ATGAL 11 savaitė. H, himnas, herbas, herkulesas.

Rudenėja. Dobilai baigia nužydėt. Gandrai išskrido. Na ne visi. Pažįstam du gandrus Žemaitijoje, kurie savo lizdą dar ištikimai saugo. Bet ir anie greit pakils. Sako, jei gandrai išskrenda iki rugpjučio 24 d., bus ankstyvas ruduo ir žiema. Liūdna. Šiemet buvo mažai vasaros. Ji pralekė greitai. Mažai kaitino saulė. Mažai vitamino D.

Pasirodo užrašyti, ką per savaitę nuveikėm, atradom, išmokom, prisijaukinom, nupiešėm, pastatėm yra daug sudėtingiau, nei atrodo.. Ne užrašyti sunku, o rasti tam laiko. Ir kas galėjo pagalvoti?

Raidės. Maniau, kad su H ir CH bus striuka, bet buvo visai kitaip.

Fantastiškai praleidom laiką su meškiuku Herkulesu bei jo mažuoju broliu Hamletu (nors Emilijai labiau norėjosi jį vadinti Herkulėsiuku). Ant sienos paišėm daug vaikų – tai choras.

Klausėm Agnus Dei, Hendelio "Hallelujah", ir mūsų mėgstamą Ashira l'Adonai (Giedosiu Viešpačiui).

Iš raidės H kontūrų Emilija sulipdė impresionistinį šedevrą – tai hamakas tarp beržų. O Sofija tiesiog lavino smulkiąją motoriką.

Pakalbėjom apie tai, kad gyvename tokioje šalyje vardu Lietuva, kad kiekviena šalis turi savo vėliavą, herbą ir himną. Klausėm Lietuvos himno: paprastą versiją, Erikos ir Jurgio atliktą jaukų šeimyninį variantą. Tuomet gaminome šeimos herbą.

Truputį papasakojau, apie simbolius naudojamos herbuose. Emilija pareiškė, kad mūsų herbe būtinai turi būti žirgas su raiteliu (nes mes kariai). Nusprendėm, kad bus karūna (nes esam karalaičiai – Karaliaus vaikai), karūnoje penki brangakmeniai (nes mes penkiese). Herbe dar pavaizduotos penkios gėlės, pavaizduota Biblija ir kryžius – tai mūsų vertybės. Herbą supa plunksnos – tai teisingumo, neapsunkusios sąžinės simbolis. Palieku jūsų interpretacijai.

Labai norėjau papasakoti vaikams apie chamelioną ir duoti paragauti humuso, bet nebespėjom. O Emilija tuo tarpu visą savaitę laužė liežuvį su pascha. Pasiūlė pati. Ir Sofiją mokė pati.

O kad raidės neprailgų mokėmės vaikščioti siaura linija..

Skaitymas1. Tik pusę savaitės praleidom namuose, todėl ir pasimokyti skaityti nespėjom. Iš A.Mickevičiaus bibliotekos parsinešiau dar kitokį skaitymo pradžiamokslį. Lietuvių kalba šioje srityje pasirinkimas labai skurdus. Visos knygos viena į kitą panašios, mirga nuo paveiksliukų, o šie tik dėmesį blaško. Na, bandysim. Gal kažką pešim?

Skaityt neskaitėm, bet parašėm laišką močiutei Genutei...

Skaitymas2. Keli malonūs atradimai: A.Matučio „Girios abecelė“ ir L.Numeroff „Jei duosi peliukui sausainį“. „Girios abecelėje“ labai smagiai sudeliotos eilės. Kiekvienai raidei skirti du paprasti eilėraštukai bei du piešinėliai. Viename piešinėlyje paslėpta raidė, tad vaikams buvo didelis malonumas pirštu vedžioti raides. „Jei duosi peliukui sausainį“ labi vykusi knygutė, nors pirmą kartą manęs nebuvo sužavėjusi. Visgi ją reikia pavartyti kelis kartus. Be to, knyga daugiau prajuokino mane, o ne vaikus. Gal todėl tai ir buvo toks mielas atradimas. O viskas prasideda taip: jei duosi peliukui sauainį, jis paprašys tavęs stiklinės pieno.. Jei duosi pieno, paprašys šiaudelio... Kai išgers pieną, paprašys servetėlės.. Tuomet turėsi jį nuvesti prie veidrodžio, kad įsitikintų, jog yra švarus... Veidrodyje peliukas pamatys, kad reikia patrumpinti jo plaukus ir paprašys žirklių... Apsikirpęs paprašys šluotos viską iššluoti.. O vėliau – šepečio viską išplauti... ir t.t. Bet vien teksto neužtenka, didelį vaidmenį vaidina iliustracijos: mamos jose turėtų įžvelgti kažką labai labai pažįstamo.

Apart šių smagių knygelių teko pavartyti kelias blėė paistalienes, kurias vaikai pasičiupo bibliotekoje. Stengiuosi „cenzūruoti“, bet ne visada išeina. Bevartydama skurdaus turinio, nevykusiai iliustruotas knygeles, vis mąstau – kas skiria pinigus tokių beverčių knygelių leidybai? Vertimui? Kai kuriose knygelėse kalbos kokybė tokia prasta, kad žmogus pasijunti beveik apkvailintas... Angliškai tokios paikos knygos vadinamos twadle books. Ir labai dažnas autorius skatina tėvus būti budriems šioje srityje.

Biblija Apie paklusnumą. Nagi, ar pusiau-paklusimas yra paklusimas? Arba iš kitos pusės: ar kai padarai tik nedidelę dalelę nuodėmės – ar tai jau nuodėmė? Jeigu pameluoji tik truputį? Jei neleidžiamo valgyti sausainio suvalgai tik trupinėlį? Taigi, taigi... Įdomu buvo su vaikais padiskutuoti šia tema. Nustebau kai kuriais jų atsakymais.

Skaitėme istoriją apie Mozę ir apie tai, kaip jis tik iš dalies pakluso Dievui (Skaičių 20:2-13). Dievas atveda Izraelio tautą į vietą dykumoje, kurioje nėra vandens. Tauta priekaištauja Mozei. Mozė eina pas Dievą. Dievas duoda Mozei nurodymus: paimk į rankas lazdą, surink tautą, kalbėk uolai ir iš jos plūs vanduo. Mozė paima į rankas lazdą, surenka tautą ir suduoda lazda per uolą. Iš uolos plūsta vanduo. Nors vandens tauta ir gavo, bet Dievas nubaudžia Mozę už nepaklusnumą. Po istorijos dar padiskutuojame šia tema:

Aš: Jei tėtis jums liepia sutvarkyti kambarį ir jūs sutvarkote tik pusę žaislų (pas mus taip būna kas vakarą). Ar paklausėte tėčio?
Emilija: Ne...
Aš: O jeigu paliekate tik du žaislus nesutvarkytus. Ar tuomet paklausėte?
Emilija: Na... ne...
Aš: O jeigu mama iškepė sausainius, padėjo ant stalo ir liepė jų nevalgyti. Tuomet Sofija slapta paemė sausainį, pusę suvalgė, o pusę padėjo atgal. Ar ji paklausė mamos?
Emilija: Ne...
Aš: O jeigu ji atsilaužia trupinėlį, ir padeda likusį sausainį atgal? Ar paklausė mamos?
Eilija: Paklausė!
Aš: (mhhh??) O kaip čia taip?
Emilija: Na ji juk suvalgė tik visai mažą trupinėlį!

Štai taip. Išvadas daromės patys. : ) Geras išsireiškimas anglų kalboje: Half-obedience is disobedience. Yra dar: Slow-obedience is disobedience. Bet čia kitam kartui.

Aha. Ir dar: šią savaitę su Aurimu išgyvenone „gavau kaip su šlapiu skuduru per galvą“ momentą. Ar kada nors buvo tekę pagalvoti, kad nuolatinis vaikų pešimasis dėl žaislų tai ne kas kita kaip „negeisk nieko, kas yra tavo artimo“ (Iš 20:17) laužymas? Nemeluok, nežudyk, nevok, negeisk svetimo turto... Radome ne vieną progą (ir dar rasime apsčiai ateityje) apie tai pakalbėti su vaikais. Atradimas ir mums, ir vaikams.

Ir čia mūsų nuotykiai dar nesibaigė. Jau minėjau, kad pradėjome skaityti Paulą Valdietę. Nors Emilija kaskart maldauja apie mylimą Paulą skaityti daug... ir dar daugiau... ir dar daugiau, bet su šia knyga reikia elgtis saikingai. Saikingai todėl, kad neišsibarstytų vertingos pamokos, kuriomis išmarginti knygos puslapiai. Skyriuje Luiso laikrodis Paula, Luisas ir Lisita žaidžia lauke. Teresė paliepė vaikams grįžti namo devintą valandą. Be penkių minučių devynios Paula ragina draugus traukti namo. Luisas pasityčioja iš Paulos paklusnumo, atsuka savo laikrodį pusvalandžiu atgal, užtikrina Paulą, kad viską sutvarkysiąs, žaidžia toliau. Paula nuliūdusi palieka Luisą ir Lisitą žaisti ir viena traukia namo. Po kelių akimirkų grįžta ir maldauja vaikų eiti kartu su ja: „Aš negaliu nepaklusti Teresei, o jei ji paklaus, kur jūs, turėsiu jai sakyti tiesą! Tačiau nenoriu būti išdavikė!“. Istorija baigiasi gerai. Nors vaikai nesupranta Paulos poelgio prasmės, tačiau susigėsta tokio elgesio akivaizdoje. Kol skaičiau, Emilija regis nė karto nesumirksėjo. O man baigus, tepasakė: „Mama, aš niekada nemeluosiu“... Tyliai. Rimtai.

Math. Visai ne pagal planą, Emilija išmoko atpažinti skaitmenis. Ne visus. Nuo 0 iki 9. Kaip jau dažnai pas mus pasitaiko, išaušo viena eilinė diena, ir Emilija jau mokėjo atpažinti 0, 1, 2, 3 .... 9. Stengiuosi į tai dar nesikoncentruoti – moka, tai moka. Ir puiku. O šią savaitę toliau dirbom su daiktų grupėmis – bandėme atpažinti 7 ir 8 daiktus neskaičiuojant, mokėmės visas sudeties kombinacijas iki 8. Besimokindami sudeties neišeinam iš manipulative etapo – t.y. skaičiuojam daiktus, o ne mintyse. Skaičiavimui turiu visą dėžę įvairių daikčiukų (angl. manipulatives): pupų, pieštukų, kriauklyčių, graikinių riešutų, kamštelių, domino. Dar galima skaičiuoti lego, sausainius, šakutes, kojines – viską, kas mėtosi po ranka.

Rudenį ketinu išbandyti vieną nemokamą ir labai homeschoolerių išgirtą matematikos programą (MEP Math). Ta proga pasiėmiau iš Sandros pasiskolintas amerikietiškas pradinukų matematikos pratybas ir visas perėjau su Emilija - maždaug susidelioti, kur esame. Pratybose buvo rūšiavimo, palyginimo, sekų, skaičiavimo užduočių. Knygelę sukrimtom ir su Emilija, ir su Sofija. Akivaizdžiai pasimatė amžiaus skirtumas – Sofija įveikė tik palyginimus (didesnis / mažesnis, ilgesnis / trumpesnis, didžiausias, mažiausias, ilgiausias, pilniausias) ir rūšiavimą. To ir reikėjo tikėtis – Emilijai beveik 5, o Sofijai tik 3...

Gamta. Atradimų metas. Smagus laikas. Savaitės pradžioje su kartu su numylėta Rita važiavom į vietinius miškelius grybų ieškoti. Grybų neradom, bet jų ir nereikėjo – vaikai mėgavosi Ritos kompanija, geru oru, o aš - galimybe šiek tiek pafotografuoti.

Pagavau porelę milžinų balandžių, kurie pasirodo keršuliais vadinami. Tai laukiniai balandžiai, tinkami medžiojimui.

Kitą dieną keliavom prie vietinio tvenkinio pamaitinti ančių. Pamatėm trijų rušių plaukikes.

Na o savaitės pabaigoje išvykom Žemaitijon, pas Aurimo tėvus. Vaikščiojom laukais, važiavom į Klaipėdą, buvom delfinariume, maudėmės jūroje (mano vaikams oro ir vandens temperatūra neturi jokios reikšmės), gaudėm varlytes, „grybavom“, supomės ir šiaip dūkom su teta Beatriče. Vieną iš viešnagės dienų vaikai su močiute Judita ir teta Beatriče lankėsi Telšiuose.

Aš visą savaitę medžioju grybus ir vieną didelį paukštį. Galbūt suopį? Erelį? Vargu. Bet anis man vaidenos ir Vilniaus kraštuose, ir Žemaitijoje. Lakiojom su Aurimu pievomis: su pro langu iškištu objektyvu, aš pasirengusi bet kurią akimirką fotografuoti. Akimirkų buvo, bet nuotrauka neišėjo nei viena. Tai man mašinos diržas sutrukdėgeriau nusitaikyt, tai į kitą pusę užsižiopsojau, tai sufokusuoti neišėjo... O įtampa! O azartas! Lekiam per pievas – net liežuvius iškišę bandom įžiūrėt paukštį ant kokio medžio ar krūmo. Žiū! Tupi vienas ant apmirusio medžio. Išsižioju kažką sakyt, kad Aurimas stabdytų mašiną, bet – mak mak – kalbėt nebemoku! Prašvilpia pro langus sausuolis medis su visu paukščiu ant šakos. Kitąsyk paukštį pamatau tupintį čia pat, ant susukto šieno ritinio. Didelis, prašmatnus, išdidžiai nužiūrinėjantis laukus. Aš vėl – žiotis kažką sakyt Aurimui, o iš burnos tik kažkoks neaiškus brankšt! Tiek to paukščio ir tebematėm. Na nieko. Paklius jis dar į mano fotoalbumą, tuo tarpu tenkinomės netikėtai užkluptų stirnų kompanija...

Išmatavau Aurimo tėvų teritoriją grybų beieškodama. Matyt anuos kraštuos labai derlinga žemė, nes grybų įvairiausių rūšių aptikau, tik turbūt ne visi buvo valgomi... Aš gana britki: aukštos drėgnos žolės ir lipniais voratinkliais apsiviję šakos manęs visai nežavi... Brrr, šiurpuliukai per nugarą nuėjo. Bet taip užsinorėjau bent vieną grybą namo parnešt, kad baravykus iš po eglės traukiau kaip kareivis – atsigulus ant pilvo, viena ranka peiliu virš galvos tikrindama, ar nėra voratinklių, kita – iš spyglių krapštydama drūtą girių pulkaunyką. Guliu aš po ta egle ir juokiuos iš savęs – smagumynai.

Kelionę vainikavo apsilankymas Rietavo žirgyne. Čia lankomės jau kelintą kartą – vieta superinė. Teritorija milžiniška, žmonių nebūna, darbuotojai labai geranoriški (tiesa, aš jų niekada nemačiau, bet Aurimas kaskartą nueina į kontorą pasiklaust, ar gali vaikai arklius ir avis apžiūrėt). Džiūgavo visi trys: ir Emilija, ir Sofija, ir Matas. Arklidėse arklius glostė, maitino, bučiavo, glaustinėjosi. Emilija su kiekvienu arkliu atskirai pasisveikino, vėliau atsisveikino.

Šį kartą avių garduose nebebuvo – vasarom ganyklose gyvena. Tiek jau to, nosies dėl to nukabint neverta. Nepamatę avių, patraukėm ilga šimtamečių medžių alėja apžiūrėti teritorijos. Vaikų džiaugsmui, alėjos gale, laukuose aptikom avių bandą. Pirmiausia gyvuliukai išėjo į kelią mūsų pasitikti. Avys sustojo, mes sustojom – vertinam situaciją. Tuomet avys dėjo į kojas. Jos labai bailios: mes žingsnį artyn, jos - dvidešimt tolyn. Emilija nenuleido rankų. Kantriai, kantriai, iš lėto, be baimės prisiartino prie avių. Nustebino, kad ji labai instinktyviai gaudėsi situacijoje – aš taip nesugebėčiau. Pirmiausia iš bandos išėjo patinas. Jis turėjo Emiliją išmatuoti. Gavusi bandos lyderio pripažinimą, Emilija galėjo susipažinti su smalsiausia ir drąsiauia bandos avimi. Reginys buvo nepaprastas. Su Aurimu stovėjom atokiau be žado ir abu tyliai mąstėm, kad Emilija – tikrai ne miesto žmogus, jai reikia gyventi kaime. Svajojam. Judam link to. Beje... kai prie avių ėmė artintis Sofija, avinas išlėkė į priekį ir piktai treptelėjo koja. Ženklas, kad Sofijai dar reikia ūgtelėti...

Na o mano mėnesio topas: "Lietuvos paukščių pažinimo vadovas". Neįkainojama knyga, privaloma turėti namų bibliotekoje.

 

Edukacinis šeimų susitikimas Nr2. Tema: MIESTAI