ATGAL 41, 42 ir 43 savaitės: dvi savaitės Verkių parke ir Verkių parko malūne.

Jau rašiau praeitame įraše, kad kelios mūsų savaitės buvo kiek kitokios nei būna įprastai. Išėjom iš ritmo...išėjom ir iš rikiuotės. Tiesa, gera žinia yra ta, kad labai daug laiko praleidome gryname ore. Blogesnė žinia – kad ne lauke praleistas laikas buvo super-duper chaotiškas. Tačiau dabar mintimis pavaikščiojusi per mūsų 42, 43 ir 44 savaites supratau, kad iš tikrųjų...pasakysiu labai nelietuviškai – turėjom gerą laiką. Taigi, kaip ten buvo?

Biblija

Nors rytinis Aurimo laikas su vaikais šias savaites buvo labai ribotas, mes visgi šį tą nuveikėm. Visų pirma - pradėjom mintinai mokytis Psalmes. Kam? Nes psalmes mokytis lengviau, be to, jose galima rasti iki širdies gelmių sukrečiančių tiesų Dievą. Per šį laiką beveik iki galo išmokome 23 psalmę:

Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.
Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.
Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.
Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.

Nuostabi. Paguodžianti. Suteikianti stiprybės. Mokomės paprastai: aš perskaitau vieną eilutę, vaikai eilutę pakartoja. Ir taip ne vieną kartą per dieną, įvairiom progom (juk užtrunka vos kelias minutas), kol tą eilutę įtvirtinam. Tuomet einam prie kitos. Pakeliui išnarpliojam kiekvieną žodelytį. Vaikai norėjo sužinoti, ką reiškia „nestokoti“, kas yra „tylūs vandenys“, „ramstis“, ką reiškia „sklidina taurė“. Pasidomėjom, ką reiškia "aliejumi patepti galvą", Youtube pasižiūrėjome, kaip ankščiau Izraelyje buvo spaudžiamas alyvuogių aliejus (na, plius-minus, bendram suvokimui). Padiskutavom apie tai, kaip psalmėje ganytojas elgiasi su savo avelėmis, kaip jis jomis rūpinasi... (Labai aktuali tema ne vien tik vaikams, bet ir man su Aurimu). Trumpai tariant – praturtinantis laikas tiek mums, tiek vaikams.

Dievo savybės. Kalbėjau su vaikais apie tai, kad Dievas yra Nesuvokiamas. Rėmiausi Iz 55:8 „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai“ bei pasakojau apie Jobą. Vaikai apie jį girdėjo pirmą kartą, todėl klausė net išsižioję. Trumpai pristačiau visą istoriją apie Jobą, perskaitėm paskutinius Jobo knygos skyrius 38-42. Jie įspūdingi. Štai trumputė ištrauka:  

Viešpats atsiliepė Jobui iš audros ir tarė:
„Kas aptemdo patarimą neprotingais žodžiais?
Susijuosk dabar kaip vyras; Aš klausiu tave, o tu atsakyk man.
Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti.
Ar žinai, kas nustatė jos dydį, kas ją išmatavo?
Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį,
kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?
Kas uždarė jūros duris, kai ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių?
Aš aprengiau ją debesimis lyg drabužiu ir apsupau tamsa lyg vystyklais,
kai jai paskyriau ribas, įdėjau skląstį bei duris
ir pasakiau: ‘Iki čia ateisi, ne toliau; čia sustos tavo puikiosios bangos’. (Jb38:1-11)

Ir t.t.

Sunki, bet reikalinga tema: apie tai, kad kartais mūsų gyvenime vyksta nesuprantami dalykai. Jobas prarado viską: vaikus, turtą, sveikatą. Norėtųsi paklausi: kodėl taip žiauriai? Tarkim, Juozapo istorijoje: brolių žiaurumas, vergija, kalėjimas.... Nesuvokiama? Kodėl būtent taip? Mūsų pačių gyvenimuose būna įvairiausių aplinkybų, kai norisi imti priekaištauti Dievui arba bent jau suprasti tų dalykų prasmę. Bet atsakymas tam kartui būna toks: „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55:8).... o prie to ir paguodos žodis: „mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera” (Rom 8:28). Tai vat. Dievas visdką konrtoliuoja, Jo žodis visada būna paskutinis ir koks tas žodis bebūtų - tai geriausia mums. Keista. Nesuvokiama. Tikriausiai prie šios Dievo savybės galima buvo prieiti ir iš kitos pusės – kiek mažiau dramatiškos, bet šiame gyvenimo etape mums reikėjo šiek tiek dramos ir šiek tiek šalto dušo.

Literatūra

Ups. Sunku patikėti, bet atrodo knygų beveik neskaitėm. Tiesa, vėžlio žingsniu užbaigėm Johnny Gruelle „Skudurinės Onutės pasakėlės“ – susiskaitė kaip saldainiukas. Be to padarėm pertrauką su J.Marcinkevičium ir išsitraukėm Kazio Jakubėno eiles. Šimtą milijonų kartų juokingais balsais skaitėm kelis poeto eilėraščius apie obuoliukus ir molio motiejukus. Smagiai. Vaikams eilėraščiai sueina tik tuomet, jei juos dainuojam arba skaitom įvairiais balsais. Na arba jei tos eilės Marcinkevičiaus - jo eilės sueina bet kokiu formatu.

Beje, iš bibliotekos parsinešėm... o varge.. Disnėjaus „Auksaplaukės“ istoriją. Vargas vargas vargas. Net koktu pasidarė nuo skaitalo beprasmiškumo. Kam? O kam reikia leisti tokias knygas? Kam?!

Dar skaitėm kelias nesuprantamai nederamas H.K.Andersono pasakas. Ir regis viskas.. Vaje. Ech, tokios vat beknygės savaitės. Apie knygas beje ruošiuosi parašyti atskirą įrašą, todėl sustoju.

Skaitymas ir rašymas

„Labas, raide“ yra hitas mūsų namuose. Emilijai patinka, bet užtat Sofija net alpsta iš džiaugsmo. Nes, visų pirma, ji atpažįsta visas raides (pasirodo mūsų pusės metų avantiūra su raidėm - po naują raidę į savaitę – suveikė!). Visų antra, užduotys knygoje sudeliotos taip, kad jau nuo pirmų puslapių vaikas „skaito“, ir vaikui tai – pa-tin-ka! Tikrai, labai užskaitau. Tiesa, Emilija kiek labiau spyriojasi, nes ji dirba su antra knyga ir ten darbo daug daugiau, bet einam iš lėto... tad viskas super.

Štai keli puslapiai iš "Labas, raide 1":

O čia iš "Labas, raide 2":

Matematika

Iš to nedarymo.. Sofija savarankiškai išmoko skaičiuoti iki 20. Vat tau ir homeschoolingas: vaikas būna aplink suaugusius, kažkur kažkas kažkada kažką skaičiuoja, vaiko smegenys sugauna informaciją ir sudeda į vietas. Voila - išmokta. Natūraliai. Savo laiku. Tuo tarpu Emilija nežinia kaip ir kada išmoko sudėti bet kokius skaičius iki dešimt, išmoko skaičiuot dešimtim iki šimto... Prieš kelias dienas net paprašė manęs pasimokyti matematikos. Vadinasi, raktas į sėkmę ir yra tai, apie ką rašo visi homeschooleriai veteranai: iki 7-8 metų vaikui duoti laisvę nuo akademinių dalykų. Tikrai. Let it go, let it go.

Gamta ir grynas oras

Labai džiaugiuosi, kad vaikai po truputį vis labiau žavisi Dievo kūrinija. Tik spėjo truputi oras atšilti, visos pirmosios kaiminystės sraigės ir ankstyvosios pūkuotos kirmėlės jau suskaičiuotos, išmyluotos, visi pirmieji sliekai išbučiuoti ir išmatuoti. Visos gėlės – senos ir naujos – skinamos, piešiamos, aprašomos. Tik išeinam pasivaikščiot, vaikai vienas paskui kitą neša man rodyti akmenis, šakeles, sraigių kiautus. Atrodo, kad juos žavi viskas, kas juda ir nejuda, kas kvepia ir nekvepia, kieta, minkšta, švelnu, šlapia, sausa... Tai nuostabu ir labai naudinga. Vienoje vietoje perskaičiau tokią mintį: „Gamtos tyrinėjimas ugdo vaiko intelektą bei daro jį įdomesniu žmogumi“. Tad įdomėjam, taip sakant.

Ką gi mes vėikėm? Visų pirma: truputis teorijos. Kadangi visą žiemą ir dabar ankstyvą pavasarį pro savo langą stebėjome paukščius, nusprendžiau kiek pagilint mūsų turimas žinias. Kalbėjom apie plunksnas: kokios jos būna (viršutinės – skraidymui, pūkai – šilumai), kaip jos sugula ant kūno (kaip stogo čerpės) ir kam jos reikalingos (apsauga nuo šalčio, vėjo, lietaus; papuošimas). Pagaliau išsiaiškinau ir aš pati, kodėl patinėliai yra margesni už pateles. Kad prisiviliotų geriausią patelę – tai čia viena. Bet yra ir kita medalio pusė – kad apsaugotų patelę bei lizdą su jaunikliais (kai pajunta pavojų, patinas būdamas ryškesnis ir geriau pastebimas stengiasi nukreipti medžiotojo ar plėšrūno dėmesį nuo patelės bei lizdo). Atrodytų tik teorija, ane? Bet taip nėra. Emilijai visa informacija kuo puikiausiai susigulėjo galvoje ir kitą kartą, skaitant istoriją apie laukines antis, ji jau turėjo ne vieną progą pritaikyti neseniai įgytas žinias.

Tiek teorijos. O toliau grynas oras...

Dvi savaites rytais sukiojomės Santariškių rajone. Daugiausiai buvome Verkių parke, braidėme upelyje prie Verkių malūno. Verkių parką iššniukštinėjom skersai išilgai. Ir žibutes skynėm, ir nuvirtusiais medžiais karstėmės, ir inkilus skaičiavom, ir vietinius katinus gaudėm, ir kilometriniais laiptais ligi Verkių malūno lipom, ir vardus ant įsimylėjelių spynų skaitėm (kybo tokių daugybė ant apžvalgos aikštelės aptvaro), ir sumuštinius su arbata valgėm... Žodžiu smagu, pamilom ir mes šį nuostabų parką.

Įdomioji dalis yra štai kokia. Netoli laiptų, vedančių į Verkių malūna, prie aukštos pušies kamieno yra prikalta dirbtinė platforma ir primesta žagarų – kad paukštis lizdą suktų. Žodžiu, visą savaitę „lizde“ nieko nevyko, tačiau paskutines mūsų apsilankymo dienas „lizdą“ pagaliau okupavo... žinote kas? Antis! Pušies viršūnėje.... tolų toliausiai nuo vandens, aukštų aukščiausiai... Antis... Ar taip būna? Gal jai protas susisuko... Gal ji susimaišė? Kaip ten bebūtų – štai turim įrodymą.

Prie Verkių malūno vaikams nuotykių netrūko. Visi užsimovėm gerus aukštus guminius batus ir pirmyn į vandenį. Vietomis upelis gana sraunus, o akmenys slidūs, tad nors ir negilu, bet azartas vaikams kyla. Vienur vandens vos iki kulnų, kitur – žiū jau virš guminių. Tad buvo visko – ir šleptelėjimų į vandenį, ir vandens guminiuose... Bet svarbiausia, kad buvo smagu.

Kelis kartus lankėmes Santariškių Vaikų ligoninės parkelyje. Labai gražiai sutvarkytas parkelis. Emilija čia susirado draugę...o susirado ją taip: atsinešėm į parką penkis sūrelius. Kiekvienam po vieną, ane? Emilija savo suvalgė ir sako man: "mama, gal duok man savo sūrelį, aš nunešiu tą mergaitę pavaišinti". Nebuvo kaip atsisakyt... nekokį pavyzdį parodyčiau, ane.. : ) Tad teko atiduot. Šliurpt...

***

Mūsų neįprasto rėžimo savaites turėjo vainikuoti kelionė į Tverus. Laukėm atostogų kaip niekada. Ir sulaukėm. Pakeliui į Tverus aplankėme nuostabius draugus iš Londono (taip, būtent. Yra ir Lietuvoj Londonas...). Trumpai tariant - atostogos prasidėjo superingai. Tik gaila, kad buvo jos mega trumpos. Antrą dieną išskubėjome į Vilnių į ligoninę, galvodami, kad Sofijai reikės operuoti apendicitą... Ech, tie pilvo skaustelėjimai.. Apendicito operuot nereikėjo. Tad nei atostogų, nei apendicito. Tiesa, dėl apendicito visai nesigailim... tegul dar sėdi savo vietoj. Na o geroji žinia ta, kad Emilija gavo pasilikti pas močiute Tveruose, o namo į Vilniu grįžo su teta Beatriče ir ne bet kaip, o... tratatatam – traukiniu!! Tai bent nuotykis buvo Emilijai!

***

Praeitais metais, Emilija vasaros pabaigoje užsikabino kas kartą išėjus į lauką skinti gėles ir kurti puokštes. Šiemet užsikabliavo ir Sofija, tik, deja, gėlių dar ne tiek daug buvo. Tad teko tenkintis kačiukais ir šiaip džiūvėsiais visokiais...

Tad galima įsivaizduoti, kiek laimės buvo vaikams pamačius pirmąsias žibutes. O vėliau ir geltonas gėlytes (kurios taip pažįstamos iš matymo... tik pavadinimo vis neprisiruošiu susirasti). Tad ne tik skynėm, bet ir piešėm gėles bent kelis kartus.

Beje kalbant apie gamtą ir gyvuniją... Ėmėm su vaikais ir nusprendėm įsigyti vėžlį. Kadangi normalus vėžlys kainuoja rimtus pinigus, nusprendėm taupyti. Tam reikalui ir taupyklę pasidarėm. Puiki proga vaikams išmokti kantriai laukti, nes apskaičiavome, kad taupyti reikės du mėnesius. Jei kam įdomu, tai kadangi esam daugiavaikė šeima, iš valstybės kiekvienas vaikas gauna šiokią tokią mizerną išmokėlę. Tai vat tuos pinigus ir dedam į taupyklę.

Įpročiai

Kartu su keliom mamom nusprendėm išbandyti tokią vieną metodinę medžiagą, skirtą gerų įpročių formavimui ir ugdymui (skirta vaikams, bet tinka ir mamoms). Knyga vadinasi Laying Down the Rails ir yra paremta Charlotte Mason mokymo filosofija. Visa esmė yra tokia: vienu metu koncentruotis į vieną įprotį ir tam įpročiui skirti bent šešias savaites.

Griebėm labai mažyti jautį už ragų – asmeninę švarą. Išsikėliau kelis tikslus: kad vaikai neraginami išmoktų plauti rankas (po lauko, tualeto, prieš maistą ir po miego) ir kad išmoktų palaikyti tvarką savo kambaryje. Neįtikėtina, bet su rankų plovimu pramušėm! Tiesa, daugiausia šia sritim rūpinosi Aurimas, nes jį neplautos rankos nervina labiau nei mane (cho, cho...). Teko kantriai, kiekvieną dieną po keliolika kartų vaikams priminti, bet maždaug po trijų savaičių įvyko lūžis ir dabar merginos neraginamos plauna rankas.

Dėl tvarkymosi reikalai juda lėčiau, bet vaisiai jau yra: prieš kelias dienas Emilija, sužinojusi, kad popiet atvažiuos svečių, griebė Sofiją už parankės ir nusitempė į kambarį. Ten girdėjau, kaip mokė jaunesnę sesutę: „Sofija, reikia tvarkytis kambarį, nes atvažiuos svečiai“. Beveik neblogai. Vieną dieną skaitėm vieną istoriją iš jau minėtos knygos, kuri moko vaikus, kad tvarkingais reikia būti net ir tuomet kai nieks nemato (suprask – ir tuomet, kai neatvažiuoja svečiai). Tad likusias savaites noriu koncentruotis į tai, jog būti tvarkngam nėra našta, o atvirkščiai – palaiminimas. Ir kad užmigti vakare, o ryte atsikelti tvarkingame kambaryje yra malonu. Žodžiu, paslaptis, manau, slypi tame, kad reikia formuoti ne išorinius įpročio dalykus (na, tiesiog išmokint vaiką tvarkyti kambarį), o eiti tiesiai prie vaiko širdies. Tad ne „kaip tvarkytis“, o „kodėl tvarkytis“. Tai vat ties tuo ir koncentruosiuos ateinančias tris savaites.

Muzika

Su Aurimo pagalba ir savo pačios dideliu užsidegimu, Emilija ir toliau mezga draugystę su pianinu. Labai daug pasitarnauja Kindermusik pamokos, nes jų metu vaikai jau išmoko „re“, „do“, „fa“ ir „sol“ natas, o iš jų netgi turėjo sukurti savo pačių melodiją. Beveik visas Kindermusik ant metalafono grojamas melodijas Emilija pabandė sugroti pianinu – nemažas iššūkis, bet įveikėm. Žodžiu – smagu.  

Menininkas ir kompozitorius

George Stubbs (1724-1806) ir Ludwig van Beethoven (1770-1827). George Stubbs buvo apygarsis anglų dailininkas, pamišęs dėl arklių. Tad mums į temą, nes ir mes pamišę dėl jų. Jo paveikslai išties stulbina savo tikslumu ir išbaigtumu. Kartais sunku suvokti, ar čia paveikslas ar nuotrauka.

Na o su Betovenu (taip, pasirodo tariasi būtent taip – Be-to-ve-nas) draugavom labai smagiai. Sutapo taip, kad ir Kindermusik Emilija mokėsi apie jį, todėl buvo tartum savotiškas informacijos užtvirtinimas. Youtube pažiūrėjom animacinį filmuką apie Betoveno gyvenimą, užtvirtinom svarbiausius dalykus, klausėmės jo kūrinių (daugiausiai Symphony No. 5, Moonlight Sonata, Für Elise, Turkish March...).

Kuriam, žaidžiam, griaunam

Atradom smagumų smagumėlį - pasirodo, jei iš lovos išėmi čiužinį... ir jį palieki svetainėje ant grindų... Būna taip smagu, kad galima net galvą pamesti.

Lauke irgi atradom naują užsiėmimą - laipiojimais medžiais. Emilija jau įveikė visas sodo obelis ir visus įveikiamus kaiminystės... krūmokšnius. O tai čia ir jos naujausias pasiekimas. Žinoma, šį kart be pagalbos neapsiėjo.

Ir truputi arčiau žemės... Pavasario tvarkymosi proga su vaikais keitėm mūsų miegamojo lempos gobtuvą. Praeitais metais taškiausi su dažais ir vaikais (o gal vaikais ir dažais) lauke; šiemet tą patį pakartojom virtuvėje... Hm. Tą aptaškytą praeitų metų gobtuvą išmetėm ir ėmėmės naujo (beje tokį baltą galima labai pigiai nusipirkti IKEA... vienas pastebėjimas: stenkitės naudot mažiau vandens, daugiau dažų... ir netrinkite vienoj vietoj, nes galit pratrinti skylę).

Beje vaikai kūrė atvirutes savo naujai mylimiausiai draugei Katie iš Londono... Prieš mėnesį Katie atsiuntė merginoms po keletą nuotraukų ir po atvirutę. Jos iš laimės vos nenumirė. O dabar sumanėme Katie nusiųsti savo gamybos pasveikinimus, ant kurių užrašėme žinutes apie tai, kaip "aš užaugsiu ir būsiu prinesė ir tada tave tikrai aplankysiu, brangi Katie"..

Beje vis stebiuosi, kad Emilija nepavargsta piešti mūsų portretų, o Sofijai nepabosta tobulinti savo išrastos be galo aukštų princesių technikos.

O kai nusibosta piešti, siuvinėti, verti karolius...ir apskritai, kai nagai niežti, kažką nuveikti... Tada reikia austi voratinklį... Tai klausykit dabar. Austi vorantinklį labai smagu - tereikia siūlų ir daug daiktų kambaryje. Tačiau pabandykit paskui tą voratinklį nukrapštyt... Ištisa amžinybė!

Tad tiek šiam kartui. Linkime ir jums apipinti namus linksmo ūpo voratinkliais.

***

Atsisveikinu... tik dar...čia ūpui pakelti... ką sumedžiojau žemaitijos laukuose... Tikrų tikriausios laukinės žąsys.. Lekiau paskui jas su savo Nikonu per šviežiai išartą lauką.. Su savo miestietiškais sportiniais bateliais ir daug ryžto.. : ))

 

 

 

10 savaitė. G, girlianda, garas, gulbė