Praūžė savaitė kaip vėtra. Bandžiau išeiti iš savo komforto zonos – darėm bandymus /eksperimentus... aibę jų, (visus penkis). Youtubas, googlas, pinterestas lūžta nuo jų galybės. Sužinojau įdomų dalyką apie save... ir apie pačius bandymus. Apie save: pasirodo esu humanitarė (tad ne „tiksliukė“) iki kaulo siūlelių ir man lengviau būtų parašyti su vaikais romaną nei atlikti paprastą eksperimentą su ledu, vandeniu ar tomis pačiomis skutimosi putomis. Mano sugebėjimai (kolkas) baigiasi ties actu, soda ir balionu. Apie bandymus: turbūt visas šitas eksperimentų burbulas tokio amžiaus vaikams kaip mano (5, 3, 1) tėra vienas iš pasilinksminimo šatinių... Tad nebūtina dar.. Taip sakant. Geriau eksperimentus paliksiu bendriems susitikimams su kitomis mamomis... gal ten kas nors daugiau išmano apie fizikos dėsnius... Na bet apie tai vėliau, o čia - mūsų savaitė.
Biblija. „Meilė nemąsto piktai“. Toliau su vaikais nagrinėjam meilės savybes iš Pauliaus laiško Korintiečiams (1 Kor 13). Ir žinot ką, kuo toliau gilinamės, tuo labiau suprantu, kad aš ir pati nemoku mylėti žmonių.. Mission impossible. Gal aš viena tokia? Štai pabandyk nemąstyti apie žmogų piktai. Na... jei žmogus su manimi elgiasi maloniai, pagarbiai, dovanoja man dėmesį, dovanas, yra visuomet šalia, niekuomet neklysta... Taip, apie tokį žmogų tikrai mąstysiu vien gerai, bet anoks čia mano nuopelnas... Tereikia tam žmogui suklysti ir tuomet laikykis, brolau – jei ne žodžiais, tai mintimis kailį išpersiu. Tad mokomės ir aš, ir vaikai. O daugiau tai aš. Tiesą sakant.. Ehem. Tad apie tą nemąstymą piktai. Paėmiau pavyzdį iš mūsų kasdienybės. Štai mes važiuojame kur nors mašina ir staiga tėtis ar mama užrėkia ant kito vairuotojo: „Na ir važiuotojas!! Gal teises tik vakar išsilaikė? Kelių erelis…” (... iki skausmo pažįstama situacija). Štai ant lygios vietos ir imame mąstyti piktai – užuot mąstę apie kitą gerai, mes iš karto padarome išvadas, nusprendžiame, kad tas kitas žmogus nemoka vairuot, ar kad jis specialiai taip „naglai“ mus aplenkė ir t.t. (viskas, žinoma, aiškinama vaikų lygmenyje). Užuot mąstę taip, kitą kartą galėtumėm bent suteikti tam „naglam“ vairuotojui galimybę skubėti į gimdymo namus su nėščia žmona ant užpakalinės sėdynės... arba skubėti į susitikimą su daugybę metų nematytu broliu ... arba vežti į ligoninę savo vaikėlį operuoti apendicito.. Gi visko būna. Nereikia suklydusiam žmogui iš karto klijuoti baisių etikečių.. Keista, bet vaikai suprato. O gal nekeista? Vėliau Emilija bandė man vaidinti, kaip ji nemąsto piktai apie Sofiją ir jai tikrai puikiai pavyko.
Taip pat V raidės proga – viltis. Pakalbėjom su vaikais, kad vienintelė mūsų viltis yra Jėzuje. Tad ne piniguose, ne daiktuose, ne drauguose, ne valdžioje, ne sveikame gyvenimo būde... o vien tik Jėzuje. Tad visą savaitę skambėjo mano ir vaikų lūpose nuostabi giesmė (o tiksliau pirmas jos posmas):
Tik Jėzuje viltis yra,
Žmogaus gyvybė ir jėga.
Akmuo kertinis ir uola,
Jis priebėga audros metu.
Beribė meilė Jo yra,
Gyvybę turim tik Jame.
Ramybės Kunigaikštis Jis,
Paguoda, džiaugsmas ir viltis.
Artėja kalėdinis laikotarpis. Turbūt nesvetimas ir jums šis sumaišties laikas. Parduotuvių lentynos lūžta nuo gausybės „made in china“ beverčių blizgučių. Galva ima skaudėti dėl dovanų ir kalėdinių atvirukų. Apsikaltini žmogus save, kad apie tai nepradėjai galvoti dar vasarą. Tuomet sėdi prie pinteresto ir varvini seilę dėl fantastiškų šventinių papuošimų, kurie atrodo tikrai ne tavo nosiai... Tuomet bandai tuos papuošimus atkartoti savo namuose ir gaunasi tikras fiasko. O dovanas perki gruodžio 23 dieną. Išleidi nesveikas sumas pinigų... Žodžiu. Baisu. O kaip norėtųsi tiesiog kartu su savo draugais ir artimaisiais pasidžiaugti Jėzaus Kristaus gimimu! Juk tai ir yra tikroji ir vienintelė kalėdų prasmė. Į pasaulį atėjo viltis. „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“ (Lk 2:14).
Praeitais metais laukdami kalėdų visą gruodį su vaikais (ir dar keliais artimais žmonėmis) vakarais skaitėm vaikišką ir nevaikišką Bibliją, giedojom giesmeles, darėme papuošimus Jesės medžiui (ne kalėdinė eglutė, o Jesės medis. Pagooglinkit: Jesse tree). Šiemet ketinam tęsti tradiciją. Apie tai daugiau parašysiu kitą savaitę, nes dar nepasirinkom skaitinių.
Raidės. Beveik ir baigėm abėcėlę. Kaip džiugu. Laukia kažkas nauja ir nepaprasto... kai tik suvyniosim reikalus su Z ir Ž. Na bet dabar V.
Buvo vilna. Turėjo būti veltiniai, bet gavosi vaza su vilnonėm gėlėm.
Buvo vilkas. O tiksliau jų kaukimas. Klausėmes youtube, kaip kaukia vilkai. Vaikams labai patiko.
Buvo varpai. Mūsų mini daržinėj suradau mini vazonėlius... Juos su vaikais nudažėm, vietoj skambalo pririšom kaštoną, Sofija kantriai, kantriai karoliukais papuošė varpo virvutes... Ir štai jums – varpai. Galvojau, kad bus butaforiniai... bet pasirodo skamba.
Buvo valstybė, vėliava, valdžia, Vilnius. Pasižiūrėjau Agnės bloge, kaip ji su vaikais smagiai puošė Lietuvos kontūrus, nusprendžiau su vaikais pabandyt ir aš. Sužymėjom vaikams žinomus miestus: Vilnių, Kauną, Tverus ir Klaipėdą (būtent tiek ir ne daugiau... tikrai mažai žinom..). Paraidžiui padiktavau Emilijai miestų pavadinimus. Pažymėjom kelius, upes, ežerus. Tuomet pakalbėjom apie tai, kas yra valstybė ir jos simboliai. Darėm mūsų šalies trispalvę, spalvinom Gedimino pilį, prisiminėm šalies himną. Kitą dieną vaikai puošė savo šeimos vėliavas.
Buvo vėjas. Labai turėjo būti vėtrungė, bet nespėjom. Mūsų gamtos stebėjimo plane oro stebėjimo savaitė. Tad turėjau progos iš naujo susipažinti su Bosforo skale vėjo stiprumui matuoti. Be to, sužinojau, kas tas vėjas ir kaip jis kyla. Stebėjom su vaikais vėją (jei tik jį galima stebėti...) ir bandėm nustatyti jo stiprumą, dainavom daineles apie vėją. Jei būtumėm pasidarę vėtrungę būtumėm galėję ne tik apie stiprumą, bet ir apie kryptį pakalbėt. Gerai sutapo, kad būtent šią savaitę Kindermusik vaikai grojo audrą, bandė sugroti saulę, lietų ir vėją. Tad labai į temą.
Buvo vanduo. O tiksliau mano nenusisekęs eksperimentas su ledukais (tad užšalęs vanduo, ane?). Pamačiau youtube, kaip ant leduko pila iš butelio vandenį ir tas vanduo pavirsta sniego stulpu. Wow, ane? Pirmas bandymas. Sukviečiu Aurimą, vaikus aplink stalą. Visi įsiaudrinę – mama rodys eksperimentą. Aurimas stovi su fotiku, pasiruošęs stebūklui. Aš ištraukiu iš šaldiklio leduką, dedu į lėkštę, pilu paprastą paprasčiausią vandenį iš krano... kambario temperatūros (taip, būtent!).. Pššš... Rezultatas: ledukas plaukiojantis vandens balutėje. Vaikams atrodo, kad čia ir yra eksperimentas. Vaikai happy, Aurimas šypsos pro ūsą, man iš ausų dūmai rūksta. Aurimas pasufleruoja, kad vanduo turėjo būti gazuotas. Nusiperku gazuoto vandens. Antras bandymas. Sušaukiu visus aplink stalą. Visi įsiaudrinę – mama ir vėl darys eksperimentą. Ištraukiu leduką, paimu savo šiltą kambario temperatūros vandenį (taip, būtent! Aurimas nepasufleravo iki galo... kad vanduo turi būti atvėsintas) ir pilu... Pšššš... ledukas balutėje. Mama, jau net nebeįdomu. Bet vaikai happy, Aurimas šypsos pro ūsą... Aš verkt noriu. Aurimas siūlo vandenį pašaldyt kameroje. Kišu butelį į kamerą. Tikiuosi, kad gazuotas vanduo nešąla, todėl butelį pamirštu iki kitos dienos ryto. Trečias bandymas. Sušaukiu visus aplink stalą... ištraukiu leduką.. ištraukiu vandenį. Na vanduo jau nebe vanduo, o butelys – nebe butelys. Kažkoks perkrypęs balto ledo gabalas. Gazuotas vanzduo užšalo, bet bešaldamas iškraipė visą butelį. What?? Viskas. Stop. Geriau einam knygą paskaityt.
Kita vertus sužinojau tokių dalykų: kambario temperatūros vanduo kambario temperatūroje nepavirs į sniego stulpą... Gazuotas vanduo užšala, bet ne skaidriai, kaip kad užšala paprastas vanduo, o baltai - lyg sniegas. CO2 iš butelio niekur nedingsta, todėl visai smagu su adata pradurti butelyje skylutę. Mini fontanas. Vat. Tokie mano moksliniai pastebėjimai.
Mokomės skaityti. Iriamės per Zylutę. Kas rytą po kelias minutes. Būsiu atvira – Emilijai šios kelios minutės nėra malonumas. Ir aš žinau dėl ko. Ne dėl pačio skaitymo, o dėl mano nekantrumo. Tad kas rytą turiu penkias minutes treniruotės savo kantrybei. Sunku. Net kaulai braška. Ypač sunku dėl to, kad daugiau nei pusę kartų suklumpu. Bet visgi kitus kartus pavyksta! Pavyksta nesusierzinti, nusišypsoti, pagirti, padrąsint, apsikabint ir pabučiuot Emiliją. O Emilijai irgi pavyksta: skiemenis perskaito vienu ypu, vos pamačiusi. Mokinamės toliau. Abi.
Literatūra. Spėjom perskaityt „Stiurtą Litlį“. Nusivyliau. Taip šauniai pradėta knyga, o taip nevykusiai užbaigta. Ne liūdnai, baisiai, pribloškiančiai, o tiesiog nevykusiai. Skaitant susidaro toks įspūdis, kad rašytojui staiga prireikė per vieną dieną užbaigti visą knygą, todėl paskutinius penkis skyrius parašė paskubom... jei tik galėčiau taip pasakyti: papilstė iš tuščio į kiaurą... kad tik sutilptų į reikiamą kiekį žodžių. O gal čia kaltas mano skubėjimas užbaigti knygą?.. Juk visgi 1945 m. išleistas „Stiurtas Litlis“ laikomas vaikų literatūros klasika, o E.B.White už šį darbą gavo Laura Ingalls Wilder medalį. Na įdomu bus sužinoti kitų skaičiusiųjų nuomonę. Baigę knygą sėdom prie kompiuterio ekrano – pažadėjau vaikams filmą apie Stiuartą Litlį. Pasirodo jų yra visi trys. Pažiūrėjom antrą dalį. Vaikai devintam danguj. Aš šį kartą tik čia, pažemiui sklandau.
Matematika. Neskubėdamos judam į priekį. Skaičiuojam iki 10, mokinamės rašyti skaitmenis iki 10. Vadovaujuosi Ray‘s Arithmetic mokymo medžiaga. Emilijai skaičius rangyti sekasi sunkiai. Nors kiekvieną kartą pati prašosi, kad pamokyčiau juos rašyti. Suprask kaip nori. Bet išnaudoju progą ir mokinu raityti dvejetuką, trejetuką, aštuoniukę...
Rašymas. Emilija toliau perrašinėja trumpus sakinius ir juos iliustruoja, o Sofija mokosi rašyti pavienes savo vardo raides.
Gamta. Gerai. Va čia tai buvo nerealiai. Paukščiai. Paukšteliai. O buvo taip. Nuo neatmenamų vasaros laikų pintereste esu prisisaugojusi visokių paukštelių „lesyklėlių“ variantų (bird feeders). Šią savaitę gaminom gardumynus zylėms. Pasigaminkit – pažadu, kad rezultatu nenusivilsit. Reikės: kiaulės taukų (bet kokioj parduotuvėj... kai kur prie sviesto, kai kur prie mėsos), nelūkštentų juodų saulėgražų (sveriamos bet kokioj parduotuvėj) ir visokių kruopų (soros, avižos, grikiai...). Viską sumaišom, sumakaluojam ir sudedam į kokius nors plokštesnius puodelius. Tada įsmeigiam kelias bambuko lazdeles (tai bus pakopėlė paukšteliams) ir pakabinam lauke už ąselės. Būsite ekstra išmintingi, jei puodelis bus papuoštas vienu kitu blizgučiu (pasirodo paukščiai turi nekokią uoslę, bet gerą regą... tad didesnė tikimybė, kad jūsų vaišes pamatys, o ne užuos...). Jei neturite nereikalingo puodelio – nulėkit į komisą. O jei nenorit lėkt į komisą, prikimškit keksiukų formeles (tik silikonines... iš geležinių neiškrapštysit), palaikykit šaldiklyje kelias valandas. Tada pradurkite kiekviename „keksiuke“ skylę ir pravėrę virvelę pakabinkite. Mes savaisiais iškabinėjom visą kiemą. Vienus toliau, o kitus visai arti lango. Visą savaitę stebėjom pasakiškus vaizdus.
Tad štai ką sužinojom: paukščiai – kaip ir mes žmonės – labiausiai apspinta vaišes rytais... tartum pusryčiautų. Po pusryčių kiemas nurimsta iki kito prisėdimo per pietus. Zylės – atsargūs, bet drąsūs paukščiai. Man jie panašūs į tuos pingvinus iš Madagaskaro – maži, bet apsukrūs. Prie vaišių daugiau ar mažiau nesipeša, bet ir neužsibūna. Priskrenda akimirkai, čiumpa taukuotą grūdą ir deda į kojas... oj sparnus. Mąstėm, kad gal užleidžia vietą kitoms. O gal tiesiog išsigąsta mūsų veidų lange. Žvirbliai vargšiukai liko nuskriausti. Jie ir ne tokie miklūs kaip zylės ir matyt daug sunkesni, tad tiesiai iš puodelių valgyt negali. Bet kai vieną dieną didelis kasnis nukrito ant žemės – supuolė visa pulkas. Nežinau ar dėl vaišių, ar dėl kitų priežasčių, kieme šią savaitę sulaukėm dviejų įdomių svečių – genio ir kažkokio vanago... Nenustačiau jo tapatybės, tik nupyškint spėjau. Genį, tarp kitko, atpažino būtent Emilija. Prisistebėję paukščių bandėm juos piešti. Pradėjom nuo zylių.
O čia mūsų svečiai...
Tiek su paukščiais. O dabar šiek tiek apie bebrus. Netoliese mūsų yra toks murzinas griovys, kuriame teka upelis... Tą upelį keliose vietose užtvenkę bebrai. Kelis kartus šią savaitę važiavom ten ieškoti bebrų pėdsakų. O gal bebrai žiemą miega? Buvo puiki proga ir priežastis šiek tiek pasigilinti, paieškoti internete, pasiklausinėti draugų. Žiūrėjom smagų dokumentinį filmųką: "Leave it to the Beavers". Įdomu ir man, ir vaikams – labai jau norim pamatyti mes tuos bebrus. Tad susigalvojom sau ilgesniam laikui užduotį – bandysim susekti, kas ten mūsų bebrų užtvankoj gyvena.
O savaitgalį vėl lėkėm į mūsų mylimą mišką ten toliau už Pagirių. Turbūt minėjau, kad jei galėtume, jau dabar gyventume kur nors toli už miesto... vienkiemyje.. sau daug arklių, avių, ožkų. Svajojam. Planuojam. Ketinam. Prie svajonių jau prisideda ir vaikai... mąsto apie arklius, kokius turėsim. Kokius vardus duos arkliams. Apie šunis. Apie kiaulę, kurią privalėsim auginti. Apie avis... Na žiūrėsime, kaip ten kas.
Na o čia šiaip - įrašas iš mūsų gamtininko užrašų: maumedžio spygliais nusnigta gatvė. Mums tie spygliai labai priminė šieną, todėl pavadinom šį metų laiką, kai krenta maumedžio spygliai: spygliapjūtė...
Tai vat. Tiek tos gamtos. Buvo smagu...
Dailė. Šiek tiek buvo. Išbandėm jėgas su snaigėm. Pats sulankstymo ir išlankstymo procesas vaikams labai patiko, bet dar vis sunkiai sekėsi įkirpti daug kart sulenktą popierių. Galiausiai pabandėm lenkti snaigę tik į keturias dalis, bet tada rezultatas nebuvo toks patrauklus... Tad vaikai greit nusivylė, pavargo, susipyko... Tad likom tokie – tik dvi snaiges tepešę. Prie kūrybinės srities derėtų priskirti ir mūsų varpus.. bei vilnones gėles, bet apie tai jau minėjau, tad nebesikartosiu. Žinau tik tiek, kelias dienas nečiupinėję pieštukų, klijų ir dažų vaikai maldaute maldavo manęs „padaryti kokį nors darbelį“. Džiugu.
Visokie niekučiai. Prisiruošėm ir mes daiginti avokadą. Viską darė pagal instrukcijas iš interneto. Emilijai - tai didelė pramoga (kažkodėl). Ji kiekvieną dieną lekia patikrinti, ar jau išlindo avokado šaknis. Deja, bet gali tekt palaukt dar savaitę...kitą... trečia...
Štai jums mano kasdienybė... Kai paveikslus kuriame ne ant popieriaus, o ant brolio nugaros...
Kiekvieną dieną mokinu vaikus tvarkytis namuose. Bandom įvesti namų ruošos darbų sistemą.. Padeda visi - net ir Matas, ir jis turi mokytis netinginiauti.
O kartais bedirbdami ir pasismaginame... muilo čiuožykla..
Mėginame internetinę mankštą. Užskaitome...
Bendravimas. Lankėmės pas Gintarę – tai dar viena mama bendramintė, kuri savo dukrelę irgi ketina mokinti namie. Jau minėjau, kad mūsų tokių mamų jau esam visos penkios.. ane? Aš, Agnė, kita Agnė, Gintarė ir Sandra. Per visas mamas - 12 vaikų. Planuose kas savaitiniai susitikimai (vis laukiam to momento, kai pavyks susitikti visoms penkioms... su visais dvylika). Štai jums ir socializacija. Jei angliškai – tai būtų homeschool co-op. Kas domisi, turėtų žinoti. O kam įdomu – brūkštelkit man žinutę. Taigi... pas Gintarę. Buvo pasaka. Buvo pasakiškas plovas. Daug vaikų. Svetingi namai. Važiuojant namo net santūrioji Sofija mane užtikrino, kad jai buvo be galo smagu. Dar šią savaitę šeimyniškai vakarieniavom pas Agnės šeimą. Išduosiu, ką valgėm, kad ir jums seilė varvėtų: orkaitėje septynias valandas ant mažos tolygios ugnelės skrudintą žąsį... kimštą naminiais raugintais kopūstais... su orkaitėje keptomis bulvėmis ir obuoliais. Skanavome - dėmesio - sausainių su pušų spygliais (labai skanu, o daugiau apie sausainius čia). Nerealiai. Iškilmingai. Ir tai dar ne viskas. Vakaro pabaigoje Agnė išsitraukė savo smuiką ir leido vaikams labai atsargiai jį pačiupinėt ir netgi pagroti ta lazdele (kurios pavadinimo aš neįsidemėjau...). Kaip man patiko! Turbūt labiausiai iš visų ten buvusių.. O svarbiausiai, kad Emilijai irgi patiko be galo be krašto, todėl nuo naujųjų metų smuikas eis į trąsą. Kokią trąsą ir kokiu būdu dar nežinau, bet Emilija žino: ji nori mokytis groti smuiku ir fortepijonu. Taškas.
--
O čia nuotaikai praskaidrinti, vaizdelis iš mūsų kiemo. Kaip varna buvo bosė. Taip sakant...
