Įspūdžių tiek daug, kad su kibiru neišsemsi. Ir kodėl gi atėjus rudeniui įspūdžių padaugėja trigubai? Gal įspūdžiai žino, kad baigėsi vasaros atostogos? O gal jie patys grįžo iš atostogų ir kibo į darbą... mus linksminti? Kaip ten bebūtų, keturiolikta savaitė buvo nuostabi!
Biblija Aurimas su vaikais kalbėjo apie tai, kad Žmogus turi dvi dalis – vieną matomą (tai kūas), kitą nematomą (tai siela). Žmogaus siela geba pažinti ir šlovinti Dievą. Žmogus prasideda, kai ląstelė iš tėčio ir ląstelė iš mamos susijungia ir ima augti mamos pilvelyje. Per devynis mėnesius ta ląstelė užauga į vaikelį. Jėzus Dievas neturėjo pradžios, tačiau Jėzus žmogus prasidėjo taip pat, kaip mes visi... Vienintelis skirtumas buvo tas, kad Jo tėtis nebuvo žmogus. Romiečiams 5:19 sako, kad visi žmonės gimę po Adomo, gimsta nusidėję. Jėzus buvo vienintelis žmogus, kuris gimė be nuodėmės. Biblija rašo, kad Jėzus buvo gundomas nusidėti, tačiau nepadarė nei vienos nuodėmės. Jėzus nugyveno gyvenimą šioje žemėje tobulai paklusdamas Dievui. Adomas buvo visos žmonijos atstovas. Kai jis nusidėjo – mes visi tapome nusidėjeliais. Jėzus – Dievo žmonių atstovas. Būdamas tobulai paklusnus, Jis tai padarė mūsų labui, vietoje mūsų. Ir Dievas užskaito Jėzaus teisumą mums, tarsi mes patys būtume teisūs. Štai kodėl buvo taip svarbu, kad Jėzus nugyventų žmogišką gyvenimą – nes tik būdamas žmogus Jis galėjo būti žmonių atstovas. Jis turėjo nugyventi žmogišką gyvenimą nė karto nenusidėjęs. Jis tai padarė dėl mūsų. Kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Jis nebuvo padaręs nei vieos nuodėmės. Jei Jis būtų žemėje padaręs bent vieną nuodėmę, Jis būtų turėjęs numirti už savo paties nuodėmes. O kadangi Jis niekuomet nenusidėjo, Jis galėjo mirti už žmonių nuodėmės. Skaitome 2 Kor 5:21. (22 Klausimo santrauka iš Training Hearts, Teaching Minds).
Toliau su Emilija skaitome Paulą Valdietę. Kai Paula, apsigyveno naujuose namuose, jos dėdė iš jos konfiskavo Bibliją. Paulai jos Biblija – brangiausias dalykas visame pasaulyje. Ir štai, prabėgus daug laiko, dalykai ėmė keistis ir per Naujuosius Metus dėdė sugrąžino Paulai jos Bibliją. Mergaitė buvo laiminga, o kai sužinojo, kad dėdė jos Bibliją pradėjo skaityti, ji skaudančia širdimi pasiryžo visam laikui padovanoti savo Bibliją jam. Žinoma, dėdė tokios dovanos nepriėmė, tačiau pažadėjo, kad nusipirks sau naują Bibliją!! Paula buvo devintam danguj. Emilija buvo devintam danguj. Ir aš – prie kompanijos. Su Emilija aptarėme, ką reiškia mylėti Dievą visa širdimi ir savo artimą kaip save patį. Tuomet žmogus nebegaili net ir pačio brangiausio daikto. Po šio pokalbio Emilija ėmė ieškoti savo brangiausių daiktų (na... pagal savo supratimą...) ir juos dovanoti man, Sofijai ir Aurimui.
Raidės. K. Buvau užsimojusi daug, tačiau pavyko nuveikti tik truputį. Iš medinių pagaliukų gaminomės katapultą ir matavome, kokie daiktai toliausiai skrenda. Toliausiai ir aukščiausiai šaudė akmenukai bei lego kaladėlės. K raidžių trafaretus puošėme gėlių žiedais... Kalbėjom apie karalių, karalienę bei gaminomės super kietas karūnas iš tujų. Vieną dieną važiavome į miškus grybauti, tad ieškojome k raidės miške: kamienas, kelmas, kelmutis, kerpė, kepurė, kibiras (grybams), kankorėžis, kvapas ir t.t. Rinkome dar nesunokusius kaštonus, bandėme atrasti kaštoninę spalvą. K raidę garbingai įtvirtinome dovana tėčiui gimtadienio proga – piešėm laivus bei laivo kapitoną („tėti, tu esi mūsų laivo kapitonas“). O savaitės pabaigoje Sofija padarė stulbinantį atradimą: „K – tai Kaunas!!“. Pati sugalvojo, pati suvedė. Buvo laiminga iki devinto debesies.
Svarbiausi savaitės darbeliai, kurie keliaus tiesiai ant sienos:
Skaitymas1. Gavom dovanų J.Danilavičiaus „Zylutę“! Ačiū Anai Vanagei! “Zylutė“ – tai žemesnė „Genelio“ versija, tinka keturmečiams. Vaikai užskaitė. Net labai. Mokytis skaityti užsimanė ir Sofija, todėl dabar rytais skaitome trise. Pirma su Emilija praverčiam sunkesnius tekstus. Tada su Sofija vis iš naujo kartojam pirmuosius knygelės puslapius su A ir M raidėm...
Žinoma, Sofija dar nepagauna kampo, bet žino, kur užrašyta „mama“, ir tai jai teikia tiek malonumo, kad leidžiu ta patį puslapį „skaityti“ vėl ir vėl iš naujo. Emilija rodos kažkokio ypatingo proveržio nepadarė, tačiau taip tik atrodo man, nes ją mokinu kasdieną, ir jos milimetrinio pasistūmėjimo nepastebiu. Tačiau per tris mėnesius, ji įveikė milžiniškus atstumus. Vasaros pradžioje skaitėme tik priebalsės ir balsės junginius (ba, bu, be, bi ir t.t.), o dabar ji jau geba perskaityti žodžius ir trumpus sakinius. Žinoma, skaitydama būtinai turi suvaidinti mirštančią gražuolę, tačiau judam. Po 5 minutes per dieną, bet judam.
Skaitymas2. Sąmoningai padėjau į šalį „Namelį prerijose“, nes dar skaitom Paulą Valdietę. Taip geriau. Ir tikslingiau. Bandėm vienu metu skaityti daug "rimtų" knygų – rytais „Paula“, po pietų „Namelį prerijose“, vakarais „Emilį iš Lionenbergos“, o dar tarpuose šiaip visokias trumpas knygeles, o kur dar audio knygos... Ir upė ėmė lietis iš krantų. Taip sakant.
Šią savaitę iš naujo atradom tris nuostabias knygas. Atradom, nes jau beveik mėnesį laiko jos guli mūsų „tik bibliotekos knygų“ dėžėje (turiu specialią dėžę, į kurią sukraunam visas iš dviejų bibliotekų parsineštas knygas). Tai trumpos, smagiai iliustruotos Gerald Rose „The Tortoise and the Hare“ ir „The Clever Tortoise“ (super!! Galima gauti A.Mickevičiaus bibliotekoje). Tokios smagios, kad vaikai prašė skaityti keliasdešimt kartų, o paskui dar sugalvojo virvės tempimo žaidimą (The Clever Tortoise motyvais) ir visai kaiminystei atpasakojo istoriją apie protingą vėžlį. Tad užskaitau.
Trečioji knyga – Jevgenijaus Čiarušino „Mano pirmoji zoologija“, 1974. Paragaukit patys:
„Šernas – tai laukinė kiaulė. Jis klaidžioja po miškus, kriuksi. Ąžuolo gilių pasirenka. Ilga knysle žemę rausia. Kreivomis iltimis šaknis išrauna, išverčia – ieško, ko paėsti. Ne veltui šernas kai kur kirtiku vadinamas. Jis iltimis ir medį kaip kirviu pakerta, iltimis ir vilką nudobia – kaip kardu nukauna. Netgi lokys jo bijo“
„Lokys. Tupi lokys smaližius, ėda avietes. Čiaukšnoja, urzgia, čepsi. Ne po vieną uogą reškia, o visą krūmą apčiulpia – belieka tik plikos šakelės. Na ir godus lepečkoji! Na ir besotis! Žiūrėk, apsiėsi – pilvą skaudės.“
O ką aš sakiau – pasaka. Tekstai trumpučiai, galima net duoti vaikams perrašinėti, kai mokysis rimtesnio dailyraščio (copywork – viena svarbiausių klasikinio mokymo dalių).
Rašymas. Šią savaitę pristabdėm. Nes laiko nebeliko. Vos kelis žodžius užrašėm. Tiesa, Sofija labai noriai „museles gaudo“ (jau anksčiau rašiau apie mūsų muselių žaidimą), tad naudojuos proga.
Gamta. Na gerai gerai. Čia smagiausia savaitės dalis, nors išsivyniojo ji tik pačioje savaitės pabaigoje. Bet viską pradėsiu nuo pradžių. Antradienį važiavome į pasakiško grožio miškus.. Už Pagirių, į slaptas grybautojų vietas. Tokias vietas, kurias žino tik patys grybautojai, kurių šiaip kažkoks prašalaitis nesurastų, o jei surastų – nesuprastų, ką radęs. Ten miške buvo taip gera, kad net kelis kartus skambinau Aurimui pasidžiaugti, o kartu ir pasigusoti, kad jo nėra šalia. Jokių bruzgynų, po kojom vien minkštas (bet neklampus!!) samanų kilimas, medžiai – tik milžiniškos pušys ir eglės. Deja, kažkur vyko miško darbai, tad tikra tyla, kaip kad būna giriose, pasidžiaugti negalėjau, nes tolumoje gaudė pjūklai. Bet akis paganiau, prisikvėpavau, prisigrožėjau už visus metus. Grybų beveik neradom, užtat namo prisivežiau viržių, papuošiau virtuvę.
Su Agne nusipirkom naują Nature Study Curriculum (visiems metams sudeliota gamtos pažinimo programa... verta!!), sudėta Raising Little Shoots. Yey! Ride on! Agnė su vaikais iš karto atliko pirmos savaitės užduotis, tad skubėjau neatsilikti ir aš (daug smagiau eiti tą pačią temą, nes įsibegėjus į ritmą, galima kai kurias užduotis atlikt kartu, pasidalinti mintimis ir t.t.). Šios savaitės tema – sėklos. Rudenį augalai nebe žiedus krauna, o brandina sėklas, iš kurių kitamet vėl ims dygti nauji augalai. Sėklos gali būti išnešiojamos vėjo, gyvūnų, vandens arba pasisėja pačios. Labai įdomu. Savaitės užduotis – surinkti įvairių sėklų. Aptarti, kaip jos išnešiojamos. Gerai, kad Agnė parodė, kaip jie atliko savo užduotį, nes būčiau pati neprigalvojus – dvipusė lipni juosta!! Genius!! Taigi, dvipuse lipni juosta, be tavęs visgi ne iš vietos (čia tikra tiesa, verta įsigyti Senukuose). Kadangi norėjau užduotį sutapinti į šią savaitę, ją darėm sekmadienį vakare (dar saulė nebuvo nusileidus, tad techniškai sutilpom į 14 savaitę...). Su Aurimu ir vaikais nuvažiavom į mūsų įprastą vietą (beje šis curriculum taip ir rekomenduoja – turėti savo įprastą vietą, kurią galėtumėte kartu su vaikais tyrinėti ištisus metus). Ten pririnkom įvairių sėklų... (rinkau ir kaip vaikas džiūgavau aš viena... Aurimas liudininkas, tad pagrąžinti negaliu – vaikam labiau rūpėjo pažaisti smėlio aikštelėje..). Pasirodo įdomios ir netgi gražios tos sėklos! Net keista. Žavėjausi it maža mėrgaitė. Kitą savaitę – nauja tema, bet manau dar pasižaisim ir su sėklom.
Matematika. Laukiu, kol pasipildysim rašalo printeriui, nes nekantrauju pradėti su MEP Math. O kol laukiam, tol tiesiog skaičiuojam pirmyn, kartais – atgal. Atsiranda vis daugiau situacijų, kai prireikia sudėti, dalinti, atimti. Tad progų mokytis yra, bet specialiai tokių progų šią savaitę neieškojom.
Habbits. Mokome vaikus paklusnumo: klausytis tėčio ir mamos iš pirmo karto. Nesiginčyti. Neatsikalbinėti. Nešnairuoti. Nesiožiuoti. Tiesiog klausytis ir daryti, ką sako tėtis ir mama. Labai nelengva, bet prošvaistės matosi, todėl rankų nenuleidžiam. Tad vaikai mokosi klausytis, o mes su Aurimu mokomės būti pastovūs (consistent), viena komanda, mokomės nemanipuliuoti vaikų į paklusnumą (pvz. „jei nesusitvarkysi kambario, negausi saldainio“... arba „jei susitvarkysi kambarį, gausi saldainį“... o verčiau: „susitvarkyk kambarį, nes taip liepė tėtis ir mama“).
Bendraujame. Bendravome daug ir prasmingai. Gi minėjome Aurimo gimtadienį, kurio metu mokėmės dėmesį rodyti, o ne gauti; važiavome su Rita ir močiute grybauti (jau vien šita bendrystė verta milijono!); vieną dieną (visą dieną!) praleidome kartu su bendraamžiais draugais Liutauru ir Magdute; šeštadienio popietę svečiavomės pas ypatingus žmones; sekmadienį kaip įprastai leidome bažnyčioje, ten vaikai lanko sekmadieninę mokyklėlę (... kartu su kitais vaikais.. ).
Jau minėjau, kad socializacija su bendaamžiais yra vienas jautresnių homeschooling‘o aspektų. Žmonėms kažkodėl atrodo, kad namie mokomi vaikai yra socialiai suluošinti. Tai nėra tiesa. Tėvai, kurie renkasi mokyti vaikus namie (Lietuvoje tai dar nėra įprasta, bet užsienyje toks mokymas gyvuoja jau kelis dešimtmečius) sąmoningai deda pastangas, kad vaikai turėtų progų pabendrauti su kitais bendraamžiais. Na tai ir būreliai, ir susibūrusios bendruomenės, taip vadinami co-ops. Štai šią savaitę išpuolė proga mano vaikams visą dieną praleisti su savo bendraamžiais Liutauru ir Magdute. Stėbėjau, kaip vaikai bendrauja, kaip dalinasi, kaip šėlsta, kaip kuria žaidimus, kaip skolinasi vienas iš kito žaislus, kaip kuria planus kitiems susitikimams, kaip guodžia vienas kitą, kaip pykstasi, kaip taikosi, vėl pykstasi... ir vėl taikosi... Išsiskyrę gi rašo vieni kitiems laiškus. Taip, jie nėra apsupti tunto bendraamžių keliasdešimt valandų per savaitę, bet aš tvirtai tikiu, kad šitoj vietoj daug svarbiau yra kokybė, o ne kiekybė. Jei kitais atvejais šitas lozungas ir gali būti nuvalkiotas, tai tik ne šitoj vietoj! Geriau teturi maniškės kelis pastovius draugus ir bendrauja su jais saugioje aplinkoje, prižiūrimi tėvų, o ne būna apsupty keliasdešimt „bendraamžių“ ir be savo tėvų prižūros ir apsaugos. No way. No way.
Visa kita. Vieną dieną vaišinomės pyragaičiu Pinavijoj (tai tokia „šmansi“ kavinė Vilniaus g, kurioje kibinai kainuoja po 3eur... senoviškai būtų 10lt.. už tris kibinus – 30lt.. Karčing! ), verta apsilankyti dėl kėdžių apmušalų, tapetų bei vaikų žaislų kampelio. Tuo tarpu Emilija visą savaitę nerimo, kad reikia tėčiui jo gimtadienio proga padaryti lobio ieškojimą – po Liutauro gimtadienio lobio ieškojimas turės būti organizuojamas ir mūsuose... per kiekvieną gimtadienį. Tad lobį slėpėm aš ir vaikai, ieškojo vaikai (Aurimas tik dėl vaizdo ėjo iš paskos), o dalinomės visi.
Mes su Aurimu atradom filmą "Pop", dar kartą žiūrėjom "Captain Phillips". Matas tuo tarpu lipo visur, kur įmanoma (ir neįmanoma) užlipti, griuvo nuo visur, nuo kur įmanoma (ir neįmanoma) nugriūti. Na o Emilija atrado savo naują pašaukimą: delfinų dresuotoja ji būti nebenori, verčiau norėtų būti muzikantė... arba tiesiog menininkė (tad dailininkė, muzikantė ir poetė viename). Na o Sofija pradėjo piešti žmones.
Nuostabu. Gyvenam toliau.
