Prieš kelis mėnesius ir vėl eilinį kartą permasčiau visą mūsų namų mokymo planą. Nusprendžiau užpildyti šiokias tokias spragas ir skirti valandą per savaitę pakalbėti su vaikais apie vienas kitą ir apie mus supantį aplinkinį pasaulį. Mums reikia išmokti kalbėti ne tik apie save kaip apie matomą žmogų, bet ir apie savo jausmus, emocijas (apie sunkiau apčiuopiamas dalis). Išmoksime pagirti savo artimą, o taip pat ir save. Reikia išmokti būti komandos nariu, užkalbinti, suprasti ir paguosti kitą. Taip pat norėčiau išmokinti vaikus spręsti ginčus (vaje, stiprybės, stiprybės, stiprybės), gerbti vienas kitą, draugauti, gerbti vyresniuosius. Savo planuose visas šias temas pavadinau saviraiška, nors techniškai turbūt labiau tiktų etika... (mokykloje etikos pamokos buvo tikra kančia... todėl mano ausiai maloniau skamba saviraiška).
Taip jau nutiko, kad į mano rankas pakliuvo du mokykliniai etikos vadovėliai (yra tokių ir daugiau, tiesiog į rankas pakliuvo šiedu):
Vidiniai puslapiai:
Neesu užkietėjusi tokių vadovėlių gerbėja (tiesa, vizualiai širdis labiau linksta prie "Nendrės" vientisumo), tačiau nusprendžiau panaudoti pokalbiuose su vaikais. Pirma tema iš Nendrės: "Aš esu ypatingas". Aš pakeičiau: "Kiekvienas yra ypatingas" arba "Tu esi ypatingas".
Užduotis: pakalbėti apie tai, kuom kiekvienas vaikas paveikslėlyje (ten viršuj) yra ypatingas (kuom vaikai panašūs, kuom skiriasi, kuom įdomus yra kiekvienas vaikas). Manau, kad neturint vadovėlio galima panaudoti nuotrauką arba tiesiog pakalbėti apie savo šeimos narius ar apie draugus. Kita užduotis labai smagi: kiekvienas turi sugalvoti ir atskirame lape nupiešti savo gėlę ar medį, tuomet visus medžius ar gėles iškirpti ir suklijuoti ant vieno lapo - štai ypatinga pieva ar miškas, kuriame kiekvienas medis yra vis kitoks - ypatingas.
Mes su mieliausiu noru kibomės į darbą (net ir Aurimas parbėgęs namo kavos gavo nupiešti savo medį). Ir štai gavosi Grigaliūnų giraitė, kurioje kiekvienas medis (kaip ir žmogus) yra ypatingas! Kaip puikiai iliustruota tema!
Kitą dieną įvykdėm ir alternatyvią užduotį - kūrėm savo gėlių sodą. Ši užduotis mergaitėms buvo arčiau širdies..
Taip pat, priminiau vaikams, kad mus ypatingus sukūrė būtent Dievas. Kitaip sakant, kiekvienas yra ypatingas, ne dėl to, kad taip jau nutiko, o todėl, kad mus sukūrė ypatingas Dievas, kurio kūryboje nėra dviejų vienodų medžio lapelių. Priminiau eilutę iš Biblijos, kurią pati ne vieną kartą esu kartojusi pati sau: "Girsiu tave, kad esu taip nuostabiai ir baimę keliančiai sukurtas". Žinant šią eilutę, nebeapsiverčia liežuvis šaipytis iš savo (ar kito) plaukų spalvos, sudėjimo, nosies kumpumo ar smailumo, odos spalvos, kojų dydžio ir pan. Esam nuostabiai sukurti. Tad įžvelgdami ir džiaugdamiesi vienas kito ypatumais, kartu mes garbiname Dievą ir pripažįstame, kad visgi neesame patys iš savęs tokie faini (iš serijos, nieko nebuvo, paskui buvo didelis bum ir tada po milijono metų iš kažkur atsiradau aš - toks mielas ir unikalus žmogus):
"Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įščiose.
Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas" (Ps 139:13-14)
Ta pačia tema būtinai verta kartu visai šeimai paskaityti Max Lucado "Tu esi ypatingas" bei pasižiūrėti to paties pavadinimo filmuką. Tiesa, tie patys autoriai išleido dar du filmukus "Žalios nosys" ir "Tu esi mano".
Max Lucado "Tu esi ypatingas" - ypatinga knyga apie visai neypatingą žmogutį. Mūsų skaityta ir nuskaityta...
***
Nereklamuoju nei "Nendrės", nei "Aš ir kitas", nes neesu išbandžiusi su vaikais. Iš pirmo žvilgsnio abu vadovėliai atrodo kiek riboto formato, tačiau kaip pagalbinė priemonė ar priemonė vienai kitai minčiai susižvejoti regis neblogi. Kai pabandysiu daugiau temų, būtinai pasidalinsiu atradimais.
Linkiu atrasti, kad kiekvienas esam ypatingi! Išmokim tą vertinti ir tuom džiaugtis.
