ATGAL Rugsėjis. 4 savaitė. Pamąstymas apie socializaciją. Ką mokėmės šią savaitę.

Smagiai susigyveno ketvirta rugsėjo savaitė. Ir kaip mes čia tą rugsėjį taip staigiai nugyvenom? Neįtikėtina. Vieną rytą atsikeliam ir žiū - lapai jau pageltę, obuoliai nuo obelų baigia susivalgyti. Šią savaitę mūsų vaikams itin pasisekė - sulaukėm svečių iš Anglijos (bažnyčios tarnautojai). Ir ne bet kokių - ypatingų! Dažniausiai svečiais gauname pasidžiaugti aš ir Aurimas, o šį kartą visas smagumėlis buvo vaikams. Taigi, kame šuo pakastas? Ogi tame, kad svečiai - jauna pradinių klasių mokytojų pora. Cha. Vat kur šuo pakastas. Ar galite įsivaizduoti ką nors smagiau?  Vaikus apsupo nepaprastu dėmesiu ir begaline meile. Kartu mokėsi anglų ir lietuvių kalbos, kartu grybavo (Emilija mokė kaip atpažinti kelmučius ir voveraites)... dainavo, šoko, šėlo. O kai reikėjo atsisveikinti - verkė. Taigi - neįkainojamas laikas.

Ir štai bebendraujant su svečiais palietėme ir mokymo šeimoje temą. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad tiek tiek Emilija, tiek Sofija, tiek Matas elgiasi daug brandžiau negu jų bendraamžiai. Ir nors šis pastebėjimas pakuteno savimeilę, tačiau maloniausia buvo išgirsti ne tai... Maloniausia buvo išgirsti štai tokį pamąstymą: "tikriausiai jie brandesni už savo bendraamžius būtent todėl, kad nepraleidžia su jais perdaug laiko, o daugiau gauna kokybiško bendravimo su suaugusiais". Bam! Tiesiai iš akredituotų pedagogų lūpų - socializacija su bendraamžiais yra tiesiog didelis muilo burbulas. Išdrįsiu padaryti tokią nekuklią išvadą: vadinasi per savaitę vaikams yra daug geriau praleisti vos kelias valandas kokybiško laiko su bendraamžiais ir likusią laiko dalį su suaugusiais... O gal geriau penkias dienas per savaitę visą produktyviausią dienos laiką praleisti bendraamžių apsuptyje (besimokant iš jų gyvenimo išminties? tarpusavio santykių? išlikimo? ...)? Hm. Mąstom toliau..

Štai dar vienas didelis akmuo į socializacijos daržą. Nutiko taip, kad šią savaitę teko apsilankyti tėvų susirinkime. Nežinau kokias problemas tėvų susirinkimuose spręsdavo mano tėvai, tačiau šiais modernių technologijų laikais viena opiausių problemų buvo ši: ką daryti su vaikų telefonais pamokų metu. Atrodo paprasta: pamokų metu uždrausti naudotis, o per pertraukas grąžinti. Tikrai? Pasirodo, kad viskas yra daug baisiau, nei atrodo! Pasirodo, kad pertraukų metu vaikai nebebendrauja su savo bendraamžiais, o leidžia laiką sulindę į telefonus. Žinoma, visi mokytojai sunerimę. Žinoma, visi tėvai sunerimę. Ir tai teisinga - nesunerimti būtų neatleistina. Tai ta tamsioji medalio pusė - kaina, kurią mes mokame už galimybę gyventi apsuptiems išmaniųjų telefonų išmanumo. Spręstina ir klaikiai opi problema. Tačiau man labiausiai parūpo ne išmaniųjų telefonų manija, o tiesiog norėjosi garsiai garsiai šaukti: kodėl kas antras sutiktas žmogus man užduoda tą patį klausimą - "O kaipgi su vaikų socializacija?"... Taigi. Kaip gi ten su ta socializacija? Kaipgi mes galime užtikrinti, kad šeimoje besimokinantys vaikai gaus reikalingą kiekį socializacijos?? Pirma tie klausimai atrodo keistai vienodi, bet ilgainiui ima skambėti pakankamai įtikinamai... Bet palaukit: ar mes pasidarėm visiškai akli, ar čia viena iš tų situacijų, kai pakankamai ilgai kartojamas melas galiausiai ima skambėti kaip tikra tiesa? Įdomu, ar prieš šimtmetį klausimas apie vaikų socializaciją iš viso būtų adekvatus? Daugiau nebesiplėsiu, bet į eterį mestelsiu tokią mintį: brangūs tėčiai ir mamos, ne  viskas, kas išeina iš "specialistų" lūpų turi būti priimama už gryną pinigą... Neleiskite būti suvartomi mitų. Kadaise juk ir Darvino teorija buvo laikoma neginčijama tiesa, bet laikas parodė savo. Laikas parodys savo ir dėl socializacijos.

O štai dar kelios mintys, bet jau ne mano, o garsaus kanadienčių psichologo Dr. Gordon Neufeld: 1. Ankstyva vaikų socializacija su bendraamžiais ne tik kad neatneša naudos, o dar ir žaloja besiformuojančią vaiko asmenybę (vietoj to, kad vaikas išliktų pats savimi, jis tampa savo bendraamžių kopija). 2. Jei vaikas praleidžia bendraamžių tarpe daugiau laiko nei tarp suaugusiųjų, jis nustoja emociškai vystytis, nes jį supantys bendraamžiai kaip ir jis pats nėra emociškai brandūs. 3. Pats svarbiausias ryšys - tai ryšys su tėvais, o ne su bendraamžiais. Daugiau minčių knygoje: "Nepraraskime savo vaikų".

Bet jau grįžtu prie temos...

Savaitės mokslai

Biblija

Ši savaitė buvo labai praktinė, nes mano minėti svečiai yra ir bažnyčios tarnautojai, todėl vaikai turėjo galimybę daug ką pamatyti ir daug kame sudalyvauti. Laikas buvo labai instensyvus, bet mūsų šeima išgyveno aukščiausio lygio palaiminimą. Tiesa, ant sienos ir toliau puikuojasi ir ramybės neduoda mūsų užsibrėžtas Naujojo Testamento skaitymo planas, tačiau šią savaitę pasistūmėjom vos keliais skirsneliais į priekį.

Charakteris

Dėmesingumas ir pagarba. Svajoju mokėti išklausyti ir noriu to išmokyti vaikus. Juk mes suaugę žinome, kaip gali skaudinti netikėtai atsukta pašnekovo nugara pokalbio metu arba nedėmesingas, skubotas išklausymas. Juk tai išties skaudina, ane? Na, mane tai tikrai skaudina. Tad mokomės. Pirmiausia mokausi aš: sustoti ir dėmesingai išklausyti savo vaikų. Ir man labai nesiseka. Žinote kodėl? Todėl kad dažniausiai aš jau žinau, ką vienas iš žirnių man mėgina pasakyti. Taupydama "brangų laiką" užbaiginėju jų sakinius arba tiesiog numoju ranka ir atsuku nugarą. Po akimirkos imu gailėtis ir graužti save, bet šaukštai jau būna po pietų - vaikai jau būna išlėkę kažkur, kažko, išmokę blogą pamoką ir įskaudinti savo širdelėse. Todėl paskutiniu metu štai ką darau. Kai prie manęs pribėga pasišvepluodama ir už žodžių kliūdama Sofija ir kažką greitai išpyškina (greitai tam, kad spėtų pasakyti, kol neatsukau nugaros) aš metu savo darbus, pasižiūriu jai į akis ir sakau: "Aš tave išklausysiu, o tu pasistenk pasakyti neskubėdama ir kiek aiškiau. Įkvėpiam, iškvėpiam ir pirmyn". Kiekvieną kartą kai noriu užbaigti vaikų sakinius, stipriai prikandu lūpą. Jau praeitame įraše rašiau: dėmesingas išklausymas, tai viena gražiausių dovanų, kurias galime suteikti kitam žmogui. Tad mėginam ir mes vienas kitam dovanoti tokias dovanas.

Gimtoji kalba

Skaitymas. Judam į priekį. O, kaip gera pagaliau judėti į priekį! Tačiau negalima ir perspausti. Aukso viduriukas, taip sakant (neesu aukso viduriukų specialistė... aš kraštutinumalistė...tad vėlgi tenka mokintis ir man). Pastebėjau, kad skaitydama Emilija greit nuvargsta, tačiau kas kart perskaito vis daugiau. Kažkur skaičiau, kad nevalia perspausti vaiko - kažkur horizonte pasirodo bent menkiausias nuovargio požymis, reikia tuoj pat viską dėti į šalį. Matyt pervargimas gali greitai ir ilgam numušti bet kokį norą judėti į priekį. Kai Emilija nuvargsta, mes visko į šalį nededame... tik pakeičiame veiklos turinį: padainuojame, pašokame, pasimankštiname, paniekoveikaujame. Beje, pasidalinsiu, kokios apimties tekstą Emilija geba perskaityti vienu prisėdimu - matote koks trumputis? Tai maksimumas. Noriu pasidalinti tam, kad kitos mamos savęs pernelyg nespaustų...

Tiesa, pastebėjau dar ir štai ką: visgi švarus, grafiškai neapkrautas tekstas turi didelės įtakos skaitymo kokybei. Galvojau, kad tik aš tokia priekabiautoja, tačiau pastebėjau, kad Emilijai sunkiau skaityti tekstą, jei puslapyje gausu iliustracijų ir grafinių elementų. Tad kuo puslapyje švariau - tuo geriau. O jei jūsų vaikui niekaip nesiseka įsivažiuoti su skaitymu, galbūt pabandykite pakeisti knygą (grafiškai vykę skaitymo pradžiamoksliai: "Zylutė", "Vyturėlis", "Aušrelė", 1997 m. leidimo "Šaltinėlis", Tyto Albos "Rūta ir Lukas"; jei rasiu ką daugiau - papildysiu sąrašą; Vyturėlį, Aušrelę, seną Šaltinėlio leidimą galite mėginti įsigyti Sena.lt arba skolintis iš bibliotekos).

Tiesa, praeitam įraše pasidžiaugiau, kad atradau "naujo mokytojo" motyvaciją, tad šią savaitę išbandžiau tai trigubu pajėgumu - trečiadienio vakarui paskyriau Emilijai tris naujus mokytojus. Užduotis: perskaityti tris atkarpėles atskirai seneliui, močiutei ir Ritai. Rezultatas? Per vieną vakarą Emilija perskaitė tiek, kiek su manimi viena skaitytų tris dienas. Įdomu... o jei surasčiau penkis naujus mokytojus? Che.

Rašymas. Dar vis krutinam S. Nelengva raidė. Pamėginkit patys gražiai išraityti...

Ir žaidimo forma...

Garsinė analizė. Neesu pedagogė, juolab logopedė, todėl parašysiu netašyta žmonių kalba: garsinės analizės pratimai - tai tokie pratimai, kurie padeda lavinti vaiko gebėjimą skirti girdimus garsus, taisiklingai juos ištarti, o vėliau ir užrašyti. Kalbos garsai dar vadinami fonemomis. O gebėjimas juos teisingai skirti ir atpažinti - fonemine klausa. Štai keli garsinės analizės pratimai, kuriuos aptikau knygose ir internete (kai kurie gali būti žaidžiami net ir būnant lauke ar važiuojant mašinoje):

1. Suploti ar kitaip signalizuoti (barkštelėti pieštuku į stalą, treptelėti koja ir pan.) išgirdus žodyje nurodytą garsą (pvz. s:  saga, lapė, rasa, mėsa, košė, kaspinai, vasara, mergaitė, miškas, kiškis...)

2. Nustatyti žodžio pirmą ir paskutinį garsą (kėdė - k ir ė).

3. Pažymėti kur žodyje - priekyje, vidury, gale - girdimas reikiamas garsas (pvz. s: saga - priekyje, kasti - viduryje, ponas - gale).

4. Sugalvoti žodžių, prasidedančių nurodytu garsu: e – eglė, ežeras, ešerys ir t.t. Šis pratimas dar vadinamas "Žodžių traukinukas".

5. Panašiai skambančių garsų poros: e-ė, ė-ie, o-uo, ai-au, p-b, t-d, b-d, k-g, z-ž, s-š, i-y, u-ū. Imkime pavyzdžiui porą b-d. Tariate žodžius: batas, diena, dūda, butas, batutas, dėžė, gėda,  kardas. Vaikas pakelia atitinkamą kortelę su B arba D.

6. Tariate žodį, o vaikas išvardija žodžio garsus paeiliui (kasa: k-a-s-a); sudelioja žodį iš kortelių; ar užrašo žodį (tai diktantas). Jei laikytis nuoseklumo, tai pirmiausia reikėtų parinkti trijų garsų žodžius (ima, ona, t.t.), tuomet dviskiemeniai su atvirais skiemenimis (kasa, bala, t.t.), triskiemeniai su atvirais skiemenimis (pasaga, mašina), dviskiemeniai su uždarais skiemenimis (pirmas, vilkas, t.t.), dviskiemeniai su priebalsių sandūromis (stiklas, krapšto, t.t.), žodžiai su minkštumo ženklu (žiogas, triušis, t.t.), daugiaskiemeniai (traktorius, krokodilas, t.t.).

7. Suskaičiuoja išgirsto žodžio garsus (kėdė - 4, varlė - 5, pasaga - 6 ir t.t.)

8. Spėlioja žodžius, kai duota žodžios schem. Liaudiškai šis žaidimas vadinamas "kartuvėmis".

9. Suskirstyti skiemenimis. Ištariat žodį, o vaikas turi suploti tiek kartų, kiek tame žodyje yra skiemenų. Arba atvirkštinis variantas - pasakote skaičių, o vaikas turi sugalvoti žodį su tiek skiemenų.

10. "Pabaik žodį". Sugalvojate pirmą skiemenį, o vaikas prideda dar vieną ir taip užbaigia žodį. Galima paįvairinti. Vaikas sugalvoja skiemenį, mama prideda antrą, vaikas bando pabaigti žodį trečiu.

11. Jei turite po ranka kortelių su įvairių daiktų paveikslėliais. Mama suploja rankomis 1, 2 arba 3 kartus, vaikas atranda paveikslėlį, kurio žodis turi tiek skiemenų.

Diktuoju. Nežinau kiek tai susiję, tačiau gerai sustygavus garsinės analizės pratimus ir neapleidžiant diktantų, Emilijos skaitymo įgūdžiai ėmė sparčiai stiprėti. Matyt visas diktavimo / užrašymo procesas yra labai ypatingas... juk vaikui reikia išgirsti, galvoje konvertuoti išgirstus garsus į raides ir tuomet tas raides užrašyti. Turint omeny, kad vos prieš mėnesį Emilija vos ne vos perskaitydavo žodį, o dabar gali išgirstą žodį užrašyti... na tai - persiprašau, bet džiaugiuosi it vaikas.

Gal kam pravers - apačioje pirmieji diktantai iš knygos "Padiktuokime pradinukui".

1. Ona, imu, minu, ima, namo, mano, mama.
2. Ola, mala, nėrė, tarė, tėtė, teta, turi.
3. Valė, rovė, varė, davė, ėdė, dūrė, dūda.
4. Vita, cypė, pynė, gydė, gylė, jojo, mojo.
5. Virė, malė, buvo, bala, basa, bėrė, puvo.
6. Upė, kasa, sako, šaka, šoka, laša, kala.
7. Ūžė, lūžo, zylė, zyzė, metė, rėkė, žolė.
8. Alė, lapė, mokė, kasė, šoko, rašo, matė.
9. Myli, tyli, tupi, riša, maža, dūmė, kūrė.
10. Nori, darė, tarė, tavo, sakė, lėkė, pūtė.
11. Ima, žino, rišo, sula, supo, puvo, tylu.

Mes darom taip: aš super lėtai ir aiškiai diktuoju, o Emilija rašo. Pieštuku, kad galėtų pasitaisyti. Didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, nes rašytinių dar visų nemoka.

Žinoma, iš išmoktų rašytinių raidžių taip pat jau galima diktuoti žodžius: Asas, sesė, lėlė, ola, Alė, sės, ės, ošė, aš, laša, salė. Tačiau, aš jaučiu Emilijos tempą ir matau, kad diktantas rašytinėmis raidėmis dar gali būti kiek per anksti ir gali sukelti bereikalingą įtampą, todėl niekur neskubam. Aš atsisakau - tvirtai atsisakau - bandyti sutilpti į kokias nors pedagogų sukurtas lenteles. Einam tokiu tempu, kuris Emilijai nėra nuobodus, bet taip pat nesukelia diskomforto. Ir pagaliau - juk viskas taip laikina ir taip trivialu... Ir mūsų žvilgnsniai perdaug dažnai nukrypsta ten kur daug konkurencijos, lyginimosi, karjeros, statuso... Neverta. Viskas vistiek išnyks kaip dūmas. Štai kaip deramai užbaigiau - šeštadieniškai niūria gaida.

Gramatika. Sakinys. Sakinys prasideda didžiąja raide, o baigiasi tašku. Susideda iš žodžių, o žodis iš skiemenų, o skiemenys iš raidžių. Turime tokią skanduotę: Tekstas-sakinys-žodis-skiemuo-raidė-plėkšt (pradedam plačiai išskėstom rankom ir po truputį siaurinam, kol galiausiai suplojam delnais). Gramatikos pratybose reikėjo skaičiuoti sakinius, bei žiūrint į paveikslėlį kurti savo sakinius. Nustebau - Emilijai sunku sukurti elementarų sakinį. Jei paveikslėlyje pavaizduota moteris važiuojanti dviračiu, tuomet Emilija tai įvardins taip: ... o kaip nuostabu taip važiuoti dviračiu po saule... ir po debesimis. Aš beveik įsitikinusi, kad užaugusi ji bus rašytoja arba poetė... ir jos kalboje nebeliks elementarių frazių, o kalbės turbūt ji tiesiog eilėmis... Čia aš sau pati į ūsą pajuokauju.

Lietaratūra / poezija. Užbaigėme Kalio Bliumkvisto nuotykius (o jų yra trys knygos: "Kalio Bliukvisto nuotykai (dvi knygos vienoje)" ir "Pavojingas Kalio Bliukvisto gyvenimas").

Vaje, kokios audringos skaitymo savaitės buvo! Kokie nuostabūs nuotykiai. Užbaigę knygas, dar pažiūrėjom ir filmus: Arūno Žebriūno režisuotą "Seklio Kalio nuotykiai", bei švedų filmus "Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas" bei "Pavojingas seklio Kalio Bliumkvisto gyvenimas". Bandykite ieškoti internete, nuorodų įmesti, deja, negaliu. Kita vertus, labai rekomenduoju prieš tai perskaityti visas tris knygas apie Kalį Bliumkvistą ir Baltąsias Rožes - negadinkite filmais fantastiškų knygų.

Beje, šią savaitę dar vis skaitėmė Sigitos Gedos eiles. Ir žinot ką? Nusprendėm sukurti savo "baltas eiles". Susėdom aš, Emilija ir Sofija ir po eilutę kūrėm (svarbi taisyklė: kiekvienas žaidėjas gali pridėti tik po vieną eilutę ir paskui laukti savo eilės). Štai rezultatas (E- Eglė, e-Emilija, s-Sofija):

E     Sidabrinė
e     papūga
s     ant šakos tupi.
E     Į aguonos žiedą
e     mėnulis nukrito...
s     O kai nukrito... užsimušė.
E     Verkė, oj verkė
e     mergelė. Atėjo mėnulį pakėlė
s     Kai pakėlė, prikalė prie dangaus.
E     Nušvito visas...
e     kaimas
.
E    O sidabrinė papūga
e     toliau į snapą pūtė.

Ir ko ne Sigitas Geda? Aukščiausio laipsnio eilėraštis. Pusiau juokauju. Bet tik pusiau. Pamėginkit namie ir jūs - toks smagumėlis... Ypač tinka, jei norit išaiškint vaikams, ką suaugusieji taip dažnai "baltom eilėm" vadina.

Teksto suvokimas / atpasakojimas. Ėmiau ir pamiršau, kad tokį punktą turėjau.

Matematika

Kadangi 3-ios savaitės įrašą rašiau kiek pavėluotai, tai užkabinau ir šios savaitės dalykus, todėl Matematikos srityje nieko naujo.

Anglų kalba

Tema: "My room".

Sakinio konstrukcijos:

This is my room.
This is a chair / table / window / wall / clock ir t.t.
This chair is brown (This box is green ir tt.)
Is this a chair? Yes it is. No it's not.
Is this chair yellow? Yes it is. No it's not.

Prisimenam pamirštus spalvų pavadinimus: I see something blue song

Gramatika: Singular + plural
Naudojant aplink esamus daiktus:
1 chair, 2 chairs
1 book, 2 books
1 toy, 2 toys

Dainelė įtvirtinimui: Plural regular song

Žaidimas:
Go and sit on... the chair, the table, the floor, the carpet, the bed ir tt.

Istorija + geo

Šios savaitės temos:

Mino civilizacija (2200-1450 pr.Kr)
Abraomo Sandora su Dievu (1912 pr.Kr)
Sodoma ir Gomora (1897 pr.Kr)
Izaoko gimimas ir aukojimas (1896 pr.Kr)

Su istorija šią savaitę mums galima sakyti "nuskilo". Tiesa tokia: dėl įtempto šeimos grafiko, laikas ėmė ir kažkur pradingo, todėl visoms temoms peržvelgti jo nebūtų užtekę. Ar įsivaizduojate ką tai reiškia užkietėjusiai pliusiukų dėjikei? Trys minusiukai... štai ką. Galvos skausmas ir trys pražilę plaukai. Vėl juokauju. Tik šį kartą pro ašaras. Gera žinia yra ta, kad tris iš keturių temų vaikai buvo ne vieną kartą girdėję (nes apie Abraomą, Sodomą ir Gomorą ir Izaoką esame ne vieną kartą skaitę), todėl galėjome be jokios įtampos pasinarplioti senovės Kretos gyvenime.

Mino civilizacija. Labai įdomi tema. Vaikai buvo sužavėti ir norėjo išgirsti dar ir dar. Aš skaičiau tekstą iš mano jau minėto "Mistery of History": apie legendinį Kretos karalių Miną, jo pastatytą labirintą bei apie baisią būtybę - minotaurą - gyvenusią tame labirinte. Apie nuostabiai išvystytą Kretos gyventojų buitį bei apie netikėtą civilizacijos išnykimą. Emilija išplėtusi akis visus įspūdžius perteikė savo iliustracijose, o Sofija tuo metu susižavėjusi žiūrinėjo graikiškų freskų vaizdus.

Kaip ir visuomet prieš kalbėdami apie pačią istoriją dar pramankštinom geografijos žinias: žemynai, vandenynai, Viduržemio jūra. Susiradom Kretos salą. Pasirodo Kretos sala buvo vadinama tiltu tarp Azijos (o tiklsiau - Mažosios Azijos) ir Europos. Ir iš tiesų gerai įsižiūrėjus - panašu į tiltą. Emilijai toks palyginimas labai užkibo, todėl lengviau įsiminė salos vietą. Vaikams iš tikrųjų gerai veikia asociacijos. Tad: Kreta - tiltas, Kaspijos jūra - princas Kaspijanas, Persijos įlanka - gražioji įlanka, nes skamba karališkai.

Tuo tarpu dalinuosi dainele apie žemynus bei vandenynus - gal pravers mokinantis (vandenynams trūksta Pietų vandenyno - tai vandenynas supantis Antarktida ir penkuoju vandenynu vadinamas neoficialiai).

Žemynai:

Vandenynai:

 

Sodoma ir Gomora. Negyvoji jūra. Neskęstantis kiaušinis

Labai prabėgom prisiminėm Sodomos ir Gomoros istoriją. Manoma, kad šio miesto buvusi vieta yra iškyšulyje, kuris yra įsikišęs į Negyvąją jūrą. Žinoma, vaikams panūdo sužinoti, kodėl ta jūra taip baisiai vadinasi ir kurgi ji randasi. Paaiškinau, kad jūra taip vadinasi todėl, kad dėl ypatingo vandens sūrumo joje niekas negyvena. Youtube aptikome kelis smagius vaizdelius su vandens paviršiuje plūduriuojančiais turistais bei purvo kaukėmis išsitepusiais sveikuoliais (Sofijai ši grožio procedūra paliko didžiausią įspūdį). Emilija susidomėjo tuo plūduriavimu todėl nusprendėm padaryti eksperimentą. O jis taip smagiai susieksperimentavo, kad tikrai rekomenduoju pasidaryti su vaikais.

Tam reikės dviejų stiklinių su vandeniu ir dviejų kiaušinių. Pirmiausia į stiklines įleiskite abu kiaušinius. Abu skęsta. Valio. Bandymas prasideda. Iš vienos stiklines kiaušinį išimkite ir įdėkite šaukštą druskos. Išmaišykite ir vėl įdėkite kiaušinį. Skęsta. Jėga, vadinasi Negyvojoje jūroje vanduo daug sūresnis. Įdėkit dar šaukštą. Pamėginkit įdėt kiaušinį. Turėtų pakibti pusiaukėlėje. O kai įdėsite dar porą šaukštų - kiaušinis nebeskęs. Valio. Eksperimentas baigtas. Dėl ištirpusios druskos vanduo pasidaro daug tankesnis, todėl kiaušinis jame ir neskendo. Šį eksperimentą mes darėm bent tris kartus - reikėjo pademonstruoti visiems vaikų sirgaliams.

Pasaulio pazinimas + etika

Išties nusisekusi savaitės tema (na, bent jau mums ją pavyko tinkamai apšnekėti). Kalbėjom apie įvairių paskirčių pastatus. Diskusija regis išplaukė iš Vaivorykštės vadovėlio temos, bet gražiai išsiplėtė ir susiliejo su smagiais apmąstymais bei praktiniais gyvenimiškais elementais. Taigi pradėjom kalbėti apie tai, kad būna įvairiausių paskirties pastatų: tai ir parduotuvė, ir ligoninė, ir biblioteka, ir policijos nuovada ir pan (pernai Agnė iš MolioVaikų bandė su vaikais įvairius skirtingus miesto pastatus sukataloguoti - naudinga priemonė). Kiekvienas iš tų pastatų turi specifines patalpas, kurios tinka tik tam konkrečiam pastatui (biblioteka - knygų archyvai, ligoninė - palatos, operacinės, policijos nuovada - areštinė ir pan). Kiekviename iš šių pastatų dirba įvairiausių profesijų žmones, kurių galbūt nesutiktum dirbant kitose vietose (pasvarstėm ar gydytojas galėtų dirbti bibliotekoje, o policininkas vaikų baiseine ir pan). Ir štai įdomiausia dalis, apie kurią net ir aš nebuvau susimąsčiusi - kiekvienoje vietoje apart bendrų taisyklių galioja ir būtent tai vietai pritaikytos taisyklės. Pasvarstėm kokios taisyklės galėtų galioti baseine, bibliotekoje, ligoninėje. Pasvarstėm kodėl svarbu tų taisyklių laikytis? Aptarėm kokias taisykles turime savo namuose (buvo juokinga išgirsti kaip vaikų akimis gyvenasi mūsų namų gyvenimas...pagrindinė ir vienintelė taisyklė - tvarkytis)? Ir galiausiai perėjom prie etikos temos: kokios taisyklės taikomos bendraujant su kitais žmonėmis.

Tų taisyklių, žinoma, yra ne viena. Tačiau mums labiausiai užkibo atsiprašymas. O kaip atrodo jums: ar atsiprašymas yra instinktyvus dalykas ar išsiugdomas gebėjimas? Ar vaikams lengva atsiprašyti? Aš manau, kad tikrai lengviau nei mums suaugusiems, tačiau, nemanau, kad tai yra natūralus įgūdis - deramai atsiprašyti mokinamasi. Su vaikais palietus atsiprašymo temą, pastebėjau, kad pasirodo net ir toks regis paprastutis dalykas kaip atsiprašymas yra visiškai nepaprastas ir turi tam tikras taisykles. Aptarėm daugybę konkrečių per vasarą vaikams nutikusių incidentų ir sudarėme tokias atsiprašymo taisykles:

1. Atsiprašymas turi būti nuoširdus
2. Atsiprašyti negalima skubotai, tam reikia skirti šiek tiek laiko
3. Atsiprašius reikėtų duoti laiko nuskriaustajam nusiraminti, gerbti draugo asmeninę erdvę ir jausmus
4. Neatsiprašinėti už tai dėl ko neesi kaltas

Ketvirta taisyklė kėblesnė, bet mano vaikams aktuali. Taip būna ir mums suaugusiems: dažnai mėgstame prisiimti atsakomybė už artimo savijautą, ypač tuomet kai to daryti visai nereikia... tarkim tais atvejais, kai tas artimas tiesiog išlipo iš lovos ne ta koja... Anas vaikšto surūgęs, o tu sėdi ir galvoji, ką blogo jam padarei. Absurdo komedija ir dargi bereikalingas galvos skausmas. Anas išsimiega ir jam viskas gerai, o tu ir kitą dieną sėdi apsikaltinęs. Įdomu, kad būtent į tokią situaciją šią vasarą pateko Emilija. Žaidimų draugai ėmė ir nustojo su ja bendrauti. Visaip sprendėm rebusą... ir pati Emilija išsijuosusi suko galvą: ar kažką padarė? ar kažkuom užgavo? Eiti atsiprašyti? Bet už ką? Paklausti žaidimų draugai deramai paaiškinti nesugeba. Kaip elgtis? Kėblu. Patariau, kad kitą kartą kilus panašiam konfliktui būtinai ateitų pas mane ir mes galėtumėm tą situaciją kartu išspręsti. Džiaugiuosi, kad Emilija taip nuoširdžiai man atviravo apie savo sumišimą ir nesugebėjimą išspręsti konflikto - aš turėjau galimybę jai pagelbėti... o tai juk taip nuostabu. 

Muzika / dailė / šokis

Šį kartą tik apie terliones, nes muzika ir šokis susidainavo ir susišoko drauge su svečiais. Bet apie terliones pasidalinsiu su didžiausiu malonumu. Taigi. Pirmiausia: tracing paper. Tai kalkinis popierius. Genialus kažkelinto amžiaus atradimas. Jis labai plonas ir labai permatomas, o tai juk taip nuostabu. Kalkinį popierių naudoja įvairose srityse (darant brėžinius, kopijuojant žemėlapius, animacijoje ir pan). Mes įsigijome tracing paper, kad galėtume perpiešinėti žemėlapius (praverčia mokinantis geografijos), o taip pat šiaip smagioms idėjoms įgyvendinti. Vieną tokią idėją Emilija ir bandė įgyvendinti šią savaitę. Pirmiausia susirado smagią žirafos iliustraciją. Ją kantriai perpiešė. Tuomet National Geographic žurnale surado kalnų fragmentą - tai fonas. Kitoje knygoje aptiko paukštelio iliustraciją - kaip tik tiko pagal dydį. Įkomponavo, nuspalvino. Nuostabiai dailus darbelis (puiki dovana, kurią kažkam spėjo padovanoti... nespėjau nufotografuoti užbaigto piešinio).

Kitą smagų projektėlį susižvejojau iš pinterest: 3D Oro balionas. Labai smagus ir žaismingas darbelis.

 

Išvykos ir visa kita

Lietingą pirmadienio rytą išsiruošėm į mišką - žūtbūt turėjom parodyti svečiams anglams, kaip renkami grybai. Išsivirėm puodą grikių košės su spirgučiais, pasiruošėm termosą arbatos ir pirmyn. Tai išties buvo metų išvyka! Narsuoliai anglai neišsigando lietaus, nepabūgo klampių samanynų, o dėl savo narsos ir smalsumo buvo pakrikštyti į garbingus grybautojų ordinus (Anglijoje laukinių grybų rinkimas ir valgymas yra visai nepopuliarus...netgi garsusis Jamie Oliver savo laidoje skrudindamas laukinius grybus perspėjo žiūrovus, kad jokiais būdais to nedarytų patys...).

Savaitės pabaigoje - išvykų ir susitikimų diena. Ryte atsėdėjom valandą kamščiuose, Emilija sudalyvavo plaukimo pamokoje, pasistiprinom valgykloje (mėginau pamaitinti vaikus sveikai - valdiška koše... neišdegė) ir pirmyn į miestą susitikti su draugais (šį kartą su vaikų draugais). Šį penktadienį susitikimas šiek tiek apibyrėjo (veiklos prasme), bet vistiek vaikai turėjo galimybę pasidžiaugti vienas kito kompanija.

Savaitgalį laiką leidom labai miestietiškai - apsilankėm Belmonte... būtų buvę nepaprastai nyku, bet kartu važiavo seneliai, tad gavosi visai vykusi išvyka.

O prie visų džiugesio pliūpsnių pridėsiu ir dar vieną - Emilija išmoko plaukti! Pirmiausia ant nugaros, o dabar jau ir ant pilvo. Gavau progą sudalyvauti plaukimo pamokoje... susigraudenau ir netgi slaptą ašarą nubraukiau - taip stipriai didžiavausi savo narsiąja vandenų užkariautoja...

***

Tiek šiam kartui. Gražios savaitės ir iki greito : )

 


 

Kaip mokomės matematikos. Singapore Math programa