuotes išėjusią dienotvarkę, negalavimus, gerą ūpą ir blogą ūpą, šį bei tą visgi nuveikėm. Taigi, štai – dalinuos.

Biblija

Pasikartosiu, nes man tai svarbu: Biblija – mūsų namų mokymo stuburas. Rytais Aurimas su vaikais skaito Marian M. Schoolland “Veskime mažuosius pas Dievą“; mokosi Vaikų Katekizmą; skaito vieną iš vaikiškų Biblijų. Po pusryčių visi kartu meldžiamės už poreikius. Vėliau dienos metu su vaikais kalbame apie Dievo savybes (vienai savybei skiriam dvi savaites). Taip pat siekiame vaikuose išugdyti teisingas charakterio savybes. Skiriame vieną mėnesį vienai savybei. Labai noriu įvesti vakarinį visos šeimos garbinimo laiką bei padėti vaikams išmokti leisti asmeninį laiką su Dievu. Namuose dažnai giedame, mokomės naujų giesmių, esant progai giesmėmis liudijame netikintiesiems.

Mudu su vyru tikime, kad bet kokio mokymo (ar tai būtų namų, ar mokyklos) tikslas turėtų būti ne diegti sausas žinias, o ugdyti asmenybę. Be to, kadangi esame tikintys, krikščioniškame namų mokyme keliame du tikslus aukščiau visų kitų: pirmiausia pažinti Dievą ir mylėti Jį amžinai, antra – mylėti savo artimą kaip save patį. Štai šie du Bibliniai principai yra mūsų pirmutinė siekiamybė. O visa kita – tame tarpe žinios, įgūdžiai, faini daiktai, geros knygos, įspūdžiai – turėtų susitvarkyti savaime. Na... ne savaime savaime, bet jei pirmi du bus tvarkoj, tuomet ir visa kita bus tvarkoj. Tad čia siekiamybė, link jos ratais kvadratais ir einame.

Dievo savybė: Ištikimas

Prisipažinsiu, bet ne tik vaikams, o ir man pačiai Dievo ištikimybė - apytamsis miškas. Nelabai žinojau iš kurios pusės vaikams pradėti aiškint apie Dievo ištikimybę, tačiau galiausiai radau už ko užsikabinti. Štai: net jeigu negalime pilnai suvokti šios Dievo savybes, galime už ją tiesiog dėkoti, nes ” Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti.“ (2 Tim 2:13). Dievo ištikimybė nepriklauso nuo mūsų. Nesvarbu ar mes būsime uoliausi krikščionys, ar mes būsime visiški žlugenos krikščionys – Jis bus vienodai ištikimas. Tai nuostabu. Ir labai paguodžia. Čia viena. Antra: Dievo ištikimybė nepriklauso nuo aplinkybių. Papasakojau vaikams istoriją apie du draugus, atsidūrusius kare. Šie draugai – geriausi draugai nuo vaikystės. Jie pažadėjo vienas kitam ištikimai saugoti vienas kitą. Ir štai vieną dieną vieną iš draugų sunkiai sužeidžia mūšyje. Aplink lekia kulkos, priešas visai čia pat – situacija labai labai sunki. Tas nesužeistasis draugas, pamatęs, kad darosi visai riesta, palieka savo draugą žūti mūšio lauke. Pauzė. Laukiu vaikų reakcijos. Emilija buvo sukrėsta iki ašarų. „Vat, šis draugas buvo neištikimas. Dievas taip niekada nepasielgs“, nuraminu. Apie Dievo ištikimybę mokėmes šias eilutes: 2 Tes 3:3 ir P 9:10. Žinoma, dar galima būtų prisiminti Biblijos istorijas iš Senojo Testamento: apie Izraelio tautos išėjimą iš Egipto ir kaip Dievas liko ištikimas net ir tada, kai Jo tauta n kartų susimovė dykumoje. Bet maniškės šias istorijas girdėjo skersai išilgai sekmadieninio pamokėlėse bažnyčioje, tad nebekartojom.

* Nuspalvinom ir ant sienos pasikabinom lapus su Dievo atributu. Štai galite atsispausdinti ir jūs: ištikimas.pdf

Biblinė charakterio savybė: Paklusnumas

"Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga." Ef 6:1 ir "Kas priima pamokymus, eina gyvenimo keliu, o kas atmeta perspėjimus, klaidžioja." Pat 10:17.

Kiekvieną rytą per maldą vaikai prie visų savo poreikių išsako tokį: „Mano poreikis – klausytis tėvelių“. Tad kas rytą ir meldžiamės už šitą jų poreikį. Ir kas rytą atrodo tas poreikis vis didėja ir didėja. Nepaklusnumas – labai gajus (na bent jau mūsų namuose...tai tikrai).. Ir jis turi daug formų – tai ir atsikalbinėjimas, paliepimo „negirdėjimas“, visi „palauk, aš tuoj“, „o kam to reikia“ ir pan. Truputį pabodo, tad griebėm mes tą jautį už ragų. Mokome vaikus paklusti iš pirmo karto. Tiesiog: paklusti iš p-i-r-m-o karto. Mes su Aurimu kaip tėvai esam atsakingi prieš Dievą, kad mūsų paliepimai vaikams būtų teisingi, o vaikai atsakingi prieš Dievą – tų paliepimų klausytis. Viskas. Paprasta kaip du kart du. Dar liko dvi savaitės šiame rėžime. Kolkas sekasi įvairiai - būna gerai, o būna visai prastai.

Šeimos vakarai. Neįsivažiuojam, bet dar nenuleidžiu rankų.

Skaitymas

Vaikštau ir visiems (tame tarpe ir sau) skundžiuosi, kad reikalai – tragiški. Bet reikalai iš tikro visai ne tragiški. Anaiptol. Jie visai geri. O vat štai mano lūkesčiai – čia tai tragedija kvadratu. Situacija tokia: Emilijai penki su trupučiu. Ji moka atpažinti ir iš atminties užrašyti visas raides. Ji moka perskaityti pavienius skiemenis. Jei pati to nori, gali be vargo perskaityti paprastus žodelius. Bet aš turiu kitokius lūkesčius ir išsikėlusi tokius tikslus, kurie neatitinka pačios Emilijos pajėgumų bei noro. Kitaip sakant: kai aš siekiu savo tikslo, aš siekiu savo tikslo, ir Emilijos asmenybės unikalumas, jos pačios poreikiai lieka už borto. Ji paprasčiausiai nenori skaityti. Ji nori žaisti. Ji nori pabūti prie manęs prisiglaudus. Ji nori pažinti. O aš tuo tarpu visom jėgom bandau sugrūsti ją į savo susikurtus rėmus ir bet kokia kaina padaryti taip, kad ji skaitytų. O pasekmės tragiškos: Emiliją pykina nuo skaitymo... ir greit manau pykins nuo manęs pačios. Be to, juk svarbu, kad vaikas ne išmoktų skaityti, o mėgautųsi skaitymu...

Štai ką apie tai rašo Ruth Beechick savo knygoj "The Three R's":

"...mothers are feeding their own egos when they do this. Wanting their children to outdo other children, they pressure, and damage both the child's personality and the relationship between child and mother." 6p.

Štai ką mes darom... Pirmiausia: Zylutę padėjau į šalį. Antra: bandau išimt iš savo kalbos „einam pasimokyti skaityti“ ar „reikia išmokti skaityti“, o verčiau sakau „eime pažaisti (su raidėmis)“. Pasigaminau korteles su raidėmis ir žaidžiam tokius žaidimus. Emilija sudelioja bet kokį žodį (pvz. gžtraa, brigh, agal ir pan) o aš jį perskaitau su kokia nors intonacija... Emilija juokias už pilvo susiėmus. Kitas variantas: aš atrenku reikalingas raides ir paprašau sudelioti kokį paprastą žodį ar artimo žmogaus vardą. Trečias variantas: aš sudelioju artimo žmogaus vardą ir sakau, kad čia yra žmogus, kurį ji labai myli. Emilija bando atspėt. Ketvirtas variantas: sudelioju paprasta žodį be vienos raidės ir bandom jį perskaityti su visokiomis raidėmis (pvz. _atas: batas, ratas, gatas, žatas, šatas ir pan...). Va. Šituos ji toleruoja. Tad šituos ir žaidžiam. Po kelias minutes į dieną.

Literatūra

Kadaise po „Lotos iš Pramuštgalvių gatvės“ aš buvau sau pažadėjus, kad daugiau A.Lindgren knygų vaikams nebeskaitysiu. Niekada. Jos knygose vaikai – tikri maištininkai pasaulio bambos. Anarchistai. Iškadininkai. Tačiau nutiko taip, kad į mano rankas papuolė mano pačios vaikystėje skaityta „Pepė Ilgakojinė“. Ir tiek skaityta – kad iš knygos beveik pavirtusi į popierinę servetėlę. Nesusilaikiau. Ėmiau ir perskaičiau pirmą skyrių vaikams. Ir taip mūsų namuose prasidėjo... Pepės amžius. Vieną vakarą atėjau į vaikų kambarį. Žiūriu – ant Emilijos pagalvės guli ne jos galva, o kojos. O galva kažkur ten – kitam gale po antklode. Ką tu čia darai, klausiu? Bet ir klaust nereikėjo. Juk Pepė taip visada miega...

Tarp kitko, skaityti tokią knygą dabar, kai jau esu suaugus (mhhh... tikriausiai...), yra be galo įdomu. Pastebėjau tai, ko būdama vaikas niekada nebūčiau pastebėjus. Pepės personažas – suaugęs žmogus vaiko kailyje. Tarsi kokia neišsipildžiusi vaikystės svajonė gražiai sudėta į vieną raudonplaukę strazdanotą mergaitę. Pepei devyni metai. O iš patirties juk žinau - devynmečiai, dešimtmečiai ir šiaip vaikai.... na.. toliau savo "aš" nelabai temato. Ne kitaip. Tačiau Pepė – kilni, dosni, mylinti. Bet ne atvirai: tartum tokios savybės būtų gėdingos ir jas reikėtų slėpti po „kietos“ mrgaitės kauke... Va čia bėda, nes skaitytojas-vaikas Pepės gerumą, kilnumą supranta ne kaip sąmoningus poelgius, o kaip atsitiktinumus, o pati Pepė jiems atrodo drąsuolė akiplėša.. Suaugęs viską mato visai kitaip. Todėl skaitydama bandau atkreipti jų dėmesį į tam tikrus dalykus, atsargiai pakomentuoju. Tikiuosi skaitysim tik vieną kartą. Nors jau rodos, kad kai kuriuos skyrius teks kartoti.

Prie knygų paminėsiu ir dar štai ką. Įsigijome Justino Marcinkevičiaus rinkinėlį „Laukinė kriaušė“. Vaikai alpsta, o ir aš neatsilieku – pats geriausias vaikų poetas. Pats pačiausias vaikų poetas. Negalim atsigardžiuot. Dabar vaikai ne tik "Grybų karą", bet ir "Voro vestuves", "Greitąją pagalbą" moka beveik atmintinai. Smagu.

Rašymas

Rašom. Šiek tiek pratybų, šiek tiek skaičių, šiek tiek raidžių. Merginoms patinka, tad čia telieka man pačiai mokytis disciplinos, tvarkos ir nuoseklumo. Nes atrodo, kad atėjus laikui kažką rašyti, vaikai laukia, o aš pradedu kapstytis popierių šusnyje... Ir kaip tyčia nieko neberandu. Ir nieko nebežinau. Taip prarandu daug vertingų progų. Sprendimas: truputi daugiau tvarkos ir drausmės man pačiai.

Rytinis segtuvas

Internete šį „fenomeną“ galima aptikti morning board vardu. Ši priemonė padeda vaikui susigaudyti savaitės dienose, sezonuose, mėnesiuose, orų pasikeitimuose ir pan. Ėmiau ir tokį segtuvą padariau vaikam ir aš. Labai nustebino vaikų reakcija – tas faktas, kad nuo šiol merginos turės po savo asmeninį segtuvą joms buvo lyg laimėta loterija. Emilija visiems, kas tik įeidavo pro mūsų namų duris, gyrėsi, kad dabar ji „turi savo papkę, kur ji stebi orus ir mėnulį, ir šiaip daug ką...“.

Mūsiškių segtuvų turinys:

1. Titulinis puslapis su sezono ir mėnesio pavadinimu (jį vaikai spalvino ir puošė).
2. Laminuotas puslapis, kuriame kasdien parašom mėnesio dieną, savaitės dieną bei dienos žodį (aš užrašau dienos žodį, Emilija jį perskaito ir perrašo... perskaityti dažniausiai nenori, bet perrašo su malonumu). Pasiteisino, bet reikia turėti gerai nusivalančius rašiklius.
3. Puslapis, kuriame mėnesio pradžioj pažymėjome dienos ilgumą. Po mėnesio palyginsim.
4. Mėnesio kalendorius, kurį kasdien papildom (Emilija parašo dieną ir ką nors nupiešia, Sofija įklijuoja lipduką).
5. Mėnulio fazių kalendorius – kasdien nuspalvinam mėnulį; jei nematėm savo akim, pasitikim internetu.
6. Orų puslapis. Grafoje žymim orus. Lyginam, kokių dienų daugiausia. Mėnesio gale darysim "suvestinę".
7. Daiginimo stebėjimas (daiginam saulėgrąžos sėklas, kasdieną žymim pastebėjimus).
8. Puslapis su svarbia informacija: adresas ir tėčio telefonas. Kasdien pakartojam.

Metodas:

Pildom kiekvieną dieną. Net ir tuomet, kai man nusibosta...

* Štai tušti puslapiai iš segtuvo, gal pravers: Segtuvui.pdf

Matematika

Problematiška. Bet ne dėl vaikų, o dėl manęs. Tiek Emilijai, tiek Sofijai matematika – labai smagus dalykas. Tačiau aš pati pasimečiau metodinėse medžiagose. Buvau nusprendus paraleliai pakrapštyti dabartines OPA pratybas bei 20 a. pradžioje Amerikoje leistus F.Hall ar J.Ray matematikos vadovėlius, bet pasirodo anuometinė ir dabartinė metodinė medžiaga skiriasi viena nuo kitos kaip diena ir naktis. Galėčiau palikti anuos senbuvius trunyti istorijos knygų lentynose, tačiau bėda tame, kad anų laikų vadovėliuose taikomi metodai yra daug tikslesni ir daug natūralesni nei dabartinių vadovėlių siurealizmas.

Amerikoje gerai žinoma pedagogė bei namų mokymo šalininkė Ruth Beechick savo knygoje "The three R's" pateikia tokią seką mokant vaiką matematikos:

1. Lytėjimo etapas, angl. Manipulative mode (kai vaikas mato daiktus, čiuopia daiktus)
2. Vazduotės etapas, angl. Mental image mode (kai vaikas įsivaizduoja daiktus)
3. Abstraktaus mąstymo etapas, angl. Abstract mode (kai naudojami tik skaičiai)

Pvz. Kaip prieinama iki 3 + 2 = 5

Lytėjimo etapas.
Apčiuopiami daiktai: du obuoliai ir trys obuoliai yra penki obuoliai.

Pereinamasis etapas.
Paveikslėliai: paveikslėlis su dviejų ir trijų obuolių grupėmis. Iš viso – penkių obuolių grupė.
Simboliniai paveikslėliai: du taškai ir trys taškai yra penki taškai.

Vaizduotės etapas.
Apčiuopiami daiktai: įsivaizduok du obuolius ir tris obuolius, iš viso – penki obuoliai.
Neapčiuopiami dalykai: komanda laimėjo du žaidimus ir pralaimėjo tris žaidimus. Iš viso žaidė penkis žaidimus. Šiai kategorijai priskiriami žodiniai uždaviniai.

Abstraktaus mąstymo etapas.
Tik skaičiai: 2 ir 3 yra 5.
Skaičiai ir ženklai: 2+3 = 5.

Kiek teko vartyti lietuvišką mokymo medžiagą, visur vyrauja ta pati tendencija: matematiniai veiksmai išreiškiami paveikslėliais (tai pereinamasis etapas), tačiau prie paveikslėlių nuo pat pirmų pamokų parašomi ir skaičiai bei ženklai, kurie, mano manymu, vaikui ne tik kad nieko nereiškia, bet ir apsunkina situaciją.

Matematikai mokyti susidariau naują veiksmų planą, jį išmėginsiu ir tuomet aprašysiu kitame įraše.

Gamta

Apart mėnulio, oro ir sėklų dygimo stebėjimo nieko konkrečiai su gamta nedarėme.

Tiesa, Žemėlapių pasaulyje nusipirkome pasaulio žemėlapį, tad supažindinau vaikus su žemynais, vandenynais, salomis. Žemėlapyje ieškojome Lietuvos, Anglijos (nes ten gyvena dėdė Mantas), Maljorkos (ten saulėje kaitinasi teta Rasa).

Visa kita įvyko savaime. Kelias dienas svečiavomės žemaitijoje, o ten visuomet yra kitaip nei čia mūsų krašte. Ir šį kartą laukuose aptikom dideles ledo salas. Kai sakau dideles, tą ir turiu omeny – gero tvenkinio didumo. Grynas ledas. Vietomis – ant kojų nepatovėsi. Visas ištyrinėjom, ant visų pačiuožinėjom. Dvi dienas džiaugėmės.

Aplankėm "krioklį"... ar teko matyti kaip atrodo užšalęs krentantis vanduo. Štai žiūrėkit.

Vilniuje vėl lankėmės Vingio parke. Norėjom pamaitinti antis, o pamaitinom ne tik antis, bet ir porą gulbių. Emilija kaip visada paukščių draugyste mėgavosi iš labai arti...

Tuomet visus įspūdžius krovėm į savo gamtos dienoraščius:

Muzika

Su Emilija stengiames pasikartoti namie viską, ką ji mokosi Kindermusik užsiėmimų metu. Dabar vaikai dirba su do ir la bei rimtu (ta-ta, ti-ti ir pauzė), taip pat forte ir piano. Kuo toliau tuo labiau džiaugiuosi šia nuostabia programa. Smagu, kad tėvams galima dalyvauti pamokėlėse – taip mokosi ne tik Emilija, o ir aš pati. Žodžiu, nauda dviguba. Su pianinu pristabdėm. Nežinau kodėl.

Kompozitorius / Dailininkas 

Klausėmės amerikiečių kompozitoriaus Aaron Copland (1900-1990) kūrinių. Visokių po truputį, bet labiausiai nuostabaus Appalachian Spring. Coplandas gimė Niujorke, konservatyvių žydų (ehm... lietuvių kilmės žydų) šeimoje. Jis buvo vienas žinomiausių Amerikos kompozitorių, o muzikq pradėjo kurti būdamas 8,5 metų.

Dailininkas taip pat pasitaikė amerikietis - James Abbott McNeill Whistler (1834-1903). Jis buvo "pamišęs" dėl muzikos, todėl visus savo paveikslus vadino tartum muzikos kūrinius. Pavyzdžiui jo įžymusis mamos portretas oficialiai pavadintas „Juodos ir pilkos aranžuotė Nr.1“. Kadangi šitas paveikslas yra labiausiai žinomas, jį ir nagrinėjom. O antrą savaitę grožėjomės „Baltos simfonija Nr.1“.

Whistler turėjo labai specifinį dailininko parašą – drugelio antspaudas. Emilijai tai paliko tokį įspūdį, kad visus savo kūrinius pradėjo žymėti „tkru dailininko parašu“.

Dailė / darbeliai

Pažindinomės su siuvimo mašina. Tiksliau aš siuvau – vaikai trynėsi aplink. Visgi kartu siuvom sijonėlius, matavom Emiliją ir Sofiją, merginos rinkosi sau medžiagas, prižiūrėjo darbų vykdymą. Daviau pažaisti su mašinos pedalu. Žodžiu – viskas kaip pridera. Smagu, kad laikas išėjo į naudą, nes pavyko pasiūti ne tik sijonėlius vaikams, bet ir kelis pagalvių užvalkalus...

Vieną dieną išsitraukėm iš bibliotekos pasiskolintą "365 popieriaus darbeliai" ir darėm drugelius. Gana chaotiškai, bet pavyko.

Bendravimas. Bendravom. Ir su bendraamžiais, ir su vyresniais... Beje, galima bendraut ir tarpusavyje. Štai mūsų svetainė vieną dieną pavirto lauku, per kurį lyg vėjas skriejo pašto karieta. Kitą diena čia buvo atidarytas restoranas / kavinė. Nuotykiai!

Gyvenam toliau. Gražios savaitės : )