ATGAL 22 savaitė. T, turtas ir meilė, kuri neieško sau naudos

Faina buvo savaitė. Na gerai, „faina“ – tai baisus barbarizmas...  Turtinga, turininga, triukšminga buvo savaitė (raidė T!). Mažai tvarkos, daug važinėjimo, daug bendravimo, daug įvairios veiklos. Jei norėčiau prikibti, prikibčiau prie to, kad ir vėl neišlaikėm balanso – davėmės, kaip akis išdegę, tačiau svarbiausia juk, kad faina buvo savaitė. Ane?

Biblija. Ar kada nors pagalvojote, kad krikščionims tėvams vaikų mokymas namuose iš esmės yra labai lengvas darbas? Labai labai lengvas, o kartu ir labai labai sunkus. Paaiškinsiu. Štai tėvai suka galvas, kaip iš milijono dalykų pasirinkti ką mokyti savo vaikus.. Apie princeses, apie karalius, apie Egipto piramides? Gėles? Medžius? Kuriuos medžius, kokia tvarka? Pradėti rudenį? O gal pavasarį?... Ir taip toliau... ir panašiai. Milijonas mokymo programų – viena už kitą skambesnės. Galva kvadratinė nuo informacijos. O viskas juk paprasta. Biblijoje parašyta, kad vienos Biblijos pakanka ir mokymui, ir barimui, ir taisymui. Štai jums ir visas curriculum. Jei jūs per dieną daugiau nieko savo vaikų nemokytumėt, o vien tik iš Biblijos – jau vien to užtektų. O visa kita – tai jau viršaus. Paprasta. (Šį mintis turėtų mus nuraminti.. ir paskatinti svarbiausio dalyko nenugrūsti į kur nors į dienos pabaigą..). Na o sunkioji dalis yra ta, kad reikia mokyti vaikus savo pavyzdžiu. Čia mano išmintis pasibaigia. Kaip pareikalauti iš vaikų kantrybės, jei pats esi nekantrus? Kaip išmokyti vaikus kalbėti tyliai ir ramiai, jei pats rėki ištisas dienas (čia aš tokia, aš, aš, aš)? Kaip išmokyti vaikus mylėti artimą, kaip save patį, jei pats mylėti nemoki? Esu labai bloga mokytoja šiuo atžvilgiu ir man: Reikia. Dievo. Malonės. Kiekvieną. Dieną.

Čia pamąstymui, o dabar ataskaita. Šią savaitę toliau kalbėjom apie meilės savybes. „Meilė neieško savo naudos“. Kaip jau esam įpratę, aptarėm su vaikais įvairias situacijas iš mūsų kasdienybės, kuriose Emilija ir Sofija turėjo paaiškinti, kaip jos galėtų pasielgti, kad kitam būtų geriau. Geriausia panaudoti situacijas iš visai neseniai vykusių jūsų pačių namuose, nes kitaip pavyzdžiai vaikų nekabins. Pakalbėję apie tai savaitės pradžioje, vėliau visą savaitę raginom mergaites jų žaidimo ar bendravimo metu neieškoti savo naudos (pvz... kai merginos eilinį kartą negalėjo nusileisti viena kitai dėl filmuko...ar dėl žaislų...tipiška mūsų namuose).

T raidės proga vėl pakalbėjom apie turtą iš Biblinės perspektyvos. Ir ne apie tai, kaip tą turtą kaupti ar nekaupti; kaip būti dosniam ar nedosniam. Kalbėjom apie: „ten kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“ (Mt 6:21). Suformuluosiu suaugusio ausims: kas jūsų gyvenime yra toks svarbus, kad dėl to dalyko ar žmogaus tu esi pasirengęs net nusidėti? Arba: ko tu taip nori, kad esi pasirengęs nusidėti, jei tik to negautum? Tas kažkas ir yra tavo turtas. O turtas, kaip matote, kreipia jūsų širdį. O širdis diktuoja veiksmus. Na, teks man paknibinėti pačią save, nes kitaip būsiu eilinė moralizuotoja. Aš mėgstu kavą. Labai. Rytinis kavos puodelis...su pienu... su medumi... man yra big deal. Tai pusryčių pabaiga ir dienos pradžia. Kai aš to rytinio puodelio kavos negaunu kaip esu pratusi (pvz kava pasibaigė, o Aurimas naujos nenupirko...outch..), slėpkitės visi: ir žmonės, ir voriukai, ir vabaliukai mūsų namuose. Spręskit patys... ar kavą aš pavertusi savo turtu? Arba. Dar vienas. Mėgstu įtikti kitiems. Man tai svarbu. Dėl daugelio priežasčių. Čia mano juodoji pusė. Anyways. Mėgdama įtikti kitiems aš labai stipriai pergyvenu dėl tvarkos namuose kiekvieną kartą, kai pas mus atvyksta svečių. Kiekvieną kartą. O svečių turim dažnai. Tad prieš kiekvienus svečius šeima jau žino, kad mama pavirsta į viską šluojantį uraganą. Nušluoja ne tik dulkes ir purvą, bet ir visą šeimą. Žinoma, per keturis metus aš pasikeičiau. Dabar tvarkausi tyliau...ramiau (Aurimai, juk taip?...). Tačiau įvaizdį savo svečių akyse paverčiau tikru neliečiamu turtu... Ten kur mano turtas, ten ir mano širdis...atitinkami ir poelgiai. Na o dabar vaikiškas pavyzdys. Kai vaikas negauna žaislo čia ir dabar ir yra pasirengęs net mamą apspardyti ir apkandžioti, kad tik jį gautų... Puikiai aišku, kur jo turtas ir kur jo širdis. Soriukas už ilgą tekstą. Jei perskaitėt iki čia, įveikėt rimtąją dalį ir toliau galit nebeskaityti.

Raidės. Na o tiems, kas skaito toliau... važiuojam, nes šią savaitę buvo daug padrikų T.  Buvo tortas – tikras ir nupieštas. Tikrą pagamino Rita (laisvadienio proga... o kad daugiau tokių laisvadienių..), o pieštą gamino vaikai.

Buvo traukinys. Ant šaldytuvo pasikabinom Lietuvos žemėlapį. Iš kėdžių susistūmėm traukinį ir važiavom iš Vilniaus į Kauną, vėliau į Panevėžį, tuomet vėl į Kauną, ir dar per Vilnių į Klaipėdą... Štai toks mūsų stebuklingas traukinys „Ratais-kvadratais“. Vėliau kedėse nebeišsedėjom, todėl susikibom ir po namus pasileidom traukiniu. Jei į kalną – tai puškavom lėtai ir sunkiai, jei nuo kalno – greitai ir linksmai. Na, smagu. Pabandykit namie. Jei būtumėm dar turėję du papildomus suaugusius, būtumėm paprašę, kad jie iš rankų padarytų tunelį (nes taip išmokom Kindermusik) ir mes pro tą tunelį klykaudami kaip kokie indėnai lakstytumėm, kol galvos neapsisuktų.

Buvo tyla ir buvo triukšmas. Tai toks mūsų sugalvotas žaidimas. Taisyklės: aš duodu signalą, o vaikai turi arba triukšmauti (puodais, šaukštais, kaladėlėm... tikra puota vaikams) arba būti tyliai (tikra puota man).

Buvo tamsu. Tamsu buvo antradienį (o antradienį buvo Vėlinės), kai vakare tvarkėm reikalus mieste ir sustojom prie Rasų kapinių. Buvo tamsu. O tamsoje... degė šimtai (gal visgi tūkstančiai?) žvakučių. Žavėjomės. Aurimas su Sofija (vargšiukė mano Sofija...) pasiliko mašinoje saugoti miegančio Mato, o mes su Emilija nuskuodėm pasigrožėti nepaprastu reginiu. Net baisios šlapdribos neišsigandom. Vat.

Namie bandėm atkurti tamsą. Tamsioje vonioje žaidėm su spalvotom šviesom (stalinė lempa ir spalvotas plastikas.. paprasta, bet smagu). Bandėm "sumaišyti" spalvotas šviesas (kaip kad maišom dažus). Bet sudėję raudoną plastiką su mėlynu violetinės šviesos negavom. Eksperimentas pavyko, dabar žinosim.

Buvo teatras. Juk pamenate R.Skučaitės knygutę „Žvangučiai“? Ir ten toks eilėraštukas spektaklis apie žaislų karnavalą? Vat. Aš irgi prisiminiau pamačiusi. Mes bandėm su vaikais sukurti lėlių teatrą pagal šį eilėraštį. Tik mums tas gavosi labai padrikai ir be kantrybės, bet tikiu, kad mamoms su ūgesniais vaikais ir gal be tokio kaip Matas, kuris viską plėšo, verčia... (na ne iš blogos valios, bet bandydamas padėti... tik kad jo putlios rankutės dar nevikrios). Na gal kitoms mamoms pavyks labiau.

Dar buvo Trakų pilis. Netgi sudainuotą versiją paklausėm. Vaikų neužkabino. Matyt čia tik man iš mokyklos laikų keisti sentimentai su ta Trakų pilimi.. Pelėsiais ir kerpėm apaugusia..

T tai dar ir tvarka. Bet mano vaikai taip muštruojami dėl tvarkos kiekvieną dieną, kad turbūt būtų jau net nebemandagu... Arba verčiau – sviestas sviestuota..

Mokomės skaityti. Toliau dirbam su „Zylute“. Kasdien, po 10 min. Rezultatas matyti. Ypač tuomet, kai paklausyti mūsų pamokos sutinka tėtis... Tada skaitom beveik kaip iš pypkės.

Skaitome. Senbuviai „Lesė“, P.Mašiotas, B.Potter „Pasakos“. Ir dar kai kas. Vieną trečiadienį atsitiko taip, kad su Sofija nuvažiavau į skaitytų knygų knygyną (dėmesio, šis nuostabus knygynas Rinktinės gatvėje nuo naujų metų užsidaro, tad skubėkit pirkti knygų... jei tik kas mėgstat skaitytas knygas... info: www.geraknyga.lt). Parsitempiau namo pilną maišą. Biografijų (nevertėjo, pernelyg gremėzdiškai parašytos...), vaikiškų knygų, knygų apie gamtą... Tame tarpe R.Skučaitės „Žvangučius“ – juk pamenat, pamenat.. iš vaikystės? Griebėm mes tuos Žvangučius už ragų – Žaislų karnavalą (jau minėjau) suvaidinom, o vieną eilėraštį apie vorą pavertėm dainele. R.Skučaitės eilės – fenomenalios. Nėra nei vieno eilėraščio, kurio negalėtumėt spontaniškai sudainuoti. Kitų rašytojų eilės taip skaniai nesidainuoja. Tikrai ne.

Matematika. Pasirinkau Ray‘s Arithmetic. Tai nemokama, laiko patikrinta matematikos mokymo programa. Manau, kad ateityje prie MEP dar sugrįšiu, bet tiesiai į Year1 (nesigilinsiu dabar į smulkmenas). Ray‘s Arithmetic – tai matematikos vadovėlių komplektas, parašytas ...seniai.. prieš daugiau nei šimtą metų. Visas šis reikalas labai populiarus tarp homeschoolerių dėl: a. kainos (tai nemokama), b. nes tai veikia. Su Ray's galite dirbti įvairiai: atsisiūskite vadovėlio pdf ir mokykite tiesiai iš jo, galite pasižiūrėti štai šį tinklapį – čia visos Ray‘s arithmetic pamokos paverstos youtube video. Aš pasirinkau dar vieną būdą – įsigijau knygutę, kurioje visa Ray‘s medžiaga sudeliota į tvarkingą planą. Tad pirma pamoka (kuri turi būti įtvirtinta prieš pradedant kitą pamoką): kad vaikas išmoktų suskaičiuoti iki 10 daiktų, mokėtų atpažinti ir užrašyti skaitmenis iki 10. Dėmesio. Pakartosiu dar kartą: vaikas turi būti įvaldęs šią pamoką, prieš einant toliau... Aš žinau, kad mums mamoms kyla pagunda šiek tiek paskubinti reikalus.. Įkvepiam, iškvepiam... sustojam, pagalvojam. Objektyviai įvertinam situaciją. Vaikas turi būti įvaldęs pamoką, prieš einant toliau... Priešingu atveju, ateityje bus problemų. Su Ray's ar be Ray's. Matematikoj jau taip yra.

Taigi ši savaitė su Ray‘s man buvo super sklandi. Kasdieną po 10 min, kaip ir su skaitymu. Skaičiavom pupas. Bandėm įvairias kombinacijas: aš padedu ant stalo x pupų, Emilija ištaria pupų skaičių ir parodo į mano užrašytą skaitmenį (tai gali būti pasigamintos kortelės su skaitmenimis). Atvirkštinis variantas: aš parodau skaitmenį, Emilija jį ištaria ir padeda ant stalo tiek pat skaitmenų. Tuomet dar tuos skaitmenis pasimokom rašyti. Emilijai tai ant bangos (ji dabar visus savo paveikslus papuošia ne tik savo vardu, bet ir skaičiumi 5... ir 4... nes jai šie skaičiai patinka?).

Gamta. Pagaliau pajudėjom iš mirties taško. P-a-j-u-d-ė-j-o-m. Jau kurį laiką (tai jau beveik mėnesį laiko) ruošiausi su vaikais užduočiai iš mūsų gamtos stebėjimo programos: pasirinkti medį ir jį stebėti visus metus. Šią savaitę mes išsirinkome medį (o tiksliau kelis medžius), nusipiešėm jo augimo vietos žemėlapį ir padarėm pirmą gamtininko įrašą gamtos stebėjimo dienoraštyje. Žinoma, rašiau aš, tačiau žodžius juk gali diktuoti vaikai, ane?

Dailė. Kiekvieną savaitę dailė ima viršų. Vaikai bent du kartus per dieną patys sėdasi prie stalo, susineša visas priemones ir kažką kuria. Šią savaitę pabandžiau tuos kūrybingumo momentus panaudoti tikslingai – gaminomės knygų skirtukus... nes mums jų labai trūksta...

O čia vienas skirtukas detaliau (iš žurnalo skiaučių):

Taip pat bandėm smagų darbelį su juodu popieriumi ir pastelėmis. Štai:

ir dar, miestas tamsoje:

Dar mėginom kopijuoti turimų knygų iliustracijas (idėja iš vienos metodinės medžiagos apie dailės mokymą ikimokyklinukams.. apie tai gal kada vėliau...).

Dar mokinamės siuvinėti....

Pagaliau ir Matas (1,1 m) dažus ne vien tik valgo, bet ir ant popieriaus teplioja:

Be to, nuostabus dalykas štai koks: Sofija pradėjo piešti žmones. Ir dabar nebegali sustoti. O aš dėl to esu devintam danguj, nes žinau, kad tai rimtas žingsnis... mačiau kaip tą žingsnį prieš du metus žengė ir Emilija. Valio Sofijai!

Jei jau minejau, tuomet pasikartosiu: kūryboje blogai nebūna. Užsirašykite tai sau ant kaktos, išmokykite to savo vaikus. Negailėkite pagyrimų bet kokiam vaiko piešiniui. Ir pasistenkite iš visų jėgų darbelį pagirti be jokių pridėtinių bet, o gal dar („kaip gražu, bet gal čia dar pataisykim šitą liniją...“ – čia aš taip darau... to nereikia. Patiriu savo kailiu, kad to labai nereikia). „Kūryboje nebūna blogai“ yra taisyklė mūsų namuose. Jau dabar stebiu, kaip Emilija ir Sofija giria viena kitos darbelius, drąsina viena kitą. Geromis dienomis, Emilija net pamoko Sofiją, kaip piešti vieną ar kitą daiktą. Į tuos darbelius, kuriuos vaikai kuria savarankiškai nesikišu visai. Tuos, kuriuos užduotu aš pati, įsikišu tik pradžioje arba jeigu paprašo pagalbos.

Bendravimas. Nepaprastai daug bendravom. Vieną dieną lankėmės pas Liutaurą su Magdute (buvom apdovanoti ne tik nuostabia draugyste, bet ir išėjom su maišu dovanų, bei fantastišku darbeliu, foto žemiau – hello, va čia tai bendravimas!).

Yep, foto žemiau... Bet tai ne visos dovanos. Gavom dar jergutėliau nerealius karolius Liutauro ir Magdutės gamybos, kuriuos vaikai deja suplėšė.. du kartus, todėl reikėjo perverti iš naujo... Dar gavom šusnį scratch popieriaus. Tad kūrėm su vaikais piešinius.

Kitą dieną važiavom aplankyti Emanuelio, Grace, Danieliaus ir Natanaelio (draugės Sandros vaikai, irgi mokinami namie). Giedojom giesmeles, dalinomės įspūdžiais iš kelionės į Tverus, valgėm koldūnus ir darėm (tam trata tam!) eksperimentą su soda, actu ir balionu. Fantastika.

Dar kitą dieną su dviračiais, vežimėliu, termosu arbatos ir sumuštiniais keliavom į Vingio parką susitikti su draugais iš bažnyčios, tad vaikai žaidė su Simonu (3,5 m.). Linksmas intarpas. Parke radau negyvą pelę. Nesumaitotą. O tiesiog gražiai negyvą (jei taip galima pavadinti). Kadangi buvom įsitaisę prie netoliese esančio suoliuko, aš vis sukau aplink ją ratus ir svarsčiau mintyse, ar verta vaikams tą pelę rodyti... Visą sušlapusią ir negyvą... Ar tai estetiška? Ar naudinga? Na žinote, kai bandai iš skruzdės išpausti dramblį. Aj... nusprendžiau parodyti. Ir buvo smagu. Vaikai ją ištyrinėjo iš visų pusių. Emilija net pareikalavo geriamo vandens – bandysiu pelę atgaivinti, pareiškė. Buvo smagu. Tos pačios dienos vakare į svečius atvažiavo Kamila (3 m.). Ir vėl žaidimai, smagumynai. Tai vat. Bendravom. Daug. Nereikia kažkokios institucijos, kad būtume socialūs. Jei ką.

O čia mūsų savaitės skanumynas: valgomi debesėliai!

Tuom ir pabaigsim.

Gruodis. Kalėdos. Buvo. Praėjo.