Net dabar, po šitiek metų, pamenu tą ypatingą kvapą savo kambaryje... niekur kitur tokio kvapo nesurasite – tai šviežiai papuoštos eglutės, smagiai išvėdinto kambario, paklusniai po eglute sugulusių tapkučių kavapas. Kambarys skendi malonioje sovietinių lempučių šviesoje... Tai jums ne šiuolaikiniai mega super duper... žybsintys „špingalietai“. O sovietinės, spalvotos, kumščio dydžio saulutės. Apvalainos... Gelsvos, žalsvos, rausvos. Būtent jos kasmet puošdavo mūsų kalėdinę eglutę. Jei vaikystė ir kalėdos – tai tik šitai. Šitai ir dar kūčiukai, aguonų pienas, mandarinai... maišai mandarinų... dovanos, neribojami TV filmai, svečiai, atostogos, sniegas, kalėdinis paštas, senis šaltis, vėliau – kalėdų senelis... Ir taip kasmet. Tokias kalėdas man daugelį metų dovanodavo mano tėvai. Ir tai tikrai nuostabu, aš esu jiems labai dėkinga už aibę šiltų prisiminimų.
Tačiau dabar aš pati tapau mama ir esu ta, kuri savo vaikams kuria šiltas, prasmingas akimirkas, šeimos tradicijas. Ir nors iki šios dienos mane džiugina kalėdiniai prisiminimai apie mane ir brolį, karštligiškai besidalijančius maišą Kregždutės saldainių (lygybė iki paskutinio siūlelio) ar antrą kalėdų dieną išsidrėbusius prie televizoriaus ekrano... ištisą dieną... non-stop... bet dabar visgi suprantu, kad ne tame yra esmė. Tuomet - taip. Dabar – nebe.
Todėl pernai su Aurimu nusprendėme griebti jautį už ragų ir ikikalėdinį (arba advento) laikotarpį praleisti ypatingai. Norėjosi džiaugtis artėjančiu Jėzaus gimtadieniu, mąstyti apie tai, kaip Jėzus būdamas Dievas, tapo žmogumi, vaikščiojo šioj žemėj, gyveno tobulą gyvenimą, mirė už mūsų kaltes, prisikėlė, sėdi Tėvo dešinėjė ir yra mūsų Užtarėjas. Norėjosi rasti kiek įmanoma daugiau progu pasidalinti su kitais šia žinia: visi esam nusidėję ir stokojam Dievo šlovės (Rom 3:23), atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. (Rom 6:23). Ir kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3:16).
Benaršant internete, akis užkliuvo už taip vadinamos Jesės medžio tradicijos. Labai grubiai tariant – tai krikščioniškas kalėdų eglutės variantas. Bet čia labai grubiai, gerai? Jesės medžiu gali būti bet kokia šaka (ar šakos), tikra ar netikra eglutė, bet koks kitas augalas, arba netgi nupieštas medis. Mes darėm taip: pradėjom gruodžio pirmą savaitę, kas vakarą (su dviem išimtim) mano šeima ir dar keli artimi žmonės kartu skaitydavom Bibliją, giedodavom giesmeles, iškilmingai ant medžio pakabindavom prieš tai dieną pagamintą su dienos skaitiniais susijusį papuošimą. Naudojomės vienos amerikiečių mamos paruoštu ir mano išverstu planu (štai dokumentas – atsisiūskit, ir išbandykit patys). Plane naudojama normali rr vaikiška Biblija (Jesus Storybook Bible). Kiekvienos dienos skaitiniui yra pritaikyta tema, papuošimas, Biblijos eilutė, malda ir giesmė. Stengiausi kiek įmanydama giesmes atrasti lietuviškas, su melodijom.
Štao čia mūsų 2015 metų Jesės medis:
Čia keli papuošimai:
O čia lietuviškas Jesės medžio vadovas... gal kam pravers:
***
Šią savaitę nuo šaldytuvo nusikėlėm visus metus neliestą išpuoštą medį. Žaisliukus nuėmėm, vazą nuvalėm, paruošėm naujas šakas.
Šiemet, tad 2016 metų, skaitiniams naudosime John Piper „The Dawning of Indestructable Joy“.
Su vaikais gaminsime papuošimus skirtingiems Jėzaus vardams:
Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga (Apr 1:8)
Gyvenimo duona (Jn 6:35)
Gerasis Ganytojas (Jn 10:11)
Aušra iš aukštybių (Lk 1:78)
Durys (Jn 10:7)
Galingasis Dievas (Iz 9:6)
Mylimas Dievo Sūnus (Mt 3:17)
Ramybės Kunigaikštis (Iz 9:6)
Uola (1 Kor 10:4)
Tikroji šviesa (Jn 1:9)
Kelias (jn 14:6)
Žodis (Jn 1:1)
Tikrasis vynmedis (Jn 15:1)
Dievo Avinėlis (Jn 1:29)
Karalių Karalius (Apr 16:16)
Teisėjas (Apd 10:42)
Kertinis akmuo (Ps 118:22)
Permaldavimas už mūsų nuodėmes (1 Jn 4:10)
Gelbėtoas (Lk 2:11)
Aušrinė žvaigždė (Apr 22:16)
Dovydo šaknis ir palikuonis (Apr 22:16)
Bažnyčios galva (Ef 1:22)
Emanuelis, Dievas su mumis (Iz 9:6)
Visų Viešpats (Apd 10:36)
Užtarėjas (1 Jn 2:1)
***
Pabaigai... Nežinau kaip jūs, bet mes su Aurimu esam linkę į kraštutinumus. Buvo laikas, kai visai nešventėm kalėdų – nesinorėjo nieko bendra turėti su pagoniškais kalėdų simboliais... kalėdų seneliais, eglutėmis ir t.t.. Vienus metus kalėdas šventėm, tačiau nepuošėm eglutės ir niekam nedovanojom dovanų (...nors dovanas iš kitų priėmėm...ehhm..). Buvo laikas, kai kalėdas šventėm ir artimiesiems pripirkdavom kalnus dovanų... Tad visa šventė ties tuom ir užsibaigdavo – dovanų pirkimo... pirkimo ... pirkimo. Ilgai baiminausi, kad mano vaikai nepradėtų kalėdų rišti vien su kalėdų seneliu. Ir žinote ką? Baiminausi veltui. Juk, jeigu mes - tėvai, namie sukursim šaunias ir prasmingas kalėdų tradicijas, kurios kalbės apie tikrąją kalėdų prasmę – TAI KAD Į PASAULĮ ATĖJO GELBĖTOJAS – vaikai neieškos pakaitalų kažkur kitur. Tad štai ir kuriam prasmingas tradicijas... Drąsinu ir jus daryti tą patį. Nes juk kaip sakoma... „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.“ (Pat 22:6)