Paskutinės kelios savaitės pasaulio istorijoje bus įrašytos kaip „tas laikas, kai Matui dygo dantys“. O tie dantys dygo su trenksmu. Skausmingai. Ilgai. Dabar aš jau žinau, kad tai tebuvo dantys, o tada dar nežinojau. O iš nežinojimo visokių baisybių prisigalvojau. Ir tomis baisybėmis beveik ir patikėjau. Bet štai vieną rytą atsikėliau ir supratau, kad pirmą kartą per ilgą laiką naktį aš... miegojau. Ir taip nustebau tokiu seniai patirtu reiškiniu, kad sulindau Matui į burną ieškoti kažkokio paaiškinimo šiam fenomenui. Paaiškinimą radau – užčiuopiau prasikalusį dantį. Paskui dar vieną. Ir dar. Ir štai viskas pradėjo statytis į savo vietas. Tačiau kadangi visas šis reikalas su dantimis paaiškėjo tik savaitės gale, 19 savaitę namuose kibirais sėmėm erzelį, įtampą, o nuovargis atrodo net iš ausų upėliais liejosi. Bet kadangi nei Emilijai, nei Sofijai dantys nedygo, ir jos manęs kiekvieną dieną maldavo, ką nors pasimokyti (taip, pačios maldavo!!) – tai mes ir mokėmės. Kažką. Kažkaip.

Šią savaite savo kailiu patyriau, kad neįmanoma į namų aplinką atnešti mokyklos klasės modelio. Neišeina. Gal vieną ar kitą geresnę savaitę (kai niekas neserga ir viskas einasi lyg iš pypkės) tai pavyksta, bet bendrai paėmus – klasės modelis su namų aplinka nesiderina. Tikrai ne. Tad jeigu kažkam iš jūsų nepavyksta savo namų paversti mini mokykla (tai tvarkingos, surežisuotos, parepetuotos pamokos prie stalo, su pertraukėlėm, su numatyta medžiaga savaitei ir t.t) neimkit į galvą. Taip ir neturi būti. Tai normalu. Mokymasis namie labiau panašėja į gyvenimą, o ne į mums visiems taip gerai pažįstamą mokyklą. Kai aš tą supratau, man akyse prašviesėjo. Viskas yra žymiai paprasčiau, nei atrodo.

Biblija. "Meilė nesigiria." (1 Kor 13). Jau išmokau: prieš pradėdama kalbėti apie kažką naujo, pirmiausia sužinau, ką apie tai Emilija ar Sofija jau žino. O žino ir mąsto vaikai, pasirodo, daug, tik dažnai tas žinias reikia papildyti, o mąstymą nukreipti. Taigi paklausiau Emilijos, ką reiškia girtis. Be vargo man paaiškino ir suvaidino, ką reiškia girtis. Vėl sugrįžome prie situacijos iš mūsų kasdienybės: jei Emilija gautų naują suknelę, o Sofija ne, kaip šitoje situacijoje Emilija galėtų girtis. Suvaidino be vargo. Ir taip įtikinamai, kad šalia sedėjusi Sofija beveik pradėjo verkti. Tuomet paprašiau suvaidinti, kaip, gavusi naują suknelę, ji nesigirtų. Emilija pagalvojo ir pasakė kažką tokio: „Sofija, neliūdėk, imk štai aš tau atiduosiu savo suknelę“. Na, neblogas, bet neįtikėtinas variantas. O be to šioje situacijoje netinkamas. Tačiau įdomu yra tai, kad mano vaikai pasirodo žino tik du variantus: duoti arba neduoti. Nuraminau Emiliją, kad nebūtina gavus naują daiktą, jį tučtuojau atiduoti, vien todėl, kad kitas tokio daikto negavo. Bet galima tuo daiktu pasidžiaugti taip, kad artimas (šiuo atveju Sofija) būtų paguostas (priklauso ir nuo artimo širdies..), o ne įskaudintas. Bandėm įvairių variantų. Labiausiai mums tiko toks: „Sofija, štai žiūrėk kokią gražią suknelę man nupirko. Bet tu neliūdėk, eime surasim ir tau gražią suknelę pas tave spintoje, apsirengsim ir abidvi būsim gražios. Sofija, kaip aš tave myliu!“ Utopinis variantas, bet bent jau turime kryptį.

Raidės. Su P raide galima būtų draugauti ištisą mėnesį – tikras lobynas. Muzika: Oginskio „Polonezas“, Edith Piaf, polka (mūsiškę lietuviška „Bitute pilkoji“ – vaikus veža); darbeliai: pilis, povas; pokalbiams: pinigai, pulsas, pusė, pora, piramidė,  parlamentas; smagumynai: parašiutas, pantonima, putos. Toks gražus niekučių popuri (oi pardon...oi – sakau gi, kad vien P).

Pinigai. Būčiau apie juos net ir nepagalvojus, bet taip jau nutiko, kad vieną dieną važiavau su vaikais į IKEA. Be tėčio. Ten jie pametė galvas dėl visko. „Mamyte, nusiperkam šitą, aną, trečia, penkiasdešimtą....“ Ir tuomet man kaukštelėjo: mano vaikai neturi jokio suvokimo apie pinigus. Na jie žino, kad pinigų reikia kam nors nusipirkti ir kad pinigus uždirba tėtis. Dažniausiai pasakau: „dabar neturiu pinigų“ ir vaikams tas lyg ir suveikia. Bet šį kartą kažkaip susimąsčiau ir prikandau liežuvį... gal todėl, kad pinigų kišenėj visgi turėjau ir visai nenorėjau vaikams sakyti melo. Tad šią savaitę daug kalbėjom apie pinigus – o tiksliau, ką apie pinigus kalba Dievo Žodis. Prisiminėm mūsų išmoktą eilutę apie tarnavimą Dievui ir Mamonai (pinigams), pakalbėjom apie kupranugarį ir adatos skylutę, pakalbėjom apie tai, kad meilė pinigams yra viso blogio šaknis, apie tai, kad visi pasaulio pinigai priklauso Dievui. Juk viskas priklauso Dievui. Virtinę diskusijų vainikavo toks pokalbis:

Aš: „Emilija, kada žmogus būna laimingesnis, kai gauna pinigus, ar kai duoda kitam? Kada tu būtum laimingesnė?“
E: „Žinoma, kada gaučiau...“

Pasakyta atvirai. Džiugu. Vadinasi dar yra vietos augti. Reikėtų kada pakalbėt su vaikais apie: „Palaiminčiau duoti, nei imti“.

Pulsas. Su pulsu įdomiai gavosi. Užčiuopėm pulsą, pamatavom kieno greitesnis. O tada Emilija man dar pridūrė: „Mama, ar tu žinai, kad mes dar turim plaučius ir širdį? Plaučiai kvėpuoja orą, o širdis varo kraują..“. Aurimo darbas. Jau kurį laiką su vaikais varto vieną smagią knygutę, pasiskolintą iš draugės Sandros: „I wonder why I blink“. Be to Aurimas su vaikais atrado vieną app'są: Biodigital Human. 3D kaulų, nervų, raumenų, vidaus organų sistema. Įspūdinga. Vaikam labai patiko.

Pilis, povas.

Parlamentas. Sutapo su rinkimais. Todėl Aurimas papasakojo vaikams apie tai, kas yra valstybė, kad valstybė turi valdžią, kad ją renka žmonės – valstybės piliečiai. Paaiškino, kas yra parlamentas, ką jis daro.

Parašiutas, pantonima. Dėdė youtube eina į trasą. Pažiūrėjom su vaikais, kaip vienas dėdulė šoka iš lėktuvo su parašiutu, o kitas dėdulė – be parašiuto. Aną be parašiuto prie pat žemės sugavo milžiniškas tinklas. Vaikai euforijoj, o aš apmąstymuose. Žmogui niekada nebus gana. Gi reikia lenkti lazdą iki paskutinio siūlelio... Pakalbėjom su vaikais, koks beprasmiškas yra toks rizikavimas savo gyvybe. Apačioj tą parašiutininką be parašiuto pasitiko žmona. Kur logika? Turi žmoną, bet šoki iš lėktuvo be parašiuto... tam, kad tave prie žemės pagautų didelis tinklas. O jei nepagautų?... Noras būti svarbiu ir reikšmingu.

Na o pantonimą užskaitau. Prisižiūrėję vaikai paskui patys bandė apčiupti nematomą sieną ir sugauti nematomus lietaus lašus. Tikrai smagu.

Rašymas. Emilija perrašė vieną Biblijos eilutę, pavedžiojo savo mėgstamas rankos lavinimo pratybas, pasimokė, kaip rašyti skaičius (pati paprašė, kad išmokinčiau). Tai tiek. Labiau pripuolamai, nei rimtai.

Gamta. Vieną dieną maudėmės lapuose. Kitą dieną buvome miške. O šiaip šmirinėjom aplink namą, savo kieme. Tačiau vieną vakarą visgi leidomės į nuotykį. Jau pavargę po ilgos dienos miške ketinom ramiai praleisti vakarą namuose. Gal kokį filmuką, gal kokią knygutę, gal šiaip laiką prastumti. Žinot, tie slow vakarai. Bet staiga – o wow!! – lange pamačiau oranžinį blyną. Mėnulis! Pilnatis! Kadangi aną kartą menulį pražiopsojau, šį kartą ketinau jį prigauti: kaip kulka griebiau fotika, per vieną sekundę įkalbėjau Aurimą nuvežti mus ant kalno, aprengiau vaikus. Kitą akimirką mes jau mašinoje - vaikai ploja katučiu, Matui visi miegai išsibėgiojo, aš cypčioju lyg maža mergaitė, Aurimas įtampos užkrėstas spaudžia gazą. Vaikai šukčioja: „Skubam, skubam, nes mėnulis tuoj nusileis“. Užlekėm mes ant kalno (tokio, nuo kurio matosi visa Vilniaus panorama... ir mėnulis..) ir gerėjomės. Verta buvo pajudėti. Deja per skubėjimą nepaėmiau štatyvo, todėl nufotografavau tik menulio blyną.

Skaitymas. Ir vėl klumpam. Ne dėl to, kad neperskaitom, o dėl to, kad pritingim. Jau įveikėm pusę „Zylutės“, tačiau iriamės labai labai iš lėto.

Literatūra. Pradėjom C.S.Lewis „Žirgas ir jo berniukas“. Pirmi skyriai sužavėjo, o vėliau viskas pasidarė perdaug painu ir sudėtinga. Todėl nenorėdama sugadinti puikios knygos, Narniją atidedu geram pusmečiui. Su skaitymu bandžiau prisilaikyti savo numatyto plano, todėl visą savaitę skaitėm B.Potter „Pasakas“ ir P.Mašioto apsakymėlius. Skaniai skaitosi. Aukšta klasė.

Matematika. Pusė ir pora. Nežinojau, kad vaikai to nežino. Su puse greitai susidorojom. Dalinom į dvi dalis krūveles saldainių, karpėm per pusę šiaudelius, laužėm makaronus. Pusė – tai padalinti į du, į dvi dalis. Išmokom. Su pora buvo kiek sudėtingiau, nes čia jau nebe sudėtis, o truputi ir daugyba. Pirma išsiaiškinom, kas yra pora – tai du. Dvi koinės, du batai. Tai gali būti vyras ir moteris šokantys valsą. Tai peilis ir šakutė. Tai dvi kaladėlės. Du. Tuomet perjungėm pavaras: o kiek daiktų būtų dvejose porose. Dabar vaikų mąstymas dar vis manipulative stadijoje, todėl apie tai kalbant privaloma prieš akis turėti apčiuopiamus daiktus. Pabandėm su pirštais. Lenkėm po du pirštus vienu metu: viena pora, dvi poros, trys poros ir taip iki penkių. Dar pabandėm su craft sticks. Lyg ir aišku. Jungiam pavaras toliau: kiek porų sudaro n daiktų. Problema iškilo natūraliai, kai Emilija dengė stalą pietums. „Kiek lėkščių padėjai?“, klausiu. „Keturias“. „Įdomu, kiek bus porų?“ „Keturios...“ Ir taip beveik pusvalandį. Ir taip aiškinau, ir kitaip, vistiek kažkur kažkas dar nesusijungė. Labai įdomu, kaip veikia vaikų mąstymas. Fascinating.

Piramidė. Statėm iš lego piramidę. Paaiškinau, kad kiekvienam aukštui reikės viena kaladėle ьažiau. Pradėjom nuo dešimties. Tad pasikartojom skaičiavimą atbuline tvarka, o iš tikro ir pačia atimtį palietėm. Kai pastatėm savo piramidę klausiu Emilijos: „Ką reikėtų padaryti, kad piramidė būtų aukštesnė“. Pagalvojo, pagalvojo: „Nagi, praplainti apačia“. Yes, sir!  

Dar vis bandome susidraugauti ir su MEP. Viena uždutis nustebino: iš popieriaus išplėšyti meškiuką. Ir nepavyko! Niekaip nesiplėšė popierius, teko plėšyt man.

Įpročiai. Mokinamės klausytis tėčio ir mamos. Iš karto. Be bambėjimų ir murmėjimų. Rezultatas? Du žingsniai pirmyn, dvidešimt atgal, paskiau šimtas pirmyn, du šimtai atgal... ir t.t.

Dailė. Prisėdom prie šio bei to, bet nedaug. Todėl, kai savaitės gale darėm povą, vaikai su pasimėgavimu iškištais liežuviais darbavosi prie savo šedevrų. Vadinasi visgi pristigo šią savaitę vaizduotę pramankštint.

Muzika. Atsakingai ruošėme Kindermusik namų darbus (nors pasirodo paruošėm visgi ne tą, ką reikėjo...). Mokėmės choro giesmių. Bepaišydami rudeninius lapus, klausėmės Vivaldi „Rudens“. Emilija vis prašo manęs išmokyti ją groti fortepijonu. Nusprendžiau šiam kartui pamiršti Hoffman Academy (nemokamos pianino pamokos internetu). Kindermusik mokytoja parekomendavo susirasti Suzuki fortepijono mokytoją Vilniuje. Bandysim.

Vienas fiasko. Vieną dieną išvažiavau su vaikais į miestą. Pretekstas: nuvežti knygas į A.Mickeviačiaus biblioteką. Diena graži. Organizuota (visos knygos suruoštos, pietūs kaista orkaitėje). Vaikai puikiai nusiteikę, pamaitinti, aprengti, sušukuoti. Net ir Matui jau grįžta apetitas po paskutinių savaičių sirgimo. Viskas super. Važiuojam. Vilniečiai turėtų dabar iš manęs pasijuokti. Nesugalvojau, kur mašiną pastatyti, todėl pastačiau prie santuokų rūmų... tam, kad nueičiau į Trakų gatvėje esančią A.Mickevičiaus biblioteką. Na taip. Būna. Bet juk grynas oras ir mankšta dar niekam nepakenkė (ar ne?...). Na gerai, pasiekėm biblioteką. Prieš įeidami pakartojom bibliotekos lankymo taisykles: nusiimam batus (šitoje bibliotekoje reikia) ir pažiūrėję knygą padedam į vietą. Viskas praėjo sklandžiausiai – aš net raudonavau iš pasididžiavimo. Iš tos laimės ir džiaugsmo sugalvojau su vaikais nueit papietaut į Čili – maniškėms labai patinka lankytis kavinėse. Vaikai devintam danguj. Pakeliui užsukom į mokytojų kiemelį, kur netikėtai aptikome keistą daržovių skulptūrų parodą. Vaikai buvo sužavėti... ypač skraidančia karve, kuri pavargo ir nutūpė ant sienos.

Dabar Čili bus pačiu laiku, pagalvojau sau. Bet ten, kur aš tikėjausi rasti Čili... nieko nebebuvo. Nesumojusi, kur ir kaip ir ko ieškot, užsukau į pirmą pasitaikiusį ... London Grill. Ten, kur lankosi tikri suaugę žmonės... be vaikų... ir pietauja skambant house muzikai.. ir apsirengę jie stilingai (ne su dryžuotom pižaminėm kojinėm ir chalatine suknele, kaip kad buvau apsirengusi moi). Tuo metu manyje užvirė kažkoks keistas išdidumo-arogancijos kokteilis, pavadinimu „vat žiūrėkit, kaip aš moku, o jūs nemokat“. Su trim vaikais (vienas iš jų tiesioginia to žodžio prasme – kaip rankinukas po pažastimi) prasibroviau į ramesnę vietelę. Įsitaisėm. Užsisakėm. Vaikai šilkiniai. Sėdi tyliai ramiai, varto knygutes. Mano išdidumo-arogancijos kokteilis jau nebe kokteilis, o ištisas katilas! Bet tada atnešė maistą... Ir mano išdidumas subliuško it balionas. Vaikai sriubų nesuvalgė... Antro patiekalo nuvalgė tik bulvių kroketus. Matas netikėtai ėmė raitytis ir žviegti (ne klykti, o žviegti...). Aš viena ranka laikau Matą, kita ranka jam duodu bulvių kroketą, o trečia (tam kartui išdygo) sinchroniškai gaudau jo spjaudomą maistą. Matui dygsta dantys. Matas pyksta, kad kroketo nesukramto. O supykęs cypia, staugia, ūžia. Ant viso restorano. Visų žmonių akivaizdoje. Tą akimirką svajojau: a. išnykti kaip nors kur nors arba b. kad šalia būtų Aurimas. Neįvyko nei pirma, nei antra, o atsitiko trečia: vaikai užsimanė į tualetą – čia ir dabar. Ir vandens – čia ir dabar. Norėjau verkti, bet nebuvo laiko, nes Sofija jau buvo bedaranti čia pat ant žemės, o Matas staugė man tiesiai į ausį (tą, kuri man padeda mąstyti). Kai galvojau, kad numirsiu, atsitko ketvirta: Emilija ramiausiai viena pati nuėjo į tualetą, grįžusi paėmė Sofiją už rankos ir nuvedė ir ją. Mano šaunioji Emilija. Kokia dėkinga jai buvau tą akimirką. „Kaip suradai tualetą?“, paklausiau jos vėliau, kai išėjom į lauką. „Taigi ta moteris man pasakė, kad eičiau tiesiai ir į kairę. Tai aš ir nuėjau tiesiai ir į kairę..“. Va čia... va čia – sustok akimirka žavinga, nes aš buvau tikrai laiminga! Džiaugiausi savo augančia dukra... nors tu ką. Taigi viskas baigėsi gerai. Nesuvalgytą curry chicken iešmelį su marinuotais griliuje keptais burokėliais ir bulvių kroketais parnešiau namo Aurimui. Užskaitė. O pati išmokau svarbią pamoką: nesididžiuok, nesipūsk ir nešok aukščiau bambos. Beje mano santuokų rūmų parkingo numeris visai suėjo – eidami link mašinos užklydom į tokį idilišką auksiniais lapais nuklotą kiemą-aikštelę. Ten surengėm tikrą lapų puotą ir tikrą rudeninę fotosefiją.

Kai pagaliau grįžom namo, buvo penkios valandos... Tad šešių valandų išvyka atlikta ir užskaityta. Done. Greitu metu tokios nekartosiu.