Raidės. C ir Č. Ekspromptu sugalvojau C ir Č vaidinimą. „Aš C raidė, kaip pelytė cyp-cyp-cyp. Staiga fir-fir atskrido paukštelis ir nutūpė ant mano C. Nutūpė ir dainuoja: Čik-či-rik čik-či-rik, tik žiūrėk neapsirik...kuri raidė C, o kuri Č“. Sofiją šitas žaidimas vežė. Vis prašė pakartot. Padarėme C siluetą, o Č pasigaminom iš popierinės lėkštės, ant viršaus nutūpdėm „paukščiuką“. Papuošėm savo Č taip margai, kad gavosi it kokie čigonai – net nebūčiau sugalvojus tokio sėkmingo finalo. : )  Vis tie netikėtumai...

Biblija Rytais Aurimas su vaikais aptarinėjo žmogaus sukūrimą ir kuom žmogus skiriasi nuo gyvūnų. Vakare labai iš lėto skinamės kelią per Išėjimo knygą. Šią savaitę skaitėm apie tai, kaip izraelitai perėjo Raudonąją jūrą. Perdaug ties tuom neapsistojom, nes vaikai šią istoriją yra jau girdėję (ir netgi suvaidinę) ne vieną kartą. Bet visgi Emilija uždavė svarbų klausimą – kodėl Dievas užkietino Faraono širdį? Tam, kad parodytų savo šlovę. Taip pat, skaitėme apie tai, kad izraelitai iš Egipto turėjo išeiti paskubomis, net nespėjus įrūgti jų duonos mišiniui. Puiki proga užmaišyti raugą. Pirmadienį maišėm raugą ir visą savaitę stebėjom jo rūgimą bei uostėm besikeičiantį kvapą. Po savaitės jau galėsime kepti juodą duoną. Iš eilučių toliau tvirtiname Mt 6:24 ir 1Kor10:31. Kas kart pasakydami šias eilutes bandome jas ir apmąstyti bei surasti pavyzdžių iš mūsų šeimos gyvenimo.

Rašymas. Pagaliau prikalbinau Sofiją su manimi žaisti žaidimą „nuo taško iki taško“: aš piešiu du taškus, o Sofija juos sujungia. Taip nupiešėm du namelius – vieną Sofijai, kitą Emilijai. Emilija tuo tarpu it kulka veržiasi į priekį – šią savaitę parašė du ilgus laiškus. Aš Emilijai parašiau kelis sakinius, o ji kantriai (tikrai kantriai!), po vieną raidę juos perrašė į savo laiškus. Matau, kad dabar sunkiausiai pavyksta įstryži brūkšniai – tad raidės M, N, A. Tobulinsim. Bet kai ūpas yra, net ir įstryži brūkšniai nebaisūs.

Skaitymas1. Viskas. Nusprendžiau nebekimšti knygų „belekaip“ ir „belekiek“ – it kokio junk food. Bandysiu atidirbti sistemą, kad į skaitymą įtalpinčiau kokybišką ir įvairią literatūrą, tačiau norėčiau atskirti knygas skirtas dedikuotam skaitymui (dar nesugalvojau lietuviško išsireiškimo)  nuo laisvalaikio skaitymo. Matau, kad ir daugelis knygų sąrašų skiria knygas į šias dvi dalis. Tad dedikuotam skaitymui šią savaitę toliau kremtam Šarlotės voratinklį – labai smagi, gyva knyga. Viename skyriuje (jame paršelis Vilburis susipažįsta su Šarlote) voriukė labai grafiškai pasakoja, kaip ji maitinasi – suvynioja muses į voratinkli, jas suparalyžuoja ir iščiulpia sultis... tikroviškai suregzta knyga. Labai džiaugiuosi, kad Emilija geba atsakyti klausimus apie perskaitytą tekstą, gali daugmaž atkartoti įvykių seką. Sofija taip pat džiugina – mokinasi nekalbėti ir nepertraukinėti, kai aš skaitau. Norėdama paklausti, kelia ranką. Laisvalaikio skaitymui vartėme įvairias knygeles apie ūkį, žvėrelius. Emilija labai domisi ūkininkavimo subtilybėmis – gal kada nors tai virs realybe.

Taip pat šią savaitę bandėm dainuoti A.Matučio eilėraščius. Vaikams labai patiko šis eilėraštis apie sūpuokles, o ir melodija lengvai lipo:

Lingu, lingo
Lingu, lingo...
Daug vaikučių
Susirinko:

Ūpcim! Ūpcim! Ūpcim!
Sėskitės! Pasupsim!

Tindir vindir liūli!
Nedrebėk, mėnuli
Ramta tamta tuti!
Nebijok, saulute:
Neužklius supynės
Už tavęs – auksinės...

Prie mėnulio buvom,
Saulės neužkliuvom...
Lingu lingo! Ūpcim!
Eikš ir tu –
Pasupsim!

Skaitymas2. Šią savaitę perskaitėm K, N kombinacijas (Ka, ku, ko, ke, na, nu, no, ne ir t.t.). Emilijai nelimpa. Stebiu ją: atrodo, kad ji išgyvena fizinį nepatogumą, kai jai reikia sukoncentruoti dėmesį į dvi raides ir jas smegenyse surišti į vieną skiemenį. Tad einam labai labai iš lėto. Galvojau, kad lengviau bus, jei pamėginsim skaityti iš spalvoto Elementoriaus, bet jame esantys paveiksliukai ją netgi labiau blaškė. Tad liekam prie mūsų nespalvotų raidelių.

Gamta. Taigi čia mes sustojome. O tiksliau nesustojome – bet paleidome gamtą gyventi sau, o mes gyvename sau...kai keliai susikerta, pasidžiaugiam ir tiek. Šią savaitę vežiausi Sofiją fotografuoti rytmetinių aguonų. Laukuose skynėme puokštes tėčiui ir Emilijai. Padariau atradimą: Sofijai visai nepatinka tokie rytiniai akibrokštai. Be to, jai britku laipioti po žoles. Emilija – priešingybė. Ji mėgsta pievas, mėgsta rankomis braukti žolynų paviršiumi, uostyti gėles ir nešti man dar nematytas. Jei galėtų - išsivoliotų pievose (kartais ir taip nutinka). Tad šią savaitę skynėm puokštes, ieškojom aguonų laukų, žavėjomės kaiminystėje esančiu rugiagėlių lauku. Na o mūsų vikšrų kolonijoje kokonuose vikšrams atrodo užaugo sparneliai. O gal man vaidenas... gal jie iškepė saulėje, o mes vis laukiam stebūklo?

Matematika. Perskaičiau Einšteino mintį: „Jei negali išaiškinti dalyko šešiamečiui, vadinasi tu to dalyko gerai nesupranti“. Žiūrėsim kaip ten bus po poros metų, bet kolkas keturmečių stovykloje ramu. Šią savaitę žaidėme raketos pakilimą. Aš apsimečiau raketa, Emilija skaičiavo atgal nuo 5 iki 0. Ištarus „nulis“, aš su visokiausiais garsais šaudavau į orą. Vaikams juoko - o man laimės - pilnos kelnės. Emilija, tiesa, tik du ar tris kartus sugeba išlaikyti koncentraciją ir pakartoti skaičiavimą – matau, kiek pastangų reikia tokiems, regis, paprastiems dalykams. Na o Sofija moka atpažinti 1, 2, 3 objektus neskaičiuodama. Bet kai parodau keturis, ima instinktyviai skaičiuoti pirštais. Be to, pastabėlė apie Sofiją: bevartydamos knygelę, bandėme atskirti spalvas ir formas. Su spalvomis Sofijai sunku – niekaip neįsimena ir neatskiria. Tačiau visai kitaip su formom: pirmą kartą įvardinau šešias sunkesnes formas – įsiminė visas. Dar bandau sumąstyt, ką tai reiškia ir kaip galėčiau jai padėti įsiminti spalvas.

Matas. Šios savaitės įdomiausias Mato užsiėmimas – atskirti dvi lego kaladėles (žinoma, silpnai sukabintas). Na ir vaikščiojimas – Matas jau vaikšto. Valio.

Habbits. Švara. Nusiplauti rankas grįžus iš lauko. Nusiplauti rankas po maisto. Nusiplauti rankas po tualeto. Purvinus rūbus mesti prie skalbinių. Po valgio nusinešti indus. Po pusryčių visos kartu tvarkome virtuve – juk tai mūsų klasė. Mokomės. Būna gerų, būna prastesnių dienų.