Čia rasite mūsų kelionę per knygų pasaulį.. Nuo pat pirmų nevikrių žingsnelių, nekantrių klausytojų… iki šiandienos visai pasikausčiusių knygų krimstukų. Kelionė buvo vingiuota – tai aukštyn, tai žemyn… Kaip ir pridera – ne be nuotykių… Jei esat mūsų draugai nuo pat pradžių, naujo nieko nerasite, nes apačioje sudėtas tekstas - “copy-paste” iškarpos apie litaratūrą iš visų metų tinklaraščio įrašų. Gal pravers. Gal paguos. Gal prajuokins.

1 savaitė. Startuojam...

Skaitome D.Bisset Aukštyn kojom ir B.Potter Pasakas. Atpasakojimas einasi visai neblogai. Dabar ir Sofija geba atsakyti bent kelis klausimus apie perskaitytą tekstą, o Emilijai pavyksta sudelioti neblogą teksto santrauką. Žinoma, dar vaikiškai ir pakankamai padrikai, bet matau, kad judam gera linkme.

2 savaitė

Šią savaitę į biblioteką vykome du kartus – vieną kartą suplanuotai, o kitą kartą iš pykčio. Iš pykčio todėl, kad buvau šokiruota mūsų taip „puoselėjamo“ lietuvių poeto Kubilinsko eilėmis vaikams. Aurimas perskaitė vaikams eilėraštį apie gyvūnus, įkritusius į šulinį...kaip jie vienas kitą suėdė... Ką?? Pakartokite, prašaau? Kitas eilėraštis apie kiškį, kuris ėjo skandintis... Tad griebiau aš tą Kubilinską ir dar kelias ne į temą paimtas knygas ir skuodžiau į biblioteką. Šį kartą pasiėmėm V.Nemunėlio eilėraščių rinkinį ir Šarlotės voratinklį (vaikam labai patiko filmas..). Be to, Aurimas iš miesto parvežė dvi fantastiškas knygas apie gamtą: Jurijaus Dmitrijevo „Kas miške gyvena ir kas auga“ bei Leonardo Grudzinsko „Laiškai iš bebrų upelio“. Tikrai garantuoju, kad antroji yra puiki lietuviška Gyvoji Knyga (LB).

3 savaitė

Tvarkydami reikalus mieste, ištaikėm progą aplankyti ir užsirašyti į Mickevičiaus biblioteką. Kokia nuostabi patirtis! Turbūt dar nuostabiau tai, kad panelės moka labai gražiai elgtis bibliotekoje. One proud momma... : )

Mickevičius bibliotekoje pasiemėm spalvotą Ezopo pasakėčių variantą. Kaip svarbu visgi iliustracijos – visai kitokia skaitymo kokybė... tiek vaikams, tiek ir pačiai mamai. Nusprendžiau skaityti po dvi pasakėčias į dieną, nes berods CM rašo, kad geriau palikti vaikus su trupučiu noro išgirsti dar... Skaitome iš eilės: „Pelė ir jautis“, „Varna ir ąsotis“. Pasakėčia su varna ir ąsočiu tokia praktiška, kad netgi atlikom bandymą su stiklainiu vandens – pripylėm ant dugno vandens ir mėtėm akmenukus, kad „išstumti“ vandenį aukščiau pažymėtos ribos. Beje gavome paskaityti Shelo Silversteino  „Doanų medį“. Labai gili knyga, nenuostabu, kad ją rekomenduoja kone visuose krikščioniškuose knygų sąrašuose.

4 savaitė

Viskas. Nusprendžiau nebekimšti knygų „belekaip“ ir „belekiek“ – it kokio junk food. Bandysiu atidirbti sistemą, kad į skaitymą įtalpinčiau kokybišką ir įvairią literatūrą, tačiau norėčiau atskirti knygas skirtas dedikuotam skaitymui (dar nesugalvojau lietuviško išsireiškimo)  nuo laisvalaikio skaitymo. Matau, kad ir daugelis knygų sąrašų skiria knygas į šias dvi dalis. Tad dedikuotam skaitymui šią savaitę toliau kremtam Šarlotės voratinklį – labai smagi, gyva knyga. Viename skyriuje (jame paršelis Vilburis susipažįsta su Šarlote) voriukė labai grafiškai pasakoja, kaip ji maitinasi – suvynioja muses į voratinkli, jas suparalyžuoja ir iščiulpia sultis... tikroviškai suregzta knyga. Labai džiaugiuosi, kad Emilija geba atsakyti klausimus apie perskaitytą tekstą, gali daugmaž atkartoti įvykių seką. Sofija taip pat džiugina – mokinasi nekalbėti ir nepertraukinėti, kai aš skaitau. Norėdama paklausti, kelia ranką. Laisvalaikio skaitymui vartėme įvairias knygeles apie ūkį, žvėrelius. Emilija labai domisi ūkininkavimo subtilybėmis – gal kada nors tai virs realybe.

Taip pat šią savaitę bandėm dainuoti A.Matučio eilėraščius.

5 savaitė

Negaliu patikėti, kad dar vis kremtame Šarlotės Voratinklį – tai dedikuotas skaitymas. Lėtai, lėtai - po skyrelį į dieną - slenkam į priekį. Apart to, paskaitėme kelias Ezopo pasakėčias, kelis Skučaitės eilėraštukus, taip pat daugybę literatūriškai nevertingų ir labai banaliai išmargintų knygelių. Be to, smalsumo nugalėta, iš bibliotekos parsitempiau dar porą V.V.Landsbergio Lapino Pūkio serijos knygelių. Siužetas ne vaikiškas, iliustracijos atliktos paskubomis. Vaikam didelio įspūdžio nepaliko. Daug didesnio dėmesio susilaukė Pifas.

6 savaitė

Pagaliau perskaitėm Šarlotės voratinklį. Užvedžiau Emilijai (nes Sofijai dar anksti) naują aplanką – pavadinau narration. Čia dedame Emilijos atpasakojimus apie skaitytas knygas. Perskaičius knygą, paprašau Emilijos, kad nupieštų ką nors, ką atsimena iš knygos. Idėja aplankui kilo todėl, kad Emilija ėmė piešti Mikę Pūkuotuką su Knysliuku, puodyne medaus ir bitėmis (Mikė Pūkuotukas skaitytas milijoną kartų). Mano galvoj žybtelėjo leputė – cinkt! Pirmasis piešinys aplankui buvo iš Pifo nuotykių – iš koto verčianti karvė su prie tešmens pritvirtintu melžimo aparatu. O kai perskaitėm Šarlotės Voratinklį, paprašiau kad Emilija ne tik nupieštų, bet ir savo žodžiais papasakotų vis knygą. Aš jos atpasakojimą užrašiau ir įsegiau į aplanką (apie tokį būdą skaičiau The Well Trained Mind). Labai nustebau, kad Emilija sugebėjo duoti superinę visos knygos santrauką, su teisinga įvykių seka...net an retai kada taip gaunasi...

7 savaitė

Vėl lankėmės A.Mickevičiaus bibliotekoje. Ar jau minėjau, kad man labai patinka Mickevičiaus biblioteka? Taip, man tikrai patinka. Aš – geek‘e. Cha. Emilija susidraugavo su viena darbuotoja, jai padovanojo piešinį (dar namuose nusprendė, kad duos bibliotekos „moteriai“ piešinį). Be to gavom vertingą pamoką. Pasirodo mano vaikai yra baisiai netvarkingi. Panos nemoka (ir nenori) išėmusios knygas jas padėti atgal į vietą. Kol aš rinkausi knygas, jos vaikų skaitymo aikštelę pavertė tikru jovalynu. Bibliotekininkė (kita; ne ta, kuriai piešinį dovanojo) nemaloniai abidvi subarė. Barti gaut nemalonu, bet naudinga. Iš tiesų – tvarka, pagarba daiktams, pagarba aplinkiniams, kurie tuos daiktus bando sutvarkyti, yra aprūdijusios sritys mūsų kraštuose. Reikės pasitaisyt.

Na o skaitėm šią savaitę daug ką:  Lenartas Frikas „Ar briedžiai ėda šunis“ (kažkodėl vaikams nepatiko), Pranas Mašiotas „Morkos“ (superinė istorija, superinis moralas – mano favoritas), Pranas Mašiotas “Paliegusi obelis“ (trumpas kūrinėlis, bet smagiai paruošta knygelė – užskaitom), Katharina Holabird „Angelina“ (anglų klb, paėmėm keturių knygelių seriją iš A.Mickevičiaus bibliotekos; vaikai ištirpo), D.Bisset „Aukštyn kojom“, R.Baltakienė „Nauji peliuko Aniceto nuotykiai“ (labai gražūs piešinėliai, subtilus jumoras, bet vaikams, deja, sunkiai suprantama), A.Matutis „Žilo šilo darbinnkai“ (Matutis veža), L.Numeroff „Jei duosi peliukui sausainį“ (nebloga, bet labai keistas leidimas – tekstas ir angliškas, ir lietuviškas, bet lietuviškas variantas surašytas vertikaliai puslapių pakraščiuose), pabandėm E.Kastner „Dvynukes“ (nepatiko – gal dar per anksti). Ši savaitė gal ir nebloga skaitymo srityje, tačiau noriu išmokti geras knygas išsirinkti dar prieš einant į biblioteką...

9 savaitė

Skaitinėjom. Šį bei tą. O iš tikro beveik nieko. Bet visgi šiek tiek. Christian Tielmann „Dėdė Nojus vasaroja“ (Knyga, kiek žinome, labai patinka Liutaurui su Magdute; mums irgi labai labai patinka..), Rasa Dmuchovskienė „Skruzdeliukas Nežiniukas“ (piešiniai kažkokie nevaikiški, tačiau knygą užskaitau, nes kartu buvo pridėtas ir CD, tad merginos jau šešis vakarus iš eilės užmiega su knygos audio versija).

10 savaitė

Iš bibliotekos parsinešėm daug knygų, tačiau skaitėm tik kelias. Vėl panūdau išbandyti savo ir vaikų kantrybę ir skaityti vieną ilgesnę knygą ilgesni laiko tarpą. Pradėjome Evos Lacomte „Paulą Valdietę“. Labai graži knyga – apie gyvai tikinčią dešimties metų našlaitę, kuri, mirus tėčiui, apsigyvena vienų giminaičių namuose. Tai krikščioniška knyga. Atvirai krikščioniška. Ir man tas patinka. Kai Paula pasakojo apie Biblijos skaitymą ir apie Jėzų, Emilija net išsižiojo: „Mama, čia Paula apie mūsų Bibliją kalba? Apie mūsų Jėzų?!“ Mačiau, kad tai jai paliko gilų įspūdį.

Vakarais Aurimas su vaikais vėl atsivertė A.Lindgren „Emilis iš Lionenbergos“. Aš pati šios knygos neesu skaičiusi, tačiau iš to kaip vaikai alpsta dėl Emilio išdaigų, suprantu, kad knyga yra užskaityta (bet truputį ir cenzūruota – Aurimas skaitydamas sąmoningai praleidžia tas vietas, kur Emilis elgiasi piktybiškai ar rodo nepagarbą tėvams...). Vėliau Sofija kelias dienas iš eilės vaikščiojo apsikabinusi knygą ir manęs klausinėjo, kodėl kažkokie pasiutėliai vėžiai įkando Emilio tėčiui pirštą. Ir pačiai smalsu pasidarė, kas ten per gruobuonys vėžiai...

Taip pat šią savaitę skaitėm B.Potter istorijas. Emilija atpasakojo istoriją apie Katytes. Taip pat ir vėl (šį kartą su kitokiomis iliustracijomis) parsinešėm A.Matučio „Miško abėcelę“, o Emilija atrado savo naują mėgstamiausią knygą – „Mano draugas Reksas“. Turiniu gal nelabai, tačiau iliustracijos išties nuostabios. Knyga apie mergaitę ir jos draugą vilkšunį. Ir Emilija ėmė svajoti apie vilkšunį. Apie jį svajoja ir tėtis. Ir aš. Ir Sofija. Laukiam sodybos, nes dabar tokiam nėra vietos. 

11 savaitė

Keli malonūs atradimai: A.Matučio „Girios abecelė“ ir L.Numeroff „Jei duosi peliukui sausainį“. „Girios abecelėje“ labai smagiai sudeliotos eilės. Kiekvienai raidei skirti du paprasti eilėraštukai bei du piešinėliai. Viename piešinėlyje paslėpta raidė, tad vaikams buvo didelis malonumas pirštu vedžioti raides. „Jei duosi peliukui sausainį“ labi vykusi knygutė, nors pirmą kartą manęs nebuvo sužavėjusi. Visgi ją reikia pavartyti kelis kartus. Be to, knyga daugiau prajuokino mane, o ne vaikus. Gal todėl tai ir buvo toks mielas atradimas. O viskas prasideda taip: jei duosi peliukui sauainį, jis paprašys tavęs stiklinės pieno.. Jei duosi pieno, paprašys šiaudelio... Kai išgers pieną, paprašys servetėlės.. Tuomet turėsi jį nuvesti prie veidrodžio, kad įsitikintų, jog yra švarus... Veidrodyje peliukas pamatys, kad reikia patrumpinti jo plaukus ir paprašys žirklių... Apsikirpęs paprašys šluotos viską iššluoti.. O vėliau – šepečio viską išplauti... ir t.t. Bet vien teksto neužtenka, didelį vaidmenį vaidina iliustracijos: mamos jose turėtų įžvelgti kažką labai labai pažįstamo.

Apart šių smagių knygelių teko pavartyti kelias blėė paistalienes, kurias vaikai pasičiupo bibliotekoje. Stengiuosi „cenzūruoti“, bet ne visada išeina. Bevartydama skurdaus turinio, nevykusiai iliustruotas knygeles, vis mąstau – kas skiria pinigus tokių beverčių knygelių leidybai? Vertimui? Kai kuriose knygelėse kalbos kokybė tokia prasta, kad žmogus pasijunti beveik apkvailintas... Angliškai tokios paikos knygos vadinamos twadle books. Ir labai dažnas autorius skatina tėvus būti budriems šioje srityje.

12 savaitė

Skaitėm daug, tačiau visai trumpučių knygelių. Savaitės knygas nusprendžiau skirstyti dvejopai: 1. trumputės knygos ir rimtos knygos,  2. laisvalaikio skaitymo ir dedikuoto skaitymo (laisvalaikio – tai vaikiška beletristika, kurios stengiuosi mažint kiek įmanoma; dedikuotas – tai kokybiška, gera literatūra. Na, living book). Tad savaitės eigoje skaitom kelias plonas knygeles ir turime išsirinkę vieną „rimtą“. Vaikai kasdien patys vartinėja savo laisvalaikio skaitymą, o su manim paskirtu laiku (dažniausiai per Mato pietų miegą) skaitom dedikuotas knygas. Mhhh... Reikės šitą sistemą dar patobulinti. : )

Atradimas. Tam ta ramtam. Mašiotas. Puikumėlis. Yra išleista serija P.Mašioto knygelių. Na ir gražiai gi parašyta. Taip dailiai sakiniai sudėti. Tokie gražūs tekstai! Living book. Kvadratu. Be to, šią savaitę truputi ir pati akis pamankštinau. Pas Aurimo tėvus palėpėje Škėmos „Baltą drobulę“ užtikau. Prisipažinsiu, kad mokykloje jos neskaičiau. O dabar atsivertus beveik ir supykino. Psichodelinė odė žmogaus ego. Niūri, neskani knyga.

13 savaitė

Taigi, skaitėm B.Potter „Žveją Jeronimą“, toliau kremtam Paulą Valdietę. Pradėjau „Namelį prerijose“ (deja, buvo striuka su laiku). Atsiunčiau vaikams kelias lietuviškas audio knygas. Nieko įspūdingo šioje srityje – skaitom ir tiek. Beje prie klausytojų jau prisijungė ir Matas. Jis būtinai turi užimti svarbiausią vietą – man ant kelių ir būtinai turi spygaut bei krapštinėti kiekvieną knygos lapą. Tai labai apsunkina skaitymą...

Ir dar. Turiu pasipiktinti. Štai – jau piktinuosi. Iš bibliotekos parsinešiau vieną dailiai iliustruotą vaikišką knygelę. Viskas ok. Turinys gal ir nekoks, bet gyventi būtų galima, jei ne vertėjo darbas. Arba gal verčiau – darbo nebuvimas? Ar čia mandrais bandydami pasirodyti vertėjai verčia: prisitutino pilną daržinėlę šieno, pasiūlė elniams naktigultą (say what??); elniai tuopradž atidumdavo prie namuko...??? (Taip, trys klaustukai. Vieno nepakanka išreikšti mano pasibaisėjimo).

Ir čia dar ne pabaiga. Per skubėjimą iš bibliotekos vėl prisinešėm beverčių knygų. Šį kartą net trijose radau primarginta burtažodžių ir pripiešta monstrų. Monstrų... vaikiškose knygelėse.. tose, kurias vaikams skaito prieš miega. Kur logika? Labai teisingai Educating the Wholehearted Child autoriai perspėja, kad reikia labai atidžiai stebėti, ką vaikas skaito.

14 savaitė

Sąmoningai padėjau į šalį „Namelį prerijose“, nes dar skaitom Paulą Valdietę. Taip geriau. Ir tikslingiau. Bandėm vienu metu skaityti daug "rimtų" knygų – rytais „Paula“, po pietų „Namelį prerijose“, vakarais „Emilį iš Lionenbergos“, o dar tarpuose šiaip visokias trumpas knygeles, o kur dar audio knygos... Ir upė ėmė lietis iš krantų. Taip sakant.

Šią savaitę iš naujo atradom tris nuostabias knygas. Atradom, nes jau beveik mėnesį laiko jos guli mūsų „tik bibliotekos knygų“ dėžėje (turiu specialią dėžę, į kurią sukraunam visas iš dviejų bibliotekų parsineštas knygas). Tai trumpos, smagiai iliustruotos Gerald Rose „The Tortoise and the Hare“ ir „The Clever Tortoise“ (super!! Galima gauti A.Mickevičiaus bibliotekoje). Tokios smagios, kad vaikai prašė skaityti keliasdešimt kartų, o paskui dar sugalvojo virvės tempimo žaidimą (The Clever Tortoise motyvais) ir visai kaiminystei atpasakojo istoriją apie protingą vėžlį. Tad užskaitau.

Trečioji knyga – Jevgenijaus Čiarušino „Mano pirmoji zoologija“, 1974. Paragaukit patys:

„Šernas – tai laukinė kiaulė. Jis klaidžioja po miškus, kriuksi. Ąžuolo gilių pasirenka. Ilga knysle žemę rausia. Kreivomis iltimis šaknis išrauna, išverčia – ieško, ko paėsti. Ne veltui šernas kai kur kirtiku vadinamas. Jis iltimis ir medį kaip kirviu pakerta, iltimis ir vilką nudobia – kaip kardu nukauna. Netgi lokys jo bijo“

„Lokys. Tupi lokys smaližius, ėda avietes. Čiaukšnoja, urzgia, čepsi. Ne po vieną uogą reškia, o visą krūmą apčiulpia – belieka tik plikos šakelės. Na ir godus lepečkoji! Na ir besotis! Žiūrėk, apsiėsi – pilvą skaudės.“

O ką aš sakiau – pasaka. Tekstai trumpučiai, galima net duoti vaikams perrašinėti, kai mokysis rimtesnio dailyraščio (copywork – viena svarbiausių klasikinio mokymo dalių).

15 savaitė

Taip jau nutiko, kad Mickevičiaus biblioteka atsiuntė priminimą apie negrąžintas knygas. Būčiau pratęsus, bet dėl Mašioto „Morkų“ negalėjau... Teko lėkti strimgalviais į miestą. Labai apsidžiaugiau, nes pagaliau ir mes gavome pačiupinėti Eric Carle „The Very Hungry Caterpillar“. Šis alkanas vikšrelis patekęs į visus įmanomus rekomenduojamų knygų sąrašus... o dabar užims garbingą vietą ir mūsų užrašuose. Šimtą kartų valio. Dar vienas nuostabus radinys (irgi dažnai visur minimas): Maurice Sendak „Where the Wild Things Are“. Neįprasta istorija, labai dailios iliustracijos (iliustracijos laimėjusios Caldecott apdovanojimą). Vaikams net seilės varvėjo, nes gerą knygą kaip ir gerą saldainį atpažįsta iš tolo.

16 savaitė

Nauja dienotvarkė sumaišė visas kortas. Knygų skaitymui laiko liko visai nebedaug (kaip knygom laiko atranda tėvai, kurie veda vaikus į darželį??). Perskaitėm kelis Paulos Valdietės skyrius ir vieną kitą mini knygelę. Knygos – labai svarbi homeschooling dalis, todėl reikės keisti taktiką.. Daugelis autorių ragina skaitymo laiką turėti numatytą ir suplanuotą, nesivadovauti „skaitysim, kai bus proga“ principu. Nes dažnai ta „proga“ taip ir neateina, o paskui žiūū – savaitės nebėra, o knygos dulka lentynose. Tad susiveržiam diržus ir einam toliau.

17 savaitė

Netikėtas atradimas: Jarvis knyga „Baisieji Alano dantys“. Turbūt Charlotte Mason ją nurašytų kaip niekam tikusią arba bent jau mažai tikusią, bet mano vaikai ją suvalgė, sukrimto, sudorojo kaip skaniausią pasaulyje saldainį. Ir prašė dar. Šimtą kartų. Man irgi patiko. Labai svarbu skaitant nepamiršti deramos intonacijos. Dar iš bibliotekos atsinešėm kelias P.Mašioto knygeles. Ne, ne veltui jis vadinamas Lietuvių vaikų literatūros tėvu! Fantastiškas rašytojas.

18 savaitė

Truputį pertvarkiau knygų skaitymo reikalą. Pastebėjau, kad be konkretaus plano, ne kas tepavyksta. Na pavyksta, bet labai netolygiai. Kai skaitom tai, kas papuola po ranka, kartais po ja papuola ir ne kokios knygos. Todėl padariau taip, kaip daro Amblesideonline (tai nemokamas Charlotte Mason mokymo modeliu pagrįstas online curriculum... ). Susidariau trijų mėnesių savaitinį planą (iki Kalėdų). Taupydama laiką parsisiunčiau  jau paruoštą Amblesideonline 36 savaičių planą, pratryniau, pritaikiau sau. Tuomet pasirinkau kelias knygas, kurias norėčiau su vaikais perskaityti iki Kalėdų: Luko evangelija, B.Potter „Pasakos“, M.Vainilaičio „Vario varteliai“, P.Mašioto „Mano dovanėlė“, Motulės žąsies eilėraščiai. Knygas padalinau skyreliais ir tolygiai paskirščiau savo plane. Iš pirmo žvilgsnio planas atrodo labai smulkmeniškas ir gal jis netgi nepasiteisins, bet labai knietėjo pabandyti, tad štai ...bandau.

19 savaitė

Pradėjom C.S.Lewis „Žirgas ir jo berniukas“. Pirmi skyriai sužavėjo, o vėliau viskas pasidarė perdaug painu ir sudėtinga. Todėl nenorėdama sugadinti puikios knygos, Narniją atidedu geram pusmečiui. Su skaitymu bandžiau prisilaikyti savo numatyto plano, todėl visą savaitę skaitėm B.Potter „Pasakas“ ir P.Mašioto apsakymėlius. Skaniai skaitosi. Aukšta klasė.

20 savaitė

Kadangi susidariau šiokį tokį knygų skaitymo planelį ateinančioms 12-kai savaičių ir esu labai pasiryžusi jo laikytis (iššūkis man pačiai...), todėl dar kurį laiką skaitysim P.Mašiotą. M.Vainilaitį ir B.Potter. Taip pat praeitą savaitę išbandžiau C.S.Lewis – per anksti. Šią savaitę pradėjom E.Knight „Lesė grįžta“. Kolkas labai patinka ir Emilijai, ir Sofijai. Paveiksliukų nėra, tačiau abi klausosi.

Dažnai tenka pakalbėt su kitom mamom apie tai, kiek vaikai sugeba išlaikyti dėmesį skaitant ilgesnius tekstus (tokius, kur nėra paveikslėlių). Opi tema. Štai ką girdėjau / skaičiau apie knygų skaitymą: reikia skaityti vaikams daug, nuo mažų dienų ir gerą literatūrą. „The Well Trained Mind“ rekomenduoja skaityti po kelias valandas į dieną (žinoma, ne vienu prisėdimu), ragina nepamiršti ir audio knygų. „Teaching the Trivium“ primena tėvams, kad vaikai yra vaikai, todėl tikėtis, kad skaitant jie nusedės vienoje vietoje yra nerealistiška. Knygos autoriai pataria leisti savo vaikams užsiimti kokia nors veikla, kol jūs skaitote jiems garsiai knygą. Svarbiausia vaikai turi būti šalia ir būti tyliai, t.y. nepertraukinėti skaitymo. Mums šie patarimai pasiteisino. (Beje, audio knygos – tikras auksas...).

21 savaitė

Toliau pagal savo planą skaitėm P.Mašiotą ir B.Potter, be to su pasismaginimu kremtam „Lesė sugrįžta“. Taip pat vienam komise nusipirkau tokio rusų natūralisto N.Sladkovo „Šarkos tarškalai“. Vietomis stilius kvepia senais tarybinės beinternetinės pompastikos laikais (rašau lyg būčiau šimto metų senumo...), tačiau turinys geras. Knyga suskirstyta mėnesiais, todėl mes pradėjome nuo galo – tai yra nuo spalio. Skaitėme apie laukais ateinantį šaltį, apie tai, kaip miško gyvūnai keičia rūbus ir pan. Įdomus jausmas: skaitosi it kokios pasakaitės, bet informacija tikra... Dabar aš, pavyzdžiui, žinau, kad kikilis su malonumu kremta į ledą sustingusias šermukšnio uogas. Ir kad voverės žiemą ant ausų nešioja kailinės kepurėles. O jūs ar žinote? Rekomenduoju bent jau pavartyti.

Dar vienas atradimas poezijos srityje. Iki šiol bandėme tam tikrą laiko tarpą (tarkim mėnesį) koncentruotis į vieną kokį nors poetą. Tačiau greitai nusibosdavo. Nori nenori, kiekvienas rašytojas turi savo stilių, o tas ypač ryškiai atsiskleidžia eilėse. Ir ilgainiui pabosta. Atrodo, kad visą mėnesį skaitai vieną ir tą patį eilėraštį...tik žodžiai skiriasi. Todėl pasinaudojau vienos amerikietės mamos patarimu: skaityti eilėraščių rinktinę. Simple. Awwhh... Parsinešėm iš bibliotekos rinkinį: „Vaikystės skaitiniai“ ... ir staiga mūsų skaitymas pasiekė naujas aukštumas. Lengvas kaip pūkelis!! Tiek daug įvairovės. Su malonumu, gal kokius šimtą devyniolika kartų skaitėm man taip gerai žinomą J.Marcinkevičiaus „Rudens skundą“ („utititi šalta skundžiasi ruduo...“), A.Matučio „Tuoj ir rytoj“ („neskaitykim, mama, tuoj, paskaitysime rytoj“), lietuvių liaudies pasakas „Jaučio trobelė“ bei „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“ (pastarąją net suvaidinome). Beje... ar jūs žinojote, kad skaitydami pasakojimus apie gyvūnus galite į skaitymą dar labiau įtraukti vaikus paprašę juos suvaidinti tam tikrus personažus (pvz. pakriuksėti, pamūkti, paūbauti ir pan). O kitais atvejais vaikai gali padėti sukurti garso efektus istorijai: bildesį, trenksmą ir pan. Idėja ne mano, o iš knygos „Teaching the Trivium“. Mums labai pritiko.

Beveik viskas. Tik dar truputį. Iš Sandros pasiskolinom Burokėlio leidyklos (juokingas knygas jie leidžia) Orianne Lallemand knygą „Vilkas keičia spalvą“. Sutinku su Sandra, kad pats turinys nėra vertas ilgesnio apmąstymo, tačiau iš knygos galima labai smagius darbelius su vaikais nusidirbti. Su knyga gavom ir šusnį lapų su atspaustu vilku, ir jį puošėm įvairiom spalvom (s – spalvos... deja, tik sutapimas). Idėja būtų kiekvieną savaitės dieną papuošti vis kita spalva, bet žinojau, kad išvažiuojam, todėl viską padarėm per vieną rytą. Vaikams patiko labai. Labai. Labai. Toks lengvas. Be įsipareigojimų.

22 savaitė

Senbuviai „Lesė“, P.Mašiotas, B.Potter „Pasakos“. Ir dar kai kas. Vieną trečiadienį atsitiko taip, kad su Sofija nuvažiavau į skaitytų knygų knygyną (dėmesio, šis nuostabus knygynas Rinktinės gatvėje nuo naujų metų užsidaro, tad skubėkit pirkti knygų... jei tik kas mėgstat skaitytas knygas... info: www.geraknyga.lt). Parsitempiau namo pilną maišą. Biografijų (nevertėjo, pernelyg gremėzdiškai parašytos...), vaikiškų knygų, knygų apie gamtą... Tame tarpe R.Skučaitės „Žvangučius“ – juk pamenat, pamenat.. iš vaikystės? Griebėm mes tuos Žvangučius už ragų – Žaislų karnavalą (jau minėjau) suvaidinom, o vieną eilėraštį apie vorą pavertėm dainele. R.Skučaitės eilės – fenomenalios. Nėra nei vieno eilėraščio, kurio negalėtumėt spontaniškai sudainuoti. Kitų rašytojų eilės taip skaniai nesidainuoja. Tikrai ne.

23 savaitė

Perskaitėm tikrą komedijos šedevrą! B.Potter „Paštetas ir alavinis kaušėlis“ – nerealiai. Na, vaikai mano komiškų elementų nepagavo, bet aš balsu kvatojau skaitydama. Genialu! Be to, baigėm „Lesę“ (gerai, kad prieš pradėdama aš pati sau perskaičiau paskutinį puslapį, nes bučiau vietomis įtampos neatlaikius...). Pradėjom E.B.White „Stiurtą Litlį“ (šis autorius dar yra parašęs „Šarlotės voratinklį“). Džiaugiusoi, kad ir Sofija pradėjo po truputį gaudytis sudėtinguose istorijos vingiuose. Beskaitydama vis patikrinu, ar jos suprato, kas istorijoje įvyko. Užduodu kelis klausimus. Vaikai atsako. Važiuojam toliau.

24 savaitė

Spėjom perskaityt „Stiurtą Litlį“. Nusivyliau. Taip šauniai pradėta knyga, o taip nevykusiai užbaigta. Ne liūdnai, baisiai, pribloškiančiai, o tiesiog nevykusiai. Skaitant susidaro toks įspūdis, kad rašytojui staiga prireikė per vieną dieną užbaigti visą knygą, todėl paskutinius penkis skyrius parašė paskubom... jei tik galėčiau taip pasakyti: papilstė iš tuščio į kiaurą... kad tik sutilptų į reikiamą kiekį žodžių. O gal čia kaltas mano skubėjimas užbaigti knygą?.. Juk visgi 1945 m. išleistas „Stiurtas Litlis“ laikomas vaikų literatūros klasika, o E.B.White už šį darbą gavo Laura Ingalls Wilder medalį. Na įdomu bus sužinoti kitų skaičiusiųjų nuomonę. Baigę knygą sėdom prie kompiuterio ekrano – pažadėjau vaikams filmą apie Stiuartą Litlį. Pasirodo jų yra visi trys. Pažiūrėjom antrą dalį. Vaikai devintam danguj. Aš šį kartą tik čia, pažemiui sklandau.

25 savaitė

Nors po E.B.White „Stiuarto Litlio“ buvau kiek nusivylus, tačiau visgi nusprendžiau išbandyti kitą autoriaus knygą – „Gulbės trimitas“. Nuostabi knyga!! Labai mums į temą... į mūsų paukščių stebėjimo temą. Kolkas iš lėto ir su pasigardžiavimu iriamės per pirmus skyrius. Pirmuose skyriuose veiksmas vyksta Kanados glūdumose (dar neradau progos, bet ketinu vaikams parodyti Kanados žemėlapį), čia sutinkame berniuką Semą, kuris yra vienišius gamtos mylėtojas (jam mieliau būti vienam miške, tarp laukinių gyvūnų, toliau nuo žmonių ir triukšmo... hello?.. čia gi mudu su Aurimu..). Semas, beklaidžiodamas miškais, aptinka gulbių giesmininkių šeimą (youtube pasižiūrėjom, kaip jos atrodo ir kaip jos gieda). Berniukas jas jas stebi, susidraugauja. Beje Semas yra ne tik gamtos stebėtojas, bet dar ir rašo savo gamtininko dienoraštį – wow. Čia juk į pačią pačiausią temą!! Trumpai tariant: Emilija yra sužavėta ir įkvėpta. O aš laiminga iki padebesų.

26 savaitė… ir kalėdų “atostogos”

Daug skaitėm. Mūsuose diena be knygos – ne diena. Įveikėm „Gulbės trimitą“, du kartus „Didžiojo Užutekio gyventojus“, solidžiai pradėjom „Lutrą“ ir nukovėm „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“. Pastaroji knyga sužavėjo ir mane, ir vaikus – aš skaičiau užsidegusi, vis kvapą gaudydamą, o merginos ratais bėgiojo po kambary...nes per didelė įtampa vietomis buvo... Khem. Sukrimtom per tris dienas.

31-34 savaitė… mokslai tęsiasi

Skaitome iš ties daug (apie 1-2h per dieną, normalios apimties knygas). Kaip mano panos išsėdi? Štai kelios mintys.

1. Pirmiausia – jos neišsėdi. Sofija nuolatos šokinėja nuo sofos ant fotelio, verčiasi, pertraukinėja mane, lipa man ant galvos (tiesiai ant galvos...). Emilijai kojos nebenustygsta vietoje po dvidešimties minučių. Turim taisyklę – galima vaikščioti, judėti, šokinėti, piešti, žaisti su žaislais, bet negalima trukdyti. Štai taip ir skaitom: kai istorijoje prasideda ilgi gamtovaizdžio aprašymai, jos ima spurdėti, kuistis. Tik išgirsta dialogus – susėda ir klauso išsižiojusios. Manau, kad tai normalu. Vaikai ir neturi išsedėti vietoje.

2. Antra mintis – aš skaitau knygą pati labai susidomėjusi. Ta prasme... aš kaip koks sporto komentuotojas šokinėju iš vietos, kai skaitau išties įtemptą sceną. Kai skaitau - skaitau kaip už tėvynę. Lyg nuo to priklausytų mano likimas... Na... suprantate. Manau, kad vaikams tai patinka. Nes tada jie irgi šokinėja drauge. Ypač jiems patinka, kai aš net suprakaitavusi skaitau dialogus šimtais balsų. Daugeliu atveju turėjau išmokti išeit iš savo komforto zonos, nes natūraliai man tas svetima. Kita vertus, dažniausiai po knygos skaitymo jaučiuosi nusikalus kaip po geros treniruotės... Pagal tai pamatuoju, ar geras skaitymas buvo. Reziumė: reikia susidomėti knyga. Iš tiesų. Ne dirbtinai.

3. Trečia mintis – ar knygos įdomios? O tiksliau – ar knyga įdomi skaitančiajam? Aš manau, kad yra per daug gerų knygų, kad kažkokią sau neįdomią knygą skaitytumėt tik todėl, kad ji yra kažkieno sąraše. Neįdomi – meskit į šalį. Tikrai.

4. Ketvirta mintis – pastovumas, ištvermė, ilgas darbas. Nuosekliai ir reguliariai vaikams knygas skaityti pradėjome, kai Emilijai dar nebuvo keturių (tad prieš pusantrų metų). Tuomet Aurimas vaikams prieš miegą (kiekvieną vakarą) pradėjo skaityti „tikras“ knygas. Taip po kelis kartus perskaitė Mikę Pūkuotuką, Evalduko metus ir Emilį iš Lionenbergos. Tuo pat metu vaikų kambaryje įtaisėme grotuvą ir dienomis leisdavome klausytis Vakaro Žvaigždelės įrašų, audio pasakų. Tad vakarais - Aurimas, dieną - grotuvas. Pagalvojau, kad reik pradėt ir man. Tačiau dienos metu nei Emilija, nei Sofija neišsedėdavo, kai aš skaitydavau normalias knygas. Vis traukdavo jau nutrintas paveikslėlių knygas. Aš nusprendžiau šitą valių mūšį nugalėti, todėl pradėjau beveik kasdien skaityti po kelis puslapius iš normalių knygų. Taip įveikėm Lotą iš pramuštgalvių gatvės, Daktarą Dolitlį, Pono Poperio pingvinus. Tai ir buvo pirmosios rimtesnės knygos, kurias aš pati perskaičiau vaikams. Nors ir labai iš lėto, bet reikalai ėmė keistis. Pastebėjau, kad Emilijai nebepakako nuspėjamų vaikiškų knygelių. O Sofija išmoko prisitaikyti: pirma tiesiog žaisdavo, o dabar jau netgi ir pagauna kampą sunkesniuose istorijos vingiuose. (Sofijai dabar treji, bet Emilija trejų dar tikrai tiek nesusigaudydavo kiek dabar Sofija...). Tad: pastovumas, ištvermė, ilgas darbas. Pokyčiai tikrai ateis.

Tai vat. Tokios mintys – viliuosi, kad padės.

35-36 savaitė

Kadaise po „Lotos iš Pramuštgalvių gatvės“ aš buvau sau pažadėjus, kad daugiau A.Lindgren knygų vaikams nebeskaitysiu. Niekada. Jos knygose vaikai – tikri maištininkai pasaulio bambos. Anarchistai. Iškadininkai. Tačiau nutiko taip, kad į mano rankas papuolė mano pačios vaikystėje skaityta „Pepė Ilgakojinė“. Ir tiek skaityta – kad iš knygos beveik pavirtusi į popierinę servetėlę. Nesusilaikiau. Ėmiau ir perskaičiau pirmą skyrių vaikams. Ir taip mūsų namuose prasidėjo... Pepės amžius. Vieną vakarą atėjau į vaikų kambarį. Žiūriu – ant Emilijos pagalvės guli ne jos galva, o kojos. O galva kažkur ten – kitam gale po antklode. Ką tu čia darai, klausiu? Bet ir klaust nereikėjo. Juk Pepė taip visada miega...

Tarp kitko, skaityti tokią knygą dabar, kai jau esu suaugus (mhhh... tikriausiai...), yra be galo įdomu. Pastebėjau tai, ko būdama vaikas niekada nebūčiau pastebėjus. Pepės personažas – suaugęs žmogus vaiko kailyje. Tarsi kokia neišsipildžiusi vaikystės svajonė gražiai sudėta į vieną raudonplaukę strazdanotą mergaitę. Pepei devyni metai. O iš patirties juk žinau - devynmečiai, dešimtmečiai ir šiaip vaikai.... na.. toliau savo "aš" nelabai temato. Ne kitaip. Tačiau Pepė – kilni, dosni, mylinti. Bet ne atvirai: tartum tokios savybės būtų gėdingos ir jas reikėtų slėpti po „kietos“ mrgaitės kauke... Va čia bėda, nes skaitytojas-vaikas Pepės gerumą, kilnumą supranta ne kaip sąmoningus poelgius, o kaip atsitiktinumus, o pati Pepė jiems atrodo drąsuolė akiplėša.. Suaugęs viską mato visai kitaip. Todėl skaitydama bandau atkreipti jų dėmesį į tam tikrus dalykus, atsargiai pakomentuoju. Tikiuosi skaitysim tik vieną kartą. Nors jau rodos, kad kai kuriuos skyrius teks kartoti.

Prie knygų paminėsiu ir dar štai ką. Įsigijome Justino Marcinkevičiaus rinkinėlį „Laukinė kriaušė“. Vaikai alpsta, o ir aš neatsilieku – pats geriausias vaikų poetas. Pats pačiausias vaikų poetas. Negalim atsigardžiuot. Dabar vaikai ne tik "Grybų karą", bet ir "Voro vestuves", "Greitąją pagalbą" moka beveik atmintinai. Smagu.

37-38 savaitė

Vieną dieną, kai Emilija penkiasdešimtąjį (neperdedu) kartą paprašė, kad uždėčiau paklausyt F.Salteno „Bembis. Bembio vaikai“, man stuktelėjo, kad maniškės yra perklausiusios ne vieną „rimtą“ audio knygą ir ne po vieną kartą. Į sąrašą patenka ir jau minėtas F.Salten „Bembis. Bembio vaikai“, ir L.Carroll „Alisa stebūklų šalyje“, C.Collodi „Pinokis“, A.Čechovo „Kaštonė“, A.Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“, dabar bandomas įveikti D.Defo „Robinzonas Kruzas“ ir S.Coolidge „Ką nuveikė Keitė“. ..neskaitant dar ir daugybės įvairių pasakų, vakaro žvaigždelės laidų ir pan. Audio knygas nemokamai galite atisiųsti čia ir čia, o Vakaro žvaigždelės archyvus rasite čia.

Intarpas. Audio knygų klausymas turi kelis privalumus: Pirma, plečiasi vaikų žodynas. Antra, kai klauso audio knygų, nežiūri filmukų. O tai juk nuostabu, ane? Minusas: mažiau žinomų kūrinių įrašus visgi reikėtų perklausyt iš anksto, nes kartais pasitaiko nederamų mistikos, „raganų“, „burtininkių“ motyvų.

Tuo tarpu mes baigėm Pepę. Baigėm, o dabar kartojam rinktinius skyrius.. lapai turbūt sudils iki skutelių. Be to, radau seną seną knyga „Mafinas ir jo draugai“, 1960. Knygos turinys ir formatas labai priminė šių laikų populiarių animacinių filmų frančizes – jei filmas populiarus, dar parašom ir knygą. Ir pasirodo tikrai taip. Knyga buvo išleista (ir tik Sovietų Sąjungoje...keista) pagal labai garsų 1946-1955 Britų TV laidų vaikams personažą – kumeliuką Mafiną.

Pati knyga - toks keistas skaitalas, bet kai Sofija, Aurimas ir Matas buvo iskrite viena dieną su kažkokiu keistu žarnyno virusu (buvo baisiai sunki ir siureali diena) – man buvo pats tas.

Poezijos srityje mėgaujamės J.Marcinkevičiaus eilėmis ir su vaikais kuriam muziką R.Skučaitės eilėraščiams.

39-40 savaitė

Atradimas: Johnny Gruelle "Skudurinės Onutės pasakėlės". Emilija su Sofija klausosi net išsižiojusios. Apie kitus atradimus parašysiu atskirą įrašą (.https://www.tryszirniai.lt/article/vaikiskos-knygos-geros-prastos-ir-gyvos-kaip-atpazint/140).. nes tų atradimų knygų šalyje yra daug...

41-43 savaitės

Ups. Sunku patikėti, bet atrodo knygų beveik neskaitėm. Tiesa, vėžlio žingsniu užbaigėm Johnny Gruelle „Skudurinės Onutės pasakėlės“ – susiskaitė kaip saldainiukas. Be to padarėm pertrauką su J.Marcinkevičium ir išsitraukėm Kazio Jakubėno eiles. Šimtą milijonų kartų juokingais balsais skaitėm kelis poeto eilėraščius apie obuoliukus ir molio motiejukus. Smagiai. Vaikams eilėraščiai sueina tik tuomet, jei juos dainuojam arba skaitom įvairiais balsais. Na arba jei tos eilės Marcinkevičiaus - jo eilės sueina bet kokiu formatu.

Beje, iš bibliotekos parsinešėm... o varge.. Disnėjaus „Auksaplaukės“ istoriją. Vargas vargas vargas. Net koktu pasidarė nuo skaitalo beprasmiškumo. Kam? O kam reikia leisti tokias knygas? Kam?!

Dar skaitėm kelias nesuprantamai nederamas H.K.Andersono pasakas. Ir regis viskas.. Vaje. Ech, tokios vat beknygės savaitės. Apie knygas beje ruošiuosi parašyti atskirą įrašą, todėl sustoju.

44-48 savaitės

Parašiau ilgą (gal per ilgą...) įrašą apie vaikiškas knygas. Pradedu įtart, kad galbūt turėjau būti vaikų literatūros kritikė? Man tik viską kritikuot ir kritikuot... : ) Juokas juokais, bet štai nuoroda – gal jums pairodys naudingos mano įžvalgos. O dabar trumpai apie mūsų kelių savaičių literatūrinius nuotykius. Skaitėm nemažai, bet pakankamai pribėgamai. Atėjo mano užsisakytos „Lietuvių pasakėčios“, tad skaitėm pasakėčias – aptikom smagių gerai žinomų pamokomų istorijų (apie vėžlio namus, apie varną ir sūrį, apie gandrą ir lapiną). Taip ratais kvadratais vėl sugrįžom prie B.Potter pasakų (bus bene daugiausiai vartoma vaikiška knyga mūsų namuose). Turbūt jau rašiau, kad jos kūryba – nepakartojama.. A? A?.. Jei savo vaikams dar neskaitėt pasakojimų apie triušiuką Petriuką ar žveją Jeronimą... Na, kaip čia pasakius – bėkit tučtuojau į bibliotekąnes, nes daug ko netenkat ir jūs, ir jūsų vaikai.

Emilijai parsiunčiau kelias naujas audio knygas: Susan Coolidge „Ką nuveikė Keitė“ bei Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“. Emilija klausosi ir jai labai patinka. Taip pat nusprendžiau su vaikais įveikti visas Narnijos Kronikas. Čiupom „Burtininko sūnėną“, nes tai pirma serijos knyga. Suryjom beveik visą per tris nepilnas dienas. Veža ir mane, ir vaikus. Šitoje dalyje autorius pasakoja apie Narnijos sukūrimą. Aprašymai tokie... kad net šiurpuliukai ima per nugarą bėgiot. Vaikai negali nustot klausyt ir vis prašo dar.. Tad užskaitom. Ir džiaugiamės, kad dar turime neskaitytas penkias serijos knygas.

O čia viena nuoroda į Lietuvių literatūros e-paveldą. Čia rasite suskaitmenintas knygas (pdf, ebup formatu). Jos nėra konkrečiai vaikiškos, tačiau yra vertų dėmesio. Štai kokias knygas jie turi suskaitmeninę (nuorodos į sąrašus): senosios lietuvių literatūros klasika, naujųjų laikų lietuvių literatūros klasika, šiuolaikinės lietuvių literatūros klasika.

Daug poezijos skaitėm. Vaikams labai patinka. Norėjau pasidalinti vienu puslapiu iš A.Matučio "Šilo Darbininkai" (o gal jau kažkada dalinausi?). Va čia tai gera gyvoji poezija.. Ir informatyvu ir ausiai gražu.. Ir dar rimuojasi.. Visai - kosmosas.

 

Dar apie skaitymą:

Apie vaikiškas knygas
Kaip ir kur skolintis knygas internetu
Pamėgtos knygos

 

Smagių knygų!