Po didelės krizės (visos krizės mūsų namuose vyksta mano galvoje ir...skrandyje... yum yum saldumynų perteklius) sustumdžiau prioritetus. Atradau įdomų fenomeną, kurį kiti protingi žmonės jau žino praktiškai.. na, nuo gimimo... bet ne aš. Tikrai ne aš. Pam-param-pam: diena turi pabaigą ir dienoje yra ribotas skaičius valandų. Vadinasi, į dieną galima sutalpinti tik ribotą kiekį veiklos... Taip, brangusis drauge Watsonai, o ką gi tu manei? O aš gi maniau, kad man savaime suprantami gyvenimo dėsniai negalioja. O aš gi galvojau, kad diena visgi turi prisiderinti prie mano grafiko, o ne grafikas derintis prie dienos. Vat. Rezultatas? Įtampa. Tai čia pirma. Antra: mano taip puoselėtas grandiozinis mokymo planas (kuris beje labiau tinka mažai mokyklai, o ne namų erdvei... ) išskrido per langą.. perkeltine prasme, žinoma, nes iš tikro popierinis plano variantas dar vis pūpso ant lentynos. Bet neilgam, greit jo vietą užims naujas planas. Cho cho cho... Juokitės, juokitės, žiūrėsim, kas juoksis paskutinis. Žinoma, planas juoksis paskutinis... Guodžia mane tokia mintis: visos šeimos pirmuosius homeschooling'o metus pereina per bandymų metą... Išbando šimtą grafikų, du šimtus įvairių metodų, modelių, programų... kol galiausiai įsivažiuoja į tokias vėžias, kurios tinka jų šeimai. To laukiu ir aš - tų vėžių, kurios tiks mano ir tik mano šeimai.

Taigi... prioritetai. Žinot kokia mintim gyvenu pastarasias kelias savaites? Ne viena, o keliom mintim. Pirma: leisti vaikams dar pabūti vaikais, nes dar vienos vaikystės jie daugiau nebeturės (minties autorė Agnė). Antra: svarbiausia namų mokyme yra ne akademiniai dalykai, o laimėti vaiko širdį (minties autorius vienas tėtis, kurio šeima jau daug metų moko vaikus namie... taip, Lietuvoje ... Pas juos su Agne ir dar viena mama lankėmės vieną savaitgalį). Trečia: Svarbiausias žmogaus tikslas yra pažinti Dievą ir džiaugtis juo amžinai (Westminster Shorter Cathecism, 1647m. Išverstą į lietuvių kalbą rasite čia.) Sudėjau šias mintis į vieną vietą ir atsižvelgdama į jas ėmiau lipdyti savo namų mokymo prioritetų sąrašiuką. Kai ko teko atsisakyti, kai ką atidėjau vėlesniam laikui, vienur atleidau vadžias, kitur nuolankiai nuleidau galvą ir pripažinau klydus... Na ką. Judam toliau?

Biblija

Kadangi šita sritis yra pati pirmutinė mano visuose prioritetų sąrašuose, ji lieka savo vietoje – net jeigu visa kita bus sukeista ar išmesta. Mano tikslas šią sritį palikti svarbiausioje vietoje vaikų gyvenime iki tol, kol jie gyvens su manim ir Aurimu. Viliuosi (meldžiu Dievą), kad vakams išėjus iš mūsų namų ir sukūrus savo šeimas, jie savo vaikams diegs tą patį. „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.” (Pat 22:6). Nors kitose srityse šias savaites siautė audra, tačiau Aurimas su vaikais rytais užsiemė kaip ir visuomet (gal todėl, kad krizė juk mano, o ne jo galvoje). Tik Dievo savybes bei biblinį charakterį buvom kiek apleidę, o labiau koncentravomės į naujas giesmes. Taip norėjosi daug giedoti ir daug šlovinti Dievą šias sunkias savaites, todėl taip ir darėme. Pakankamai paviršutiniškai aptariau su vaikais, kad Dievas yra meilė (mokinomės Jn 3:16, dirbinom kelis darbelius, prisiminėm 1 Kor 13).

Kantriai ir visai be kantrybės spalvinom lapus su Dievo savybe. Spalvinimo lapą galite parsisiųsti čia.

Darbavomės su karštais klijais ir iš medinių pagaliukų kūrėm tokius vat kryželius:

Žaidėm spontaniškai sugalvotą "Dalinuosi meile" žaidimą. Jo esmė tokia: sudėkit vienas ant kito spalvotus lapus (tiek lapų, kiek "žaidėjų"), iškirpkit širdį, ją sukarpykit stambiom "delionės" tipo dalimis. Kiekvienas vaikas turi turėti vienos spalvos sudeliotą širdį. Tikslas - keistis spalvom su kitais žaidėjais tol, kol širdis taps spalvota. Ją priklijuot ant popieriaus, papuošti. Mano "žaidėjos" buvo nusiteikusios itin nedraugiškai ir spalvom dalintis nenorėjo, todėl daugiausiai žaidžiau aš... Bet mintis visai nebloga, ane?

 

Gamta

Tverai. Lopaičiai. Turbūt jau suvedėt taškus, kad kelionės į Žemaitija mūsuose yra reguliariai pasikartojantis reiškinys? Taip ir yra. Žemaitija - mūsų antri namai... Jei tik nebūtų taip toli nuo Vilniaus, su mielu noru ten ir gyvenčiau. Tradiciškai apsilankėm Rietavo žirgyne...

Už mane labiau su arkliais draugauja mano fotoaparato objektyvas... Bet ir aš jau pradedu susigyventi su ta mintimi, kad galima saugiai ir ramiai paglostyti už tave didesnį gyvūną... ir negauti nuo jo į akį..

Dar Rietavo parko tvekinyje nesėkmingai (taip, tikrai) bandėm pašerti antis. Sumetėm į vandenį visą skanų Vilnietišką batoną. Antys į mus ilgai ilgai ir labai  įtariai žiūrėjo... kaip kokie čiabuviai į džiunglėse pasiklydusius baltaodžius. Paskui vienas drąsesnis bandė prisiartinti ir ištirti reikalą, bet drąsos visgi neužteko ir po kelių bandymų antys liovėsi kreipusios į mus ir į batoną dėmesį. Fenomenalu. Vilniuje tokių dalykų neesu mačiusi. Mano versija: antys iš tikro buvo ne antys. Arba batonas buvo ne batonas. Arba antys iš tikro buvo laukinės, niekada nesilankiusios gyvenvietėse (o čia tai wow), todėl nežinančios nei batono, nei geraširdiškai nusiteikusių praeivių. Bet kokiu atveju, apturėjom visapusiškai lavinantį išgyvenimą (štai kaip netaisiklingai jums parašiau...).

Dar sugalvojom aplankyti Lopaičių piliakalnį. Daug apie šitą sumistifikuotą, "šventą" ir pan. vietą neišsiplėsiu, nes galite pasigooglinti, tačiau viena aišku - labai jau smagiai suręstas tas Lopaičių pažintinis takas (pakankamai aukštai iškeltas, po taku vingiuoja upeliukas, kuriame vietomis spindi turistų primėtyti pinigėlių). Kitas smagus dalykas - dėl didelės dregmės ir nuolatinio pavėsio, miške viskas fantastiškai apsamanoję.

Beje, tas upelis iš tikro yra šaltinis, kurio vanduo geriamas (šaltas ir tikrai skanus, kaip vasarą šulinio vanduo kaime), žmonės iš visos Lietuvos važiuoja čia su didžiausias bambaliais ir vežasi namo.

Užkopėm ir į patį piliakalnį (kai kurie istorikai mano, kad 13a. čia būta Vykinto pilies... pėdsakų tos menamos pilies čia nė kvapo).

Gėrimės senelio nurdirbintu paminklu...

Ir tai dar ne viskas. Pas senelį ir močiute miške pradėtas statyti medžiotojų namelis medyje (stebėjimo stotis? Nežinau, kaip jį įvardinti). Negalima neįlipti!

Ir dar! Žemaitijoje radome pirmąjį šių metų vikšra-kirminą... Sezonas atidarytas.

O aš... Šį kartą pagaliau nutaikiau akimirką iš vidaus apžiūrėti Rietavo bažnyčią. 19a.pab. už pusę milijoną rublių statyta garsiųjų Oginskių... graži tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Tik kad šalta viduj lyg šaldytuve, tad ilgai neužsibuvom.

Na o grįžus iš viešnagės, Vilniuje spėjau pamatyti nuostabų reginį - suledėjusį lietų. Pamenat? Pamenat? Nuostabus reginys. Griebiau fotoaparatą ir bėgte kieman.

Paukščiai ir lizdai.

Mūsų kaiminystėje pavydėtinai daug paukštelių. Baisiai daug. Visą dieną nuo zylių ir žvirblių, kurie įsikūrė milžiniškose kaimynų eglėse ir beržuose, ūžia, klega visas kiemas. Gražiai ūžia. Smagiai. Maloniai. Su giesme (ehm... čirškimu) pabundame, o dieną norisi būt lauke ir klausytis jų be paliovos. Tikrai kartais jaučiuosi, lyg gyventumėm paukščių stebėjimo stotyje.

Varnėnai.

Be to, šiemet beveik visus kaiminystės inkilus (o jų suskaičiavom devynis) okupavo varnėnų šeimos. Pirmiausia aplink inkilus kelias dienas skraidė ir ilgesingai čiulbavo tik vienas paukštis. Logiškai bandžiau išmąstyt, kad tai patinėlis, užkariavęs inkilą ieško sau žmonos. Iš tikrųjų po kelių dienų aplink inkilą jau sukosi du paukščiai. Bet pakankamai panašūs, todėl kuris ten patinėlis ir kuris inkilą „užkariavo“ jau nebedrįstu spėti. Tačiau viena aišku – tas pats pasikartojo su dar keliais inkilais. Pirmiausia juos nužiūrėjo, saugojo ir gynė vienas varnėnas, o sutuoktinis (noriu tikėti, kad paukščiai ne šiaip susimetę gyvena... o paukštiškai susitupokę) prisijungė tik po kelių dienų.

Inkilai įtaisyti pakankamai aukštai, todėl varnėnų gyvenimą stebėsim tik iš išorės (kas būtų, jei dirstėltumėm į inkilo vidų?). Gerai, kad keli inkilai visai čia pat po nosim – turbūt balandžio vidury netgi pamatysim, kaip savo nosytes laukan iškiš maži varnėniukai (peri varnėnai 14 d, jaunikliai lizdą palieka po 21 d; tai balandžio pabaigoje?). Tuo tarpu grožimės varnėnų giesme, kuri, mano galva, yra vienas iš nuostabiausių šio pavasario fenomenų. Gal palyginus su kokia lakštingala jis būtų skurdokas, tačiau čia niūriame kaime-ne-kaime varnėnų čiulbesys lyg medus ausiai (jei tik medus tinka ausiai). Pasirodo, varnėnai gerai pamėgdžioja aplinkos garsus – pvz. signalizaciją, bildesį, švilpavimą ir pan. Todėl išsikėlėm dar vieną pavasario užduotį – išmokyti varnėną žmogiškai švilpaut. Jei pavyks – pranešim.

Žvirbliai ir zylės.

Jų pas mus daug ir jie labai paslaptingi. Kurgi jie suka lizdus? Praeitą vasarą mūsų gyvatvorė tiesiog lingavo nuo žvirblių čirkškėjimo, tad šiemet, kai šakos dar visai nuogos, aš apėjau visą teritoriją ieškodama lizdelių pėdsakų. O pėdsakus visgi radau – kelis apgriuvusius lizdelius. Taip apsidžiaugiau, kad net krykštauti pradėjau. Atsitempiau ir Emiliją. O Emilija ne tik krykštaut pradėjo, bet ir primygtinai prašė, kad lizdelį ištraukčiau. Žinoma, homeschoolingo vardan verta ir nuogas rankas į dygliuotos gudobelės gyvatvore kišti... tik deja kišk nekišęs... lizdelis apgaulingai giliai susuktas, todėl nieko mes nepešėm. Na bet vistiek - gal visos kaimynų zylės ar žvirbliai mūsų gyvatvorėje ir neapsigyvens, bet bent kelios šeimos tikrai turėtų.

O kad šiek tiek pagelbėtumėm paukšteliams su namų statyba, pakabinom prie lesyklų maišelį su plunksnom, žolėm, popieriaus skiautelėm, siūlais – kad mūsų paukšteliai turėtų iš ko lizdus sukt. Jei kur krūmuose pamatysim įkištą plunksną – vadinasi suveikė.

Labai naiviai nusiteikę padirbinom ir pintinėlę su stogu (stoge skylutė) – įstatėm šį „inkilą / lizdą“ į gyvatvorę. Tikiuosi, kad suveiks ir ten žvirbliai susuks lizdą. Skaičiau, kad žvirbliai lizdus gali sukti net ir apleistuose kregždžių lizduose, tai kodėl gi ne pintinėje? Beje ir tai dar ne viskas. Žiemą kažkur pakelėj radom kažkokio dekoratyvinio krūmo šaknį, kuri kaip nulieta panaši į susuktą paukščio lizdą. Išsaugojom tą pagalį iki pavasario ir štai įkėlėm aukštai į mūsų obelį – gal susilauks naujų gyventojų. Pasakysių tiesą – Aurimas iš mano tokių kuriozų juokias pro ūsą, o aš sau kartoju: „viltis miršta paskutinė“...

Intarpas. Pasirodo žvirbliai lizdus sukti galo ir veikiančiame gandralizdyje (viename lizde gali apsigyventi ir gandro šeima, o vidurje – iki dešimt žvirblių šeimų... neklauskit kaip, savo akimis dar neteko matyt).

Varnos, šarkos, kovai, kuosos

Vieną dieną išėjus į kiemą vos neatsisėdau iš nuostabos – kaimynų beržo viršūnė pajuodavus nuo kažokių tamsių paukščių. O tų paukščių snapai kilometriniai. Jie patys – juodut juodutėliai. Kraupoka. Jei ne knyga „Šiaušia kuodą jerubė“, nebūčiau atpažinus, kad čia kovai. Ir nors ta diena buvo žvarbi, bet smegeninė kažkaip suvedė: „kovai kovo mėnesį“ ir štai uždainavo širdyje pavasaris. Romantiška, ane? Anaiptol. Visai ne romantiška. Taigi, iš tos nuostabos ir netekto žado, pamiršau ir Emiliją pasikviest, tik griebiau fotoaparatą ir nuskuodžiau pasisukinėt po beržu. O kai atsidūriau po beržu, užsinorėjau šunybę iškrėsti. Kaip čia man tuos kovus nubaidyt ir dar spėti nufotografuot? Ir pradėjau trypti kojom kaip koks veršiukas. Suveikė iš pirmo karto. Pakilo kovų debesis (o su juo ir vėjas) ir nuūžė per dangų. O tų kovų buvo tiek daug, kad atrodė galima buvo apčiuopti sparnų plazdėjimą. Pavasarį galėsim stebėti ir kovų lizdus, tiesa, tik iš toli, nes varnos, šarkos, kovai juos krauna pakankamai aukštai medžių viršūnėse.

Šarkos lizdus irgi krauna kovo mėnesį ir turbūt mūsų neįgudusi akis lengvai supainios šarkos lizdą su varnos ar kovo lizdu. Nes, bent jau sprendžiant iš aprašymų, jie tikrai yra pakankamai vienodi. Beje, trumpas intarpas – ar žinojote, kad mokslininkai varnas laiko pačiais protingiausiais paukščiais visame pasaulyje. Čia tarp kitko...

Dalinuosi keliais atradimais:

Nuostabus rinkinys lietuviškų eilėraščių, pasakų, faktų apie šarką

Paukščių stebėtojo kalendorius

(beje, pasak to paukščių stebėtojo kalendoriaus.. kovas yra tinkamiausias mėnuo inkilų kėlimui.. paskubėkit, gal dar spėsit kur okį inkilą iškelti. O gal jau iškėlėt?)

Ir dar paukščių tema... Negaliu nepasidalinti. Visą sausio ir vasario mėnesį vertėm mes "Šiaušia kuodą jerubė" - tokią knygelę su nuostabiom iliustracijom ir trumpais eilėraščiais apie gerai žinomus paukščius bei gyvūnus. Tai sausį ir vasarį anoks ten skaitymas apie paukščius... Bet štai atėjus pavasariui, eilėraščiai tartum atgijo. Dalinuos...

Parinkau tik tuos paukščius, kurie sukasi mūsų kieme. Jei dar neturite, tikrai rekomenduoju knygelę įsigyti...

Sodinam. Pasisodinom gėlyčių – močiutės darželiui. Sėklos sudygo. Taip pat mūsų visų nuostabai, visgi sudygo mūsų prieš visą amžinybę pamerkta avokado sėkla. Be to, vaikai pareiškė norą turęti asmeninius darželius, tą ir ketinam daryti. Tėvai sutiko išskirti lysvės plotelį. Tai čia vėliau – kai gerokai atšils. O dabar, jei tik turite namie laisvesnę palangę – rekomenduoju ir jums užveisti vaikams bent po viena nediduką vazonėlio dydžio darželį. Atrodo, kas čia tokio – kelios sėklytės sudygo, bet kai tos sudygusios sėklytės priklauso būtent Emilijai, ar būtent Sofijai ir niekam kitam... pasaka...

Reziumė: idėjų kratinys arba ką galima nuveikti anksti pavasarį:

- Jei dar to nepadarėte, pabandykite su vaikais surašyti visas jūsų kaiminystėje besilankančių paukščių rūšis
- Išėję į lauką įštempkit ausis ir pabandykit atpažinti įvairių paukštelių giesmes
- Pamėginkite lauke surasti lizdų pėdsakų; pasidomėkite kur, kaip ir kada jūsų kaiminystės paukščiai suka lizdus
- Išsikelkit inkilą ar suraskite kaiminystėje iškeltą inkilą; stebėkite ar neapsigyvens jame varnėnai
- Jei varnėną aptikote, pasiklausykite jo giesmės, pabandykite išgirsti giesmei būdingą tarsi "kalenimą" ar švelnų "kleketavimą"
- Pieškite lizdą, išbandykite savo jėgas su tikrom medžiagom ir susukit savo lizdą (ar pavyks be klijų?); pasigrožėkit paukštelių sumanumu
- Jei žiemą lesinote paukščius, netoli lesysklėlės pakabinkite tinklinį maišelį su smulkiai sukarpytais siūlais, medžiagos atraižėlėmis, žolytėmis ar pan.. Paukšteliai panaudos tai lizdų statybai.
- Raskite internete (siūlau ieškoti ir angliškai) spalvinimo lapų su jūsų kaiminystėje gyvenančiais paukščiais
- O gal ne spalvinkit, o pabandykit paukščius nupiešti?
- Ar jau turite užsivedę gamtos stebėjimo dienoraštį? Jei ne - pats laikas, nes pavasarį jame galima žymėti daug įdomių dalykų (paukščių lizdų vietas, kurie medžiai išskleidžia pumpurus pirmi, pirmos pavasario gėlės, pirmi kirminiukai ir pan, pirmas griaustinis ir pan)
- Aplankykit jums neįprastą vietą (parką, paupį, mišką); ar pastebėjote jūsų kaiminystei neįprastų paukščių?
- Pasivaikščiojimo metu suraskit "kačiukus" ir leiskit vaikams juos paglostyt ir priglaust prie skruostų - nuostabu, ane?
- O gal pavyks kaiminystėje surasti pirmąsias pavasario gėlės - snieguoles? Mums pavyko. Nustebau ir aš,č ir vaikai...
- Sodinkit, daiginkit, planuokit darželį... Senukuose galima nusipirkti ir žemių, ir sėklų, ir vazonėlių. Mes sugalvojom užauginti močiutei gėlių. Gėlių sėklas rinkosi patys vaikai... pagal jiems patinkančias spalvas, formas. Kadangi pasirinko skirtingas gėles, galėjom stėbėti, kaip tokiomis pačiomis sąlygomis skirtingai dygsta skirtingų rūšių augalų sėklos...
 

Literatūra

Atradimas: Johnny Gruelle "Skudurinės Onutės pasakėlės". Emilija su Sofija klausosi net išsižiojusios. Apie kitus atradimus parašysiu atskirą įrašą... nes tų atradimų knygų šalyje yra daug...

Matematika, rašymas, skaitymas

Dėl pasikeitusių prioritetų viskas truputi apgriuvo ir išsiderino, todėl apie tai parašysiu kitame įraše.

Dailė

Nagrinėjom amerikiečių tapytojo Winslow Homer (1836-1910) paveikslus. Vaikams jie tokie pat gražūs, kaip ir visų kitų dailininkų paveikslai, bet man... aš likau sužavėta ir turbūt galiu oficialiai pranešti, kad šis tapytojas turbūt bus mano mėgstamiausias visų laikų tapytojas... Kolkas aš tuom įsitikinus. Nagi, pasigrožėkit patys..

Klausėmės amerikiečių kompozitoriaus George Gershwin (1898-1937) kūrinių, bet sužavėti nelikom...

***

Atsisveikinu su idilišku vaizdeliu... Kai šviečia saulė ir kai visi trys mano vaikai yra be galo tvarkingai ir koordinuotai aplipę stalą... kai pieštukai dar savo vietoj, o rankytės smagiai darbuojasi.. Kai viskas einasi lyg iš pypkės..

O kad daugiau tokių dienų... Ane? Gyvenam toliau : )