ATGAL 13 savaitė. J, juoko terapija, močiutė Judita

Smaginomės. Apsčiai. Matėme kerinčius Pučkorių atodangos vaizdus, išbandėme pašėlusią juoko terapiją, dūkom ant šieno, žaidėm su draugais, leidom laiką su močiute, mokėmės kalbėti rusiškai ir dar daug daug daug visokiausių dalykų. Viva la homeschooling!

Raidės. J. Taip atsitiko, kad J raidės šią savaitę netrūko. Pradėjom įprastai  - pirmadienį su daina pasikartojom jau išmoktas raideles (džiugu, kad Sofijai jau nebe visos raidės „a didžioji a mažoji“), ant mūsų juodos sienos pakeverzojom „j“, išmarginom darbalapį ir išlėkėm į kelionę-staigmeną. Vaikai nežino, bet užtat aš žinau, kad šį kart važiuojam ne į vietinius laukus, o net į pačią Pučkorių atodangą... ai, ką ten atodangą – važiuojam susitikt su keliom dienom į Vilnių atlėkusia močiute Judita (J, Judita... beveik kaip surežisuota). Kelias tolimas, todėl mašinoje žaidėm žaidimą – sugalvokime žodžių iš J raidės. Primąstėm ir jūra, ir juokas, ir Jėzus, ir jūreivis, ir joti, ir jojikas, ir Jonas, ir Juozapas... ir (paskutinį žodį pasufleravau jau įvažiavus į atodangos stovėjimo aikštelę, kur mums inirtingai mojavo mūsų viešnia) ... „močiutė Judita!!!“ - vienbalsiai sustaugė vaikai. Ar ne smagumėlis? Na? Na? Net saldu, kaip smagu...

Beje pačią Pučkorių atodangą bei pėsčiųjų takelius labai užskaitom. Statūs šlaitai, pavojais kvepiantys takeliai, šaknis į orą išvertę medžiai (milžiniški medžiai!), apleisti gynybiniai įtvirtinimai. Rojus mažiems nuotykių ieškotojams. Važiuosim dar kartą.

Na o jei „j“ – tai ir juokas. Vieną dieną nusprendėm išsikvatoti. Go crazy. Sugulėm visi miegamajame ant lovos ir kvatojom.. prisijuokiau net iki kriuksėjimo. Terapijų terapija. Pačiame gausmo įkarštyje, iš darbo grįžo Aurimas – vargšas mano vyras, ką jis turėjo pagalvoti apie tokią mūsų „namų mokyklą“!

Prie tos pačios progos („j“ raidės progos) dar kartą prisiminėm istoriją apie pranašą Joną ir apie didelę žuvį, kurią Dievas siuntė Joną praryti. Greitai ranka nupiešiau vaikams „j“ raidės trafaretus ir leidau juos iliustruoti Jonos istorijos motyvais. Tiesa, kadangi aš pati vaikams šios istorijos niekada nebuvau skaičiusi (skaitė Aurimas), joms pasirodė, kad aš jos ir nežinau, todėl Emilija ir Sofija čia viena kitą pertraukdamos, čia papildydamos perpasakojo man visą istoriją. Nuo pradžios iki pabaigos. Kaboom. Vakarą užskaitau.

Tą patį vakarą atlikom vieną eksperimentą. Bandėm prisiminti kiek įmanoma daugiau vardų iš Biblijos prasidedančių „j“ raide. Pabandykit. Jų ten ne vienas, ir ne du... ir net ne trys. Aš daviau Emilijai, užuominas, o ji bandė atspėti vardus (tikrai ne visus atspėjo, bet smagus žaidimas)..

Kas buvo Izaoko sūnus ir turėjo brolį Ezavą? Jokūbas
Ką Jokūbas labai mylėjo ir jam padovanojo spalvotą apsiaustą? Juozapą
Kas su vyrais ėjo aplink Jericho miestą? Jozuė
Kas buvo Dovydo tėtis? Jesė
Kas buvo Dovydo geriausias draugas? Jehonatanas
Kas nepaklausė Dievo, ir jį prarijo žuvis? Jona
Kas gimė ėdžiose ir yra mūsų gelbėtojas? Jėzus
Kas buvo Marijos vyras? Juozapas
Kas gyveno dykumoje ir valgė medų bei skerius? Jonas Krikštytojas
Kas išdavė Jėzų? Judas

Na o šių vaikai dar nežino... Juozapas, Jeremijas, Jobas, Judita, Joelis...

Dar atsivertėm B.Potter pasakas (fantastiska knyga)... Vertėm bet kurią, o užtaikėm tiesiai ant žvejo Jeronimo (ir vėl ta „j“ - smagus atsitiktinumas..). B.Potter pasakos – genialios. Šioje pasakojama apie varliną Jeronimą, kuris užsimanė meškerioti. Žvejyboje Jeronimui į koją grybštėli vandens vabalas, pirštus subado dyglė ir galiausiai prarija upėtakis... Prarija ir vėl išspjauna, nes nepatinka guminio lietpalčio skonis. Vaikai prašė kartoti daug daug kartų!

Biblija Tikriausiai sutiksite, kad viena savaitinė „tikybos“ pamoka nepadaro mokymo krikščionišku ar bibliniu. Net jeigu „tikybos“ pamokėles vestumėme kiekvieną dieną.. Du kartus per dieną... Esu skaičiusi tokią mintį apie krikščionišką mokymą: viso mokymo centras ir esmė turi būti Jėzus Kristus, pagrindas – Dievo Žodis. Tad krikščioniškas mokymas – tai ne tikybos pamokos, o gyvenimo būdas.

Kasieną būna apstu situacijų, kurias reikia paaiškint, konfliktų, kuriuos reikia išspręsti, pamokų, kurias reikia atsiminti ir išmokti, akimirkų, už kurias reikia dėkoti. Nežinau, kaip mes tą darytume, jei neturėtume Biblijos. Taip ir gyvenam - mokome ir mokomės nuolatos. Iš Biblijos, savu pavyzdžiu (anaiptol ne visuomet teisingu..).

Kita vertus, esame įsivažiavę ir į tam tikrą dienos ritmą. Rytais Aurimas su vaikais sėda ant sofos ir skaito vieną skyrių iš Training Hearts,Teaching Minds, bei kelias istorijos iš kurios nors vaikiškos Biblijos. Vaikiškas Biblijas turim kelias. Kai baigia vieną, imasi kitos. Kai baigia šią, grįžta prie pirmos.

Šią savaitę daug kalbėjome apie meilę artimui bei apie tai, kad turėtume laikyti artimą aukštesniu už save patį. Kartą iš lauko atnešiau tris obuolius. Du gražesius, o vieną tik apygražį (jei tik toks žodis egzistuoja..). Paprašiau Emilijos padalinti obuolius. Žinoma, Emilija sau pasiemė gražiausia obuolį. Pakalbėjom apie tai, kad kartais galima negražiausią obuolį pasirinkti sau, o gražesnius atiduoti kitiems. Emilija buvo šokiruota – kaip gi taip!? Tuomet papasakojau vaikams Jėzaus palyginimą apie geriausias vietas svečiuose prie stalo – neužimk geriausios vietos prie stalo, kad atėjęs šeimininkas prie visų nepaprašytų tavęs užleisti kitam garbingesniam svečiui (Luko 14). Po šio pokalbio Emilija visą savaitė stengėsi iš trijų obuolių negražiausią pasiimti sau, o gražesni palikti Sofijai...

Na o savaitgalį Emilija prikalė mane prie sienos. Perskaitėm vieną Paulos Valdietės skyrių, kuriame Katalina pasakoja tėvui, kad ji paprašiusi Dievo ją padaryti krikščione. Vaikai užsikabino už žodžio krikščionė – pasirodo jį girdi pirmą kartą.. Aš paaiškinau, kad krikščionys tiki ir myli Dievą. Emilija man sako: „Mes ne krikščionys. Mes juk netikime Dievu“.. Aš nustebau: „Kaip tai netikime?“ Emilija truputį pagalvojo ir pasitaisė: „Mes kartais netikime Dievu“.. „O kada mes netikime Dievu?“ Emilija: „Kai pykstame ir būname susinervinę. Tada mes netikime Dievu“.

Likau apšalus. Tuom savaitę ir pabaigėme.

Skaitymas1. Drąsiai iriamės į priekį. J.Danilavičiaus „Genelis“ tirpsta lyg koks pavasarinis varveklis... Knygos autorius – pedagogas, logopedas, vaikiškų elementorių autorius. Ir ne šiaip ką tik iškeptas, o ilgąmetę patirtį turintis specialistas. Labai džiausgiuosi radiniu. Bandysiu įsigyti visas tris knygeles: Zylutę, Genelį ir Liepsnelę.

Skaitymas2. Taigi, skaitėm B.Potter „Žveją Jeronimą“, toliau kremtam Paulą Valdietę. Pradėjau „Namelį prerijose“ (deja, buvo striuka su laiku). Atsiunčiau vaikams kelias lietuviškas audio knygas. Nieko įspūdingo šioje srityje – skaitom ir tiek. Beje prie klausytojų jau prisijungė ir Matas. Jis būtinai turi užimti svarbiausią vietą – man ant kelių ir būtinai turi spygaut bei krapštinėti kiekvieną knygos lapą. Tai labai apsunkina skaitymą...

Ir dar. Turiu pasipiktinti. Štai – jau piktinuosi. Iš bibliotekos parsinešiau vieną dailiai iliustruotą vaikišką knygelę. Viskas ok. Turinys gal ir nekoks, bet gyventi būtų galima, jei ne vertėjo darbas. Arba gal verčiau – darbo nebuvimas? Ar čia mandrais bandydami pasirodyti vertėjai verčia: prisitutino pilną daržinėlę šieno, pasiūlė elniams naktigultą (say what??); elniai tuopradž atidumdavo prie namuko...??? (Taip, trys klaustukai. Vieno nepakanka išreikšti mano pasibaisėjimo).

Ir čia dar ne pabaiga. Per skubėjimą iš bibliotekos vėl prisinešėm beverčių knygų. Šį kartą net trijose radau primarginta burtažodžių ir pripiešta monstrų. Monstrų... vaikiškose knygelėse.. tose, kurias vaikams skaito prieš miega. Kur logika? Labai teisingai Educating the Wholehearted Child autoriai perspėja, kad reikia labai atidžiai stebėti, ką vaikas skaito.

Rašymas. Nupirkau Emilijai pirmąjį parkerį. Ji jo iš rankų nepaleidžia – tai jos turtas ir, be to, su juo rašydama jaučiasi daug vyresnė.

Emilija pradėjo rašyti paskubomis ir labai atmestinai. Tai mano klaida – manau, kad duodu jai nurašyti per ilgus tekstus. Todėl grįžome prie pavienių raidžių bei rašėm žodį Biblija. Tuo tarpu Sofija kaip reikiant įsivažiavo. Ji noriai piešia brūkšnius, gaudo muses (aš pripiešiu ant lapo "musių", o ji jas apvedžioja apskritimai - tad "sugaudo").

Aha, ir dar! Kažkada Agnė su savo vaikais rado miške plunksną ir pabadė ja rašyti. Šią savaite aš irgi įsidrąsinau paimti į rankas mūsų rastą varnos plunksną (kurią aš prieš tau laikiau beveik mėnesį saulėje, kad žūtų visos bakterijos...). Rezultatas nustebino – tikrai rašosi. Ir netgi labai smagiai!

Matematika. Su sagom, pupom, lego ir kriauklytėm tvirtinom įvairias sudėties kombinacijas iki 8. Taip pat dalijome į dvi dalis 4, 6, 8 sagas. Atradome, kad 5 ir 7 sagų po lygiai nepasidalinsi (nors Emilijos nuomonė su faktu nesutampa, jai rodos, kad Emilijai 3, o Sofijai 2 ir yra po lygiai...). Dar sužinojome, kad 2 krūvelės po 2 yra 4, 2 po 3 būtų 6, o 2 po 4 bus 8. Pirmieji žingsniai daugybos lentelės link?

Gamta. Ši savaitė ypatinga. Tiek daug veiksmo nebuvo ištisą vasarą. Pirmadienį lankėmės Pučkorių atodangoje, po kurios užsukome į ne mažiau „egzotišką“ IKEA (kodėl iki šiol vaikams neleisdavau pasitrinti mini „vaikų kino salėje“??). Antradienį šėlome pas Agnę su Darium ant šieno (devynioliktas dangus – tiek man, tiek vaikams). Trečiadienį svečiavosi Kamila. Ketvirtadienį lankėmės bibliotekoje bei trynemės po vietinius laukus. Penktadienį ryte su Emilija išsirengėm į rytinį žygį su dviračiais. Šeštadienį su Aurimu nulekėme iki Dūkštų pažintinio tako. Emilija iki soties prisibraidė upelyje. Sekmadienį lijo, tad po bažnyčios buvome namie – ilgai lauktas poilsis.

Įkvėpta Agnės pamėginau sugauti drugelius kieme. Rimtas reikalas. O aš netikėjau... Ant žemės prikritę kriaušių – tikra puota širšėms ir drugeliams. Drugeliai tokie apsiriję, kad regis jaučio didumo. Ir tokie apduję (veikia cukrus iš kriaušių), kad atrodo eik ir rink saujomis nuo puvėkų. Bet ką ten – vos prisiartini, tuoj purpt ir dingsta iš akių. Taip ir prašokinėjau visą dieną nuo puvėko prie puvėko su savo neveikiančiu tinkleliu drugeliams gaudyti. Vaikams buvo labai smagu savo mamą tokią matyti, todėl Emilija pasigardžiuodama mane visą dieną vaikė po kiemą: „Mama, žiūrėk ten drugelis.. Dabar ten. Mama, ten. Bėk ten..“.. Nusprendžiau drugelių nebegaudyti, o bent vieną nufotografuot. Dabar pasakysiu vieną keistą, bet nesumeluotą dalyką. Kai aš lyg koks paparacis sėlinau prie vieno didžiasparnio, nemeluoju – tas išgasdintas strykstelėjo ir atsisuko į mane... tada ėmė sukioti savo antenas ir mane tyrinėti. Kadangi žiūrėjau į jį pro Nikono langelį, jis man pasirodė lyg koks milžinas iš siaubo filmo. Keistas jausmas. Daugiau nieko nebesakysiu. Kad kartais kažko neteisingo nepagalvotumėte.

Dar keli mūsų kiemo gyventojų protretai.

Bei ryte nupyškintas kėkštas.

Bendraujame. Turbūt didžiausias argumentas prieš namų mokymą yra vaikų bendravimas su bendraamžiais. Jei vaikai mokosi namuose, kaip gi jie bendrauja su kitais vaikais? Kaip socializuojasi? Ar socializuojasi? Tad atsakau – taip, mes socializuojamės. Taip, vaikai turi apsčiai progu pasibūti su kitais vaikais. Taip, mums tai yra svarbu (nors ne svarbiausia!). Ne, mes to nepamirštame. Kaip mes ta organizuojamės? Reguliariai palaikom santykius su kitom homeschooleriu šeimom (mažiausiai kartą savaitėje). Tai pirma. Mokomės ir mokome vaikus svetingumo – dažnai kviečiam į svečius šeimas su vaikais. Tai antra. Mokiname vaikus vertinti vienas kito kompaniją bei laiką praleistą su broliu ir sese bei šeima... Tai trečia. Be to dar turime būrelius, bažnyčią. Tad veiksmo nestinga.

Šią savaitę Agnės ir Dariaus sodyba virto tikru vaikų darželiu (atleiskit Agne ir Dariau...), nes ant šieno pasidūkti atvažiavom ne tik aš su savo trim muškietininkais, bet ir Sandra su keturiais vijurkais. Devyni vaikai vienoje vietoje. Smagumynai! Vaikai sotinosi vienas kito kompanija kaip tik mokėjo: žaidė šiene slėpynių, žaidė policininkus, žaidė ugniagesius, dalyvavo fotosesijoje (čia desertas mamoms). Sandra surengė vaikams pikniką... Turiu omeny: quality fun time. Buvo taip smagu, kad važiuojant namo abi panos (Matas prisidėtų, bet dar kalbėt nemoka) suvirto ant sėdynių ir prieš nuluždamos iš nuovargio palaimingai teištarė: „Mama, mums labai patiko!!“.

Tuom mūsų nuotykiai dar nesibaigė. Taip nutiko, kad draugai paprašė vieną dieną pažiūrėti jų dukrytę, tad savaitės vidury savo namų duris atvėrėm itin ypatingui svečiui. Kamilai 2,5 m. ir ji yra pati pačiausia Emilijos draugė. Vienas kabliukas – Kamila šneka rusiškai, ir tai vaikų bendravimo įgūdžius padidino kvadratu! Stebėjau vaikų žaidimą ir mėgavausi unikalia galimybe pamatyti, kaip vaikai kapstosi įvairiose bendravimo situacijose. Emilija ant smūgio ėmė mokytis rusų kalbos. Ten, kur nesugalvodavo, ką sakyti, sukurdavo savo „rusiškus“ žodžius. Kai Kamila pamėtė lauke skarelę, Emilija jai rėkė pavymui: „Achaj, achaj, achaj, skaryn, skaryn (skara > skaryn)!“. Kai norėjo pasikviesti Kamilą pas močiutę, šaukė: „Kamila, einam močyn... močiūū? Močiūn?... Mama, kaip rusiškai „močiutė“??“

Sportas. Radom smėlio dėžę. Na gerai - ne dėžę, o visą tinklinio aikštelę. Paslėptą kaiminystėje, pušinėlyje, prižiūrėtą... ir visuomet laisvą. Matyt kažkokie entuziastai pernai susipylė, o šiemet pamiršo. Lankėmės beveik kasdieną. Gal ateityje čia atsivešim ir visą mūsų netikrą homeschoolerių darželį?

Tuo tarpu Emilija pėsčiom nebevaikšto. Kam vaikščioti, jei yra dviratis? Bežiūrėdama į ją, prisimenu ir savo pirmąją pažintį su dviračiu. Prisimenu, ir šiurpas nukrečia. Mano pirmieji bandymai važinėtis dviračiu vos neužsibaigė Neryje, o Aurimas tik išmokęs važiuoti dviračiu, įsimūrijo į sieną. Bet iš svetimų klaidų juk nesimokysi... todėl nubrozdinimus ir sumušimus Emilijai reikia išgyvent pačiai savo kailiu.

***

Na o šiaip šią savaitę namie smagu: Matas atrado mašinėles – jis jau tikras vyras. O aš su Aurimu megavomės Yo-Yo Ma, keliais užmirštais filmais bei iš bibliotekos atsineštu albumu „Klaipėda senuose atvirukuose“...

Gyvenam toliau.

Energetikos ir technikos muziejuje