ATGAL Gruodis. Kalėdos. Buvo. Praėjo.

Gruodis atėjo ir praėjo... su visais prideramais vargais ir džiaugsmais... per balas nužvangėjo pilku dangumi (poetiška, ane?). Nuostabus buvo mūsų gruodis, bet turbūt kiekvienuose namuose jis yra būtent toks. Savotiškai ir vis kitaip, bet vistiek – nuostabus. Tik vat, kad mano draugės visą gruodį iš manęs girdėjo visai kitokius žodžius... aš tik skundžiausi.. ir skundžiausi.. ir skundžiausi „pabaisišku maratonu, nežmonišku lėkimu, košmarišku oru, nepakankamu laiko kiekiu ir t.t.“. Bet dabar, kai viskas jau užnugary...sėdžiu sau ir mėgaujuosi maloniais prisiminimais. Ir iš tikrųjų - visai nebaisus buvo tas mūsų gruodis. Taigi. Labai trumpai. Tie malonūs. Prisiminimai...

Daug skaitėm. Mūsuose diena be knygos – ne diena. Įveikėm „Gulbės trimitą“, du kartus „Didžiojo Užutekio gyventojus“, solidžiai pradėjom „Lutrą“ ir nukovėm „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“. Pastaroji knyga sužavėjo ir mane, ir vaikus – aš skaičiau užsidegusi, vis kvapą gaudydamą, o merginos ratais bėgiojo po kambary...nes per didelė įtampa vietomis buvo... Khem. Sukrimtom per tris dienas.

Taip pat daug dainavom. Daug. Beveik kasdieną. Mokinomės giesmes kalėdoms. Prieš pat kalėdas aš, Aurimas (akomponavo gitara) ir Emilija giedojom vienoje įstaigoje, per šventes tą patį giesmių rinkinį pakartojom giminaičiams žemaitijoje, o po švenčių Emilija su krikščionišku vaikų choru „Valio“ važiavo į renginį Alytuje. Tai buvo pirmas Emilijos koncertas. Turbūt nutuokiat, kad buvau ir dar tebesu „one proud momma“. Bet tikiuosi greitai pasididžiavimas išsisklaidys ir galėsiu tiesiog mėgautis galimybe ir privilegija štai vat tokiu būdu pasauliui skelbti evangeliją.

Dar rašėm laiškus, gaminom atvirukus, vainikus, bet apie tai jau rašiau čia... Darėm pirmąją mūsų šeimos fotosesiją. Pirmas blynas – prisvilęs blynas. Bet geriau nei nieko... Dar kukliai atšventėm Emilijos ir mano gimtadienį (Emilija kaip ir pridera jaunai menininkei gavo „upgreidą“ savo Faber Castell akvarelei, o aš – akvarelinius pieštukus..). Na o mūsų nuostabūs ketinimai kas vakarą su keliais artimais žmonėmis puošti Jesės medį ir skaityti Bibliją liko gražiais ketinimais, nes tokių vakarų buvo vos keli. Tačiau ir tie keli vakarai buvo labai malonūs ir prasmingi.

Paskutinės dvi savaitės prabėgo ruošiant dovanėles artimiesiems. Aš siuvinėjau veltinius mažmožius, merginos irgi užsidegė – tad siuvinėjom kartu. Buvo daug ašarų, keli subadyti pirštai, didelis kantrybės išbandymas, bet pradėtą darbą visgi užbaigėm. O ir rezultatas nuostabus. Beje dar prie tos pačios progos veltiniais aksesuarais papuošėm ir nuo palėpės nuimtas barbes. Nesu barbių draugė...bet taip jau išėjo.. Nepykit.

Kalėdų šventė ir Aurimo atostogos pralekė žaibiškai. Daug juoko. Daug skanėstų. Daug apsikabinimų. Naujų pažinčių... Senai matytų veidų.. Daug. Visko. O metų pažiba visgi buvo naujametiniai fejerverkai. Emilija pirmą kartą gyvenime, sukaupusi visas įmanomas jėgas, nemiegojo iki vidurnakčio ir mes važiavom į mūsų apylinkės laukus (nes žinom vieną kalvą, nuo kurios matosi visas Vilnius) stebėti FANTASTIŠKŲ naujametinių fejerverkų. O čia Kalėdų rytas - tikra dovana iš Dievo po niūrios ir pilkos savaitės. Tikrai kaip tikras Dievo sūnaus gimtadienis!

A... o čia įrodymas, kad mes bet kokiu oru ir bet kokia proga - be gyvuliukų nė iš vietos...

Buvo ir nesmagi dalis. Matas sirgo. Daug. Beveik visą mėnesį. O gal net ir daugiau. O kai Matas serga... mama naktim nemiega. Tad visą gruodį variau Margaret Thatcher rėžimu. Ir nors esu mažamiegė profesionalė, bet trisdešimt neramių naktų iš eilės padarė savo – pasidariau irzli, nekantri, surūgėlė... O grafikas išsiderino, laikas dar labiau išnyko. Bet nieko. Jau po truputį. Jau po truputį. Geriau.

Buvo ir antra nesmagi dalis. Visą gurodžio mėnesį su Emiliją stebėjom orą. Kasdieną pažymėdavom tos dienos orą į tokį grafiką. Ir ką jūs sau galvojat... Vos keturios saulėtesnės dienos per visą mėnesį! Ir jokio sniego (beveik jokio..). Vaikystėje toks oras būtų palaikytas anomalija... dabar tai įprasta. Apmaudu ir beviltiška, kai pamąstai, kad nieko ničnieko žmogus negali padaryti: esam visi rajūnai besočiai, todėl ir privirėm tokios košės.. priėjom liepto galą; štai – žiema be sniego. Tamsus, nykus, pilkas gruodis. Ne baltas. O pilkas. Ir ne šviesiai pilkas. Tamsiai. Pilkas.

Tai vat tokia saujelė smagių ir žiupsnelis nesmagių pastebėjimų. Važiuojam toliau. Su naujais metais visus! Linkiu iš koto verčiančių metų. Gerąja prasme.

p.s. Štai ko neparašiau. Visą gruodį sukau galvą apie planą, tikslus naujiems metams. Kuo rimčiausiai sukau galvą. Kaip mokyti, ką mokyti, ko nemokyti... Tad va. Planą jau turiu. Apie tai už kelių dienų.

Spalis 2 savaitė. Tai kas nenuspėjama