Šią savaitę mano homeschoolingas buvo mažumėlę išbandytas. Mes keliavome. Į kitą Lietuvos pusę. Nuvargau nežmoniškai, bet užtat įgyjau neįkainojamų žinių – tad pati buvau homeschoolinama... O tai juk ir yra visa esmė: gyveni ir mokaisi. Ane? Taigi, kiekviena kelionė – aukso vertės, nes tada geriausiai pasirodo sritys, kurios barška. Šį karta atsidengė vaikų pagarbos tėvams klausimas – stipriai taisytinas. Vaikų pagarba aplinkiniams – didelės spragos. „Pasaulio bambos“ sindromas – ūmiai vešintis, bet namų aplinkoje matyt gerai užmaskuotas. Tai vat. Namuose viskas sklandu, tvarkinga, bibliška, pagirtina.. t.t. Bet teeikėjo išeiti iš savo įprastos dienotvarkės ir yla išlindo iš maišo. Gera naujiena ta, kad Aurimas nepasimetė, o į situaciją sureagavo išmintingai, pasiūlė veiksmų planą ir jį su meile bei nuoseklumu vykdė. Kaip tikras laivo kapitonas. Tad kelkime bures ir į kelionę!
Biblija. Savaitės pradžioje viską atlikome pagal planą. Kadangi draugavom su S,Š raidėmis, kalbėjom apie šeimą. (Visai atsitiktinai nugirdau, kaip Aurimas su vaikais kurį tai rytą diskutavo ir apie sąžinę. S – sąžinė. Puikumėlis. Sutapimas, bet labai laiku.). Na va. Taigi...apie šeimą. Esmė paprasta: Biblijoje nustatytas vienas vienintelis šeimos modelis - tai vyro ir moters santuoka. Kadangi tikime Biblija, tikime, kad „santuokos“ tarp dviejų vyrų ar dviejų moterų neturėtų būti laikomos santuokomis ir yra Dievo smerkiamos. Apie tai ir kalbėjau su vaikais. Mačiau, kad merginos mane išgirdo, tačiau klausimų perdaug nekėlė – priėmė taip, lyg kitaip ir būti negali...nes matyt kitaip dar nebuvo mačiusios. Todėl vaikams dar priminiau tokį dalyką: jei kada nors ateis laikas, kai kokie nors žmonės - gal draugai, gal mokytojai, gal kažkokie svarbūs žmonės - jiems kalbės visai kitokius dalykus, bandys jus įtikint, kad yra kitaip, svarbiausia yra atsiminti, ką mes mokėmės namie iš Dievo Žodžio ir laikytis to. Įsikibti tvirtai tvirtai į Bibliją ir niekuomet nepamiršti, kas čia užrašyta.
Taip pat toliau kalbėjom apie meilę. Meilė nesielgia nepadoriai (1 Kor 13). Reikėjo truputį pasukti galvą, kad tą nepadoriai išversčiau į pyplių kalbą. Bet reziume būtų tokia: mes elgiamės nepadoriai tuomet, kai pažeminame kito žmogaus orumą. Vaikiškiausias pavyzdys būtų spjaudymasis. Esam turėję kelis incidentus, todėl vaikam daug aiškint nereikėjo. Vėliau dar pamąsčiau ir apie pačią save. Štai aš rašau blogą. Prieš tai keturis metus reguliariai feisbuke rašinėjau visokius „šmaikščius“ pastebėjimus apie Emiliją, vėliau ir Sofiją. Visokias juokingas nuotrupas iš mūsų kasdienybės. Juokingos tos vaikų mintys – griūk vietoj. Tačiau įdomu, ar juoktųsi pati Emilija ar Sofija tuos pasisakymus skaitydama? Ar nebuvo šios mintys vaikų patikėtos tik mano ausims? Ar nepaverčiau aš savo vaikų eksponatais, nuosavybe, kurios sąskaita leidžiu savo feisbuko draugams praskaidrinti sau nuotaiką? Pamąstyti verta. Mums visiems. Ypač šiame pabaisiškame feisbuko amžiuje. Duosiu konkretų pavyzdį. Sako Emilija kurią dieną: „(kalba eina apie kažkokį berniuką) štai jis šoko kaip balerina. Tai jei jis užsidėtų sijonėlį, būtų mergaityys? (na, berniukas).“ Ir ji taip sukirčiavo visą šitą mergaitys (riestinis ant y), kad aš vos nenumiriau iš juoko. Pasijuokėm abi. Vėliau grįžus Aurimui iš darbo, bandau perpasakoti tą istoriją ir jam. Emilija išgirdusi nuliūsta ir per ašaras sako: „Mama nepasakok tėčiui, man gėda“. Vat.. ... Čia pamąstymui. Meilė nesielgia nepadoriai.
Raidės. Taigi. S ir Š. Daug nespėjom, nes savaitės vidury oficialioji mūsų homeschooling‘o dalis užsibaigė, bet vistiek kažką, kažkaip. Ar iš vaikystės atsimenate šmaikščią mįslę: „Šarangė varangė po suolu susirangė?“ Tai vat mes Š raidės proga šią mįslę pavertėm žaidimu. Taisyklės paprastos: aš pasakau šarangė varangė po suolu susirangė, o vaikai turi žaibo greitumu kur nors palįsti ir susirangyti į kamuoliuką. Smagumėlis! Ypač smagu tuomet, kai bandai visas susirangyti ten, kur tetelpa tavo kojos...
O prie S raidės – tai siūlai. Jei būtumėm kažkur radę daugiau vaikų (o šią savaitę jų nepasitaikė), būtumėm žaidę Siūlai, siūlai susivykit, siūlo galo nepalikit. Neradom. Nežaidėm. Meluoju. Aš žaidžiau... savo mintyse. Vaizdas įspūdingas. Vietoj žaidimų išbandėm milijoną visokių darbelių su siūlais. Klijavom siūlus ant popieriaus, bandėm puošti lazdas, darėm pom-poms (ot tas Pinterestas...), viniojom, siuvom, siuvinėjom. Nebuvo paprasta. Pomponiukai mums nesigavo... Supratau, kad pirma turėjau pasimokyti pati, nes vaikai greitai neteko kantrybės, o man greitai mėginant kažką susukti, nieko nesigavo.. Bandėm gaminti lengvesnį variantą: tassels.... dar baisiau, nei pom-poms.
Mokomės skaityti. Zūlinam „Zylutę“. 10 min kasdieną. Kantrybės, kantrybės, kantrybės... Ir dar daugiau kantrybės.
Literatūra. Toliau pagal savo planą skaitėm P.Mašiotą ir B.Potter, be to su pasismaginimu kremtam „Lesė sugrįžta“. Taip pat vienam komise nusipirkau tokio rusų natūralisto N.Sladkovo „Šarkos tarškalai“. Vietomis stilius kvepia senais tarybinės beinternetinės pompastikos laikais (rašau lyg būčiau šimto metų senumo...), tačiau turinys geras. Knyga suskirstyta mėnesiais, todėl mes pradėjome nuo galo – tai yra nuo spalio. Skaitėme apie laukais ateinantį šaltį, apie tai, kaip miško gyvūnai keičia rūbus ir pan. Įdomus jausmas: skaitosi it kokios pasakaitės, bet informacija tikra... Dabar aš, pavyzdžiui, žinau, kad kikilis su malonumu kremta į ledą sustingusias šermukšnio uogas. Ir kad voverės žiemą ant ausų nešioja kailinės kepurėles. O jūs ar žinote? Rekomenduoju bent jau pavartyti.
Dar vienas atradimas poezijos srityje. Iki šiol bandėme tam tikrą laiko tarpą (tarkim mėnesį) koncentruotis į vieną kokį nors poetą. Tačiau greitai nusibosdavo. Nori nenori, kiekvienas rašytojas turi savo stilių, o tas ypač ryškiai atsiskleidžia eilėse. Ir ilgainiui pabosta. Atrodo, kad visą mėnesį skaitai vieną ir tą patį eilėraštį...tik žodžiai skiriasi. Todėl pasinaudojau vienos amerikietės mamos patarimu: skaityti eilėraščių rinktinę. Simple. Awwhh... Parsinešėm iš bibliotekos rinkinį: „Vaikystės skaitiniai“ ... ir staiga mūsų skaitymas pasiekė naujas aukštumas. Lengvas kaip pūkelis!! Tiek daug įvairovės. Su malonumu, gal kokius šimtą devyniolika kartų skaitėm man taip gerai žinomą J.Marcinkevičiaus „Rudens skundą“ („utititi šalta skundžiasi ruduo...“), A.Matučio „Tuoj ir rytoj“ („neskaitykim, mama, tuoj, paskaitysime rytoj“), lietuvių liaudies pasakas „Jaučio trobelė“ bei „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“ (pastarąją net suvaidinome). Beje... ar jūs žinojote, kad skaitydami pasakojimus apie gyvūnus galite į skaitymą dar labiau įtraukti vaikus paprašę juos suvaidinti tam tikrus personažus (pvz. pakriuksėti, pamūkti, paūbauti ir pan). O kitais atvejais vaikai gali padėti sukurti garso efektus istorijai: bildesį, trenksmą ir pan. Idėja ne mano, o iš knygos „Teaching the Trivium“. Mums labai pritiko.
Beveik viskas. Tik dar truputį. Iš Sandros pasiskolinom Burokėlio leidyklos (juokingas knygas jie leidžia) Orianne Lallemand knygą „Vilkas keičia spalvą“. Sutinku su Sandra, kad pats turinys nėra vertas ilgesnio apmąstymo, tačiau iš knygos galima labai smagius darbelius su vaikais nusidirbti. Su knyga gavom ir šusnį lapų su atspaustu vilku, ir jį puošėm įvairiom spalvom (s – spalvos... deja, tik sutapimas). Idėja būtų kiekvieną savaitės dieną papuošti vis kita spalva, bet žinojau, kad išvažiuojam, todėl viską padarėm per vieną rytą. Vaikams patiko labai. Labai. Labai. Toks lengvas. Be įsipareigojimų.
Na ir dar truputį šio bei to iš lietaratūros: papildžiau rekomenduojamų knygų sąrašą (papildymas pačioje sąrašo apačioje). Kadaise pirkau Teaching the Trivium autorių (krikščionys, propaguojantys klasikinį mokymo modelį) knygą „The Hand that Rocks the Cradle“ (400 patikrintų, rekomenduojamų knygų). Iš to sąrašo išrinkau visas mano vaikų amžiui tinkančias knygas ir sužiūrėjau, kurios išverstos į lietuvių kalbą. Ir voila – vos kelių dešimčių sąrašėlis, bet pradžia yra.
Gamta. Na, ne gamta, o išvykos. Tokia antraštė – daug tikslesnė. Taigi, kaip jau minėjau – keliavom Į žemaitiją. Pakeliui pasiūliau aplankyti Tytuvėnus – mano močiutės gimtinę. Ir visai nebloga stotelė gavosi (apart nuotykio su viešuoju tualetu, kuris Tytuvėnuose yra labai labai senoviškas... ir dar šiaip kai kurių nesusikalbėjimų, kurie teišlieka paslaptyje). Labai norėjau pamatyti garsiąją Tytuvėnų bažnyčią (garsi tuom, kad labai vertinama dėl savo grožio..neva viena gražiausių to laikotarpio statinių visoje rytų Europoje). Bet visgi ne mūsų nosiai tas įstabus meno palikimas...durys buvo užrakintos. Tačiau pro vos pajudinamas geležines duris pavyko įsmukti į bažnyčios kiemą. Gražumėlis!
Vėliau sustojom užkopti į Tytuvėnų apžvagos aikštelę. Čia abu su Aurimu sužinojome, kad neesame pernelyg dideli aukščio fanai. Na ne… pasakysiu kitaip – aukštis yra jėga, bet nesvarumo būsena ir kiaurai persimatantys laiptai, aikštelė… su mažais vaikais.. su visur savo nagus kišančiu Matu.. na, ne - neatpalaiduoja. Kita vertus – vaizdelis neblogas, o ir vaikams patiko. Toks rimtas nuotykis gavosi.
Žemaitijoje kaip jau pratę apsilankėm Rietavo žirgyne. Čia vaikai bičiuliavosi su jaunomis kumelaitėmis. Pasaka. Negaliu nupasakot, koks palaiminimas mūsų šeimai buvo Rietavo žirgynas pastaruosius kelis metus. O jei nupasakočiau, manau niekas iš vilniečių draugų manimi nepatikėtų… nes čia didmiestyje žaidimo taisyklės visai kitokios. Viskas uždaryta, neprieinama, viskas stebima ir kontroliuojama. O ten… ką jūs – rojus.
Ir žinoma, dar sąraše Rietavo parkas. Specialiai dėl jo per visą Lietuvą nevažiuočiau, bet esant netoliese aplankyti tikrai verta. Parke labai norėjom anteles pamatinti, net batoną nusipirkom, tačiau antelių neradom. Gaila. Teko batoną kėkštams palikti, kurie pas Aurimo tėvus atskrenda pulkais. Nemeluoju – dešimtimis. Ant slenksčio. O kadangi durys stiklinės – gali stebėti juos kad ir visą dieną. Svarbiausia nesijudinti.
Matematika. Štai priėjau ir aš prie kryžkelės. Iki šiol bičiuliavomės su MEP. Tai matematikos programa, sukurta Anglijoje, yra nemokama. Tačiau yra dar kita programa – Ray‘s. Ši labai sena (19 a.), patikrinta laiko ir daugybės mokytojų. Jos labai skiriasi. MEP eina prie reikalo per aplinkui. Maždaug – think outside the box. Ray‘s – tiesmukiška, moko skaičiuot objektus (tikrus, ne piešinėlyje), pažint užrašytus skaitmenis, vėliau su daiktais mokomasi sudėt, atimt ir t.t. Esu skaičius, kad kai kurios mamos programas pamiksuoja. Bandysiu ir aš.
Beje dar prie matematikos. Verta nepamiršti visokių puzzles, atminties žaidimų, domino ir pan.
Dailė. Vieną vakarą viešnagėje pas Aurimo tėvus Emilija sugalvojo nupiešti močiutės Juditos portretą. Ir jai taip pavyko...ir dar taip patiko, kad nupiešė visų mūsų portretus... ir ne po vieną, o po du – kad turėtumėm po atsarginį. Taip šeimyniniais portretais baigėm šią nuostabią savaitę.
Ir dar šitai...
Štai tiek. Šabanakt.
