Kai kadaise prieš šimtą metų išmokau kepti varškės apkepą, pusryčiams daugiau nieko nevalgėm visą mėnesį – tik varškės apkepus. Kai išmokau kepti duoną, beveik kas rytą namuose kvepėdavo ką tik iškepta duona. O kai pasisiuvau pirmąją (ir kolkas vienintelę) savo lininę suknelę, ją vilkdavausi visur: bet kokia proga, bet kokiu oru. Pažįstama? Bent kiek? Disbalansas su kraštutinumo spragėsiais. Tiklsiau nepavadinsi. Tokia buvo ir ši savaitė – mega išbalansuota. Atrodo daugiau nieko nedarėm – vien tik karpėm, lipdėm, piešėm ir vėl karpėm, lipdėm, piešėm, ir dar karpėm, lipdėm, piešėm... Atsidarbeliavom visam mėnesiui. Turbūt.
Biblija. Rytai priklauso Aurimui. Tuomet jis su vaikais nagrinėja knygą „Training Hearts, Teaching Minds“, skaito mūsų mėgstamas vaikiškas Biblijas, verčia „tikrą“ Bibliją. Daugiau apie mūsų rytus esu aprašius čia. Žinoma, kiekvienoj šeimoj gyvenimo aplinkybės ir peripetijos vis kitokios, todėl mūsų rytai galbūt nesiderintų prie kitų šeimų, o kitų šeimų rytai gal išsigąstų mūsų pašėlusios šeimynėlės... žinote, kaip ten būna.. Tiek apie rytus.
Tęsiam toliau apie meilę. „Meilė neišpuiksta“ (1 Kor 13:4). Nekalbėjau apie tai su vaikais. Nes pati nežinau, ką reiškia, kad meilė neišpuiksta. Kad ji netampa familiari? Kad žmogus neužriečia nosies prieš kitus? Ar kad nuo perdaug komplimentų žmogus išsipučia didelis kaip balionas? Ar aš išpuikusi? Ar mano vaikai, vyras išpuikę? Gal visgi mes išpuikę, jei negaliu užtikrintai pasakyti: ne, mes ne tokie. Einam toliau. Prie neišpuikusios meilės dar sugrįšime ateityje, kai vaikai bus didesni, o aš turėsiu daugiau supratimo ir išminties.
Tad meilę palikom pailsėti. Kalbėjom apie ramybę (kadangi savaitės raidė R...). Apie ramybę galima kalbėti daug. Man tai viena maloniausių temų. Gal todėl, kad aš esu panikos, streso, erzelio ir chaoso specialistė. Aš genialiausiai ir efektyviausiai už visus moku iš nieko padaryt kažką, iš degtuko priskaldyt vežimą, o iš skruzdelės užauginti dramblį. Vaikai gi panašūs į mane, tik kvadratu... Mano protas neišneša, kaip apskritai įmanoma būti ramiam. Taškas. Čia man gūdi giria. Tamsus miškas. Ir būtent todėl Filipiečiams 4:6-7 yra viena mėgstamiausių Biblijos vietų:
„Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Fantastika. Vadinasi mano protui nieko išnešti ir nereikia, nes ramybė, kurią duoda Dievas, yra didesnė už mano protą ir visų kitų protus (net ir proto bokštų protus, che che...). Belieka pasitikėti. Ilsėtis. Laukti. Apie tai ir dar daugiau ir kalbėjom su vaikais. Atsivertėm dar ir kitų eilučių apie ramybę: Ps 119:165, Iz 26:3, Iz 9:6. Pakalbėjom apie tai, kad vienas iš Jėzaus vardų yra Ramybės Kunigaikštis. Paskaitėm nuostabią istoriją, apie tai, kaip Jėzus nuramino jūrą. Patys pabandėm raminti jūrą ir vėją (aš buvau jūra ir vėjas, o Emilija mane ramino. Paskiau pasikeitėm vaidmenimis). Dar padarėm daug kantrumo ir nuoseklumo pareikalavusi „darbelį“, kuris mums iliustravo šią istoriją.
Šis darbelis turėtų būti iš dviejų dalių: audringa jūra ir rami jūra. Šią savaitę įveikėm tik pirmąją dalį. Darbelio esmė – sluoksniai. Šiame jų visi du (vėliau atlikom vieną darbelį su trim sluoksniais). Pirmiausia internete suradau keletą audringos jūros paveiklsų (pvz. Ivano Aivazovskio "Audringa jūra"). Palikau ant ekrano – lai šviečia fone. Tada su vaikais darėm dangų: piešėm kas kaip suprato audringą dangų. Sofijai jis atrodė juodut juodutėlis, aš piešiau kamuolinius debesis, Emilija mėgdžiojo mane, o vėliau improvizavo pati. Paruošę foną, laukėm, kol pradžius. Tuomet ant sausesnio paviršiau tepėm riebius žaibus. Ir vėl – kas kaip suprato. Tuomet dirbinom jūrą. Tam paėmiau gerai sulamdyto popieriaus (perlamdytas daugybę kartų, tačiau pats popierius turi būti ne akvarelinis ir ne kartonas). Iškirpau bangas. Dar kartą apžvelgėm jūrą pavyzdiniame paveiksle. Įvardinom audringos jūros spalvas. Juoda, žalia, mėlyna, balti purslai. Tokią ir piešėm jūrą. Paskutinis etapas: palaukti, kol pradžius, tada nupiešti baltas bangų keteras, suklijuot viską į vieną vietą ir pritaisyti laivelį.
Ir turbūt visai atsitiktinai, bet labai į temą, visą savaitę mūsų namuose skambėjo giesmė "Ramybę kaip upę" (angl. melodija):
Turiu ramybę kaip upę,
Ramybę kaip upę
Ramybę kaip upę,
Savo širdį
O aleliuja aleliuja
Aleliu, aleliuja
Aleliu, aleliuja
Savo širdį
Turiu aš meilę kaip jūra...
Turiu aš džiaugsmo šaltinį...
Raidės. R. Taigi ramybė. Apie tai jau nupasakojau. Dar ropliai. Visai netikėtai pasimaišė mums šitas žodis. Nuo to laiko, kai padarėm povą, Sofija vis prašė pasigaminti vėžlį. O aš ėmiau mąstyti, kaip čia galima būtų vėžlį surišti su R raide. Ir surišau: roplys, ropoja. O kad vėžliui nebūtų vienam liūdna, į kompaniją jam pasikvietėm ir kitas reptilijas: driežą, gyvatę, chamelioną, krokodilą.. Vėžlį ir gyvatę gaminomės, apie krokodilą skaitėm, apie driežą man pasakojo patys vaikai (kaip jam nukrenta uodega ir pan). Na o su chameolionu padraugauti nespėjom, bet tikrai jį dar prisiminsim kitą savaitę – radom baisiai smagų darbelį... negalim nepadaryti.
Kokių spalvų pavadinimai prasideda R raide? Rožinė, raudona, ruda. Uždaviau vaikams nupiešti piešinį tik su šiomis spalvomis. Tad piešėm keksiukus. Emilija ištikimai improvizavo tik su šiom spalvom. Tik ant pačio galo neišlaikė ir nupiešė juodas aguonas, o Sofija užduoties nepaisė, tačiau keksiukus piešė net liežuvį iškišus.
Riešutai. Mano vaikai riešutams ne alergiški, todėl skanavom dėdulės Lidl‘o riešutų mikso. Rūšiavom, kalbėjom apie skirtingas riešutų rūšis. Emilijai labiausiai patiko anakardžių riešutai, man migdolų, o Sofijai nei vieni: radau ant grindų ir ant sofos tvarkingai pūpsančius sukramtytų riešutų kauburėlius. Sukramtyta, bet nenuryta. Suprask kaip nori. Be to, labai laiku perskaitėm B.Potter pasaką apie Voveriuką Riešutuką. Štai jums mįslė:
„Įmink mįslę keturgyslę apie ponaičiuką:
Raudonas ponaitis, pilve akmenaitis.
Nepažįsti ponaičiuko? Pagalvok dar trupučiuką.
Visas visas iš mėsos, tik pilvukas – kaulo.“ (Vyšnia)
Ir dar jau palydėję savaitę, pirmadienį visgi turėjom sugrįžti prie R raidės ir gaminti raketas... Prieš tai pažiūrėjom kaip kyla raketa bei kaip atrodo žemė iš kosmoso.
Mokomės skaityti. Toliau verčiam J.Danilavičiaus „Zylutę“. Devynis kartus iš dešimties Emilija spyriojasi. Skaityti nenori. Neįdomu. Nuobodu. Nesinori ir viskas. Stengiuosi nespausti – čia mokinystė ir man. Skaitom daugiausia 5 min per dieną, rytais. Ir netgi ne kasdieną, tačiau vistiek rezultatą matau. Todėl nosies nenukabinu (nors kartais norėtųsi...).
Literatūra. Kadangi susidariau šiokį tokį knygų skaitymo planelį ateinančioms 12-kai savaičių ir esu labai pasiryžusi jo laikytis (iššūkis man pačiai...), todėl dar kurį laiką skaitysim P.Mašiotą. M.Vainilaitį ir B.Potter. Taip pat praeitą savaitę išbandžiau C.S.Lewis – per anksti. Šią savaitę pradėjom E.Knight „Lesė grįžta“. Kolkas labai patinka ir Emilijai, ir Sofijai. Paveiksliukų nėra, tačiau abi klausosi.
Dažnai tenka pakalbėt su kitom mamom apie tai, kiek vaikai sugeba išlaikyti dėmesį skaitant ilgesnius tekstus (tokius, kur nėra paveikslėlių). Opi tema. Štai ką girdėjau / skaičiau apie knygų skaitymą: reikia skaityti vaikams daug, nuo mažų dienų ir gerą literatūrą. „The Well Trained Mind“ rekomenduoja skaityti po kelias valandas į dieną (žinoma, ne vienu prisėdimu), ragina nepamiršti ir audio knygų. „Teaching the Trivium“ primena tėvams, kad vaikai yra vaikai, todėl tikėtis, kad skaitant jie nusedės vienoje vietoje yra nerealistiška. Knygos autoriai pataria leisti savo vaikams užsiimti kokia nors veikla, kol jūs skaitote jiems garsiai knygą. Svarbiausia vaikai turi būti šalia ir būti tyliai, t.y. nepertraukinėti skaitymo. Mums šie patarimai pasiteisino. (Beje, audio knygos – tikras auksas...).
Rašymas. Visą savaitę labai daug kūrėm, todėl mažai rašėm. Emilija pamargino kelis puslapius iš savo pratybų ir tiek. Bandėm rašyti laišką bei perrašyti vieną tekstuką, tačiau abiem pritrūko ir laiko, ir užsispyrimo. Nepabaigėm. Sugadinom. Ir kažkur pametėm.
Matematika. Daugybė autorių tvirtina, kad nereikia spausti vaikų su matematika, kad ateis savaime noras ir supratimas... ir t.t. ir pan. Žinoma, kad aš šių patarimų nepaisau. Kol begalvojau, kaip čia Emilijai išaiškinus vieną ar kitą dalyką, ėmė tas legendinis noras ir supratimas ir atėjo. Taigi. Mes toliau tęsiam MEP. Labai iš lėto, bet čia mano organizuotumo stoka. Apie MEP kolkas mažai ką tegaliu pasakyti, nors visgi čia pasigendu matematikos... kolkas prie visos esmės bandoma prieiti labai aplinkui, per kitą pusę, bet turbūt čia tokia strategija, todėl šarvuojuos kantrybe ir einu toliau. Na o kad eiti toliau neprailgtų, mokomės visa šeima žaisti kartu.
Gamta. Pagal mūsų gamtos stebėjimo programą turėjome draugauti su medžiais. Tai yra aplankyti savo įprastinę vietą gamtoje, išsirinkti medį (kiekvienas tą patį ar skirtingą) ir pradėti jį stebėti iki pat pavasario. Programos sudarytoja siūlo ir kelias veiklas. Pavyzdžiui nusipiešti įprastinės pasivaikščiojimų vietos žemėlapį ir jame pažymėti savo medį. Taip pat planavau šią savaitę paruošti vaikams gamtos dienoraščius (angl. nature journals), kuriuose jie galėtų pasižymėti savo pastebėjimus ir atradimus. Skamba patraukliai. Bet ar mes visą šitą atlikome? Ne. Nes visą savaitę kūrėm, lipdėm, piešėm. Sakau – disbalansas.
Žinoma, nelindėjome visą savaitę namie be gryno oro. Važiavome į Vingio parką. Šį kartą su savimi pasiemėm ir popierinius laivelius. Norėjom paleisti į upę. Nepavyko. Laiveliai susisuko, permirko ir visai išskydo. Pamoka: naudoti storesnį popierių ir pasirinkti mažiau apmaurojusią pakrantę. Tačiau mums vistiek pavyks! Kada nors. Šiapus upės aplankėme žaidimų aikštelę ir atradom laisvas didžiąsias supynes po beržu, tad vaikai smaginosi.
Beje mūsų lesyklėlės atsipirko: kasdieną kiemas pilnas puotautojų. Stebim savo svečius, vaišinam. Padovanojom paukštukams taip ilgai augintas ir puoselėtas saulėgražų galvas. Zylėms pririšom lašinių. Džiaugsmas nenusakomas.
Visokie dėsniai ir ko. Ir tai dar ne viskas. Žaidėm su skysčiais, stebėjom kaip jie maišosi... o tiklsiau kaip nesimaišo. Į stiklinį indą pripylėm vandens (specialiai parinkau buteliuką siauru kaklu, kad vaikai turėtų progos pažaist piltuvėliu), įpylėm maistinių dažų. Stebėjom, kaip vanduo nusidažo. Tuomet į puodelį pripylėm aliejaus. Įpylėm maistinių dažų į aliejų. Stebėjom, kas bus. Žinoma, aliejus nenusidažė, o dažai išsiskaidė į mažyčius lašelius. Tuomet supylėm aliejų į vandenį. Kadangi aliejus lengvesnis, jis iš karto iškilo į paviršių ir susiliejo į vieną sluoksnį. O kas nutiko su dažais!? Aha! Dažų lašeliai ėmė skverbtis į vandenį. O kadangi į aliejų pylėm kitą spalvą, gavom puikų reginį: iš aliejaus debesies į vandens jūra srūvantis lietus. Pasidžiaugę audra stiklinėje, įbėrėm sodos, užpylėm acto. Nepasakosiu kas atsitiko – pabandykit patys. Eskperimentą kartojom kelis kartus – užskaitau.
Dailė. Taigi kūrėm. Bandėm gaminti marmūrinį popierių (angl. marble paper). Į plokščią indą pripylėm pieno. Ant pieno paviršiaus liejom dažus (svarbu jų nemaišyti!) ir merkėm į jį popierių. Gavosi iš kelių bandymų (labai svarbu popieriaus nemirkyti, o delikačiai įmerkti paviršiumi). Tik paskui vaikai neteko kantrybės, ir baltas pienas pavirto purvina makaloše. Popierių padžiovinau ir suspaudžiau tarp knygų. Tuomet apie jį pamiršom. Prisiminėm tik savaitgalį. Emilija prašė iš jo prikarpyti drugelių, o pati bandė sumeistruoti ryklį...
Elniai. Taip pat darėm dar vieną daug kantrybės ir pasiryžimo pareikalavusį darbelį. Nuotraukos apačioje. Atsispausdinau elnio siluetą, perpiešiau jį ant storesnio popieriaus. Vaikai spalvino savuosius elnius (vis pasižiūrėdami į nuotrauką kompiuteryje). Sofija nusprendė daryti elnią su ragais, o Emilija – stirną. Paruošę elnius, ėmėmės kalnų (prieš tai peržiūrėjom įspūdingų kalnų nuotraukas). Sofijos kalnai žydi rausvomis gėlėmis ir yra visi nukloti sniegu – pati sugalvojo, neleido man nė piršto prikišt. Emilijos kalnai žalsvi, snieguotom viršūnėm. Tuomet viską suklijavom ant popieriaus (taip, čia manoji dalis), papuošėm gudobelių lapais ir nupurškėm lapus laku. Voila.
O čia Emilijos dovana mūsų pastoriui. Foną liejo pati. Medį piešė pati. O gale dar paprašė, kad užrašyčiau eilutę iš Biblijos (Psalmių 1). Sunku man buvo skirtis su piešiniu, bet dovana yra dovana.
Muzika. Kindermusik‘e Emilija mokosi muzikos pagrindų. Jai ten patinka. O namie beveik kasdieną prašo, kad pamokyčiau groti pianinu (ir kaip man visgi skaudu, kad aš nemoku...). Neiškentusi pati sėda, improvizuoja. Aurimas išmokė ją akomponuoti, kai jis groja akordeonu. Norėtųsi jos susidomėjimą pakurstyt, nukreipti, tačiau dar vis esu apmąstymuose. Kindermusik mokytoja rekomenduoja Suzuki fortepijono pamokas. Čia jau rimta. Ir nepigu. Tačiau ar to reikia? Suzuki paruošia profesionalus. Asus... O gal tiesiog nusamdyti paprastą pianino mokytoją? Aurimas moka groti pininu, bet ar užtenka vien mokėti? Gal turi būti sudėti teisingi pagrindai? Taigi suku galvą.
Tuo tarpu, kad nuo sukimo galva visai nesusisuktų, pažiūrėjom su vaikais, kaip vienas dėdė groja vargonais Bachą. Emilija kaip mat puolė komentuoti kiek klavišų vienu metu pasispaudžia, kaip ir iš kur eina garsas ir pan. Geras patyrimas, bet man Bachas (o gal vargonai...) labai niūrus, todėl jo galėčiau klausytis tik kartais ir mažomis dozėmis.
Įpročiai. Mokinamės kalbėti tyliai ir ramiai, švelniai ir pagarbiai, kad mūsų žodžiai būtų malonūs klausytojui ir tinkami ugdymui. Skamba iškilmingai. Teoriškai. Tačiau praktikoje paprasčiausiai pratinamės nerėkti. Rezultatų kolkas dar nesimato... Rėkiam ir toliau.
Bendraujam. Bendravom daug. Pirmadienį mus aplankė Liutauras su Magdute, antradienį Emilija dūko su bendraklasiais Kindermusik‘e (amžius 4-6 metai), trečiadienį vaikai šėlo IKEA žaidimų kambaryje, ketvirtadienį šventėme Danieliaus gimtadienį (Grace, 6, Emanuelis, 4, Danielius, 3, Natanaelis, 1), penktadienį pas mus svečiavosi Gintarės šeima (vaikai draugavo su Gintarės dukrele Melisa (4 m.)). Tad bendraamžių kompanijos netrūko.
---
Aš tuo tarpu bandau išmokti organizuotumo. Viename bloge perskaičiau apie taip vadinamą morning box. Tai tokia dėžė. Ji peržiūrima naujai kiekvienos savaitės pradžioje. Į ją sudedama visa medžiaga, kurios reikės mokytis vienai savaitei. Į savąją dėže patalpinau „Zylutę“, MEP, Gamtos stebėjimo programą, visas šiuo laikotarpiu skaitomas knygas, Sofijos užduotėles, Emilijos rankos lavinimo pratybas bei perrašinėjimo užduotis. Pasiteisino. Kai rytais skaitom su Emilija, ar po pietų aš skaitau vaikais, ar reikia mikliai surasti Sofijai užduotėlę, niekur toli nebereikia ieškoti – visa medžiaga man čia pat po ranka, vienoje vietoje. Pastebėjau, kad taip pavyksta daugiau nuveikti. Rekomenduoju išbandyti.
Na ką gi. Gyvenam toliau. Kaip pasakytų didysis Ptolemajus Obuolinskas: "Čiau braške, susitiksim kompote".
