ATGAL Mūsų žodžiai stato arba griauna. 1 Dalis: žodžiai vyrams

Kažkas, kame aš nuolatos susimaunu. Kažkas, apie ką labai dažnai užmirštu. Kažkas, kas yra baisingai svarbu... Kuo toliau, tuo labiau suprantu štai ką: jei nesutramdysi savo liežuvio, gali net nesistengti jaukintis viso šito homeschoolingo (namų mokymo) reikalo... Jokia super-mega mokymo medžiaga, jokie darbeliai, jokios atrakcijos neatpirks tos žalos, kurią potencialiai gali pridaryt mūsų liežuvis. Mums - mokantiems savo vaikus namie - tai turėtų būti itin jautri tema. Visgi su savo vaikais praleidžiam daug daugiau laiko kartu, tad turime daug daugiau progų susierzinti, pavargti ir paleisti savo liežuvį į darbą. Taigi, tokia nenugalėta tema, bet dalinuosi vistiek. Daugiau teorijos, nei praktikos.. Viena kita įžvalga, pamąstymu sau ir tam kažkam, kuris kartais užklįsta į šį užkampį. Tema: žodžiai, kuriuos kalbu savo vyrui ir savo vaikams. Negatyvūs ir pozityvūs. Griaunantys ir statantys. Bandysiu temą nukaut trim smūgiais: negatyvių žodžių poveikis vyrui (1 dalis), vaikams (2 dalis) ir man pačiai (3 dalis).

1 dalis

Žodžiai apie vyrą: į akis ir už akių

Santuoka – jautri tema. Tikrai. Todėl pirmiausia noriu dėti visas kortas ant stalo. Nei vienas šio įrašo žodžių nėra nukreiptas nei prieš vieną mano draugę ar jos santuoką. Tiesą sakant, mintys šiam įrašui kilo labai seniai, kai dar nei vienos iš savo dabartinių draugių aš net nepažinojau. Tik tuo metu aš rašiau super išbarstytą popierinį dienoraštį, o dabar turiu šiokį tokį eterį... Tiesa, bekalbant su draugėmis dažnai gaunu įdomių minčių ir įžvalgų, už tai ir dėkoju, jums mano draugės. Taigi, šis įrašas nėra būdas „per aplinkui“ kažką pasakyti (ar dar baisiau – įgelti) kažkuriai iš mano draugių. Draugės, jūs žinote, kad čia rašau ne apie jus. OK? Tvarkelė. Tuomet judam toliau.

Santuoka - suuper jautri tema (jau rašiau, ane?). O tobulų santuokų nebūna. Na gal ir būna, bet be dūmų santuokų tai tikrai nebūna. Nes juk, jei nėra dūmų, tai nėra ugnies... Jei nėra ugnies, tai nežinau, kas tada yra... Ledas? Vanduo? Pelkė? Žodžiu. Vyras + moteris = santuoka = nesklandumai. Mano santuokoje tikrai yra ir dūmelių, ir dūmų, todėl šio įrašo tikslas yra ne pamokyt, o tiesiog pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis iš girdėtų pamokslų, skaitytų knygų... ar turėtų konsultacijų dėl savo pačios santuokos.

Paskutinė pastaba prieš temos dėstymą (va, kaip moksliškai išsireiškiau): rašau apie moters žodžius vyrui. Jei taip nutikę, kad netyčia šį įrašą skaito vyras... prašyčiau vieno dalyko: sukeiskite žaidėjus vietomis (vyro žodžiai žmonai) arba tiesiog praleiskit šitą dalį. Čia surašyta informacija turi būti taikoma sau, o ne kitam.

Taigi. Pra-de-du. Kadaise labai labai seniai, kai ištekėjusi tebuvau pirmus metus ir kai apie gyvenimą nutuokiau daug daugiau nei dabar, vienas išmintingas žmogus man pasakė štai ką: „Egle, tavo žodžiai gali žmogų (suprask – tavo vyrą) arba pastatyti, arba sužlugdyti“. Stipriai. Kas čia per burtai, paklausite manęs. Kur įrodymai – paprieštarausite. Gal tai kažkokia saviįtaigos atmaina? Kitoįtaiga? Tikėsite manimi ar ne... na – mūsų žodžiai turi galią.

Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių. Pat 18:21

Ar esat kada nors matę kokį vieną kitą seną rusų filmą? Na minus penkiasdešimt metų atgal? Esat? Puiku... Žinot, ką pastebėjau? Labai dažnai (žinoma, ne visada) tuose seno sukirpimo rusų filmuose veiksmo centre (ar šalia centro) sukasi boba-plačiagerklė, o jai į porą šalia bidzena dvilinkas, nustekentas (ar prasigėręs) vyras. Neįprastas, netikroviškas vaizdas? Anaiptol! Tikrų tikriausias realybės atspindėjimas. Juk esat tokių porų sutike ir realiam gyvenime? Ir ne vieną? Aš esu. Mačiau ne kartą – ir iš toli... ir iš labai arti. Taigi, gyveno karta vyras ir žmona... lepšis ir boba. Na, bet ar tai normalu? Ar tikrai tas lepšis ir per vestuves buvo lepšis, o ta boba ir per vestuves buvo boba? Vargu. Kurlink aš suku? O štai kur. Kažkaip iš vyro ir moters, turinčių svajones, troškimus, sugebėjimus, pomėgius, savitas asmenybes, beliko boba ir lepšis. Kaip? Kodėl? Konkretau atsakymo neturiu... tik mintį pamąstymui: jei tu savo vyrą karaliumi vadini, esi karalienė (nagi, mąstom logiškai – karaliaus žmona). O jei vyrą savo asilu vadini, esi kas? Taip, taip. Būtent – asilienė (na, asilo žmona)... Sukam sukam galvą ir bam! (Kai pirmą kartą išgirdau šį žodžių žaismą, man gerokai ir gana skausmingai stuktelėjo. Bėgam ieškoti ledo, dedam prie stuktelėtos vietos ir skaitom toliau.)

Už akių

Kalbasi dvi draugės... Tarkim Siga ir Toma. Siga skundžiasi:

„Mano vyras nieko nesugeba“...
„Mano vyras nevykėlis“...
„Mano vyras niekada nieko nepadaro iki galo“...
„Mano vyras ... lepšis“

Tebunie šie žodžiai bus pasakyti ne vyro akivaizdoje – „tik tarp mūsų mergaičių“. Bet tik pagalvok, kokį savo vyro įvaizdį kuria ši moteris savo draugės akivaizdoje... Nevykėlio, nieko nesugebančio, nieko neužbaigiančio iki galo, lepšio... Jei tu irgi turi įprotį skųstis vyru savo draugėms... ar savo mamai... liaukis šiandien pat ir apsispręsk daugiau niekada to nebedaryti. Apsispręsk, kad nuo šiol tavo vyro silpnybės (o jų yra ir bus, nes mes juk žmonės... cho cho cho) bus žinomos tik tau, tavo vyrui ir Dievui. Viskas. Prispirs blogu kalbėt apie savo vyrą – užsiklijuok burną, įsikąsk į kojos pirštą, nukreipk dėmesį į kitą pusę. Daryk bet ką – tik nepradaryk burnos. Kitų akivaizdoje apie savo vyrą arba gerai, arba nieko. Nelengva. Pati žinau. Labai dažnai susimaunu šitoje vietoje.

Judam toliau. Mūsų liežuvis yra suktas smirdžius. Netikite? Tuomet paskaitykite, ką apie žmogaus liežuvį rašo Biblijoje:

Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis – nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas. Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. (Jok 3:5-10)

Matot? Nesuvaldomas daiktas. Dar baisiau, liežuvis – suktas kaip turi būt. Nereikia ištarti žodžio „mulkis“, kad žmogus būtų pavadintas „mulkiu“. Liežuvis moka ir labai subtiliai ir inteligentiškai žmogų pavadinti ne tik „mulkiu“, bet ir... visaip kitaip. Pavyzdžiui, moteris, kalbėdama su savo mama ar drauge, vyro gali visai niekaip nepavadinti ... bet gali padūsaut, pakniaukti, akis pavartyti: „man taip sunku, kai pas mus namuose visada neišneštos šiukšlės...“ arba „kažkas nuolatos primėto visur savo smirdančių kojinių... kažkas tik ne aš.. ir ne katinas“... Tokiais atvejais draugėms ar mamai nereikia būti proto bokštais, kad suprastų jog kalba visgi eina apie vyrą. Geras, ane? Taigi.. Apie savo vyrą tik gerai arba nieko.

Na gerai. Prikalbėjo ta viena draugė Siga savo kitai draugei Tomai apie vyrą visokių baisybių. Ir kas dabar bus? Greičiausiai Toma ims Sigos vyrą niekinti... Jei Toma nelabai išmintinga ir nelabai gera draugė, ji apie Sigos vyrą papasakos trečiai draugei. Jei Toma tikra nedraugė, nuo šiol ji kiekvieną kartą kurstys Sigą ir „trauks už liežuvio“, kad ji vėl ir vėl juodintų savo vyrą. Nežinau, kodėl, bet būtent taip ir vyksta. Ir atrodytų, kad Tomai juk jokios naudos, kad jos draugė nelaiminga, bet kažkodėl tos apkalbos apie vyrą yra tokios saldžios... Cak cak cak. Brrr.

Pavojus numeris du – kapec Sigos ir Tomos santykiams. Na va, „pasiguodė“ Siga Tomai apie savo vyrą. Riebiai taip. Išpeikė jį, sumalė į miltus, iškepė iš tų miltų baubą tokį... Paskui gi tą patį vakarą su juo susitaikė, atsibučiavo. Vėl tarp jų meilė, taika ir ramybė. O tuo tarpu Toma sėdi savo namuose ir, kadangi yra moteris ir yra gera Sigos draugė, verda emocijose, nekenčia draugės vyro, galbūt jau ieško Sigai gero advokato ar santuokos konsultanto, galbūt jau kusina savo vyrą, kad šis įsikištų į Sigos ir jos vyro santykius, kad sustabdytų „tą pabaisą“... Dabar jau Toma darbą dirba. Kitą dieną, naktį beveik nemiegojusi dėl savo draugės, pervargusi nuo piktų minčių, skambina Toma Sigai ir – o siaubų siaube – Siga kalba lyg niekur nieko, čiauška, džiaugiasi savo vyru... jai viskas gerai? Ką visa tai reiškia?! Toma jaučiasi išduota. Ji galvoja taip: „Aš ją palaikiau, aš jos pusėj buvau, aš jai padėt norėjau, ta Siga visai košės galvoj neturi, skystablauzdė“. Ar suprantat kas čia įvyko? Toma juk gera draugė, todėl ji ir užsidėjo ant pečių savo drugės pyktį ir ėmė kartu draugės vyro nekęsti. Tik vat draugė Siga susitaikė su vyru savo, o Toma su Sigos vyru ... nesusitaikė. Žinau, viskas painu ir keista, bet būtent taip būna su tikrais žmonėmis. Aš nemeluoju. Vat šitą karčiąją šaknį esu ne kartą pati krimtusi. Daug kartų. Dabar berašydama juoko ašarą braukiu. Beje, gali būti ir dar juokingiau... Siga prišnekėjo baisybių apie savo vyrą draugei Tomai. Draugė Toma nuteisė, priteisė Sigos vyrą. Po kurio laiko ji jau jo nekenčia. Ir štai vieną dieną atvažiuoja Siga su pačiu vyru į svečius... Įsivaizduokit, kaip Toma virs iš koto ir kaip šnairuos į tą niekuom dėtą Sigos vyrą. Kaip ji bandys priversti savo liežuvį mandagiai su juo pasisveikint ir kaip ji trokš nieko nežinoti apie tą ... niekuom dėtą... Sigos vyrą. Taigi. Taigi. Taigi. Apie vyrą arba gerai, arba nieko.

Kai būna išties sunku

STOP. O dabar žodis klausytojoms (tad visoms Tomoms... tame tarpe ir man). Būna skausmingų santuokų. Būna skausmingų įvykių santuokose. Būna, kad mūsų brangios draugės akivaizdžiai kenčia. Kažkas ne taip, kažkas jas neramina. Ne visi pokalbiai tokie karikatūriški, kaip kad aprašiau aukščiau. Būna skausmingų pokalbių, su tikromis ašaromis. Su tikru skausmu. Būna, kai draugei tikrai reikia paguodos ir peties išsiverkti. Štai keli patarimai ir pastebėjaimai Tomoms ir man pačiai. Pirmiausia, elkis taip, kaip norėtumei, kad su tavimi tavo draugė pasielgtų tokioje situacijoje. Ką gali pasakyti draugei, kuri šiandien yra Siga? Pasiūlyk jai savo petį, būk jai paguoda. Ne sąjungininkė apkalbose, o guodėja. Padėk draugei nukreipti žvilgsnį nuo savo vyro į save. Padėk jai užduoti reikiamus klausimus pačiai sau. Padėk prisiminti kai kurias Biblijos tiesas, kurios skausmingų išgyvenimų metu kažkur išnyksta iš atminties. Galbūt jūs galite melstis kartu? Galbūt tu gali melstis už savo draugę viena? Padrąsink draugę. Primink jai, kad Dievas tikrai viską mato (jei draugė tikinti, žinoma). Švelniai perspėk draugę, kad koks bebūtų jos vyras, vistiek galiausiai Dievui ji turės duoti apyskaitą už save pačią... už savo pasakytus žodžius ir veiksmus (o kartais veiksmų nebūvimą). Kaip ten bebūtų, pasistenk visom jėgom kiekvieną kartą nukreipti pokalbį nuo draugės vyro į pačią draugę. Būk kantri, nesmerk savo draugės, nesididžiuok prieš ją. Sunku, bet verta pastangų. Mane blaivina mintis tokia: mes klausytojai irgi turėsime atiduoti apyskaitą Dievui už tai ką sakėm, darėm ir ką pasirinkom girdėti iš savo draugių. Aš žinau (ir jūs žinot), kaip atskirti saldžias apkalbas nuo tikro atviro skausmo... Juk taip? (Ps. Nekalbu apie kraštutinius atvejus... smurtą, ligą, negalią ir pan, nes tai yra atskiros, didelės, savitai skausmingos temos). Judam toliau.

Į akis

Kalbasi žmona su vyru...

„Tu nevykėkis, slunkis, kelmas <...>“
„Tu visada viską sugadini“
„Tu nieko nesugebi“
„Tu visiškas nemokša“
„Tau pastoviai niekas nesigauna“

Ir t.t.

Ir žinot ką? Greitai tas vyras tikrai taps nevykeliu, tuom, kuris viską sugadina, tuom, kuris nieko nesugeba ir nieko nemoka. Ir liks tokie... rėkianti boba ir lepšis. Lepštis, kuris nekenčia savo žmonos, savo uošvienėsir paties savęs. Žinau vieną tikrą gyvą pavyzdį vieno vyro, kuris buvo tikrai normalus vyras, o po kelių dešimčių metų santuokoje paliko kilimėliu kojoms. Būtent dėl to (aš įsitikinusi dėl to), kad žmona davė visišką laisvę savo liežuviui ir savo vyrą pliekė iš peties ir prie vaikų, ir prie savo tėvų, ir prie jo tėvų, ir prie draugų, ir asmeniškai jam į veidą. Negana to, tą vyrą ėmė pliekti ir tos žmonos mama, kuri, vyro nelaimei, gyveno kartu su jų šeima. Ilgainiui liežuvius į darbą paleido ir vaikai. Vienas pastorius taip pasakė: tokioje situacijoje vyras susikrauna šmutkes ir pabėga arba lieka, bet prasigeria. Mano pasakotam pavyzdyje vyras prasigėrė. Skausmingai.

Esu girdėjusi ir kitokią tikrą istoriją. Viename Rusijos miestuke gyveno toks vaikinukas, lankėsi vietinėje bažnyčioje. Jis nebuvo nei per daug sumanus, nei per daug išvaizdus.. apylėtis, nevikrus ir pan. Todėl ir tos bažnyčios jaunimas apie jį mąstė nelabai kažką – na toks ... mėė... trumpai tariant. Bet štai atsitiko taip, kad šis mėė vaikinukas, visų bžnyčiokų nuostabai, susipažino su mergina iš kitos bažnyčios, susituokė su ja ir išvažiavo gyvent į kitą miestą. Po poros metų anos bažnyčios panelės lankėsi tame kitame mieste ir taip nutiko, kad sekmadienį apsilankė ir to miesto bažnyčioje. Prasidėjus tarnavimui išėjo pamokslauti / dalintis žodžiu toks gerai atrodantis, pasitempęs, iškalbus jaunas vyras. Pamoklsui įpusėjus tos panelės vos ne vos atpažino tą mėė vaikinuką iš savo bažnyčios! Tik kad jis nebebuvo mėė... jis buvo.. na oho vyrukas. Pasirodo to mėė, o dabar oho, vyruko žmona buvo tokia išmintinga, tokia nuolanki, tokia pagarbi moteris, kuri taip žodžiais statydino savo vyrą, kad jis jos stiprinamas jis išsitiesė, pasitemoė ir iš mėė tapo... oho vyruku. Brangiosios, mūsų žodžiai gali arba statyti, arba griauti. Tai faktas.

Pagarba vyrui – Biblinis principas

Negatyvūs žodžiai nukreipti prieš vyrą yra super puper pavojingas dalykas. Čia ne monai ir ne dyvai, čia Biblinis principas. Norite įrodymo? Prašau... Efeziečiams 5 (ilgoka ištrauka, paryškinau tas vietas, kurios skirtos žmonai):

Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios, – Jis kūno gelbėtojas.  Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią.  Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų. „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu“. Tai didelė paslaptis, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią. Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą (Ef 5:22-33).

Ši Efeziečiams laiško vieta cituojama beveik visuose pamoksluose, krikščioniškose knygose apie santuoką. Šiose eilutėse apibrėžiami vyro ir moters santykiai – jose slypi visa esmė.

Klausimas: kaip jums atrodo, koks yra didžiausias vyro poreikis santuokoje? Kitaip sakant, kokia yra pirminė moters pareiga santuokoje? Kad moteris vyrą ką?... mylėtų, pirktų jam gėles, leistų su juo laiką, gamintų skanią vakarienę, plautų jo kojines...ir kojas? Ne! Pažiūrėkite į ištraukos pradžią ir pabaigą – kad paklustų ir gerbtų. Mylėti – taip, bet pirmiausia... atsidavimas ir pagarba. Bam! Kai man šitas prišilo.... kai man šitas stuktelėjo... aš pasijutau kaip tą kartą, kai po ilgo spyriojimosi pagaliau nusprendžiau įsigyti akinius... Akyse prašviesėjo! Pasirodo aš, Eglė, visą laiką pirmiausiai savo vyrą bandžiau mylėti ir dar ne bet kaip, o pagal moterišką suvokimą, bet nesupratau, kad jo didžiausias ir pirminis poreikis yra pagarba, o ne meilė. Kaip svarbu tai suprasti… Mūsų, moterų – alio merginos! – didžiausias poreikis yra meilė, ir apie tai parašyta cituotos ištraukos viduriuke...

... vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią... (Ef 5:28)

Mes esame tas silpnesnis santuokos dalyvis, kurį reikia puoselėti, tausoti ir mylėti (kitoje Biblijos vietoje, 1 Pet 3:7, mes dar vadinamos silpnesniu indu). Tuo tarpu vyrai yra tas santuokos dalyvis, kuriam reikia paklusti ir kurį reikia gerbti. Nieko nepadarysi, tokius dėsnius išsuko Dievas (mhhh… sudie feminizme). Mes neesame pašauktos būti mačio-bobos, kurios ant savo pečių neša visą šeimą, tame tarpe ir savo vyrus. Santuokoje pirmiausia stovi vyras, po juo pagarbiai nusiteikusi nuolanki moteris… ir paskui vaikai. Štai raktas į sėkmingą santuoką. Pamirškit visus koučingo ekspertus ar ekspertes, kurie klykia visa gerklę apie savęs atradimą. Va jums savęs atradimas: brangi moterie, rask savyje pakankamai silpnumo ir nuolankumo, kad nulenktum galvą prieš savo vyrą ir savo širdyje bei išoriniame gyvenime jį pastatytum į šeimos lyderio poziciją.

žmona tegerbia savo vyrą (Ef 5:33)

Beje, ar pastebėjote, kad paliepime žmonai nėra išlygų... Na tarkim: žmonos, jei jūsų vyrai verti pagarbos, gerbkit savo vyrus. Ar taip parašyta? Ne! mums yra paliepta gerbti savo vyrus ir tiek. Tai ne pasiūlymas ir ne patarimas… bet įsakymas. Tai vat. Jei mes norime patikti Dievui ir norime turėti gerą santuoką, turime tik vieną kelią – vykdyti tai, kas parašyta Dievo žodyje. Čia ne beletristika – Dievas taip sustygavo vyrą ir moterį. Jis mus taip sukūrė ir Jis (kadangi yra toks superingai nuostabus) mums davė raktą į sėkmingą santuoką. Aš esu įsitikinusi, kad tai yra pamatiniai dėsniai, ant kurių sukasi viskas pasaulyje.

OK. OK. OK. Žinau, ką dabar galvojat, nes tą patį galvojau ir aš. O ką vyrai už save pastovėt negali? Ar čia mūsų atsakomybė juos tik girt, statydint ir gerbt? Kas čia per narcicizmas? Iš tikro, vyrai turi savo atsakomybę santuokoje ir yra patys atsakingi prieš Dievą už savo širdį. Tačiau visgi, alio, mes irgi neesam karalaitės ant žirnio. Pažiūrėkit, kas parašyta patarlėse: „Gera moteris yra vainikas jos vyrui, o ta, kuri užtraukia gėdą, – lyg puvinys kauluose.“ (Pat 12:4). Tad moteris gali būti arba vainikas, arba puvinys. Siaubas baubas.  

Pagarba ne vien tik žodžiais. Keli pavyzdžiai

Paskutinė mintis apie nepagarbą. Save dažnai pagaunu, kad menkai tenutuokiu apie tikrą pagarbą vyrui. Nors šis įrašas yra apie žodžius, tačiau pagarbą mes reiškiame labai plačiai – kūno kalba, intonacija, tam tikrais pasirinkimais, žvilgsniu.. Esu girdėjusi, kad viena dievobaiminga moteris taip mylėjo Dievą ir taip gerbė savo vyrą, kad iki pat jo žilos senatvės plaudavo jo kojas ir vadindavo jį tik malonybiniais žodžiais. Jos vyras buvo garbus ir ilgametis vienos rusakalbių bažnyčios pastorius Lietuvoje. Jis be galo be krašto mylėjo savo žmoną. O ji be galo be krašto gerbė savo vyrą. Jie buvo labai laimingi kartu. Tai ekstremalu. O štai vienai mano draugei teko pagyventi pas vieną amerikiečių šeimą. Draugę sujaudino tos moters rodoma pagarba savo vyrui: sulaukusi savo vyro skambučio, ji nutraukdavo visus tuo metu dirbamus darbus, pokalbius ir visą dėmesį skirdavo tik pokalbiui su savo vyru. Kai pagalvoju, kaip telefonu kalbu su savo vyru... kaip atsainiai ir atmestinai... Ech.

Dar viena šeima – tarnautojai iš vienos Europos šalies. Vyras – pastorius, tarnaujantis buvusiems narkomanams, stipri ir valdinga šeimos galva. Turi didelę bažnyčią. Dažnai į svečius kviečia dideles grupes žmonių (be išankstinio perspėjimo); jų namai – visuomet pilni, visuomet zujantys, visuomet kuičiami ir verčiami. Žmona – paklusni pagalbininkė, dieną dirbanti dviejuose darbuose. Iš jos lūpų neišgirsi jokio murmtelėjimo, jokio burbtelėjimo. Ateina šeši, dešimt, dvidešimt žmonių vakarienei? Po poros valandų?... Viskas tvarkoj – pasirūpinsiu. Gal pasakysite – ot.... bestuburė kažkokia... Bet ar įsivaizduojate, ką apie ją kalbėjo jos vyras? Čia iš antrų lūpų, bet tikiu, kad pacituosiu teisingai: „Ji yra mano brangakmenis, mano širdelė, mano perlas, mano karalienė. Be jos aš nebūčiau nieko padaręs.“ Ot. Vat. Ot... Vat...

Ką gi tuomet daryti? Neigiamus žodžius į teigiamus žodžius

Dar ne viskas. Bet jau beveik viskas. Apie tuos žodžius reikia prisimint du dalykus: pirma, nustot blogai kalbėt. Antra, pradėt gerai kalbėt. Nebekalbėt bjaurių griaunančių žodžių yra tik pusė darbo. Dabar reikia pradėt sakyt vyrui padrąsinimus ir komplimentus. Ehem... Vot ir privažiavom lieptelio galą. Man šita dalis sunkiausia. Aš esu viena iš tokių kirvių: „pas mane pagyrimų nebus, nes dar išleps žmogus“... Tai vat.. septyni metai jau kartu ir aš tik dabar pradėjau lement vieną kitą gražesnį žodelį vyrui. O anksčiau būdavo: „kam girt, jei ir pats žino, kad gerai padarė“. Čia rimtas reikalas: girti ir sakyti komplimentus svetimam žmogui – lengva, o pačiam artimiausiam – be galo sunku. Vis tas paikas žmogiškas išdidumas. Linkiu ano turėt kuo mažiau. Kita vertus dar ir įpročio reikalas. Naujam įpročiui susiformuoti reikia 21 dienos (mokslinis faktas), todėl pradėkite nuo to, kad 21 dieną sakysite vyrui teigiamus žodžius..

Ir dar viena „misija neįmanoma“ - apsispręsti niekuomet (nie-ka-da) neprikaišioti vyrui jo klaidų. Bam. ... Bum! O vyrai jų daro daug ir kartais jų klaidos didelės (o didelės todėl, kad jų rankose yra daug daugiau atsakomybės nei mūsų moterų... bent jau taip turėtų būti, teisingai?). O ką jau kalbėti apie tai, kad net ir tuomet, kai man tos klaidos akis bado, tiesiog vat imt ir padrąsint. Tiesiog būt šalia. Palaikyt. Pakelta galva, švaria širdimi, o ne suraukta fizionomija ir pašiauštom fibrom...

Tai štai. Baigiau pirmą dalį. O štai toms (ir man), kurios, perskaitę visą šitą, pasakys: „O ką man daryt jei mano vyras tikrai neišneša šiukšlių, neužsiima su vaikais, nerodo man dėmesio, galvoja tik apie savo darbą ir savo hobį, yra užuomarša, yra grubus ir atsainus, ir dar iki šiol neišmoko pasidėti savo koines į vietą? Ką man daryt?“ Atsakymas paprastas: nieko nedaryk, keiskis pati. Nori pakeisti vyrą? Pradėk nuo savęs. Pagromuluok ir perskaityk iš naujo: nori pakeisti vyrą? Pradėk nuo savęs.

Linkiu stiprybės! Laikykitės : )

 

***
Noriu pasidalinti vienu neįkainojamu krikščionišku seminaru apie santuoką - mudviem su vyru ši medžiaga buvo aukso vertės. Seminaras anglų kalba (su vertimu į rusų kalbą). Kalbėtojas: Paul Tripp. Jis ir jo brolis Ted Tripp yra parašę ne vieną knygą santuokos bei vaikų auklėjimo tema. Neseniai Paul Tripp išleido ir knygą apie santuoką "What did you expect". Galbūt sudomins ir jus.

 

 

Spalis 1 savaitė. Batika. Daug lietaus